Vaiko gimimas - tai ne tik džiaugsmas, bet ir iššūkis šeimai. Mažylis atneša daug meilės, tačiau iš pagrindų keičia poros gyvenimą.
Santykių svarba auginant kūdikį
Vaiko gimimas psichologų yra įvardinamas kaip vyro ir moters santykių išbandymas, kitaip tariant - santykių krizė. Kai kalbama apie pirmojo vaiko gimimą, tai yra dar jautresnis ir labiau nerimą keliantis reiškinys. Be to, atsiradus miego trūkumui, kartu pakyla ir žmogaus jautrumo slenkstis, o tai reiškia, kad „nakties metu miegu mažiau, o dienos metu reikalų atsirado gerokai daugiau“.
Kai griebiasi tvarkytis su naujaisiais gyvenimo rūpesčiais abu - padėtis gana greitai tampa kontroliuojama, nes pastebėjusi chaosą ir dubliavimąsi, pora greitai pasiskirsto darbus, ir viskas po truputį vėl stojasi į savo vietas. Tokioje šeimoje yra kalbamasi, tariamasi, todėl pagalba tiek mamai, tiek kūdikiui yra užtikrinama. Situacija būna komplikuota tik pradžioje, kol galiausiai abu tėvai ima ir pasikalba, konkrečiai susitardami kada ir ką kuris iš jų turi daryti.
Situacija tampa komplikuota ir gerokai ilgesniam laikui, kai mama viena imasi „kūdikio“. Tokioms motinoms kūdikis visiškai nesąmoningai tampa viso pasaulio centras, apie kurį sukasi kiekviena sekundė, o įsitikinimas, kad niekas geriau juo nepasirūpins nei pati mama veda tiek santykius, tiek pačią mamą į beprotybę. Tokia mama, pati to nepajausdama, tarsi okupuoja kūdikį taip nustumdama partnerį į antrą planą ir nuvertindama jo, kaip tėvo gebėjimus rūpintis judviejų vaiku.
Paradoksalu, tačiau tėtis dažniausiai mano, kad elgiasi teisingai, nes būtent to juk ir nori mama (verkiantį kūdikį raminti pati, rengti pati, sauskelnes keisti pati ir panašiai). Mama, tuo tarpu, po truputį darosi vis labiau nepatenkinta tėčio abejingumu (jis nei ramina kūdikį, nei rengia, nei sauskelnes keičia) ir imasi vis daugiau daryti pati. Poros santykiai pasidaro įtempti ir sudėtingi, nes tokia situacija susiklostė dėl kūdikio, tačiau kartu mažylis yra didžiausias meilės centras - jausmai labai susipina, abu tėvai nebežino, kaip reikėtų tinkamai elgtis, todėl poros elgesys tampa priklausomas nuo kitos dienos nuotaikos.
Kad taip nenutiktų arba jeigu jau taip nutiko, vienintelė išeitis - kalbėtis ir dalintis. Dažniausiai mamoms atrodo, kad tėčiai nesusitvarkys taip gerai, kaip gali jos, tačiau atkreipkite dėmesį - galiausiai jie susitvarko. Visiškai kitokiais metodais ir priemonėmis, bet susitvarko. Kai kūdikis yra abiejų iš tėvų rūpestis, o ne tik vieno - santykiai auga. Tokia pora turi bendrą tikslą - kūdikio auginimą, apie kurį nuolat kalba, diskutuoja, rūpinasi. Tokia pora neatitolsta vienas nuo kito, nes naujas gyvenimo etapas yra jų abiejų: jie abu jame vienodai dalyvauja, bando, vienodai mokosi, o dėl kylančių problemų neieško kaltų. Jeigu ir reikia kažko ieškoti gyvenant su kūdikiu - tai papildomos progos nusnausti.
Kaip atpažinti gabumus?
Koks vaikas yra gabus? Kam vaikas gabus? Ar apskritai mano vaikas gabus? Ypač gabūs vaikai dažnai išsiskiria tarp bendraamžių greitesne raida. Mokslininkų manymu, itin gabiu vaiku galima laikyti tą, kurio pažintinė raida maždaug dvejais metais lenkia bendraamžių pažintinius gebėjimus.
