Kiekvienoje visuomenėje egzistavo ir egzistuoja šeima. Šeima yra pirminė visuomenės ląstelė, vienas pagrindinis jos struktūros elementas. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas jų charakteris, idealai, vertybės, jie ruošiami gyvenimui. Todėl šeima per visą žmonijos istoriją buvo svarbi institucija. Joje bręsta žmogus, pilietis ir asmenybė.
Šios šeimos nariai tarpusavio ryšiai nėra taip griežtai apibrėžti. Čia šeimoje vyksta svarbiausi asmeninio, privataus gyvenimo įvykiai, žmogų jungiantys su socialine grupe, visuomene. Šeimą galima apibūdinti kaip santuoką arba kraujo ryšiais grįstą mažąją grupę, kurios narius sieja bendra buitis, bendra moralinė atsakomybė ir tarpusavio pagalba. Tai visuma.
Šeima yra visuomenės pagrindas, taip skelbiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje. Šiuo teiginiu iškeliama temos svarba valstybei. Tai svarbu šiandieninėje Lietuvos valstybėje, svarbu yra aptarti šeimos istoriją bei valstybės santykį su šeima. Po valstybingumo atkūrimo Lietuvos Respublikos šeimos politikos raida Lietuvoje nebuvo kryptinga, t. y. kito visuomenės požiūris į moralines kultūrines vertybes.
Per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje smarkiai pasikeitė gyvenimo sąlygos, žmonės pasijuto nestabiliai. Demografai pastebi, kad smarkiai kito ir šeimos institucija. Šiais, vyksta ir vertybių kaita. Sunkiais ekonominiais ir politiniais laikotarpiais iškyla poreikis peržvelgti savo vertybes. Daugelis žmonių gyvena nesusituokę ir dažniausiai to priežastys esti manymas, kad jie per jauni ir nepasiruošę tuokti. Taip pat tokį šeimų buvimą skatina didesnė visuomenės tolerancija kitokiems gyvenimo stiliams.
Santuokos kaip įsipareigojimo sutarties sudarymas Dievo ir visuomenės akivaizdoje yra ne tik visuomenės tvarkos reikalavimas, bet kartu sutuoktinių meilės išraiška, kuri siekia būti patvirtinta šventos vienybės, ištikimumo ir neišardomumo priesaika. Ši priesaika suteikia pastovumo sutuoktiniams ir jų vaikams, o dovanojanti save meilė padeda įveikti visus sunkumus. Skyrybos nėra išeitis ir paprastas problemų sprendimo būdas, tad negalima būtų teigti, kad gyvenimas nesantuokinėje šeimoje yra geresnis tuo atžvilgiu. Valstybė, vertindama šeimos svarbą, rūpinasi šeimos socialine parama.
Šeimos raidos istorija
Šeima gyvavo ir yra svarbi visoms tautoms ir visais laikais. Laikams keitėsi, vystėsi skirtingas požiūris į šeimos ir atskiro individo vaidmenį valstybėje, šeimos vertybes, vyro ir moters vaidmenis. Kai kuriose tautose ryškus individo, šeimos, visos tautos bendrumo suvokimas. Žmogus buvo neatskiriama visumos dalis ir jo laimė priklausė nuo bendruomenės santvarkos ir tvarkos bei galimybių tęsti kartas.
Moteris antikoje nebuvo gerbiama, nes ji buvo laikoma žemesnės prigimties nei vyras. Individai buvo neatsiejama šeimos dalis. Vėliau pasak, šeimos pradėjo jungtis į didesnę bendruomenę ir tapo valstybe, kuriai perdavė dalį savo valdžios teisių. Individo įsipareigojimai šeimai perėjo į įsipareigojimus valstybei.
Viduramžiais šeimos, individo ir valstybės santykis išliko panašus kaip ir antikoje. Žmogus laikė save pirmiausiai bendruomenės nariu: giminės ar vienuolijos. Vyrai dirbo lauke, kariavo, tuo metu moterys dirbo namuose. Moterys iš esmės buvo mažesnės vertės visuomenės būtybės ir neturėjo visai arba beveik jokių teisių, todėl paprastai nedalyvaudavo visuomenės gyvenime. Jos ištekėdavo pagal tėvų norą. Šeimos narių individualybės samprata ryškėja.
