Mitraizmas - Romos imperijoje gyvavusi religija, vėlyvosios Antikos laikais ji tapo pagrindine krikščionybės konkurente. Tai tarptautinė religija, savo metu išpažinta nuo Britanijos iki Šiaurės Afrikos, nuo Reino iki Artimųjų Rytų.
Mitros Kulto Istorija
Mitrą garbino dar indoarijai, Indijos ir Irano arijų protėviai; Mitrai daug vietos skirta Vedose, ir Avestoje. Tai buvo pirmiausia šviesos dievas, tiesos ir sąjungų bei sutarčių globėjas (Mithra senąja Irano arijų kalba reiškia „sutartį”), kurio šauktasi drauge su Varūna ir Ahura, t. y. su aukščiausiomis dievybėmis. Kai Aleksandras Makedonietis nukariavo Persiją, Mitros kultas galbūt su per persų magus pasiekė naujas helenistines karalystes. Garsiojo Romos priešininko karaliaus Mitridato vardas irgi iškalbus. Graikų pasaulyje Mitros kultas patyrė filosofinių spekuliacijų įtaką, Artimuosiuose Rytuose susimaišė su vietinių kultų elementais.
Tačiau Romą Mitros kultas pasiekė tik erų sandūroje; galimas daiktas, pirmi jo išpažinėjai Italijoje buvo 67 m. pr. Kr. Pompėjo nugalėti Kilikijos piratai, atgabenti į Apeninų pusiasalį: pirmas įrašas, kuriame minimas Mitra, čia datuojamas tik I a. po Kr. paskutiniu trečdaliu. Archeologija rodo, kad II a. po Kr. pab. Romos mieste būta Mitros kulto. Po 50 metų, III a. viduryje Mitros kultas tampa pasauline religija ir išplinta trijuose žemynuose. Šį sprogimą matyt sąlygojo ta aplinkybė, kad Romos imperijoje Mitros kultą pirmiausia perėmė kariai, jis tapo karių religija.
Ten, kur stovėjo Romos legionai, išliko ir Mitros šventyklos bei jam skirti įrašai. Apskritai mitraizmas išplito palei Romos imperijos sienas, kur stovėjo garnizonai - Šiaurės Britanijoje, Galijoje, palei Reiną ir Dunojų, Šiaurės Afrikoje. Suprantama, buvo ir „civilinių” šventovių. Mitros kultą praktikavo pirkliai, vergai, amatininkai ir pan. Mitros kultui nesipriešino imperatoriai - Neronas (tiesa, nežinia ar dėl tiesioginių sąsajų su Mitros įvaizdžiu) nešiojo „Saulės dievo” karūną. IV šimtmečio pirmoje pusėje Mitros kultas dar sėkmingai gyvavo.
Tačiau krikščionybė jį pradėjo spausti. 341 m. imperatorius Konstancijus uždraudė daugelį pagoniškų kultų. 356 m. buvo uždarytos jų šventyklos, o už pagoniškų apeigų atlikimą grėsė mirties bausmė. 371 m. buvo nužudyta daugybė chaldėjų astrologų ir magų, 377 m. sugriauta Mitros šventykla Romoje, mitraistai persekioti provincijose. Visišką Mitros kulto pabaigą reiškė imperatoriaus Teodosijaus ediktai, 391-392 m. uždraudę visus pagoniškus kultus. Galimas daiktas, kai kurios izoliuotos grupelės provincijose išliko iki V a.
Mitro Kulto Paslaptys ir Rekonstrukcija
Romos imperijoje gyvavęs Mitros kultas tikriausiai buvo atviras visiems norintiems, tačiau pašvęstieji privalėjo saugoti religinių apeigų paslaptis. Jokių religinių arba liturginių tekstų beveik neišliko, nėra jokių tiesioginių liudijimų nei apie kulto apeigas, nei apie pačią doktriną. Ne visai patikimas, tačiau vienintelis įmanomas mitraizmo rekonstrukcijos būdas - mums žinomų nuotrupų derinimas su Mitros šventyklų įrašais, bareljefais, skulptūromis bei freskomis, kuriose vaizduojamas Mitra, jo žygiai bei aplinka. Įrašų ir pačių šventyklų išliko nemažai.