Ir vis dėlto, kaip atpažinti, kad vaikas turi išskirtinių gebėjimų? Gabūs vaikai paprastai yra labai smalsūs ir itin daug klausinėja. Gabaus vaiko talentai nebūtinai turi būti išreikšti visose srityse. Kartais būna ir taip, kad talentingus vaikus sunkiau auklėti, nes daugelis dalykų jiems tiesiog atrodo nuobodūs, nemotyvuojantys.
Atpažinti gabų ar talentingą vaiką lengviausia jam ką nors veikiant. Tad pirmiausia reikia sudaryti sąlygas vaikui užsiimti įvairia veikla, kad galėtų atsiskleisti jo gabumai. Jei tėvai pastebi, kad vaikui įdomi ir gerai sekasi viena ar kita veikla, jie turėtų sudaryti sąlygas vaikui gilintis į ją (pavyzdžiui, lankyti būrelius). Žinoma, norėdami suprasti, ar vaikas iš tiesų gabus, tėvai gali kreiptis į specialistus. Gabų akademinei veiklai vaiką atpažinti gali padėti specialiai pasiruošę psichologai, kurie jam pasiūlys atlikti Lietuvos vaikams pritaikytus intelekto testus.
Sąvokos „gabus“ ir „talentingas“ vartojamos kaip sinonimai, tačiau galima pastebėti, kad Lietuvoje dažniau itin gabiais vadina vaikus, kurie turi išskirtinių gabumų mokslui (akademinė sritis), o itin talentingais - tuos, kurie gabūs menui ar sportui. Tačiau psichologas F. Gagne’as teigia, kad nenaudinga šias dvi sąvokas vartoti kaip sinonimus, ir siūlo gabiais vadinti vaikus, kurie turi išskirtinį potencialą pasiekti puikių rezultatų (būti tarp 10 proc.
Reikia stebėti, kas jam patinka, į ką jis kreipia dėmesį. Jei vaikas mėgsta mėgdžioti - pvz., imituoti aplinkinių eiseną, kalbėseną ir kt., greičiausiai jis turi aktoriaus gebėjimų. Tuomet kartu su juo galima rengti spektaklius, žaisti vaidmenų žaidimus ir t. Svarbu ir tai, kad tėvai pernelyg nesijaudintų nespėsiantys pastebėti vaiko talento. Nebandykite jo atrasti „dirbtinai“.
Vaikui reikia suteikti kuo daugiau galimybių pažinti save ir jį supančią aplinką žaidžiant, skatinant skirtingus pojūčius, potyrius. Vaikų išskirtiniai gabumai nebūtinai akivaizdūs jau ankstyvoje vaikystėje. Dažnai jie atsiskleidžia pamažu, šiek tiek ūgtelėjus, kai vaikas tampa sąmoningas. Taigi kviečiame įdėmiau stebėti savo vaiką ir jautriai nukreipiant padėti jam atrasti save. Spaudimas ir prievarta nepadės pasiekti laukiamų rezultatų.
Muzikiniai gabumai
JAV muzikos psichologas E. Gordonas (1979 m.) tyrinėdamas muzikai gabius vaikus, priėjo prie išvados, jog visi žmonės gimsta gabūs muzikai: 68 procentai vaikų turi vidutinius gabumus muzikai, 16 procentų - ryškesnius negu vidutiniai, 16 procentų - žemesnius negu vidutiniai.
Talentų ugdymas
Ką turime omenyje sakydami „gabus“, „talentingas“ ir „genialus“? Ar visus vaikus verta lavinti? Genialus - daugiau nei talentingas, o talentingas - daugiau nei gabus. Tačiau dr. Suzuki norėjo pakeisti požiūrį į vaiko gebėjimus: jeigu vaikas gimė sveikas ir gali išmokti gimtąją kalbą, jis bus gabus bet kuriam dalykui. Tačiau ar daug dalykų jam pristatoma taip paprastai ir be prievartos, kaip gimtoji kalba? T.y., labai anksti (nuo gimimo, jei ne anksčiau), džiaugsmingai skatinant kiekvieną kūdikio pastangą kalbėti, be prievartos ir peikimo?