Naujaisiais amžiais kinta požiūris į žmogaus vertę, moterį ir tai formuoja naujas vertybes. Panaši šeimos padėtis ir santykiai su visuomene buvo ir Lietuvoje. Išsamiau paminėti XIX-XX a. nusprendžiau, nes dauguma šiuolaikinio vedybinio gyvenimo šeimyninių santykių stereotipų Lietuvoje susiklostė būtent XIX-XX a. pradžioje.
Nuo XIX a. Lietuvoje pradeda augti tendencija kurti šeimas vėliau. Vyrai, paprastai būdavo vyresni už moteris 5-8 metais. Šalia individualių pasitaikydavo didžiosios patriarchalinės šeimos. XIX-XX a. pradžioje šeima kaip socialinė institucija pamažu kito ir kartu keitėsi jos formos. Feodalinio ūkininkavimo pasikeitimai lėmė šiuos pokyčius. Sutuoktiniai įnešdavo savo dalį į bendrą ūkį bei atlikdavo skirtingus, dar vaikystėje išmoktus, šeimyninius vaidmenis (vyras uždirba duoną, moteris prižiūri namus ir vaikus).
XX a. ryškėja tautinis šeimos kūrimo motyvas. Inteligentai grožinėje, publicistinėje literatūroje kritikavo tradicinę šeimą ir pabrėžė kitus, ne ekonominius, santuokos motyvus, dvasines vertybes, bei pateikė tautinės šeimos koncepciją: laiminga šeima yra turinti sąmoningą tautiškumą. Istoriografijoje tradicine šeima vadinama ūkininkų šeima. Kritikuojamos ūkininkų vedybos paremtos materialiais, tolygiais santykiais, šeimos narių tarpusavio santykiais, moters dvasinės savybės, vedybų motyvas, vyro ir žmonos santykiai, vaikų auklėjimo principai bei vaikų ir tėvų gyvenimiškos orientacijos.
Tarybiniais metais skyrybos ir nesantuokiniai vaikai buvo maži. Šiandieninėje visuomenėje nesunkiai galima atsekti tradicinės šeimos vertybes, nors XX a. jos ir kito. Keitėsi ir sutuoktinių funkcijos šeimose (motinystės atostogų gali išeiti ir vaiko tėvas).
Taigi, kalbant apie šeimą, galima susipainioti, nes demografiniuose duomenų surašymo leidiniuose šeima įvardijama kaip namų ūkis, taigi šeima, kaip bendrai namų ūkį tvarkantys žmonės. Namų ūkio sąvoka turi savo skirstymą.
Demografiniai pokyčiai ir šeimos formos
Permainos labiausiai paveikė šeimos struktūrą ir jos stabilumą. Štai keletas bruožų: mažėja santuokų (bendrasis santuokų rodiklis 1000 gyv. 1990 m. - 9,8; 2003 m. - 4,9), iki 2004 metų mažėjo gimstamumas (bendrasis gimstamumas 1000 gyv. 1990 m. - 15,4; 2003 m. - 8,8), daugėja vaikų, gimusių ne santuokoje (1990 m. - 7,0 proc.; 2003 m. - 30,0 proc. 2005 m. santuokos neregistruotiems tėvams gimė 8679 vaikai, tai sudarė 28,4 proc. visų gimusiųjų, 2004 m. - 28,7. 2005 m. 68 proc. nesantuokinių vaikų buvo įregistruoti pagal abiejų tėvų pareiškimą, o 31 proc. tokių vaikų buvo įregistruoti pagal motinos pareiškimą. Kasmet išsituokia apie 11 tūkst. porų ir po ištuokos su vienu iš tėvų lieka apie 10 tūkst. vaikų. Santuokos kūrimas atidedamas, gyvenama kartu be įsipareigojimų.
Atsižvelgiant į tai, moteriai siekti karjeros, didesnės algos, geresnės darbo sąlygos, mokytis yra svarbiau. Daugelis žmonių palieka namus, išvyksta mokytis ar dirbti į užsienį.
Kalbėdamas apie šeimą A. Giddens (2000) pabrėžia šeimos institucijos sumodernėjimą. Žmonės tuokiasi vėliau ir linkę tai daryti, sulaukę vyresnio amžiaus. Taip pat pagausėjo skyrybų, dėl kurių sukuriamos „antrosios šeimos“, taip pat populiariu tapo gyvenimas kartu nesusituokus. Taigi, jau negalime kalbėti apie šeimą kaip apie vieną universalų šeimos modelį, tradicinis branduolinės šeimos modelis vis labiau yra.
