Vienoje šalyje, Limandijoje, gyveno mažas berniukas Adrianas. Šeima, kurioje jis gyveno, buvo labai didelė ir neturtinga. Net Kalėdų šventei šeima neturėjo pinigų duonai nupirkti.
Adriano mama Gemela buvo gera motina, mylėjo savo vaikus ir buvo ištikima savo vyrui. Tėvas Flavianas buvo girtuoklis, visada barė savo vaikus, be priežasties galėjo net smogti.
Vieną kartą Adrianas su savo broliais žaidė sniego gniūžtėmis, o jų sesuo lipdė senę besmegenę. Lauke Adrianas pastebėjo nepažįstamą žmogų. Jis buvo panašus į elfą. Žmogus sėdėjo ant suolo, aplink jį susirinko daug vaikų, ir jis pradėjo sekti pasaką.
- Tai buvo labai seniai, - pradėjo elfas. - Viename mieste gimė mažas berniukas. Jo mama mirė, ir mažuoju ėmė rūpintis pikta burtininkė. Ji mokė berniuką magijos. Kai berniukas paaugo, nenorėjo likti su piktąja burtininke ir vieną dieną pabėgo. Jis bėgo į pasaulio galą ir, kai sutikdavo kelyje sergančius žmones, jiems būtinai padėdavo. Vieną kartą jis sutiko gražią merginą. Ji buvo jo pirmoji ir vienintelė meilė.
- O kas buvo su pikta burtininke, ji ieškojo jaunuolio? - Pikta burtininkė visą laiką persekiojo jaunuolį, - tęsė elfas. Ir ji sugalvojo sugrąžinti jį į savo karalystę. Todėl pirmiausia ji turėjo sunaikinti jo žmoną. Naktį, kada jaunuolis jau užmigo, jo žmona išėjo iš namų, o piktoji burtininkė tik to ir telaukė. Ji moterį pavertė paukščiu.
Ryte jaunuolis pamatė, kad nėra jo žmonos. Jis išsigando ir išėjo jos ieškoti. Jis žinojo, kad ją pagrobė burtininkė. Jis norėjo surasti burtininkę ir ją sunaikinti. Jaunuolis rado piktą burtininkę ir ją nužudė. O kad jo žmona vėl pavirstų žmogumi, jis turėjo rasti auksinį grūdą ir duoti jai sulesti. Jis išvyko ieškoti seno burtininko malūno. Ieškojo jis malūno dvejus metus. Pavargo jis eiti pėsčiomis. Staiga prisiminė, ko išmokė jį burtininkė. Pamojo ranka, ir gražus arklys pasirodė šalia. Sėdo ant jo vaikinas ir jojo iki malūno. O tame malūne rado stebuklingą grūdą. Palesino jis paukštį, ir pavirto paukštis gražia mergele.
Elfas atsistojo ir nepastebimai išnyko. Kada vaikai grįžo namo, Adrianas papasakojo mamai apie elfą. Ji pasakė, kad šitas elfas seka pasakas vaikams kasmet prieš Kalėdas.
Adrianas atsisuko ir pamatė ant stalo daug įvairiausių valgių. Tai buvo elfo dovana Kalėdų proga visoms neturtingoms šeimoms. Kiekvieną kartą per Kalėdas atsitinka stebuklai, reikia tik pažiūrėti į mėnulį ir paprašyti elfo išpildyti patį gražiausią jūsų norą.
