Tėvystės ir motinystės nustatymas - tai procesas, kurio metu nustatoma, kas yra vaiko tėvas ar motina. Tėvystė (motinystė) gali būti nustatoma administracine ar teismo (esant šalių ginčui) tvarka.
Motinystės Nustatymas Administracine Tvarka
Motinystė patvirtinama civilinės metrikacijos aktu, kai civilinės metrikacijos įstaiga pagal medicininės įstaigos išduotą pažymėjimą apie vaiko gimimą vaiko gimimo įraše moterį įrašo jo motina, arba nustatoma teismo sprendimu, kai vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie motiną ar motinystė nuginčyta.
Motinystės Nustatymas Teismo Tvarka
Yra du atvejai, kada motinystė nustatoma teismo tvarka.
- Pirmasis, kai vaikui gimus motina nebuvo nustatyta (pvz. vaikas rastas) arba vaiką pagimdžiusi moteris neturi aukščiau paminėtų dokumentų, ir vaiko gimimo įraše bei išduotame gimimo liudijime nėra duomenų apie motiną. Šiuo atveju civilinės metrikacijos skyriuje padarius vaiko gimimo įrašą iškart atsiranda galimybė kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti motinystę.
- Antrasis atvejis, kai motinystė nuginčyta ir gimimo įrašę motinos duomenys išbraukti remiantis teismo sprendimu (pvz., supainiojus vaiką gimdymo įstaigoje ir pan.), o išduotame gimimo liudijime žinių apie motiną nėra.
Tėvystės ir motinystės nustatymo pagrindas yra teismo ekspertizės išvada (DNR - deoksiribonukleorūgšties - tyrimas), įrodanti biologinį vaiko ir tėvo (motinos) ryšį.
Vaiko Kilmės Nustatymas
Nustatant vaiko kilmę siekiama įteisinti giminystės ryšius. Vaiko kilmė - tai vaiko gimimas iš konkrečių tėvų. Kiekvienu atveju pirminis vaiko kilmės patvirtinimo dokumentas yra gimimo įrašas, padarytas civilinės metrikacijos skyriuje.
Vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko kilme. Jau pats gimimo faktas sukuria vaiko ir tėvų tarpusavio teises ir pareigas. Pavyzdžiui, vaikas turi teisę nuo gimimo turėti vardą ir pavardę, žinoti savo tėvus, gyventi su jais, tėvai turi užtikrinti vaiko teisių įgyvendinimą. Vaiko kilmė iš tėvų yra patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo jos atsiranda vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos. Šios taisyklės išimtis yra tik įvaikinimo atveju.
Pagrindas įrodyti kilmę ne tik iš konkrečių tėvų yra gimimo liudijimas.
Tėvystės Nuginčijimas
LR CK yra nurodyti tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindai. Kai vaikas gimė susituokusiems tėvams arba nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos pabaigos, tai tėvystę (motinystę) nuginčyti galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas. Tokiais įrodymais yra ne tik moksliniai tyrimai, bet ir įtikinami faktai.
Kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo suinteresuoti asmenys gali per vienerius metus. Yra du atskaitos taškai, nuo kurių galima skaičiuoti šį terminą: nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.
Socialiniai ir Psichologiniai Motinystės Aspektai
Kai įvyksta motinystė, daug kas būna nauja ir netikėta. Bet ypač nustebina tai, kad staiga nebėra žodžių, kaip visas tas naujas savo patirtis ir jausmus apibūdinti. Kaip apie tai kalbėti kitiems, bet tuo pačiu - ir sau? Kodėl šiai temai skirtas žodynas toks siauras ir negilus? Kaip pasakoti(s) nesukrentant į klišes, į tas keletą iš anksto paruoštų formų, į kurias pilamos ir viešumon nešamos patirtys, susijusios su motinyste?
Motina iš didžiosios raidės, kantri, pasiaukojanti, besidžiaugianti kiekviena kasdienybės akimirka, apdovanota išmintim, intuicija, ramybe: toks yra įprastas motinystės vaizdinys viešumoje, kurį matome pačiose įvairiausiose masinėse medijose. Kas apie šį įvaizdį nutylima - tai faktas, kad tokios idealios motinystės akimirkos yra trapios ir fragmentiškos, o už teisingų fotosesijos kadrų mama būna normalus žmogus: ne tik palaimingai rami, bet ir pavargusi, pasimetusi, pikta.
