Kalbos kilmės problema žmonės jau domisi nuo seniausių laikų. Kaip atsirado kalba? Kokia ji buvo žiloje senovėje? Kodėl pasaulyje yra tiek daug kalbų?
Domėjimasis kalbos atsiradimu senovėje
Jau senovės Graikijoje domėtasi kalbos atsiradimu: 5a. pr. Kr. istorikas, geografas, keliautojas Herodotas savo veikaluose kalba apie kalbų senumą, jų atsiradimą. Jis rašo, jog jau senovės egiptiečiai domėjosi kalbos senumo klausimais, jog faraonas Psametichas norėjo išsiaiškinti, kokia kalba yra seniausia.
Kaip niekas konkrečiai nežino, kaip atsirado žmogus, taip neaiškus, deja, ir kalbos atsiradimas. Kalbos tyrinėjimai, kaip mokslas - lingvistika - yra gana vėlyvas dalykas. Daugelis mokslininkų mano, kad šis mokslas susiformavo tik 19a. Labai ilgą laiką kalbos tyrinėjimai sudarė filosofijos mokslo dalį. Nuo 19a. kalbotyra - mokslas, iki 19a.- tai tik paruošiamasis periodas, etapas. Patys pirmieji kalbą tyrinėjantys veikalai atsirado dar prieš mūsų erą (senovės Indija, Graikija).
20a jau atsiranda kitas požiūris į kalbą: kaip į sistemą. Atsiranda ryšys tarp logikos ir kalbos - kalbos sitemos elementų tarpus ryšiai. Taip grįžtama prie ankstesnių laikotarpių tyrinėjimų, bet aukštesniu mąstu.
Mitologiniai aiškinimai
Seniausiuose įvairių tautų mituose kalba paprastai laikoma arba dievybės dovana, arba kokio nors išminčiaus išradimu. Pavyzdžiui:
- Dievas davęs visiems daiktams pavadinimus.
- Žmogui Dievas parodęs gyvius ir šis juos pavadinęs.
- Išminčius viręs vandenį ir kai šis pradėjo šnypšti, jis liepęs sušaukti tautas ir pagal tai, koks garsas buvo - dabar yra tokia ir tautos kalba.
Vienoje estų liaudies pasakoje pasakojama, kad kartą senas išminčius uždėjęs ant ugnies katilą su vandeniu. Vanduo pradėjęs kaisti, gurgėti, virti ir šnypšti. Tada senis pasiuntęs šauklius, kad jie jam sukviestų visas tautas. Ir pagal tai, kada atvykdavusi kuri tauta, ji gaudavusi kalbą, panašią į tą garsą, kurį sukeldavęs katile vanduo (todėl vienos tautos ėmusios švilpti, kitos - šnypšti, trečios - gurgėti). Estai buvę tokie mitrūs, jog jie atėję anksčiau už kitas tautas.
Pirmosios mokslinės teorijos
Pirmieji mokslininkai, bandę aiškintis kalbos kilmės problemą, jau kaip minėta yra senovės graikų išminčius, istorikas - Herodotas. Pirmieji, kurie bandė moksliškai spręsti kalbos kilmės problemą, buvo senovės graikų filosofai. Jie šią problemą siejo su bendra pažinimo teorija, su klausiniu, koks yra santykis tarp žodžio ir juo žymimo daikto, tarp žodžio garsinės struktūros ir jo reikšmės.
Vieni iš jų (vad. analogistai) tvirtino, kad įvairių daiktų pavadinimai remiasi tų daiktų prigimtimi ir todėl kalba esanti gamtos dovana. Kiti (vad. anomalistai) - priešingai: manė, kad daiktų pavadinimai esą žmonių susitarimo rezultatas. Žymiausias analogistų atstovas buvo filosofas Heraklitas iš Efeso (VI-V a. pr. m. e.), o anomalistų - Demokritas iš Abderos (V-IV a. pr. m. e.). Senovės graikų filosofų pažiūros kalbos kilmės klausimu buvo įtakingos ir vėlesniais laikais.