Žinoma, verta. Kas ištyrė, kad jų tik maža dalelė? Juk nuo gimimo žmogaus smegenys yra tokios geros, jog per visą gyvenimą jis sugeba išnaudoti tik 10 proc. jų galimybių. Verta pamąstyti, kodėl. Mokslininkų tirtos smegenų jungtys, vadinamos sinapsėmis, užtikrinančios informacijos jose judėjimą, susidaro pačiame ankstyviausiame amžiuje. Pavyzdžiui, jei vaikui iki dvejų metų nebus teikiama kalbos informacija, jis niekada nebeišmoks kalbėti jokia žmonių kalba. Nes sinapsės, lemiančios kalbos raidą, jau nebesusiformuos, kitaip tariant, smegenys „užkalkės“. Kiti gebėjimai (pvz., muzikiniai) formuojasi iki penkerių ar devynerių metų. Tad kiek talentų savo vaikuose mes jau esame palaidoję? Sakyti, kad ko nors daryti nėra prasmės, vadinasi slėpti savo tingumą.
Apie paveldimumą Suzuki nekalba beveik nieko - tik apie iš prigimties puikias kiekvieno sveiko kūdikio smegenis. Visa kita, anot jo, suformuoja aplinka. Tačiau jei Mocarto tėvas Leopoldas pats nebūtų muzikas, jei jaunojo vunderkindo aplinkoje nuo kūdikystės nebūtų „mėtęsi“ įvairūs instrumentai, o visa šeima ir draugai nebūtų muzikavę, ar turėtumėme visos žmonijos genijų? Greičiausia ne. Mes net nežinome, kiek Mocartų gimsta lietuviškose šeimose - jiems nesudaromos galimybės atsiskleisti. Tad budinti talentą arba talentus yra būtina, nes „akivaizdu“ paprastai atsiskleidžia tik veikloje. Jeigu laikysime vaiką tarp keturių namų sienų, o vienintelis jo „langas į pasaulį“ bus televizorius, jis išaugs genialiu televizoriaus sargu.
Paveldimumo įtaka
Klausime slypi ir atsakymas. Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu muzikantų, pirtininkų ir gydytojų dinastijos buvo įprastas reiškinys. Apie žemdirbių „dinastijas“ neverta nė kalbėti. Ir šiais laikais vaikai dažnai aplenkia tėvus jų profesinėje srityje. Juk jeigu šeimoje nuolat kalbama apie darbo reikalus, jeigu vaikams sudaroma galimybė pabūti tėvų darbe, jei namuose pilna profesinės literatūros, „profesinis orientavimas“ vyksta natūraliu būdu. Kalbame ne vien apie menininkus: tai ir teisininkai, ir mokslininkai, ir verslininkai. Tiesiog menininkų dinastijos dažniau išgarsėja. Vaikai VISADA seka suaugusiųjų pavyzdžiu. Tai įpareigoja suaugusius žmones būti gerais pavyzdžiais. Tad nesiskųskime kriminalinėmis kronikomis ir jaunimo pasileidimu.
Dr. Suzuki sakė: jeigu perkeltumėme pirmykštės bendruomenės kūdikį į mūsų amžių, argi jis neprisitaikytų prie gyvenimo ir netaptų pilnaverčiu visuomenės nariu? Tačiau XX a. viduryje Indijos miškuose rastos vilkų užaugintos mergaitės yra priešingo prisitaikymo pavyzdys. Kai buvo rastos ir pristatytos į vaikų namus, vienai iš jų buvo apie 2, kitai - apie 12 metų. Vaikų veidai ir krūtinės buvo apaugę plaukais, kojų sąnariai nebegalėjo išsitiesti nuo vaikščiojimo keturiomis, jos niekada neprakaituodavo, oda valydavosi natūraliai, vandenį lakdavo iš dubenėlių, žalią mėsą plėšydavo tvirtais dantimis, mėnesienos naktimis kaukdavo, prisiartinus žmogui urgzdavo, mieliau draugaudavo su šunimis.
Tačiau jei kiti mokslininkai patvirtino akivaizdų mergaičių „idiotizmą“, dr. Suzuki įžvelgė ir nepaprastas žmogaus kūdikio galimybes išgyventi bet kokioje jam nepalankioje terpėje. Jos tobulai prisitaikė gyventi vilkų aplinkoje: naktimis matydavo kaip laukiniai žvėrys, bėgiodavo greičiau už šunis, pačios „susimedžiodavo“ maisto (prieglaudos ūkyje auginamus viščiukus), o kojų padai ir rankų delnai dėl suragėjimo niekad nesusižeisdavo. Tiesiog iš vilkų aplinkos jos tobulai perėmė vilkų gebėjimus.