Visgi per pastaruosius keletą metų viešojoje erdvėje galima rasti vis daugiau kalbėjimo apie motinystę, tėvystę, vaikų auginimo patirtis įvairovės. Ypatingą postūmį šiam pokyčiui suteikė socialiniai tinklai, tapę įrankiu, įgalinančiu plėtoti temas, ilgą laiką laikytas privačiomis, nepatogiomis ar netgi nemoraliomis.
Motinystę, apie kurią rašome bloguose ir socialiniuose tinkluose, vadiname „realiąja“ arba „realistine“. Šiai kalbėjimo tradicijai būdinga tai, kad motinos (taip pat ir tėvai) atvirai analizuoja visuomenės lūkesčius jų atžvilgiu, neišvengiamą įtampą, negalint šių lūkesčių atitikti, kūno ir psichologinius iššūkius.
Žinoma, ir literatūroje, ir filosofiniame diskurse, ir internete apie motinystę realistiškai kalbėta ir anksčiau. Tačiau kartu su socialine medija, kaip ir #metoo judėjimo atveju, kai kas pasikeičia: moterys gali jungtis į didesnius junginius ir turėdamos daugiau viešumo su didesne galia iškelti struktūrines problemas.
Kalbant apie realiosios motinystės retoriką, už infantilios, pop-fun formos dažnai slypi tikrasis reiškinio turinys. Čia gausu sarkazmo, ironijos paradoksalaus humoro. Gyvos, necenzūrinės kalbos. Vizualinėje raiškoje vyrauja „brutalumo estetika“, vaizdai nepagražinti, juose daug buities ir „neretušuoto“ kūno.
Kai bandome konceptualizuoti motinystę, pirmoji į galvą ateinantis mintis būna apie tai, kad jos patirtis yra labai izoliuota. „Vienatvės jausmo“ tema dažnai kartojasi motinystės tinklaraščiuose. Izoliacija nutinka dėl pakitusios visuomenės struktūros, tai yra, dėl perėjimo į siauras branduolines šeimas, kuriose nebelieka žmonių, galinčių perimti kūdikį ir perduoti patirtinį žinojimą. Buitis taip pat dažniausiai krenta ant likusios namuose motinos (arba tėvo) pečių. Tai sunki net tik fizinė, bet ir emocinė patirtis.
Ieva Žvinienė, psichologė iš „Nerimo klinikos“, patvirtina tai ir statistiškai. Naująjį gyvenimą tapus tėvais vadiname specifiniu būviu. Toks būvis reikalauja gebėjimo išbūti ramiai gana ilgą laiką nuobodžiose kasdienybės rutinose, tačiau tai nėra įprasta monotonija ar nuobodulys. Specifinio būvio kasdienybei būdinga tai, kad ji yra įelektrinta ir nerimastinga, nes šalia rutiniškų dalykų visada iškyla atsakomybė už kitą žmogų, nežinomybė, mirties baimė. Iš išorės puikiai sustyguotos motiniškos kasdienybės viduje - daugybė sprendimų, ekstremalumų, ribinių patirčių.
Kai savo įrašuose klausiame moterų, kodėl jos tinklaraščiuose ir socialiniuose tinkluose dalinasi motinystės patirtimis, kodėl apie jas rašo, atsakymai būna tokie: „kad neišprotėčiau“, „kad išneščiau sveiką kailį“, „dėl egoistinių tikslų“, „dėl savęs“. Vidinių ir išorinių lūkesčių neatitikimas su tikrove toks didelis, kad sprogdina žmogų iš vidaus. Taigi, anksčiau vėliau motina pasiekia ribą: ateina lūžis ir suvokimas, jog tam, kad išgyventum, turi kažką keisti. O tai reiškia - atsipalaiduoti. Nes tavo motiniška atsakomybė vis dėlto yra ribota, nes ne viską įmanoma sukontroliuoti, o gal ne viską ir reikia.