Mitra - Dievas Pasaulio Valdovas
Be abejo, svarbiausia dievybė mitraizme yra pats Mitra, kuris įrašuose šlovinamas kaip pasaulio valdovas, kosmokratdr ir Nenugalimasis Saulės dievas - Deus Solis Invictus Mithra. Kaip minėta, Mitra yra indoarijų dievas; Vedose Mitra -Varūnos pagalbininkas, Saulė - „Mitros ir Varūnos akis”. Vis dėlto Romos imperiją pasiekęs mitraizmas turėjo daug bendra su Irano mitraizmu. Zaratustros reformuotoje Irano arijų religijoje Mitra prarado savo reikšmę - didysis pranašas ir reformatorius pabrėžė vyriausiojo dievo, Ahura Mazdos įvaizdį; pastarajam kiti dievai buvo nereikalingi.
Romėniškajame Mitros kulte Mitros pavidalas atitiko senesniuosius iraniečių religijos sluoksnius, kurių elementus į helenistinį pasaulį tikriausiai atnešė persų magai žlugus Persijos karalystei. Senojoje, paties Zaratustros parašytoje Avestos dalyje, Gatose, Mitra visai nereikalingas; tačiau vėliau parašytose knygose jis atgyja, ir mes regime Mitrą išties didingoje aplinkoje. Jaštos X giesmėje visas tviskantis auksu jis pasirodo Hara berezaiti (Elburso) viršūnėje, nuo kurios apžvelgia visas arijų gyvenamąsias vietas.
Visoje Jaštoje kalbama apie Mitros galią, didybę bei kovingumą. Šie bruožai įkvėpė ypatingą Mitros garbintojų pa-sitikėjimą ir žavėjimąsi visais laikais. Aš trokštu aukoti Mitrai, gerajam, galingajam, dangiškajam; aukščiausiajam, kuris kupinas mielaširdystės; neprilygstamajam, kurio buveinė yra aukštybėse, stipriajam ir ištvermingajam kovotojui; nugalėtojui, kuris nepažeidžiamas ir turi gerus ginklus, kuris budi sutemose ir kuris nė vieno neapvilia. Jis stipriausias iš stipriausių, ištvermingiausias iš ištvermingiausių, išmintingiausias iš dievų.
Kaip prisimename, Irano arijų religijoje vyravo dualizmas, Ahura Mazdos ir jo priešininko Arimano kova buvo religijos nervus rerum. Šioje gėrio ir blogio jėgų kovoje Mitra kaunasi šviesiųjų jėgų pusėje, yra ištikimas pagalbininkas, jazata (yazata). Jis Saulės dievas, kuris viską regi, sykiu gina, apsaugo ir keršija.
Su senojo iraniško dualizmo pagalba Mitros figūra Romoje įterpiama į patį kosmoso centrą, taip paverčiant jį jei ne nominaliai aukščiausia (ja lieka Ormuzdas - helenizuota Ahura Mazdos versija), tai svarbiausia dievybe, siejančia visas opozicijas, Dievą ir žmones. Pasak Plutarcho (De Iside et Osiride, 46), Antikos laikais Mitra laikytas tarpininku tarp šviesos ir sutemų, gėrio ir blogio.
Šis įvaizdis - mitraizmo legendų branduolys; kaip tarpininkas tarp Ormuzdo ir Arimano, jis gali sutaikyti prieštaras, harmonizuoti pasaulį, arba kaip Dievo pagalbininkas nugalėti blogį (sutaikyti ar nugalėti - šiuo atveju ne visai aišku, kaip interpretuojama). Dievo pasiuntiniu Mitra tampa jau manichėjų tekstuose; Romoje jis irgi vykdo aukščiausiosios galios valią.
Mitraizmo Panteonas
Vis dėlto Mitros asmuo ir kai kurie jo palydovai geriausiai išryškėja jo mitikoje. Mitraizmas, kaip savita ir originali, tačiau genetiškai sinkretinė religija, turėjo ir didesnį panteoną, kuriame buvo ir rytietiškos kilmės Serapis, Apis, ir Antikos pasaulio dievai - Kronas (Saturnas), Jupiteris, Apolonas, Minerva, Hermis (Merkurijus), Dionisas (Bakchas).