Jau Kalėdos. Učia-učia! Lekia rogės su žvangučiais. Baltas miškas, baltas kelias; Pakinkyti du zuikeliai Greitai bėga ristute, Traukia pašto rogutes. Ei, atspėkite, vaikučiai, Kas ten sėdi ant rogučių Su geltona kepure? Kas ten lekia per girias? Tai ežys-laiškanešys! Išsipūtęs jo krepšys: Kiek laiškų, kiek atviručių! O už ežio, ant rogučių, Guli dar maišai šeši… - Pasakyk, laiškanešy, Pasakyk vaikams, ežy, - Kam tas dovanas veži?- Kur keliauju, ką vežu? Stokit, kiškiai, prie beržų. Šekit, kiškiai, avižų. Išrūkysiu aš pypkelę, Apsakysiu savo dalią… Išvežioti miško paštą Prieš Kalėdas - ne juokai Iki kito girios krašto Ir keliukais, ir takais… Kiekvienam krūva laiškų; Juos nuvežt turiu laiku. Mano kiškiai greitai bėga Per pusnynus ir per sniegą - Bet šį rytą - nematytas, Neregėtas siuntinys: Voverytei Barborytei, Klevo gatvė, septyni - Oro atsiųstas paštu Iš atogrąžų kraštų… Siuntinys, kaip siuntinys - Būtų man niekai vieni, Bet ant dešinio jo šono Keistas užrašas raudonas: „Čia labai svarbi siunta. Registruota. Atsargiai! Pristatyt labai skubiai!“
- Atsargiai? Tai kas ten būtų? Gal ten tigras? Gal ten liūtas? Tos atogrąžos - už jūrų; Ten yra baisių žvėrių… Gal jis kanda? Gal jis duria? Na, o aš - jį vežt turiu!.. Tai baisu! Tai pavojinga! Ak! - Pašto viršininkas šernas Žvilgt į raštininkę varną. Ji labai gudri ponia, Juoda žvilgančia suknia. Telefonas jai ant stalo, Akiniai ant nosies galo: „Taip… Dėžė įtartina… Ne be reikalo jinai Priraizgyta raudonai, Tris kart virvėm surišta. Taip… Siunta labai keista…“- Šernas sako:„Dievaži, Nežinau aš pats, ežy, Ką tu toj dėžėj veži… Bet kinkyk kiškius abu: Parašyta, kad skubu! Vežk tą siuntinį tuojau, Nes, brolau, aš jo bijau Tesižino voverė! Tik, ežy, pasižiūrėk: Kai ji dėžę pradarys - Kas ten tupi? Bėkimbėkim, pašto kiškiai, Apibėkim visą mišką - Mes mažučiai, bet greiti, Avižėlėm nušerti. Kas gaus, tas ragaus, Kiškio niekas nepagaus. Marškinėliai žalio šilko, O kelnytės šviesiai pilkos; Ir bateliai neprasti - Net iš Vilniaus atsiųsti! Kas gaus, tas ragaus, Kiškio niekas neapgaus. Ant švarkelių sagos žiba - Ai, kokia svarbi tarnyba! Ne bet kokia, ne bet kam - Ne laputėm, ne vilkam… Kas gaus, tas ragaus, Pašto kiškiui nėr lygaus!
- Kiškiai-piškiai, kur nurūkot? Botagėliu pliaukšt ežiukas!- Striukiai taip įsidainavo, Kad prašovė net pro klevą! Grįžkit, grįžkit! Apsisukit! Beuodegiai… Baltapūkiai… Ir nudūmė - učia-učia Atgalios abu kiškučiai. Pasisuko tik į šalį - Štai, ir Klevo septyni! Dailiai nukastas takelis Vinguriuoja per pusnis. Kūčių vakaro tyloje Jau nurimo ir giria; Stovi klevas apšarmojęs Mėnesienos sidabre. Kai ežiukas įsižiūri - Tam kleve mažytės durys! Aišku! Numeris septintas Prie durelių pakabintas. Du langučiai, du balti, Klevo šone iškalti. Pro užuolaidų šešėlius Mirguliuoja žiburėliai - Jau eglutė užžiebta. Voverytė - oi, greita! Ir ežiukas nupūškavo Prie kamieno seno klevo Baltu sniego takučiu - Pas gražuolę voverytę, Užsidėjęs ant pečių Keistą dėžę nematytą… Neša, neša - net sušilo: Koks sunkus tas gyvulys! Gal ten tupi krokodilas? O, gal būt, tenai… dramblys? Kad tik jis neprasižiotų, Kad tiktai nesuriaumotų, Kad nekąstų, nebadytų, Kad ežiuko… neprarytų! Ai! Iš baimės ant pakaušio Net spygliai jam pasišiaušė, O geltona kepurytė Nusirito nuo galvos… Jeigu kiškiai pamatytų, Bailiuku jį palaikytų… Taip jam dreba uodegytė - Dar kažką jie pagalvos!