Visuomenės požiūris į talentus
Ar reikia, kad visuomenėje būtų tiek daug talentingų? Nejau geriau, kai visuomenėje tiek daug vidutinybių? Gal dėl to ji ir atlieka tik „auditorijos“ vaidmenį? O gal neteisingai suprantamas žmogaus talentingumas? Ar beprasmis maivymasis (politinis, kultūrinis ar tiesiog pornografinis), kurį kasdien nušviečia žiniasklaida, rodo „žymius žmones“ ir jų „talentus“? Kokia žmonių veikla turi išliekamąją vertę? Tikrai ne vienadienis (vienasezonis, vienametis) išgarsėjimas šou laidoje.
Taip tikrieji talentai tampa anonimais, o tai ir gerai, ir blogai. Gerai, kad jie turi laiko ne reklamuoti savo kuriamą produktą, o uoliai ties juo dirbti, kol visai jį ištobulina. Tai galioja ir meno kūriniui, ir kompiuteriui. Blogai, kad visuomenė orientuojama į vienadienes vertybes, nepažindama tikrųjų. Talentingas žmogus todėl ir yra talentingas, kad neturi laiko paviršutiniškumams. Juk talentą sudaro 99 proc. darbo.
Ką atsakytumei tėvams, kurių taktika - laukti, kol vaiko talentai atsiskleis patys? Atsakyčiau, kad jie tinginiai. Beje, leisti vaikui pasirinkti ir tiesiog laukti - tai ne tas pats. Jeigu tėvai sudaro vaikui galimybę lankyti daug būrelių ir tuomet laukia, kas jam bus, labiau prie širdies - tai sveikintina. Jeigu jie tik „laukia“ nieko nesiūlydami - koks bus vaiko akiratis? Iš ko jam rinktis?
Vaikai prisitaiko prie susidariusių aplinkybių: jeigu po mokyklos reikia lankyti meno, muzikos, sporto, kompiuterių ir užsienio kalbos būrelius, pradžioje jie tai darys nemąstydami (nes tėvai nuveža - parveža - sumoka), vėliau - iš įpročio, o galiausiai - dėl savo malonumo.
Sportas kaip talentas
Ar vaikas, kuris nori bėgioti arba lankyti kovos menus, bus blogesnis už tą, kuris smuikuoja? Ar sportas - irgi talentas? Kodėl gi ne? Yra tiek sporto rūšių, kad kiekvienas žmogus, net manantis, kad jis visai fiziškai neišsivystęs, gali atrasti savo talentą. Vienas yra stiprus, kitas - lankstus, dar kitas - greitas. Ir nė vienas vaikas nėra blogesnis už kitą. Tiesiog žmonės yra skirtingi ir smagu, kai jie renkasi skirtingas veiklas bei jose save realizuoja.
Dr. Suzuki taikė savo metodiką muzikavimui smuiku, nes jis buvo tos srities profesionalas. Ir, kaip pats teigė, mokė to, ką geriausiai išmanė. Tačiau visada pabrėždavo, kad nė viena sritis nėra prioritetinė. Kiekvienas vaikas gali išmokti bet ko ir pačiu lengviausiu būdu - kaip gimtosios kalbos - jei bus tinkamai mokomas. Kaip tik šias mintis taikome savo mokykloje visoms disciplinoms.
Taikyti „Motinos kalbos“ principus galima visuose dalykuose: pradėti lavinti vaikus kuo anksčiau, niekada jų nepeikti ir nebausti už klaidas, pastebėti, kas jiems pavyko, o tik po to taisyti nepavykusius dalykus, nuolat kartoti praeitus dalykus ir tik tuomet eiti prie naujų, nuoširdžiai džiaugtis vaiko pastangomis ir laimėjimais. Tad muzikavimas ir nėra išskirtinė veiklos sritis. Tiesiog jį paprasčiausia taikyti nuo paties ankstyviausio amžiaus - kaip ir kalbėtis su kūdikiu.
Emocinis intelektas
Vaikų, nepasiduodančių lavinimui, nebūna. Tik aplinka gali veikti jų elgesį taip, kad mokykloje iš pat pradžių vieniems bus lengva, kitiems - labai sunku. Ne veltui šalia intelektualinių laimėjimų prieš priimant į mokyklą rekomenduojama pasitikrinti ir emocinę brandą. Tai nustato psichologai arba ilgai vaiką stebintys pedagogai.