Šiandien išskiriami skirtingus kohabitacijos tipus. Greta šiuolaikinio kohabitacijos tipo - „bandomosios“ santuokos, kurios kuriamos iki santuokos, Lietuvoje paplitusios ir tradicinės kohabitacijos, kaip šeimos atkūrimo forma, kai iširus ankstesnei santuokai nauja partnerystė kuriama jos neregistruojant. „Bandomosios“ santuokos, kurios būdingesnės jaunesniems žmonėms, bemaž vienodai paplitusios mieste ir kaime. Kohabitacija, kaip šeimos atkūrimo forma, labiau paplitusi tarp kaimo, o ne miesto vidutinio ir vyresnio amžiaus gyventojų. Kaimo sugyventiniai dažniau nei kaimo sutuoktiniai yra nedirbantys asmenys. Ekonominė šios grupės deprivacija gali būti susijusi su jų vedybine elgsena, kai, neturint pakankamai ekonominių išteklių, kohabitacija renkamasi kaip „skurdo“ santuoka.
Vienišos motinos, auginančios vaikus iki 18 metų, Lietuvoje sudaro 4,3 proc. visų vyresnių nei 18 metų namų ūkių gyventojų. Beveik net penktadalis yra neregistravę ištuokos. Dažniausiai vienos vaikus augina 30-39 metų miesto moterys. Jos išsiskiria gana aukštu išsilavinimo ir užimtumo lygiu.
Remiantis einamųjų metų statistikos departamento pranešimu spaudai, palyginti su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, 2005 m. daugiausia 15-24 metų amžiaus jaunimo buvo Lenkijoje - 16,5, Slovakijoje - 16,1, Kipre - 15,9, Latvijoje - 15,6 procento (Lietuvoje - 15,4%). 2006 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 702,2 tūkst. (20,6%) 16-29 metų amžiaus jaunuolių, iš jų 345 tūkst. moterų ir 357,2 tūkst. vyrų. Didžioji jaunimo dalis (70%) gyveno miestuose. 2000-2005 m. mieste jaunimo sumažėjo 15 tūkst., o kaime padidėjo beveik 25 tūkst. 2005 m. susituokė 19,9 tūkst. porų, tai 17,9 procento daugiau negu 2000 m. Mieste susituokė 14,1 tūkst. porų, 1000 gyventojų teko 6,2 santuokos, atitinkamai kaime - 5,8 tūkst. (5,1). Tuokiasi vyresnio amžiaus jaunimas. 2005 m. vidutinis moters amžius buvo 24,9, vyro - 27 metai, atitinkamai 1,3 ir 1,2 metų didesnis negu 2000 m. Pirmą kartą moterys tuokiasi vidutiniškai 2 metais jaunesnės negu vyrai.
Jauniausios nuotakos Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje - 25 metai.
Vaiko socializacija
Kalbant apie vaiko socializaciją, pirmiausia turime išsiaiškinti požymius, kurie išskiria vaikus kaip socialinę grupę iš kitų visuomenės grupių, kodėl reikia skirti dėmesį jų interesams. Vaikai buvo išskirti kaip atskira visuomenės grupė pagal amžių - tapo svarbus pats amžiaus faktas. Vaikystę apibrėžia žmogaus gyvenimo laikotarpis, kurio metu dominuoja specifinės vaiko savybės ir bruožai, todėl pati vaiko samprata glaudžiai susijusi su visuomenės kultūra, tradicijomis ir socialine struktūra. Vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualias charakteristikas.
Visos jos akcentuoja vaiko asmenybės sąveiką su aplinka, socializacijos pasiekimus įvairovę ir vaiko socialinę kompetenciją kaip vieną iš svarbiausių jo socialinės patirties raiškos sąlygų. Nauja teorija turėtų būti pagrįsta ugdymo kaip socialinio reiškinio samprata, kurios pagrindinė paskirtis - aktyvi vaiko pozicija mokymo(si) procesuose. Tai leistų atspindėti vaiko pasiekimus socializacijoje sklaidą.
