„Mylėkite vaikus, ir viskas bus gerai”, - dažnai girdime sakant tokį patarimą. Tačiau kaip tai padaryti? Apkabinti, bučiuoti, sakyti, kad myli? Taip, tačiau pasakyti „Aš tave myliu” neužtenka, reikia, kad vaikas iš tiesų jaustųsi mylimas. Stresas, laiko trūkumas ir kasdienė rutina - tai pagrindiniai veiksniai, kurie trukdo mums parodyti vaikams meilę.
Meilės rodymo svarba
Vaikams fizinio kontakto su tėvais, artumo reikia ne mažiau, negu sveiko maisto ir švarios patalynės. Tai vaikui suteikia saugumą, jie jaučiasi mylimi ir apsaugoti. Suraskite tam laiko, pasistenkite anksčiau atsikelti patys, kad galėtumėte bučiniu ar kutenimu pažadinti vaikus.
Laikymasis tam tikrų ritualų gali užimti labai nedaug laiko, vos kelias minutes, tačiau jie labai svarbūs vaikui. Bendri pusryčiai arba vakarienė, pasaka prieš miegą, kiekvieną savaitgalį pasivaikščiojimas po parką - tai gali būti bet kokia jums patinkanti bendra veikla, kurią norėsis kartoti dar ir dar.
Įsivaizduokite tokią situaciją, kad išeinate iš darbo, o apačioje jūsų laukia mylimas vyras su gėlių puokšte bei pasiūlymu valandą pasilepinti SPA. Gražu? Taip, ir miela. Pasistenkite ir jūs surengti siurprizą vaikams. Tai nebūtinai turi būti brangiai kainuojančios pramogos. Kodėl jums savaitgalį nesusipakavus pietų ir nesurengus pikniko prie ežero, upės ar parke? Arba surengus su vaikais pagalvių karo?
Kaip elgtis su paaugliu?
Kada paskutinį kartą sakėte tai savo paaugliui? Kada jį pagyrėte, paskatinote gražiais žodžiais? Atkreipkite dėmesį į tai, kiek kartų jūs vaikui sakote „ne”, kiek kartų kritikuojate ir baudžiate, o kiek kartų apdovanojate jį meile?
Svarbūs patarimai tėvams
- Mylėkite save. Kai mylėsi save, tada galėsi mylėti ir kitus. Nepatenkinti savo poreikiai, nuolatinis stresas ir nepasitenkinimas namuose būna jaučiamas net ir tada, kai to garsiai nepasakote.
- Atskirkite elgesį nuo vaiko. Vaikai išveda mus iš kantrybės pasielgdami netinkamai, tačiau tokiu atveju prisiminkite patarimą atskirti netinkamą vaiko elgesį nuo jo vaiko. Ne vaikas yra blogas, o jo elgesys tuo momentu nebuvo tinkamas. Fizinės bausmės - ne išeitis. Pasistenkite vaikui aiškiai parodyti, kad jums nepatinka. Įvardinkite priežastį, tačiau ne taip: “Tu ir vėl vėluoji pareiti”, “Tu niekada neišmoksi susitvarkyti, kad ir kiek tau besakyčiau”. Verčiau sakykite informaciją nuo savęs: „Man nepatinka, kad parėjai namo per vėlai”, „Esu pikta, nes tu nesusitvarkei savo žaislų”.
- Nebūkite tobula mama. Nesiekite būti tobula mama, užtenka būti „pakankamai gera” mama. Kai kurios moterys yra perfekcionistės, siekiančios tobulumo visur - darbe, namuose, auklėjant vaikus. Paklauskite savęs, kas jums yra svarbiausia auklėjant vaikus? Ar ne per daug reikalaujate iš jų ir iš savęs? Klaidos suteikia galimybę pasimokyti iš jų ir žengti į priekį.
- Kreipkitės pagalbos. Jeigu jaučiatės, kad priėjote liepto galą, nepavyksta tvardytis, ir vaikai tai jaučia, tai yra ženklas, kad reikia ieškoti pagalbos.
Ar įmanoma mylėti visus vaikus vienodai?