Viena paslaptingiausių Mitros kulto figūrų - liūtagalvis dievas, kurio kūną septynis kartus apsivijusi didžiulė gyvatė. Jo išvaizda bauginanti, todėl kartais spėjama, kad tai Arimanas, piktųjų galių valdovas. Tačiau ne visai aišku, kodėl šio dievo statula turėjo būti Mitros šventykloje - juk Arimanas buvo Mitros priešininkas.
Kitas aiškinimas labiau paplitęs: liūtagalvis esąs laiko dievas Kronas. Kronas-Saturnas šią reikšmę įgavo vėlyvojoje Antikoje, ir ji galėjo susilieti su iranišku laiko dievo Zervano įvaizdžiu. Zervanas pavaldus ir Ahura Mazdai, ir Arimanui, galbūt dėl to jo išvaizda baisi. Mitra iš dalies paneigia senąjį laiką, perimdamas jo funkcijas kaip jaunas, naujausios epochos Laiko dievas (vyriausius Mitros kulto pašvęstuosius globojo Saturno planeta). Kartais liūtagalvis laiko rankose raktus ir šiek tiek primena Serapį, egiptišką mirusiųjų dievą.
Šiame personaže gal susiliejo ir Zervanas-Kronas-Saturnas, ir mirusiųjų globėjas Serapis bei romėnų Janas (Janus) - požeminio pasaulio vartų valdovas (plg. Mitraistinėje aplinkoje matome Saturno, Jupiterio įvaizdžius. Saturnas vaizduojamas besiilsintis arba įteikiantis Jupiteriui savo valdžios insignijas.
Mitro Mitologija
Mitros mitiką, kaip minėta, iš dalies galima susekti pagal šventyklų bareljefus, freskas ir pan. Kai kurios smulkmenos įvairių šventyklų ikonografijoje gali skirtis, tačiau pagrindiniai Mitros gyvenimo įvykiai bei žygiai daugmaž sutampa. Mitra gimsta iš uolos, todėl jis vadinamas saxigenus (petrogenės). Šventyklų atvaizduose matyti iš uolos besiveržiantis kūdikėlis, jis dar iki pusės akmenyje.
Vaikelis nuogas, tik su frygiška kepurėle; iškeltose rankose jis laiko durklą ir deglą. Durklas simbolizuoja jo laukiantį žygdarbį, deglas pabrėžia jį kaip šviesos kūrėją, genitor luminis. Akmenyje slypi ugnis ir šviesa, lydėsiantys Uolos Gimdytojos (petra genetrix) pagimdytąjį; akmuo kaip ugnies teikėjas žinomas nuo neatmenamų laikų, o uola yra ne tik galios, stiprybės išraiška, bet ir aukščiausios dievybės epifanijos vieta (dievai apsireiškia kalnų viršūnėse, plg. Šioje dievo gimimo scenoje dalyvauja keli piemenys.
Su suprantama nuostaba jie žiūri į kūdikėlį, kartais jam padeda išsiveržti iš uolos. Tuoj po gimimo scenų jaunasis Mitra vaizduojamas medyje. Jis tarsi išnyra iš medžio ar „sėdi” medžio viršūnėje; tai gali simbolizuoti Mitrą kaip gyvybės teikėją bei patį gyvybinį principą; Mitra medžio viršūnėje taip pat gali nurodyti tai, jog gyvenimas perauga į amžinąjį gyvenimą (fizinė gyvybė -dievas). Kitur iš medžio vainiko išnyra trys galvos su frygiškomis kepuraitėmis - galbūt tai „trilypis Mitra” su savo palydovais Cautes ir Cautopates (žr.