Nagrinėjant socializacijos sąvoką, reikia atsižvelgti į žmogaus veiklos lemiamą įtaką socialinei raidai, nes individo aktyvumas yra kaip atspara nepageidaujamam aplinkos poveikiui. Todėl socializaciją galima suprasti kaip procesą, kuris vyksta tam tikrų žmogaus veiksmu dėka ir turi tam tikrus tikslus. Terminas “vaiko socializacija” - sudėtingas tiek socialine, tiek ir psichologine prasme. Ji jam sąlygas dalyvauti visuomenės gyvenime. Pats intensyviausias socializavimo procesas vyksta ankstyvoje vaikystėje. Vaikas perima įgūdžius, kalbą, elgsenos, bendravimo, veiklos būdus, ugdosi bendražmogiškuosius siekius.
Atsižvelgiant į jo gyvenimo būdą, kinta vaiko vaidmenys ir jų atlikimo pobūdis. Nuo paklusnumo suaugusiems vaikas pereina prie aktyvios veiklos ( „aš pats“), todėl ir jo socializavimas darosi prasmingesnis. Vaikas pradeda įsisavinti socialines vertybes, formuoti pirmus savo siekius, skirti, kas gera ir kas bloga, ima suprasti teisių ir pareigų sąvokas. Čia svarbų vaidmenį vaidina šeima. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, jis pats, kaip visuomenės narys, atsako už naujas, rimtas ir nelengvas mokinio pareigas. Didelė atsakomybė tenka mokytojui už vaiko asmenybės ugdymą, už jo socializavimą perteikiant jam žinias.
Jaunuolio socializavime vyksta visų jo vertybių perkainojimas, jis ruošiasi savarankiškam gyvenimui. Socializacija suprantama kaip nuolatinis žmogaus tobulėjimas sąveikaujant su mikro ir makro aplinka. Individas perima socialinį patyrimą, kai yra ugdomas (tai yra, kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės), ir tada, kai jį veikia įvairūs stichiniai, dažnai prieštaringi socialiniai veiksniai. Daugelis mokslininkų, atsižvelgiant į asmens socializacijos amžių ir reikšmingumą, socializaciją skirsto į pirminę ir antrinę. Pirminė socializacija - tai socializacija, vykstanti ankstyvaisiais žmogaus gyvenimo metais. Ji pati svarbiausia, nes šiuo metu susiformuoja visos bazinės asmens nuostatos, įgūdžiai, vertybės, įsitikinimai.
Svarbus asmens emocinis santykis su aplinka, nes be emocinio santykio su reikšmingais asmenimis iš viso būtų neįmanomas socializacijos procesas. Antrinė socializacija - tai asmens prisitaikymas viešojoje socialinėje aplinkoje. Anot A.V. Matulionio, socializacija suprantama kaip procesas, kurio metu žmogus įsisavina vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena. Tos vertybės, normos, elgesio vaidmenys ir modeliai tampa žmogaus elgesio ir veiklos motyvacijos pagrindu. Socializacijos dėka žmogus išmoksta elgtis visuomenėje. Visuomenės tęstinumą daro galimą tai, kad socializacijos dėka žmonės iš kartos į kartą perduoda žmonijos sukauptą patyrimą. Teigiama, jog šis procesas būdingas tik vaikui. Vaikas susipažįsta su šio pasaulio įvairove. Todėl vaiko socializaciją galima pavadinti pirmine socializacija. Vaikas atsiduria XXI a. įvykių verpete dėl televizijos, radijo, kompiuterių ir kitų informacinių technologijų naudojimo. Suaugusių kartai tenka socializuotis iš naujo - bandyti tapti laisvais žmonėmis demokratinėje visuomenėje. Tokia socializacija vadinama antrine.
G. H. Meadas išskyrė dvi asmenybės sudedamąsias dalis: „aš“ ir „mane“, arba subjektyvųjį „aš“ - aktyvų, spontanišką, kūrybingą, atsirandantį dėl kiekvieno iš mūsų individualaus unikalumo, ir objektyvųjį „aš“, suvoktą socialiai (t. y. įsivaizdavimai apie mane, poreikiai kaip socializacijos rezultatas). Žmogaus elgesys būna spontaniškas ir nenuspėjamas, o tai liudija, kad objektyvusis „aš“ ne visą laiką valdo subjektyvųjį.