Visi tėvai nori mylėti vaikus vienodai, tačiau ne visada pasiseka. Jei turite daugiau nei vieną vaiką, galimybė kažkurį išskirti ar labiau mylėti visada bus. Su kiekvienu vaiku ateina ir nauja tėvystė, kuri pakeičia gyvenimo tempą, būdą ir Jūsų asmenybę. Ir nors visi stengiamės elgtis teisingai, vieną dieną paklausti, kurį vaiką mylime daugiau, turime pripažinti, kad iš tiesų vyresnėlis ar jaunėlis labiau prie širdies. Tai nėra maloni tiesa.
Vieni tėvai labiau palankūs vaikams, panašiems į juos pačius. Kai kurie tėvai visą dėmesį sutelkia į vaikus, kurie laikomi šeimos „problemėlėmis“, nes tokiems reikalingas išskirtinis dėmesys. Dauguma tėvų garbina jaunėlius. Gimstant vis naujam vaikui, tėvai būna vis senesni, brandesni, pasirengę išdalinti daugiau jausmų.
Mažiau garbinamas vaikas susipainioja jausmuose: „Ką darau ne taip?“. Kad ir kaip būtų keista, ne ką lengviau ir vaikams, gaunantiems išskirtinį dėmesį. Daugelį vargina perdėtas tėvų dėmesys. Jie nori būti paprastesni, daryti klaidas, tačiau ant kaktos prilipinta etiketė „mylimukas“, ir jie negali apvilti tėvų.
Kai šeimoje vienam vaikui skiriama daugiau dėmesio, tėvai jaučiasi taip pat negerai, kaip ir vaikai. Didžiausia vertybė vaikams - nuoširdus tėvų dėmesys, ir laikas, kurį tėvai praleidžia su jais kartu. Visur ir visada reikia būti įjungus tas „elektronines svarstykles“ - 30 minučių vienam (kartu pastatome LEGO), vadinasi, ir 30 minučių kitam (mokome kepti pyragą pagal receptą iš laikraščio).
Anksčiau ar vėliau nuskambės klausimas: „Mama, ką tu myli labiausiai pasaulyje?“. Nereikėtų sakyti, kad visus mylite vienodai. Nesvarbu, kas užduoda klausimą - „mylimukas“ ar „nemylimukas“ - geriau pasakykite, kad toks jis yra vienintelis, kad visame pasaulyje niekas negali mąstyti, taip kaip jis mąsto, kad niekas kitas pasaulyje nesielgia taip, kaip jis, kad niekas kitas neturi tokių jausmų.
Kaltės jausmas
Kai tėvai atpažįsta savyje didesnės meilės jausmus vienam iš savo vaikų, atsiranda kaltės jausmas, kad kiti vaikai mylimi mažiau. Daugelis tėvų ne tik save kaltina, bet ir bando kaip nors spręsti situaciją - stengiasi daugiau dėmesio skirti ir kitiems vaikams, stengiasi ir juos dažniau pamyluoti, palepinti. Nesistenkite tuojau pat kompensuoti dėmesį tuo pačiu būdu, kokį rodote savo numylėtiniui. Visų pirma - jūs auginate skirtingus vaikus, ir skirtingi dalykai jiems patinka, be to, jie dažniausiai skirtingo amžiaus ir lyties, tad vienam tiks saldainiukas, o kitam - gal knygelė, vienam - švelnus apkabinimas, o kitam gal bendras televizijos laidos stebėjimas.
Užuot graužę ir kaltinę save, pamąstykite, o dar geriau - pasikalbėkite su sutuoktiniu, kuo išskirtinis ar išskirtiniai yra kiti jūsų vaikai, ką jie puikiai sugeba ir kuo jūs galėtumėt didžiuotis. Dažniau pagalvokite, ne tik kaip čia padarius, kad džiaugtųsi ir jūsų numylėtinis, o kiti vaikai nesijaustų nuskriausti, o ką galima padaryti, kad džiaugtųsi visa šeima.
Psichologai nesiliauja tvirtinti, kad kiekvienas vaikas - unikalus, ypatingas, todėl ir mylimas savaip. Nebūtinai labiau ar mažiau už savo seserį arba brolį.
Ryšiai su vaikais
Ryšiai su savo vaikais - vieni sudėtingiausių, kokius tik suaugę žmonės užmezga su aplinkiniais. Tai lemia kelios priežastys. Mūsų santykius su vaikais veikia tėvų tarpusavio bendravimas, šeimos istorija, mūsų santykiai su vaikų tėvu (ar tėvais), gebėjimas bendrauti su aplinkiniais. Psichologai tvirtina, kad didelės įtakos mūsų santykiams su vaikais turi net tai, ar dažnai mus pačius tėvai lygino su broliais, seserimis ar netgi kitais vaikais. Tuo metu mes jautėmės labai nesmagiai, bet patys tapę tėvais nejučiomis šį bendravimo modelį perkeliame į savo šeimą.