Svarbiausias, centrinis Mitros žygdarbis - kova su jaučiu. Jautį nugalintis ir jį aukojantis Mitra vaizduojamas visų šventyklų altoriuose, daugybėje bareljefų ir freskų. Heidelbergo bareljefe įvykiai vaizduojami nuosekliai. Pradžioje matome jautį, taikiai besiganantį žolėje; kitame paveiks-le matome Mitrą, kuris, sugavęs jautį, jį neša ant pečių.
Tačiau trečiame atvaizde jaučiui pavyksta ištrūkti; pašėlusiais šuoliais jis lekia pirmyn, o Mitra, įsikabinęs į žvėries sprandą, pusiau joja, pusiau skrieja oru. Galiausiai Mitrai iš paskutiniųjų pavyksta įveikti jautį, nutvėręs jį už užpakalinių kojų, jis velka jį į grotą. Kai kuriuose reljefuose Mitra vaizduojamas kaip pergalingas raitelis, jojantis ant jaučio.
Tai primintų Porfyrijaus posakį „Mitra joja ant Afroditės jaučio” (De Antro Nymphorum, 24). Daugelyje Padunojės reljefų pasakojimas pradedamas, vaizduojant šventykloje gulintį jautį. Kažkokiu būdu išginęs ar išvilkęs jį iš šventyklos, Mitra tempia jį ant pečių. Kartais aiškinama, kad jautis galėtų simbolizuoti Mėnulį, taigi - pagal indų mokymą - ir vietą, kurioje, laukdamos įsikūnijimo, gyvena sielos.
Vėlesni įvykiai sukasi apie jaučio aukos sceną. Kartais varnas iš Saulės dievo Mitrai atneša paliepimą nužudyti jautį. Saulės dievas Irano arijų religijoje - tarpininkas tarp Ahura Mazdos ir Mitros, t. y. aukodamas jautį Mitra vykdo aukščiausiojo dievo valią. Jaučio aukos dėka randasi naujas gyvenimas, o ir pats jautis, atrodo, buvo arba Arimano užvaldytas, arba blogio jėgų įsikūnijimas. Nužudydamas jautį Mitra tampa žmonijos gelbėtoju, Soter. Pats Mitra vadinamas Jaučio Nukovėju, Tauroktonos.
Greta jautį žudančio Mitros vaizduojamos dvi figūros, kaip statistai stovinčios šios scenos fone. Tai Cautes ir Cautopates. Pirmasis kelia deglą, antrasis jį nuleidžia. Gal tai gyvenimo pradžios ir pabaigos simboliai, gimimas ir mirtis? Gal tai simboliškai atvaizduota žmogaus viduje liepsnojanti ugnis, kurios vienas liežuvis žmogų traukia žemyn, kitas kelia aukštyn, o pats žmogus, Mitros padedamas, gali juos harmonizuoti arba sustiprinti aukštąją ugnį? Be šių interpretacijų siūloma ir paprastesnė, aiškinanti, jog Cautes ir Cautopates - tai tekanti ir nusileidžianti Saulė.
Mitra vaizduojamas tarp jų; prisiminkime - Mitra visada centre. Greta Mitros vaizduojamas Saulės dievas. Jų santykiai ne visai aiškūs. Be paveikslų, kuriuose vaizduojama, kaip Mitra gauna paliepimą iš Saulės dievo, esama ir tokių, kuriuose Mitra vaizduojamas iškilesnis už Saulės dievą, kuriuose Mitra jį tarsi „pašvenčia”. Kartais galima įžiūrėti tarsi Mitros ir Saulės dievo kovą, bet tai veikiau „draugystės kova”, kaip, pavyzdžiui, Gilgamešo ir Enkidu susirėmimas. Kai kuriose scenose vaizduojamas Mitra, kuris, tikriausiai kilus sausrai, šaudamas iš lanko strėle perskelia uolą, ir iš jos ištrykšta vandenys.
