Daugelis mokinių gauna užduotis rašyti rašinius dar nuo ankstesnių klasių. Kadangi svarbiausiame lietuvių kalbos VBE būtina parašyti struktūruotą rašinį, tai yra labai svarbu. Corepetitus.lt komandos nuomone, svarbiausia yra pasisemti daug žinių bei išmokti jas tinkamai pritaikyti rašinio formate. Mūsų korepetitoriai nuolat dirba su įvairių klasių moksleiviais, kuriems aktualu kaip išmokti rašyti rašinius.
Nors tai yra, rodos, savaime suprantama, bet galvojant, kaip išmokti rašyti rašinius, būtina duoti mokiniui laiko viskam įsisavinti. Jeigu stringate ties žodžių kiekiu, galbūt reikėtų galvoti apie tai, kaip susikurti pirminį turinio planą? Galbūt padarote aplaidžias gramatines klaidas, kur praleidžiama raidė? Darant namų darbą galite rašyti ne vienu prisėdimu.
Mokėjimas rašyti rašinius - beveik tas pats, kas mokėti kurti skanius patiekalus virtuvėje. Tai - technologijų išmanymas, įgūdžių turėjimas ir vadovavimasis tam tikru receptu. Tai tik vienas iš daugelio mano praktikos pavyzdžių, rodančių, koks yra užsienyje gyvenančių lietuvių tėvų požiūris į gimtąją kalbą.
Tad pasikalbėjau su mokinės mama, ir dabar galiu pasidžiaugti, kad ši mokinė jau trečius metus sėkmingai mokosi lietuvių kalbos. O tokie pokalbiai vyko su daugelio mokinių tėvais. Šių įvykių eigoje kilo mintis pravesti edukacinę pamoką tėvams tema „Dvikalbystės / daugiakalbystės nauda“.
Kaip minėjau savo įžanginiame straipsnyje „Šeima - svarbiausia gimtosios kalbos ugdytoja“, lietuvių kalbos sėkmingas perdavimas išeivijoje galimas glaudžiai bendradarbiaujant grandžiai tėvai-vaikai-pedagogai, ir vienas svarbiausių šios grandies „saugiklių“ yra būtent tėvai. Gimtosios kalbos vartojimas, išlaikymas, perdavimas, priklauso tik nuo šeimos. Tuo tarpu mokyklos ar savaitgalinės mokyklos gali tik padėti šiam procesui sėkmingai stiprėti, bet to bus per maža, jei šeimoje gimtoji kalba nebus laikoma vertybe.
Labai svarbu tvirtos, teigiamos tėvų nuostatos lietuvių kalbos atžvilgiu. Kas trukdo tvirtų, teigiamų nuostatų lietuvių kalbos atžvilgiu susiformavimui? Tai žinių apie dvikalbystės specifiką ir jos naudą stoka bei klaidingos išankstinės nuostatos.
Pagrindiniai mitai apie dvikalbystę
- Mitas nr. Jokiu būdu! Kalbėkite su vaikais tik lietuviškai.
- Mitas nr. Dvikalbystė / daugiakalbystė stimuliuoja kalbinę ir bendrą raidą.
- Mitas nr. Kalbų mokymasis - tai aktyvus procesas, reikalaujantis daugybės progų, kada vaikai galėtų bendrauti su aplinkiniais.
Gyvenant svečioje šalyje dvikalbystė, o kartais ir daugiakalbystė yra neišvengiama ir jos tikrai nereikia bijoti. Dvikalbystė - tai privalumas ir investicija visam gyvenimui!
Tėvai turėtų įsidėmėti, kad dvikalbystė - tai ištisas mokslas, kuriam reikia pastangų ir pasiryžimo, trunkančio ne vienerius metus. Šiame straipsnyje aptariau 3 iš 9 mitų, su kuriais savo praktikoje teko susidurti.
Struktūruoto rašinio svarba
Norite ar nenorite, rašinys vertinamas už tai, kaip gerai sugebate atskleisti temos esmę remdamiesi programoje esančiais arba visuotinės klasikos kūriniais. Dėl to reikia skaityti knygas arba bent jau ištraukas ir susipažinti su svarbiausiais kontekstiniais elementais. Rašinys turi turėti įžangą, dėstymą (1 arba 2 pastraipos) ir pabaigą - apibendrinimą.
Dauguma mokinių mėgsta pradėti nuo dėstymo, tada parašo pabaigą ir tik tada kuria įžangą. Kiti mokiniai mėgsta turėti juodraštinį lapelį, į kurį papunkčiui susižymi idėjas, kas po ko turi eiti ir tada tai formuoja į gražius sakinius bei perkelia į galutinį variantą. Išmėginkite kelis variantus ir išmokite rašyti tuo būdu, kuris atrodys patogiausias.
Patarimai ruošiantis rašyti rašinį
- Nenaudokite citatų, jeigu jų neatsimenate idealiai mintinai.
- Nevenkite į problemą ar klausimą pasižiūrėti iš kelių pusių.
- Kartojimas ir žinių gavimas iš kompetentingų mokytojų ar korepetitorių gali padėti patobulėti rašymo srityje.