Pasižadėję sau, kad visas atžalas mylėsime vienodai, pradedame reikalauti, kad ir jie elgtųsi su pasauliu analogiškai. O to pasiekti visiškai neįmanoma. Vaikai, net jei jie būtų dvynukai ar trynukai, niekada nebus vienodi. Todėl ir mūsų ryšys su jais - unikalus ir nepakartojamas. Mamą ir dukrą siejantis ryšys niekada nebus toks pat kaip mamos ir sūnaus. Juk mes vienaip mylime pirmojo dantuko sulaukusį kūdikį ir į mokyklą pradėjusį eiti pirmoką.
Tačiau faktą, kad savo vaikus mylime nevienodai, sunku pripažinti net sau. Taip elgtis net atrodo nepadoru. Jei negalima padėti lygybės ženklo, vadinasi, vieną vaiką mylime labiau, kitą - mažiau? Tačiau, pasak psichologų, net tie tėvai, kurie tvirtina, jog savo vaikus myli vienodai, paprašyti apie juos papasakoti prisimena, kaip skirtingai jie išvydo pasaulį, kaip nepanašiai elgiasi patekę į tam tikrą situaciją.
Be to, kiekvienas vaikas pasaulį išvysta tam tikru savo motinos gyvenimo metu. Net jei skirtumas tėra vos keleri metai, 27-erių metų moteris skirsis nuo tos, kokia ji buvo 25-erių.
Ką daryti, kad nekiltų pavydo ir konkurencijos dėl tėvų meilės?
Laukdami gimstančių savo vaikų visi būname šventai įsitikinę, jog sugebėsime juos auklėti taip, kad nekiltų jokio pavydo ir konkurencijos dėl tėvų meilės. Dievažijamės, kad nelyginsime jų tarpusavyje, nepalaikysime kurios nors vienos pusės kilus konfliktui ir neturėsime numylėtinio ar atpirkimo ožio. Jei visi vaikai žinos, kad mes juos vienodai mylime, nebus dėl ko pyktis ar konkuruoti. Tačiau vaikai, pasak psichologų, padėtį vertina kitaip.
Kai kurie tėvai, norėdami neišskirti nė vienos atžalos, per vieno gimtadienį ką nors dovanoja ir kitiems, tarsi įteikdami paguodos prizą, kad per gimtadienį viena atžala gaus daugiau dėmesio. Tačiau psichologai mano, kad dėl tokios dirbtinės lygiavos vaikai laimingesni netampa. Tai tik stabdo kiekvieno jų individualų vystymąsi. O vertindami savo jausmus jiems kiekybiniais matais - mažiau, daugiau, stipriau, geriau - mes tik pakurstome vaikišką pavydą, konkurenciją ir suteikiame atžaloms galimybę manipuliuoti tėvų jausmais. Vaikai lengvai prie to pripranta.
Susimąstyti reikia tik pajutus, kad viena atžala ilgainiui tampa gerokai mielesnė ar geresnė už kitas, vienas vaikas staiga virsta mažuoju burtininku, taip pakerėjusiu tėvus, jog šie nebemato jo trūkumų ir neatsižavi privalumais. Tokie perdėti jausmai gali pakenkti ne tik kitiems vaikams, bet ir pačiam nemotyvuotai sustiprėjusios meilės objektui.
Kaip mylėti savo vaiką?
„Mylėti savo vaiką - tai įžvelgti tikrąją jo asmenybę, išlukštenti tikrą mažąjį žmogų, o ne tokį, kokį norime matyti mes. Unikalų, nepakartojamą, o kartais galbūt turintį mums visai nepriimtinų svajonių. Meilė vaikui gerokai skiriasi nuo to jausmo, kurį mes jaučiame mamai, vyrui. Todėl nebijokite nei sau, nei vaikams prisipažinti, kokie jų charakterio ar asmenybės bruožai jums kelia pačius šilčiausius jausmus.