Papildant šiuos autorius, pirminę socializaciją derėtų sieti ne tik su asmens amžiumi, bet ir su socializacijos kokybe. Suaugęs žmogus gali rinktis, kas į jo aplinką įsitraukia daugiau subjektų. Individo socializacijos procesus visuomenėje veikia ir juos nukreipia įvairūs žmonės ir socialinės struktūros Jie dažnai vadinami socializacijos agentais. Tai - tėvai, šeima, mokytojai, draugai, bendraamžiai, masinės informacijos priemonės ir kt. Socializacijos praktikoje labai svarbu nuolat derinti, koordinuoti ir koreguoti „agentų“ veiklą bei ją papildyti naujomis grandimis. Svarbiausias socializacijos agentas - šeima. Šeima - artimiausia vaiko „socialinė aplinka“. Šeimos padedamas vaikas įsilieja į visuomenę, nes šeima, kaip auklėjimo veiksnys, socializuoja jį savo visuma: savo ekonomine būkle, tarpusavio santykiais, kultūra, profesija, ryšiais su visuomene. Tokie veiksniai, kaip žema tėvų socialinė padėtis, alkoholizmas, konfliktai ir vaidas, prasta socialinė aplinka, kurio nors iš tėvų trūkumas, tėvų elgesio nukrypimai, šiurkštus elgesys su vaikais - gali padaryti ir daug žalos vaiko socializacijai.
Mokykla, kaip socializacijos agentas, formuoja vaiko savęs vertinimą (savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas), dažniausiai išliekantį visą gyvenimą. Ji supažindina su kultūra, jos vertybes ir prietarus. Dar vienas svarbus socializacijos agentas - bendraamžių aplinka, pasireiškianti 12 -16 metais, nusilpus vaikui tėvų ir mokytojų įtakai. Tarp bendraamžių vaikas mokosi rasti konfliktinių situacijų sprendimus ir lygiavertiškai bendrauti, suvokti savo vietą grupėje. Augdamas ir intelektualiai bręsdamas, vaikas susiformuoja sugebėjimą matyti ir analizuoti prieštaravimus. Bandydamas juos išspręsti, jis susikuria nuosavą vertybių skalę. Svarbūs socializacijos veiksniai yra televizija ir internetas. Darbo pagrindu vyksta individo socialinė integracija į suaugusiųjų pasaulį. Tad veiklos ideologiją vaikas internalizuoja dar vaikystėje - veikdamas, jis susipažįsta su vienos ar kitos darbo aplinkos taisyklėmis, įgyja bendravimo patirties.
Svarbiausias socializacijos rezultatas - individo įtraukimas į socialinės kontrolės sistemą, t. y. toks individo elgesio reguliavimas, kuris veda prie paklusnumo grupei, kurioje individas integruotas. Socializacija dažniausiai vyksta per grupinę patirtį. Tačiau šiame procese būtina įvertinti individualią patirtį, be kurios nebūtų galima suvokti kiekvienos asmenybės unikalumo. Socializacija - tai procesas, kurio metu asmuo, perimdamas visuomenės vertybes, nuostatas, normas ir kitą socialinį patyrimą, tampa tos visuomenės nariu. Pirmiausia, tai - žmonių sąveikos procesas. Jis ne tik sudaro sąlygas asmeniui tapti visuomenės nariu, bet taip pat leidžia išreikšti save. Tai vyksta šeimoje, darželyje, mokykloje, draugų grupėje, darbe ir t. t. Kiekvienam socializacijos etapui būdingas tam tikras išmokimas. Socializacija remiasi dviem pagrindais: įgimtu ir įgytu. Kiekvienas asmuo paveldi tam tikras biologines ir psichologines galias, kurios daro įtaką jo socialiniam išmokimui.
Socializacija teise - viena iš bendrosios socializacijos proceso sudėtinių dalių, padedanti žmogui perimti socialinio sugyvenimo visuomenėje normas ir taisykles, nes, anot A. Vaišvilos, teisės socialinė paskirtis - organizuotai, vienodo veiksmingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą, apibrėžiant kiekvieno nario pareigas. Tokios orientacijos teisė socializuoja žmonių santykius grįsdama juos ne jėga, o abipuse nauda, lygiateisiškumu, bendradarbiavimu. Šias normas kuria patys visuomenės nariai, vadovaudamiesi savo sąmone. Teisės įgyvendinimas įtakoja teisines sąmonės raidą, formuoja visuomenės narius, jų teises ir pareigas, reikiamos teisinės tvarkos supratimą. Individų ir jų grupių teisinė sąmonė įsikūnija teisiniame elgesyje. Žmonių veiksmai teisės normų keliams reikalavimams atžvilgiu gali būti įvairūs: galima žinoti teisės normas, bet veikti priešingai jų reikalavimams; galima nepritarti teisės normoms, bet jų laikytis; galima menkai įsivaizduoti teisę ir įstatymus, bet veikti pagal teisinį jausmą, susiformavusį teisinio auklėjimo procese arba galima sąmoningai laikytis teisės normų ir savo teisines žinias naudoti savo teisių ir laisvių įgyvendinimui. Visuomenės ar asmens teisinė sąmonė ir teisinio elgesio kokybė išreiškia teisinę kultūrą.