Nuo ko pradėti rašyti rašinį?
Vieno konkretaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes visiems rašinys rašosi skirtingai. Dalinuosi tik tuo, kaip rašau aš pati. Visų pirmą, perskaitau temą ir pasibraukiu 'raktinius' (svarbiausius) žodžius, iškeliu probleminį klausimą. Tada - sugalvoju teiginius. Jei rašysi trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau sugalvoti 4 teiginius ir silpniausią - išbraukti. Sugalvojus teiginius mąstau, kuo galėčiau remtis: autorius, kūrinys, koks kūrinio parašymo kontekstas? Kai visą tai turiu, pradedu rašyti įžangą.
Kiti žmonės daro atvirkščiai - pirmą sugalvojo autorius, kūrinius ir tada pagal tai galvoja teiginius - nežinau, čia priklauso kaip kam patinka ir nuo to,kiek kūrinių esi perskaitęs. Esmė ta, kad siūlau nepradėti rašyti įžangos be aiškių teiginių, tada, manau, nebus minties šuolių ir bus aiškesnis/įtaigesnis perėjimas nuo įžangos prie dėstymo.
Kaip suprasti, kuris žodis temoje - raktinis?
Kaip ir minėjau aukščiau, tik perskaitęs tema nepradėk rašyti įžangos - visų pirma "susibraukyk"/"susinumeruok" žodžius pagal svarbą - taip turėsi aiškią viziją, į kurią pusę Tavo rašinys turi "eiti", ką svarbiausia paminėti antrame įžangos sakinyje.Pasisekė tiems, kurie turi gabumą iškart pamatyti ko reikalauja tema. Deja, ne visi tai geba, todėl siūlau vadovautis keliomis paprastomis taisyklėmis:
- Jei tema formuluota klausimu, tai gali iškart nubraukti pirmą sakinio/temos žodį ("Ar", "Kodėl", "Kas", "Ką" ir t.t" ), nes jis TIKRAI nebus raktinis žodis
- Dažniausiai (arba greičiausiai visada) svarbiausias raktinis žodis - daiktavardis. Daiktavardis - tai "daiktas", žodis atsako į klausimą "kas tai?". Pavyzdžiui: tėvynė, siela, meilė, maištininkai, pareiga, ištikimybė ir įvairūs šių žodžių linksniai.
- Kai susirandi svarbiausią daiktavardį, ieškok apibūdinimo, nukreipiančio apie ką reikia kalbėti rašinyje. Dažniausia tas žodis parodo rašinio kryptį, susiauriną temą: "SKIRTINGOS epochos", "SILPNAS žmogus", "vaizdavimo KAITA", "Humaniškumas - ESMINIS žmogaus gyvenimo principas" ir t.t.
- Nepamirškite pažiūrėti ar temoje nėra "aplinkybių", nurodančių apie ką reikia kalbėti. Pavyzdžiui, žodžių: "šių dienų" ("ar šių dienų žmogus gali būti laimingas?"), "visą laiką" ("kodėl asmuo turi tobulėti visą laiką") ir t.t, nes šie žodžiai, kaip ir minėjo Tomas, tampa labai svarbūs.
Rašinio struktūra
Rekomenduoju rašyti įprastinį penkių (keturių) pastraipų rašinį - taip ir pačiam bus lengviau ir vertintojui priimtiniau, kadangi viskas paprasta ir struktūriška. Taigi, Tavo rašinys turėtų susidėti iš trijų dalių ir penkių (keturių) pastraipų:
- ĮŽANGA
- DĖSTYMAS
- I teiginys
- DĖSTYMAS - II teiginys
- DĖSTYMAS - III teiginys (nebūtina, jei manai, kad pakankamai išplėtojai temą ir peržengei 500 žodžių ribą)
- IŠVADOS/APIBENDRINIMAS
Sakoma, kad geriausia dėstymo pastraipas numeruoti tokia tvarka: stipri, silpniausia bei stipriausia (dramblio šeimos principas, ar kaip jis ten vadinasi...), tačiau vėlgi - jei Tau tavo teiginys/pastraipa atrodo stipriausias, nereiškia, kad ir vertintojui jis toks pats bus, juk kiekvieno nuomonė skirtinga, todėl nesiūlau į tai kreipti dėmėsio, nors pati II dėstymo pastraipą dažniausiai rašydavau tokią, kurioje nesiremiu literatūra, o teiginį argumentuoju istorija (dažniausiai), spektakliu ar matytu filmu (retai taip dariau (arba greičiausiai niekad), bet sako, kad irgi geras argumentas). Jei nori remtis tokiu pastraipų išdėstymo principu, SIŪLAU:
- I dėstymo pastraipa - remiamasi literatūra (autoriumi ar jo biografija, bet NEBŪTINAI 'privalomu' t.y. gali remtis ir užsienio rašytoju, 'neprograminiu' lietuvių rašytoju, "programiniu" lietuvių rašytoju, bet ne iš "skliaustelių" ir tt.