Pasibeldė į duris, Laukia, kol atidarys: Bar-bar-bar! Ir bar-bar-bar…- Kas užklydo čia dabar? .. Voverytė tešlą minko, Kaip pritinka šeimininkei,- Iškrakmolytu, dailiu Balto lino žiursteliu… Ir, rankoves atsiraičius, Kepa vyšnių pyragaičius.- Prašom! - sako voverytė,- Mano durys nerakintos.- Tamstos vardas - Barborytė? Tamstos numeris - septintas? Aš ežys - laiškanešys; Atvykau čia su siunta. Tad, prašau pasirašyt, Kad tvarkoj dėžė g auta: Nieks netrūko, nenulūžo, Nepabiro, nesudužo.- Netikėta staigmena! Man - Kalėdų dovana! -Taip nudžiugo voverytė, Kad pradėjo šokt suktinį; Net skarelė jai nukrito, Net kasa jai išsipynę… Apkabinus suka, suka Ir laiškanešį ežiuką - Sukasi ežys ratu Su keista dėže kartu! Učia-učia ir vėl učia… Kokios linksmos, baltos Kūčios! Jeigu šventė, tai jau šventė - Net kiškeliai neiškentę Tyliai, tyliai privažiavo Prie kamieno seno klevo Ir atsitūpė abu… Prie apšalusių langučių Prisiplojo du snukučiai: Kas čia dėsis? Kas čia bus?
Greit prišoko voverytė Tos dėžės atidaryti - Ir tarp šilko kaspinų, Popierėlių raudonų Pasirodė… barzdelytė! Taip, vaikučiai! - Lenda! - suspiegė ežiukas Ir iš baimės nusisuko. Lenda tas baisus žvėris - Jis visus dabar praris! Kiškiai bėgtų, bet smalsu, O žiūrėt - labai baisu… Voverytė traukia, traukia Tą barzdelę rudaplaukę… Ir iš šilko kaspinų, Popierėlių raudonų Išriedėjo kamuolys: Keistas, didelis, plaukuotas, Šone lyg apipešiotas; Pasivartė į šalis, Apsisuko ir sustojo Prie paties ežiuko kojų… - Bomba! Sprogs ir viską išdaužys! Apie bombą aš skaičiau: Ji už žvėr| pasiučiau… Bėgtų, vargšas, bet negali - Stovi visiškai išbalęs. Ir kiškeliai - lyg apmirę… Gaila ežio. Geras vyras. Nieks tarnyboj neskaičiuoja, Kiek laiškanešiui pavojų: Gauni bombą, ir veži Oi eželi! Oi ežy! Ir susigūžė visi. Ta tyla - tyla baisi… Ta tyla-tyla ilga Kas nusijuokė staiga? Kas išdrįso? Kas nebojo Tokio didelio pavojaus? Niekas kitas, niekas kitas, Tik padauža voverytė, Raudonplaukė Barborytė: - Kas tas daiktas - aš žinau! Jį staiga atpažinau. Tai ne bomba, ne žvėris; Jis žalos nepadarys. Tad, nesibijok, ežy,- Nežinojai, ką veži: Buvo… riešutas dėžėj; Tu man riešutą vežei! Ir tas riešutas didžiulis Čia dabar ant žemės guli…
- Tau terūpi riešutai, - Sako jai ežys piktai.- Gal aš aklas, kaip ir tu? Gal nematęs riešutų? -Ir ežiukas bakst pirštu:- Kas tą riešutą prarytų? Kas apžiotų, sukramtytų? Pabandyk! Neblogas kąsnis - Už tave jisai didesnis! Ar kvailu mane laikai, Kad šneki man taip paikai? Tas jaunimas! Tie vaikai!.. - Cit, nepyk, nepyk, ežy… Mes mandagūs, nors maži. Mus be reikalo bari: Mes, vaikai, labai geri. Ypač šiandien. - Ko-ko-ko ar ki-ki-ki… Jeigu tu, mergyt, tiki, Kad pabaisa ši klaiki Būtų riešutas tiktai, Tai, tur būt, neprimatai, Nes žiopliuke tebesi… Kam tą dėžę dar rausi? Ką radai tarp kaspinų, Popierėlių raudonų?- Beždžionytės štai, kortelė! Viską ji paaiškint gali: „Mano miela Barboryte, -(Šitaip rašo man jinai) Tu kvietei atsilankyti, Bet suiro man planai. Nenorėjau plaukt laivu; Ketinau skrist lėktuvu. Bet atogrąžų salas Užgulė tiršta migla - Niekam skristi nevalia! Neatvyksiu į svečius; Tai bent dovaną siunčiu. Paragaut norėjai tu Mūsų žemės riešutų - Tad, atrasi čia kokosą! Aš Velykoms atvažiuosiu. Tau šviesaus Kalėdų ryto Linki draugė čičačita.“ Ir po to-pasirašyta.