Kadangi mūsų mokinukai dažniausiai užauga ankstyvojo lavinimo grupėse, jų raidą mokytojos iki pirmosios klasės gali stebėti bent 3-5 metus. Jeigu lavinimas vyksta kryptingai ir sistemingai, net lėčiausias (ar judriausias) vaikas prisitaiko prie mokykloje galiojančių taisyklių ir daro puikią pažangą. Juk dr. Suzuki pabrėžia, kad kiekvienas eina savo tempu. Sunkiausia pirmoje ir priešmokyklinėje klasėje su naujokais - bet tik pirmuosius mėnesius, kol jie išmoksta dirbti grupėje ir susiformuoja reikiamos mokslams charakterio savybės. O charakteris mūsų mokykloje iš tiesų formuojamas, o ne laužomas: kiekvienas vaikas priimamas toks, koks yra.
Svarbiausia - bendravimas su mokytojomis. Nė vienas vaikas nepaliekamas nuošalyje kaip beviltiškas, nelavinamas. Nors vaikų su sveikatos sutrikimais mokykloje nedaug, nesikratome nei Dauno sindromo, nei autizmo, nei kitų diagnozių. Ir su pasididžiavimu stebime tų vaikų augimą ir prisitaikymą prie palankios jiems atmosferos. Didžiausias džiaugsmas, kai autistas vaikas pradeda bendrauti su savo mokytoja, o po to - ir su klasės draugais, o „nelavintinas“ mažiau, lėčiau, bet įsisavina dėstomas disciplinas. Tad ką kalbėti apie sveikus vaikus?
Neskirstau žmonių pagal socialinius sluoksnius, juolab kad visi lietuviai - geriausiu atveju „trečia karta nuo žagrės“. Ir mūsų mokykloje vaikus lavina gydytojai, verslininkai, teisininkai, statybininkai, siuvėjai, prekybininkai… Nežinau, kokios tėvų profesijos - daug svarbiau, jog tai savo vaikų ateitimi besirūpinantys žmonės. Jie siekia, kad ta ateitis būtų kuo šviesesnė, ir tiki, kad mokykla padės šį tikslą pasiekti.
Dažniausiai esame vieni kitiems abejingi: „Ai, jei vaikas gabus, jis ir taip išmoks, jei ne - mokykla nepadės, nebent tėvelių pinigai ir korepetitorius“. Mums ne tas pats, ko vaikai mokomi ir ką jie gali pasiekti. Taip, daug mokytojų, daug dalykų, įvairios pasirinkimo galimybės nėra nemokamai teikiamos paslaugos, tad asocialių šeimų mūsų mokykloje dar nebuvo.
Jie malonūs, gražiai bendraujantys, daug besišypsantys, atviri naujovėms ir dažniausiai kurios nors srities profesionalai-entuziastai. Su kai kuriais bendraujame visus dvylika metų (nuo pirmojo iki trečiojo ar ketvirtojo vaiko) ir vis dar vieni kitiems nepabodome. Vadinasi, ir nesustabarėjome.
Kaip pasirinkti mokyklą ar būrelį?
Klausti apie mokytojų įgytą išsilavinimą. Klausinėti apie metodiką, kuria dirbama. Ieškoti papildomos informacijos bibliotekose, internete, per pažįstamus. Svarbiausia - ateiti kartu su vaiku ir pasižiūrėti, ar veikla yra priimtina. Jeigu ne - yra galimybių rinktis kitokias metodikas arba tradicinį lavinimą.
Dar prieš dešimtmetį buvo kur kas blogiau, kai nebuvo iš ko rinktis, o tradicinis mokymas buvo brukamas privaloma tvarka kaip vienintelė pasirinkimo galimybė. Tai galioja visoms mokykloms ir visiems būreliams. Mokomės visą gyvenimą, todėl galima pajuokauti, kad ankstyvasis lavinimas taip niekada ir nesibaigia.