- II dėstymo pastraipa - argumentuoji istorija, kultūra (menu), matytu filmu ar savo patirtimi (mažiausiai svarus argumentas)
- III dėstymo pastraipa - "stipriausia", todėl joje reikėtų remtis privalomu autoriumi iš skliaustelių.
Kaip rašyti įžangą?
Turbūt visiems teko girdėti apie tai, kad darbdavys, pamatęs Tavo CV, jam skiria 30 sekundžių ir iškart nusprendžia: patikai jam ar ne - panašiai yra ir su rašiniu. Pirma rašinio dalis svarbiausia ir tik ji lemia ar darbą skaitys su susidomėjimu, ar todėl, kad reikia. Sakysite, kad mokytojai privalo vertinti objektyviai (ką jie, turbūt, ir daro), bet nepamirškite vieno svarbiausio fakto - žmogiškumo. Juk turbūt sutiksite, kad palankiau atsiliepiate apie knygą/filmą, kuris 'užkabino' nuo pirmų eilučių/minučių. Taip yra ir su rašiniu - privalu įžangoje padaryti gerą įspūdi. Kaip taip padaryti?
- Aiški, logiška struktūra
- ĮDOMUS pirmasis sakinys (citata, palyginimas, parodymas, kad žinai daugiau nei Tavęs reikalauja 12 klasės kursas)
- Kryptingas probleminis klausimas paskutiniame sakinyje.
Kaip atrodo įžangos struktūra?Įsivaizduok, kad įžanga - tai lyg piltuvėlis - pradedi rašyti ne konkrečiai,kalbi apie temą, bet kartu ir apie orą, o įžangos pabaigoje keli probleminį klausimą, kuris glaudžiai susijęs su duotąja tema - žodžiu, iš pradžių viskas plačiai, o link 'galo' siaurėja (žr. Ką turiu omeny teigdama 'negirdėtas' - jei žinai citatą, istorinį faktą, patarlę, kuri yra bent iš dalies susijusi su tema (pavyzdžiui, darbas, vertybės ir t.t) - panaudok ją kaip gražų įvadą į rašinį.
Pavyzdžiai įžangų
Seniausioje žmonijos knygoje - Biblijoje - teigiama: „Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas, o septintą - ilsėjosi“. Deja, mūsų tėvynė nebuvo sukurta kažkam spragtelėjus pirštais - ištisus šimtmečius protėviai kovojo dėl laisvės, o kiekvienas išlietas kario kraujo lašas priartindavo prie svajonės išsipildymo - nepriklausomos Lietuvos. Atrodytų, kad daugiau mums, šių dienų lietuviams, nieko negali trūkti - turime tą išsvajotąją laisvę. Tačiau ar to užtenka? Manau, ne. Taigi, kodėl nuolat svarbu „kurti ir lipdyti“ tėvynę?
Sakoma, kad gyvenimas - tai lyg ilga kelionė, kuri yra kupina atradimų ir praradimų, kurių dėka žmogus tobulėja dvasiškai. Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, Donaldas Trampas, yra pasakęs: „Kartais pralaimėdamas mūšį, žmogus atranda naujų būdų kaip laimėti karą“ - perfrazuodama šią mintį galiu teigti - tik atsisakydami kai kurių dalykų ir taip palikdami savo komforto zoną, galime gyvenime atrasti kažko naujo ir neįprasto. Taigi, ką asmuo gali atrasti ir pažinti tik tada, kai netenka kitų, kartais brangių ir svarbių, dalykų?
Kaip rašyti dėstymą?
Mano supratimu, viena iš sėkmingai išlaikyto egzaminų paslapčių - tai puiki dėstymo struktūra, kuri leidžia skaitytojui nuosekliai perskaityti rašinį. Turbūt nekartą jau teko girdėti apie tokią dėstymo struktūrą, kuri susideda iš septynių/aštuonių sakinių ir atrodo maždaug taip:
Teiginys->Samprotavimas pagal teiginį, siejant su šiomis dienomis - > Sakinys - tiltas/perėjimas -> Argumentas -> Kontekstas -> (samprotavimas - nebūtina) -> Dalinė išvada
Parašius tokios struktūros pastraipą, nebereikės jaudintis, kaip pasiekti tą 500 žodžių ribą (nes pastraipa susidės mažiausiai iš 120-150 žodžių, tai trys dėstymo pastraipos - jau 400+ žodžių! Taip pat tokia pastraipa yra nuosekli, todėl bus mažiau minties šuolių - stiliaus klaidų.
Kaip atrodo kiekvienas pastraipos sakinys?
- TEIGINYS - tai pagrindinė visos pastraipos mintis, svarbiausias akcentas. Jis turi atsakyti į probleminį klausimą (kaip rodžiau iliustracijoje aukščiau).
- SAMPROTAVIMAS - neveltui rašinys ir vadinasi samprotavimo, jame reikia atskleisti savo nuomonę, polemizuoti, analizuoti temą.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Dirbtinis apvaisinimas: efektyvus būdas įgyvendinti svajonę apie šeimą ir naują pradžią
- Gimimo liudijimas Lietuvoje: Viskas, ką reikia žinoti ir kaip jį gauti lengvai