Šią sceną stebi, matyt, pagalbos maldavę žmonės. Vandens išskėlimas iš uolos, kaip matėme, yra labai archajiškas indoeuropietiškas mitas. Uždarytus uoloje ar kalne vandenis paprastai išlaisvina Griausmavaldis - šiuo atveju Griausmavaldžio funkcijos perkeliamos Mitrai kaip visos gyvybės teikėjui. Kaip matėme, visos šios istorijos „išskaitomos” iš reljefų bei freskų, neretai pabrėžiančių kiek kitus Mitros žygdarbių niuansus. Bet pagrindiniai siužetai ganėtinai aiškūs: gimimas iš uolos, šviesos ir gyvybės teikimas, blogio nugalėjimas, tarpininkavimas tarp amžinybės ir laiko, tarp dievų ir žmonių.
Ši mitika Mitrą įtraukia į labai svarbių realybių centrą, ir mitinės Mitros pergalės bei žygdarbiai sąlygoja galimybę pasikliauti Mitra kaip „niekados neapviliančiu” tarpininku, didvyriu ir nugalėtoju, kuriam rūpi ne vien dievų ir jų priešininkų reikalai, bet ir žmonės: iš uolos kūdikėlis Mitra išsiveržė pas juos.
Mitros Šventyklos
Mitros šventyklos stačiakampės, gana nedidelės. Mitraistinės bendruomenės buvo ne itin gausios: net ir didesnės šventyklos negalėjo sutalpinti daugiau kaip 80-100 žmonių. Tikriausiai taip buvo pabrėžiamas kulto intymumas, tad, užuot stačius dideles šventyklas ar pietus senąsias, statytos kelios šventyklos. Ten, kur įmanoma, šventyklos buvo įrengiamos natūraliuose grotuose. Pažymėtina, kad Mitros šventyklos paprastai skendėdavo prietemoje; Saulės dievui tai tarsi netiktų, tačiau taip būta visur; galimas dalykas, prietema nurodydavo į Saulės dievą, „budintįjį tamsoje” ar „sutemose”, pasak iraniškųjų tekstų. Gal taip būdavo pabrėžiama, jog mitraistas turi pažinti ne tik ir ne tiek išorinę Saulės prigimtį ir išorinę šviesą, bet ir dvasinę.
Visose Mitros šventyklose yra altorius su kultiniu Mitros atvaizdu. Dažniausiai jame vaizduojamas Mitra, durklu žudantis jautį. Jis stovi prieš įėjimą. Palei sienas iš dviejų pusių sustatyti akmeniniai suolai, paliktas tik siauras takelis link altoriaus. Kartais prie pastarojo veda 7 pakopos. Kai kurios Mitros šventyklos gausiai išpuoštos freskomis.
Mitros Kulto Apeigos
Tačiau mums nežinoma, kas iš tikrųjų vykdavo per Mitros kulto apeigas. Svarbiausios apeigos vykdavo sekmadienį, „Saulės dieną” (ši žodžio reikšmė išliko daugelyje Europos kalbų). Kadangi Mitra buvo talpinamas visų struktūrų, taip pat Kosmoso viduryje, jam buvo skirtas septintas metų mėnuo (apytiksliai - vidurinysis), šešiolikta mėnesio diena.
Mitros kulte dalyvaujantys asmenys pereidavo septynias pa-šventimo pakopas, atitinkančias septynias planetines sferas, kurias turi pereiti siela, idant pasiektų palaimintųjų kraštą. Kiekviena pakopa buvo suteikiama pabaigus tam tikras studijas, be to, į aukštesnį laipsnį galėdavo pereiti tas, kas išlaikydavo sunkų fizinį išbandymą, galbūt pasninką, tačiau neabejotina, kad pašvenčiamajam tekdavo iškęsti didelį fizinį skausmą. Įveikusieji tris pirmąsias pakopas, matyt, dar negalėdavo dalyvauti tikrosiose kulto apeigose, tai buvo veikiau patarnaujantis personalas. Kartais manoma, kad pirmieji šventimai būdavo suteikiami net vaikams, tačiau aukštuosius įgyti būdavo sunku.
Ankstesnėje literatūroje kartais galima užtikti teiginių, kad buvusi dar viena pakopa, Cryphius, „Paslėptasis”, vaizduojamas prisidengęs skraiste. Tačiau naujesni tyrimai rodytų, kad tai buvo tiesiog nauji kandidatai, dar neturėję oficialios pakopos ir privalėję slėpti veidus.