Kiekvieną kartą aiškinkite vaikams, kodėl dėmesį tuo metu skiriate kuriam nors vienam. Tarkime: „Šiandien į parduotuvę važiuoju su Mariumi, nes jam reikia naujų batų” arba „Dabar žaidžiu „Lego” kaladėlėmis su Vaidu, nes tai mėgstamiausias jo žaidimas”. Ir nepamirškite, kad kasdien turite rasti nors kelias minutes kiekvienai savo atžalai. Psichologai tvirtina, kad vaikams geriausia tada, kai su kiekvienu jų mes kuriame unikalius, tik mūsų ir jo santykius.
Pagrindiniai meilės elementai
Kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo to, kokio jis amžiaus, būtina jaustis mylimam, suprastam, pripažintam, gerbiamam, reikalingam. Tačiau vaikui tai ypatingai reikšminga - be meilės jis tiesiog negali užaugti. Mažas vaikas dar nieko nežino apie save, jis mato save tokį, kokį jį mato artimieji. Kiekvienu bendravimo su vaiku būdu - žodžiais, intonacija, gestais, netgi tyla - mes pasakome jam kažką naujo apie jį patį. Iš pasikartojančių pagyrimų, meilės ir apkabinimų vaikui formuojasi pojūtis „aš geras“.
Todėl bendraujant su vaikais ir auklėjant, tėvams labai svarbu nuolatos reflektuoti - kokią žinutę savo žodžiais ir elgesiu aš siunčiu vaikui? Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo informacija, kurią jis gauna iš tėvų, yra svarbesnė. Todėl viena svarbiausių tėvų užduočių - nepamiršti rodyti savo vaikams meilės „ženklus“: kalbėkite palaikančius žodžius, nepamirškite apkabinti, prisiliesti, žiūrėkite į akis.
Dėl psichologinės gerovės vaikui svarbu tvirtai jausti, kad mūsų meilė nėra įkainota ir nepriklauso nuo kažkokių sąlygų. Tačiau meilė nereiškia - leidžiu savo vaikui viską. Juk augindami vaikus, mes padedame jiems subręsti žmonėmis ir mokome juos, kad neturėtume vien paklusti instinktams ir tik tenkinti savo poreikius. Mes negalime apsieiti be ribų nustatymo, kurios būtinos vaiko gerovei.
Kaip nustatyti ribas?
Štai paprastas, kasdienis pavyzdys. Mama sako vaikui: „Jei pamatysiu, kad vėl šokinėji nuo sūpynių, supyksiu!“ Ką girdi vaikas? Kad mama pyksta ir supyks dar daugiau. Jokių kitų pasekmių vaikas nemato ir toliau daro tai, kas jam uždrausta. Daug efektyviau būtų pasakyti: „Jei dar kartą nušoksi, turėsi susirasti ką kita veikti.“ Dėmesys akcentuojamas ne ties santykiais ir jausmais, o ties pasekmėmis. Vaikui pranešama, ko iš jo tikimasi, ir kas bus, jei jis to nesilaikys. Negėdiname, nekaltiname, nerėkiame. Kalbame aiškiai, tvirtai ir pagarbiai. Būtent taip ir turėtų būti brėžiamos ribos ir auklėjama - pagarbiai, bet tvirtai.
Pratęsiant ribų temą, galima pridurti, kad labai svarbu vaikui pateikti ribotą galimų sprendimų pasirinkimą. Taip vaikui suteikiama galimybė pasirinkti bet kurią išeitį iš konkrečių pateiktų variantų. Auklėjant vaikus labai svarbu išmokti atsisakyti nuostatos, santykio su vaiku, kuris išreiškiamas tokiu principu - „daryk taip, kaip aš pasakau“. Auklėti - tai rodyti pavyzdį. Beprasmiška nustatinėti taisykles, kurių patys nesilaikome.
Jei jums taip nepatinka ribos, pabandykite susikurti savo šeimos taisykles, kurių laikysitės visi. Juk svarbiausia, kad ne tiek stengtumėmės „pataisyti“ vienas kitą ar savo vaikus, reguliuoti elgesį ar riboti, o išmokti gyventi šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Elgesio ir bendravimo taisyklės ne tik padeda vaikams suprasti skirtumą tarp to, kas leidžiama ir draudžiama, bet įgalina spręsti ne tik lengvas, bet ir sudėtingas užduotis, kurių kasdien kyla šeimos gyvenime. Beje, taisykles galima (ir reikia!) keisti.