Kitas pasiekto lūžio efektas yra tai, kad atsiranda jėgų ieškoti pagalbos iš šalies, norisi išvesti užsitęsusią izoliacijos būseną iš grynai asmeninės patirties zonos. Čia, vėlgi, prieiname prie tiesos, kurią vis norisi pasikartoti: kadangi neturime susiformavusios motinystės kalbos tradicijos (nes moterys žiūrėdavo vaikus, dėl to negalėjo rašyti, o vyrai apie tai taip pat nerašė, nes nerašė, o ir vaikų taip pat nežiūrėjo), tai susidaro įspūdis, kad nieko toje motinystėje nėra ypatingo, nes jei būtų buvę, tai būtų apie tai parašyta ir mes visi tai žinotume.
Šalia jau aptartų motinystės izoliacinių mechanizmų, tokių kaip branduolinės šeimos iššūkiai, kalbėjimo tradicijos nebuvimas, atsiranda dar vienas: motinystės romantizavimas. Į tave ir tavo šeimą žiūrima atsargiai, per atstumą - tau sakoma, kokia graži jūsų šeima, kokie gražūs ir mieli jūsų vaikai. Bet kai reikia realios pagalbos, pavyzdžiui, integruotis į darbo rinką, arba tu nori būti viešojo gyvenimo dalimi, kartu su vaikais gyventi kultūrinį gyvenimą, tau gražiai pasakoma, kad dar šiek tiek palaukite, namie vaikus paauginkite. Ir štai tada mes imame klaviatūras ir rašome, apie tai, kaip iš tiesų gyvename ir jaučiamės, apie tai, kokie yra mūsų realūs poreikiai ir lūkesčiai. Kad mums reikia pagalbos, supratimo, efektyvumo iš visuomenės, iš bendruomenės, iš viešojo sektoriaus.
Moters tapimas mama ir šiandien dar suvokiamas, kaip labai natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Aplink mus kas dieną šmėžuoja laimingų mamų su laimingais kūdikiais ar vyresniais vaikais vaizdiniai. Jų pilna reklamose, spaudoje, jau nekalbant apie TV, kur kitokių mamų ir kūdikių iš viso pasitaiko itin retai. Visa tai, deja, nėra tinkama pagalba ruošiantis realiai, o ne „reklaminei“ motinystei. Gal būt dėl to daugeliui moterų tik po pirmojo vaikelio gimimo paaiškėja liūdna tiesa, jog šiuo metu jos išgyveną kažką, ką greičiau galėtų pavadinti „krize“, „nuolatiniu stresu“ ar bent jau „ryškiu gyvenimo stereotipo lūžiu“.
Žinoma, nėra dviejų mamų kurios vienodai išgyventų vaiko atsiradimą, kiekviena moteris be abejo tai patiria labai savitai. Maža to, kiekvieno sekančio vaiko gimimas, net ir toje pačioje šeimoje, paprastai reikalauja skirtingo dėmesio, energijos, rūpesčio, o ir mylime savo vaikus tikrai skirtinga meile.
Nors motina moteris formaliai lyg ir laikoma iškart, vos tik vaikas išvysta pasaulį, savęs kaip mamos jausmas sutvirtėja turbūt tik gerokai vėliau. Juk neveltui psichoterapijoje sakoma: „motina gimsta kartu su vaiku“.
Galima tik spėlioti kodėl susiklostė tokia įdomi „neigimo situacija“ - panašu, jog mūsų visuomenėje egzistuoja mitas apie motinystę ir apie motinos „privalomą/reklamuojamą savijautą“. Galima tik nuspėti, kokiems iš tiesų jausmams ir būsenoms paneigti jis mums yra reikalingas.
Psichoanalitiniame kontekste sekasi geriau, čia mes turime tam tikrų instrumentų, kurie padeda prisiliesti prie šios aktualios ir jautrios temos. Įprastas toks psichoanalitinis aiškinimas: motinos savijautą nulemia taip vadinama „regresija“ - arba kitaip tariant - grįžimas prie savo pačios infantilių konfliktų, fiksacijų yra unikali galimybė dar kartą prie jų prisiliesti ir juos iš naujo išgyventi bei perdirbti. Tokiu atveju - jei pačios motinos raida buvo pakankamai sėkminga, logiškai mąstant, jai neturėtų kilti rimtesnių problemų auginant savo vaikus ir atvirkščiai.