Teisinė kultūra - tai visos teisines realybės formos ir apraiškos. Teisinė kultūra reiškia visa, kas natūraliai susiklostė istorijos eigoje ar buvo kryptingai sukurta tam tikros visuomenės teisės srityje. Teisinė kultūra įgyvendinta ir ideali teisinis priemonėmis sistema, kuria apibūdinamas visuomenės narių sugyvenimo ir socialinės tvarkos palaikymo lygis. Socializacijos teise metu iš esmės sprendžiami du pagrindiniai klausimai: (1) asmenybė mokoma suprasti jai adresuotus teisės reikalavimus, naudotis teisinėmis priemonėmis ir institucijomis savo teisių gynimui ir įgyvendinimui. Tai intelektinė - gnoseologinė teisinės kultūros prielaida, kuri ugdoma teisiniu švietimu; (2) sudaromos sąlygos asmenybei elgtis praktiškai pagal tuos reikalavimus, kuriuos ji žino. Socializacijos teise esmė - perimti socialinio sugyvenimo visuomenėje normas ir taisykles.
Vaikų socializacija aiškinama keturiais psichologiniais mechanizmais: mėgdžiojimu, susitapatinimu, gėdos ir kaltės jausmais. Mėgdžiojimas - tai sąmoningas vaiko siekimas kopijuoti tėvų vyresnių šeimos narių, mokytojų ir kitų svarbių žmonių elgesį. Vaikai mėgdžioja to suaugusiojo žmogaus elgesį. Susitapatinimas - būdas, kuriuo vaikai perima tėvų elgseną, nuostatas ir vertybes kaip nuosavas. Jeigu mėgdžiojimas ir susitapatinimas yra teigiami mechanizmai, tai gėda ir kaltė - priešingai - neigiami, kurie draudžia arba slopina nepriimtino elgesio modelius. Individo sugebėjimas suvokti norminio elgesio modelius ir juos praktiškai įgyvendinti raidos procese iš esmės ir yra socializacija.
Perėjimas iš vieno laikotarpio į kitą vyksta kaip pažinimo įgūdžių ir empatijos sugebėjimų tobulėjimo padarinys. Ikikonvencinis lygis, kai vaikas vykdo suaugusių reikalavimus dėl paklusnumo. Jis apima du laikotarpius: a) norą išvengti bausmės, b) siekimą užsitarnauti paskatinimą. Konvencinis lygis, kai formuojasi „dorovinė“ individo sąmonė. Išskiriami du laikotarpiai: a) kitų nuomonės suvokimas ir siekimas savo veikla užsitarnauti socialinį pagyrimą, b) visuomenės interesų ir elgesio taisyklių suvokimas. Postkonvencinis lygis, kai individas ima vadovautis visuotinėmis vertybėmis ir principais, suvokdamas, kas šioje situacijoje gėris ir blogis. Jis apima du laikotarpius: a) galimų skirtingų dorovinių įsitikinimų įprasminimo prieštaravimų laikotarpis, b) savo etinio jausmo, visuotinės ir nuoseklios dorovinės principų formavimosi laikotarpis.
Svarbiausias vertybes - tai santykis su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas, turintis dvi puses: išorinę ir vidinę.
| Namų ūkis | Apibūdinimas |
|---|---|
| Individualus namų ūkis | Vienas asmuo, gyvenantis atskirai |
| Kolektyvinis namų ūkis | Grupė asmenų, gyvenančių kartu ir tvarkančių bendrą ūkį |
| Šeimos namų ūkis | Asmenys, susiję giminystės ryšiais |
| Ne šeimos namų ūkis | Asmenys, nesusiję giminystės ryšiais, bet gyvenantys kartu |
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Neįtikėtina Draugystės Galia Vaikų Akimis: Kas Tai Ir Kodėl Tai Svarbu?
- Hemoglobino norma nėštumo metu: kaip užtikrinti sveiką ir saugų nėštumą