Meilės rodymas per fizinį kontaktą
Mes privalome perduoti meilę savo vaikams prieš imdamiesi kitų pareigų: prieš juos mokydami, vadovaudami jiems, prieš duodami jiems sektiną pavyzdį arba bausdami. Tai kartu su vaiku leidžiamas laikas, tai buvimas su savo vaiku „čia ir dabar“ dviese be pašalinių trukdžių.
Be abejo, ankstyvajame amžiuje naudojamas fizinis kontaktas skiriasi nuo fizinio kontakto paauglystės periodu. Kai vaikas paauga, jam reikia mažiau tokių fizinių glamonių, kaip apkabinimai ir bučiniai, bet pats fizinio kontakto poreikis nemažėja . Jis ir toliau išlieka svarbus tiek mergaitėms, tiek berniukams. Paaugus jiems reikšmingas tampa „paaugliško tipo“ fizinis kontaktas: linksma kova, pasibaksnojimai, patapšnojimas per petį, „duok penkis“, pliaukštelėjimas delnais, plaukų pataršymas, apkabinimas per pečius , ir kiti padrąsinantys, palaikantys veiksmai.
Kokybiškas laikas kartu
Laikas - pats vertingiausias mūsų turtas. Visi mes turime tik dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas savaitėje - nei daugiau, nei mažiau. Praktiškai neįmanoma įvykdyti visų savo pareigų tobulai, kad ir kaip norėtume. Ką daryti? Tiesiog mes turime nusistatyti prioritetus, tikslus, ir savo laiką susiplanuoti taip, kad juos įvykdytume. Mes turime kontroliuoti savo laiką tam, kad pasirūpintume iš tikro aktualiais ir svarbiais dalykais.
Vienintelis vertas turtas gyvenime - tave mylintys asmenys, kurie galbūt abejingi viskam, bet ne tam, kas vyksta su jumis.
Skaitymo nauda
Skaitydami vaikams ar kartu su jais mes ugdome kritinį mąstymą, nes nuolat galime kalbėti apie aktualiausias vaiko pasaulio problemas, galime bandyti jas išspręsti. Taip pat praturtiname žodyną, o platesnis žodynas - geresnis pasaulio suvokimas. Vaikai, geriau suprasdami mus supantį pasaulį, gali pasiekti kur kas geresnių rezultatų. Be abejonės knygų skaitymas yra puiki priemonė kurti vaiko vertybinį pamatą.
Vaikai labai mėgsta, kai knygos yra skaitomos jiems. Tačiau, kad skaitymą jie pamiltų, svarbu žinoti, kaip reikia tai daryti. Skaitymas turi būti diskusija, pokalbis, todėl skaitydami vaikams nuolat užduokite jiems klausimus, skatinkite kalbėtis, analizuoti, diskutuoti. Knyga turi būti atsukta į vaikus, kad jie galėtų sekti iliustracijas, grožėtis knyga. Taip vaikas pradeda suvokti, kad knygą reikia ne tik perskaityti, tačiau apie ją reikia galvoti, įsijausti, ieškoti prasmės ir pamilti. Tinkamas skaitymas vaikams kelia ne tik pasitenkinimą, bet ir žadiną meilę knygoms.
Kaip skatinti meilę skaitymui?
- Rodykite pavyzdį. Vienas geriausių būdų parodyti vaikams, kad knygų skaitymas teikia malonumą - tai tėvų pavyzdys jiems. Skaitydami knygas šalia vaikų, jūs kuriate viziją, kad skaitymas yra malonus užsiėmimas.
- Skaitykite kartu su vaikais. Skaitykite ne vaikams, o kartu su jais. Skaitymas visada turi sietis tik su teigiamomis emocijomis. Vaikas niekada nenorės skaityti pats, jei bus verčiamas.
- Kurkite skaitymo aplinką. Labai svarbu nuolat kurti aplinką, kuri skatintų mūsų mažuosius draugus pamilti knygas. Galite įkurti jiems bibliotekėlę, skaitymo kampelį, kur visos knygos būtų pasiekiamos ranka. Keliaukite į bibliotekas, parodysite vaikams, kiek daug pasaulyje yra knygų ir kad jie tikrai atras sau tinkamas.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Kada saugu ir kada galima pastoti po cezario pjūvio – svarbiausi patarimai
- Herpes Zoster Nėštumo Metu: Pavojai, Tiksliausia Diagnostika ir Efektyviausias Gydymas