Kuomet, gimus vaikui, moteriai tenka susidurti su labai intensyviais ne tik meilės, prisirišimo, bet ir neapykantos, agresijos, pavydo, panikos jausmais, nukreiptais į kūdikį, kyla klausimas, ką visi šie jausmai daro su pačiomis motinomis, kaip jos išgyvena tokius susidūrimus? Kaip padėti motinoms geriau suprasti savo reakcijas į naujagimį?
„Kalbantis su mamomis, auginančiomis pirmą vaikelį, man pasirodė, kad nors jų gyvenime atsirado vaikas ir nauja meilė, tuo pat metu kažkas jų viduje buvo prarasta. Naujų mamų savijautą sunkino ir tai, jog šalia viso džiugesio, kurį kėlė vaikas, vyko tylus ir slaptas gedėjimo procesas. Moterys ilgėjosi savo ankstesnės, dabar jau prarastos savasties (Self) ” (L. Baraitser, 2006).
Kalbantis su mamomis, panašu, jog labai daugeliui iš jų, paradoksaliu būdu, po kūdikio gimimo vienaip ar kitaip teko susidurti kartais su sunkiai apčiuopiamu, o kartais su ryškiu praradimo jausmu. Kuo giliau analizuoji jausmus, kuriuos kelia motinystė, tuo labiau vaizdas keičiasi nuo mums taip įprasto.
„Paslėpti“ motiniški jausmai:
- Gedėjimas ir liūdesys.
- Praradimas arba jausmas, kad jau niekas nebebus taip, kaip iki šio kūdikio gimimo.
- Bejėgiškumas.
- Asmeninių ribų praradimo pojūtis.
- Laiko ribų praradimo pojūtis.
- Jausmas, jog kūdikis laiko prikaustęs motiną prie savęs tarsi grandine.
Jei praradimas prilyginamas depresijai, kaip dažniausiai mes ir manome, tai gali būti, jog toks požiūris padės mums geriau suprasti tikrąsias pogimdyminės depresijos priežastis.
Gyvenimo vienovės jausmo praradimas - tai turbūt sunkiausiai pakeliama motiniška būsena. Turintys mažų vaikų gerai tai žino. Kūdikis įsiveržia į gyvenimą su savo poreikiais, jam nuolat reikia dėmesio, meilės, rūpesčio, tai ne tik suardo įprastą motinos dienotvarkę, miego/būdravimo ciklą, maitinimosi įpročius, sujaukia nusistovėjusią gyvenimo tėkmę šeimoje. Žymiai sunkiau yra tai, jog praktiškai pirmaisiais vaiko auginimo metais, motinos minčių, jausmų, savęs suvokimo, pasaulio patyrimo tėkmė nuolat ir nuolat yra pertraukiama.
Vienas iš svarbiausių atradimų (Cusk, 2001) - būti mama reiškia nebepatirti gyvenimo vienovės jausmo. „Tam kad būčiau mama turiu palikti neatsilieptus skambučius, neatliktus darbus, neįvykdytus susitarimus. Tam kad būčiau savimi, turiu leisti kūdikiui verkti, turiu užbėgti už akių jos alkiui arba palikti ją visam vakarui, pamiršti ją tam kad galėčiau mąstyti apie kitus dalykus. Sėkmingas buvimas savimi visiškai paneigia buvimą gera mama, ir atvirkščiai. …Vėliau, net ir geriausiomis akimirkomis aš niekuomet nesijutau įveikusį šią atskirtį.“
Motinos užduotis yra kiek įmanoma labiau prisitaikyti prie vaiko poreikių ir tinkamai juos tenkinti - tuo ramesnis ir saugesnis jaučiasi kūdikis. W. D. Winnicott palygino motinos sugebėjimą taip stipriai užmiršti save ir sutelkti visą dėmesį ir jėgas į naujagimį su savotiška beprotybe, kurią tik vien tik motinos gali išgyventi ir ištverti. Kyla klausimas tik, kiek tai atsieina pačioms motinoms.