Žinoma, turėsite išleisti vaiką ir į priešmokyklinę, ir į pirmąją klasę, o vėliau ieškoti geros gimnazijos. Mūsų mokykloje ugdymas prasideda nuo „nulinio amžiaus“ - į muzikos pamokas kartą per savaitę renkasi ir 2-3 mėnesių mažyliai. Nuo 2-3 metukų jie gali lankyti dar ir dailę, sportuoti, kiek vėliau - ir gimtosios kalbos, užsienio kalbos, pasaulio pažinimo pamokėles. Nuo 5-6 metų jie mokykloje užimti jau visą savaitę - prasideda priešmokyklinė klasė. Be klasės mokytojos, kiekvieną savaitę pas juos ateina septyni mokytojai-dalykininkai: anglų kalbos, muzikos, dailės, teatro, šokio, sporto ir keramikos. Nuo antros klasės mokome ir antros užsienio kalbos. Keista, bet vaikai niekada nesiskundžia per dideliu krūviu. Veiklos jiems tokios malonios, kad visai natūralu „kartotis pamokas“ pertraukų metu.
Jeigu reikia, mokykloje iki 17.30 val. veikia ir pailgintos darbo dienos grupė. Tėvams dažnai kyla problemos atsiimant vaikus iš mokyklos net vėliausią popietę. Jie dar nebūna baigę visų savo reikalų ir prašo dar kelias minutes pasilikti su draugais.
Meilė ir palaikymas
Svarbiausia - meilė. Neeikvokime laiko tuščioms kalboms teisinantis, kodėl nedarome to ar ano - tiesiog pabandykime padaryti bent vieną sau malonų dalyką, skirkime jam nuo skundų ir dejavimų apie blogėjantį gyvenimą likusį laiką. Tai gali būti sagos siuvimas, bet jei siūsime sagą su gera nuotaika ir tai stebės vaikai, jie taip pat be vargo išmoks įsisiūti sagas. Vaikai labai nori būti paslaugūs. Kodėl vakarais, po darbo dienos, nepaprašyti išvirti jums arbatos? Štai ir vaiko lavinimas, ir „dvasios“ palaikymas namuose.
Tiesa, jeigu arbata išeis nelabai skani arba klausimai apie jos virimą iš pradžių tęstųsi ilgiau negu gėrimo ceremonija, būkite kantrūs ir malonūs. Jau po pirmojo karto daugelis vaikų bus tobuli arbatos virėjai. Kiti - po antrojo. Bet jeigu niekada to nepaprašysime arba paprašę už tai nepadėkosime, to jiems teks mokytis savo sukurtose šeimose. Ir kartais labai skausmingai. Kalba eina net ne apie arbatą - apie mokymąsi būti paslaugiu ir jautriu kito žmogaus poreikiams. Ar norėtumėme turėti paslaugius ir jautrius vaikus?
Kiekvienas tėvas linki savo vaikui laimės. Tačiau vaiko laimė suprantama skirtingai. Vienam atrodo, kad vaikas laimingas tada, kai visko pertekęs, kitam - kai visada užsiėmęs, dar kitam - kai nealkanas. Iš tiesų vaikai gali būti laimingi įvairiose buitinėse sąlygose, jeigu jie jaučiasi mylimi ir saugūs.
Tad ir į lavinimą pažvelkime iš šio taško: ar vaikas bet kurioje veikloje yra mylimas ir saugus? Nes, kaip sako Suzuki mokytojai, kiekvieną savo darbo dieną galima paversti rojumi arba pragaru. Tikrai nerekomenduoju lavinti vaiko tuose būreliuose, kuriuose tėvų dalyvavimas nepageidaujamas, o jiems apsilankius mokytojų elgesys tampa nenatūralus - pavyzdžiui, saldus lyg medus su cukrumi. Vaiko savijautos stebėjimas - geriausias atsakymas, ar veiklų ne per daug ir kurios vertėtų atsisakyti. Gaila, tėvai dažnai negirdi vaiko siunčiamų signalų arba labai aiškių atsisakymų dalyvauti tam tikrose veiklose. Šiaip jau vaikas - greitai besiadaptuojanti būtybė, tad jie pripras ir prie nemaloniausios veiklos, jei matys didžiulį tėvų norą siekti menamų rezultatų.
Bet sugrįžkime prie to, ko linkėtu...
žymės: #Gimimo #Kudikio #Kudiki
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Kaip papuošti vaikišką tortą: idėjos ir patarimai
- Neįtikėtinos Auklės Profesinio Mokymo Programos Lietuvoje – Atsiliepimai ir Karjeros Galimybės!
- Sužinokite, Kokios Yra Darželio Sutarties Nutraukimo Sąlygos Lietuvoje – Viskas, Ką Turite Žinoti!