Učia-učia ir vėl učia! Ėmė šokti net kiškučiai, Įstraksėję pro duris! Voverytė rankom ploja, O ežiukas trepsi koja - Ir žvėreliai keturi, Keistą riešutą apstoję, Rateliu aplinkui eina Ir dainuoja tokią dainą: Mes žvėriukai keturi, Riešutėlis vidury. Jei tu Be dardu, Tau nereikia riešutų. Vieno riešuto gana: Kamaraitė bus pilna. Kitų Riešutų Už jį duočiau du šimtu. Niekur gauti negaliu Jam spaustukų didelių. Oi, kas (Ne bet kas!) Tokį riešutą prakąs? Sukim, sukim galveles - Išmintingas ir dailias: Gal ryt, Gal poryt Sugalvosim, ką daryt! Mes žvėriukai keturi, Riešutėlis vidury! Ne ryt, Ne poryt - Mes jau žinom, ką daryt!
Kaip jie tarė, taip padarė; Ir kokosą-atidarė. Ar sudaužė plaktuku, Ar praplovė peiliuku? Ar prakirto kirvuku? Kaip bebūtų, kaip bebūtų -(Kad juos šimtas kalakutų!) Tie žvėreliai keturi Buvo galvas beturį! Ak! Ir užvirė puota, Gero riešuto verta… Kiškiai kerta išsijuosę; Branduolys - tikrai skanėstas! Tirpsta burnoje kaip sviestas. Voverytė tą kokosą Raiko dideliu peiliu; Jo pieneli, lyg iš boso, Pilsto ežiui samteliu. Geria, laižosi ežys - Maukia penktą jau stiklinę! Kur nemauks, nesilaižys: Ežiui pienas - skanumynas! Tuo metu jau baigė kepti Voverytės pyragaičiai. Vienas net pradėjo degti: Mes užgaišom per ilgai čia! Strykt prie krosnies voverytė Traukia vieną, traukia kitą, Net nusvilo nagučius! Bet tuojau šauni kepėja Ant padėklo juos sudėjo Ir pavaišino svečius. Davė ežiui ir kiškeliams Dar kelionei po maišei}. Ak, tie vyšnių pyragaičiai - Trapūs, kvapūs ir šilti! Iškepti mažų mergaičių, Visados - nepaprasti!
- Na, kiškučiai, učia-učia! - Sunkiai lipa ant rogučių Prisivaišinęs ežys… Susisagstė pamaži Jis laiškanešio švarkelį - Atsikvėpti nebegali! Taip pilvukas išsipūtęs - Trūkinėja net sagutės… Kas tam diržui - nežinia: Nesueina, ir gana! - Še tau, ir laiškanešys! - Kiškiai juokiasi abu.- Apsivalgė pūzras šis! Cha-cha-cha! Nenuostabu, Kad ežys toksai riebus! Prisikimšo pyragaičių Jis šį vakarą be skaičiaus: Jokio saiko, jokio saiko Tie ežiukai nesilaiko…- Cit, kiškučiai, cit, baibokai! Iš ežiuko nesijuokit… Jums bepigu: jūs ploni, Vis atrodot alkani. Ir rogutės pajudėjo. O naktis graži, be vėjo: Sidabrinė ir žalia. Čia, miške, - tokia tyla!
Lėkit, rogės! Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Artėja Šv. Kalėdos - stebuklų metas. Gaila, jog Rūtelė jais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges. Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknia. - Ar žinai, kodėl tu čia? - Tu nebijok, - tarė maloniai ponia. - Aš Kalėdų dvasia . - Aš sapnuoju? - Tu manim netiki, net pamačius? - Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas... - mergaitė susijaudino, jos balsas ėmė trūkčioti, - bet... Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo.
- Brangute, verki? Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją. Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika. - Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki.