Savęs jausmo praradimas - irgi nelengva, neaiški būsena, sunkiai pačios motinos atpažįstama ir įvardijama. Dažnai išgyvenama lyg savotiškas migla aptrauktas, apsunkintas tiek savęs, tiek ir aplinkos suvokimas, pojūtis, jog nyksta asmeninės ribos, (tuo tarpu dažnai pasitaikantis svorio priaugimas po gimdymo tik stiprina šį jausmą!), nutinka taip, jo anksčiau taip aiškiai suvokusi save kaip mokytoją, buhalterę, mylimąją, meilužę, žmoną, moteris, auginanti kelių mėn. kūdikį jaučia, kad jos pasaulėlis susiaurėjo ir apsiriboja tam tikrais pasikartojančiais paprastučiais ritualais: maitinimas, sauskelnės, rūbeliai, kūdikio kilogramai, kiek miegojo val., ramus/neramus ir pan. Po truputį prisiminimus apie buvusiasidentifikacijas ima gaubti užmarštis. Moteriai tampa vis aktualesnis klausimas - o kas aš iš tiesų esu? Gali apimti jausmas, jog kažkas jos viduje nuolat miršta.. Ar aš tik mama ir maitintoja, o ar aš sugebėsiu būti tuo, kuo buvau iki šiol, ar dar esu, ar dar pajėgiu būti kas nors kitas nei atrama savo vaikui? Kaip mane pakeitė kūdikio gimimas? Kuo aš tapau dabar? Ar esu vis dar mylima, vis dar patraukli savo vyrui? Savasties jausmą stiprina ryšiai su žmonėmis, tačiau po gimdymo nereta moteris patiria izoliaciją ir vienatvę.
Atrodo, jog motinystė yra tokia būsena, kuomet viena savastis susitraukia tam, kad galėtų atsirasti erdvės naujai savasčiai ir tam, kad galėtų taip atsitikti, motiniškoji savastis turi išgyventi gan intensyvią transformaciją.
Psichoanalizėje netrūksta suvokimo apie savasties keitimosi procesus. Lacan teigė, jog mes visą gyvenimą esame besikeičiantys viduje, ir mūsų savastis laikas nuo laiko yra tirpinama pasąmonėje.
Psichoanalitiniu požiūriu subjektas nėra vientisa ar kieta substancija, jis egzistuoja nuolatinėje įtampoje, laikas nuo laiko patirdamas grėsmę jo realiam ar įsivaizduojama stabilumui, nuolat dalyvaudamas kintančiame derybų procese tarp išorės sąlygų ir pasąmoninių troškimų.
Įtampą, kylančią tarp naujos ir senos self savęs patyrimo būsenos galėtume pavadinti identifikacijos krize, konfliktu arba moters tapimo motina procesu ir moters savęs pajautimo kaip motinos (buvimo mama jausmo) formavimusi.
IDENTIFIKACIJOS KRIZĖ
| Moteriškas self | Motiniškas self |
|---|---|
| turi aiškias ribas | ribos aptirpusios |
| aktyvus | pasyvus |
| pajėgus | sujauktas |
| veiklus | gerokai labiau priklausomas nuo vyro, kūdikio, bei ryšių su kitais asmenimis |
| “kietas” - vyriškas | “minkštas” - moteriškas |
| Patiriamas kaip negrįžtamai prarastas. | Patiriamas kaip nežinomybė?.. |
Šio naujojo minkšto, sujaukto, išskydusio, priklausomo motiniško self atsiradimas greičiausiai yra labai senas ir biologiškai apspręstas, ši savastis privalo atsirasti tam, kad galėtų lengvai sunykti, kad jos fone galėtų laisvai ir nevaržomai pradėti reikštis nauja kūdikio savastis.
Kas padeda nepasiklysti šioje kelionėje į nežinomybę?
- Kūdikio kitoniškumo suvokimas - neleidžia įkristi į nuolatinę simbiozės būseną.
- Kūrybinis potencialas glūdi sugebėjime išlaikyti įtampą ir leisti egzistuoti ambivalencijai - patiriant tiek meilę tiek ir neapykantą nukreiptą į savo vaikus (analogija su Klein)
- Motina gali imti suvokti save tik santykyje su savo kūdikiu.
- Originali Lisos Baraitser idėja apie mėgdžiojimo svarbą self transformacijos procese.
žymės:
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Saugu globos namai: ramybė Jums ir profesionali priežiūra Jūsų artimiesiems
- Dirbtinis apvaisinimas Lenkijoje: Įstatymai, Politika ir Religijos Įtaka – Viskas, Ką Turite Žinoti!