Visai netoliese arti gimtojo Skapiškio miestelio, Misiukiškio kaimo miške gyvena ir kuriasi namus meška Liusė ir beždžionėlė Agata. Jos geriausios draugės nuo pat gimimo. Gimė ir augo štai šiame miške. Jos nutarė draugiškai sutikti šv. Kūčias, šv. Meška Liusė yra vyresnė už beždžionėlę Agatą vos pora metų. Jos linksmai gyvena: piešia mandalas, klausosi muzikos, karpo ir klijuoja daug gražių atvirukų! Jos vaikystės draugės! Liusė su Agata mėgsta prikrėsti daug kvailysčių. Jos surengia diskoteką miške. Net vanagai šoka. Beždžionėlė Agata rašo eiles. Jas skaito savo bičiuliams: Liusei ir paukščiams. Pora eilių sukurta ir diriguota paukščių, joms sukurta muzika.
Liusė ir Agata šmaikščios, vis linkusios linksmintis tačiau Advento metu jos daug skaito, rašo, pergalvoja savo mintis, pakrapšto galvas, pamąsto apie viską. Kam reikėtų atleisti! Ką pralinksminti! Jos nepamiršta nė vieno dalyko! Jos tokios rimtos būna, kad net tyli, nesišneka net viena su kita. Kaip tada gi jos gyvuoja?! Ogi taip tik persimeta žvilgsniais akimis ir viską supranta iš lūpų ir akių. šv. Kūčias jos sutinka drauge. Prisineša šakelių iš miško pakraščių, susikuria laužą. Prūde už miško susigaudo žuvies ir jos išsiverda arba išsikepa. Pasimeldžia Dievui, padėkoja, kad gerai gyvena, kad sulaukia švenčių ir kad gali būti dviese drauge. Yra laimingos, sveikos ir guvios. Po vakarienės jos atsigula į lovas, susiręstas iš savanų po medžiais ir užmiega.
Laukia šv. Kalėdų ryto. Miške sninga. Samanos ir medžiai tampa balti, balti nuo sniego, apsitraukę šerkšnu. Danguje mirga žvaigždutės ir šviečia mėnulis. Girdėti vilkų staugimas ir stirnų šuoliavimas per miško plotmę. Zuikiai šuoliuoja per mišką, ieškosi sau tinkamos vietos laukti Kalėdų. šv. Kalėdų eglė pati didžiausia miške užaugusi eglė, apkabinėta įvairių spalvų saldainių popieriukais, o kalėdiniai žaislai- girliandos. Svarbiausia tinkamai pasiruošti šv. Kalėdoms.
Dzing dzing, atkeliauja šv. Kalėdų Senelis su pilnu maišu dovanų! O jos skirtos miško gyventojams: Liusei, Agatai ir visiems jų draugams! Už tai, kad laukė šv. Kalėdų ir narsiai tam ruošėsi. Tai gavo jie ir kisieliaus ir pyrago, ir mėsos ir žuvies, ir mišrainės ir sriubos, o svarbiausia, kad galėjo iš arti pamatyti Kalėdų Senelį! O jis kaip tik buvo briedis! Užsimaukšlinęs kepurę, iš vatos prisiklijavęs barzdą ir apsirengęs raudoną kostiumą! Tai gi tai jų draugas Frojus! Briedis Frojus! Jų namo tikrasis savininkas. O jos pas jį tik nuomotojas. Agata užkūrė laužą, atnešė kelmus atsisėsti, užleido radiją ir surengė šv. Kalėdų puotą. Kartu pasikvietė ir Frojų ir visus visus draugus. Jie linksmai šnekučiavosi, bičiuliškai dalijo visiems patarimus. Džiaugėsi, kad yra be galo laimingi. Ištarė viens kitam „ Aš Tave myliu“ ir vaišindamiesi kalėdinėmis vaišėmis jie sutiko šv. Kalėdas! Džiugiai, prasmingai ir be jokių pykčių! Belieka tik laukti Naujųjų metų ir dar daugiau linksmybių, kurių taip lengvai nepamirš visus visus metus ir dėkos viens kitam, kad jie yra viena šeima!
Panašus:
- Šventinė Kalėdinė Apranga Vaikams: Stilingos Idėjos ir Naudingi Patarimai
- Top 10 Populiariausios Vaikiškos Kalėdinės Dainelės, Kurios Sužavės Visus
- Neįtikėtinos Kalėdinės Vaikų Fotosesijos Idėjos, Kurios Pavergs Jūsų Širdį!
- Panevėžio Gimdymo Namai: Išsamus Vadovas apie Paslaugas, Kontaktus ir Istoriją
- Naujagimio gimimo registravimas Lietuvoje: paprastos ir greitos registracijos žingsniai