Garsų pamėgdžiojimo teorija (onomatopėjinė)
Ypač didelio populiarumo susilaukė garsų pamėgdžiojimo, arba onomatopėjinė, teorija. Šios teorijos šalininkai aiškino, kad kalba atsiradusi žmogui pamėgdžiojant įvairius išorinio pasaulio garsus (vėjo ošimą, žvėrių staugimą, paukščių čiulbėjimą ir t.t.). Pagrindą tokiai teorijai davė tai, kad visose kalbose iš tikrųjų yra onomatopėjinės kilmės žodžių (pvz., liet. miaukti, pypsėti, vok. Kuckuck, angį. cuckoo, pranc. coucou „gegutė“ ir kt.).
Tačiau šiai teorijai, kurios daugiau ar mažiau laikėsi garsus XVII -XVIII a. pradžios vokiečių filosofas ir matematikas G.Leibnicas, žymūs XIX- XX a. lingvistai V.Humboltas, Š.Baly, prieštarauja keletas aplinkybių. Visų pirma tai, kad pamėgdžiojamųjų žodžių kalbose yra palyginti nedaug. Antra, būtiniausias, žmogaus egzistencijai reikalingiausias sąvokas (tokias, kaip akmuo, diena, duona, saulė, vanduo, žemė ir pan.) reiškiantys žodžiai nerodo jokių garsų pamėgdžiojimo žymių. Trečia, sunku įsivaizduoti, kaip iš onomatopėjinių garsų kompleksų galėjo atsirasti abstrakčias sąvokas reiškiantys žodžiai.
Jaustukinė (emocinė) teorija
Kita populiari, iš antikinių laikų paveldėta kalbos kilmės teorija - jaustukinė, arba emocinė. Jos šalininkai kalbą kildino iš jausmažodžių, arba jaustukų, kuriais pirmykštis žmogus reikšdavęs skausmą, džiaugsmą, baimę ir kt. emocijas. Tie jaustukai ilgainiui įgavę simbolinę reikšmę ir šitaip virtę tam tikro žmonių kolektyvo vartojamais žodžiais. Jaustukinės teorijos laikėsi XVIII a. prancūzų rašytojas ir filosofas Ž.Ruso, garsus XIX a. anglų gamtininkas Č.Darvinas, kalbininkai H.Šteintalis, A.Potebnia ir kt.
Kitos teorijos
Naujesniais laikais pasirodė ir daugiau įvairių kalbos kilmės teorijų bei hipotezių. Pavyzdžiui, XIX a. antrojoje pusėje filosofų L.Nuarė ir K.Biucherio buvo sukurta vad. „darbo šūksnių“ teorija, pagal kurią kalba atsiradusi iš pirmykščių žmonių darbą lydėjusių sušukimų. XX a. pirmosios pusės danų kalbininkas O. Jespersenas iškėlė „originalią“ hipotezę apie kalbos atsiradimą iš pirmykščių žmonių dainavimo ir žaidimo.
Visų čia suminėtų teorijų bei hipotezių svarbiausias trūkumas tas, kad jos kalbos atsiradimo problemos nesieja su paties žmogaus kilme ir žmonių pirmųjų kolektyvų susidarymu. Tam, kad būtų galėjusi atsirasti kalba, visų pirma reikėjo atsirasti pačiam žmogui, t.y. reikėjo jam išsiskirti iš gyvulių pasaulio.
Monogenezės ir poligenezės teorijos
Su klausimu, kaip atsirado kalba, glaudžiai susijęs ir kitas klausimas - ar ji atsirado vienoje kurioje žemės rutulio vietoje, ar keliose? Į šį pastarąjį klausimą taip pat nelengva atsakyti.
Taigi, buvo sukurta dar viena teorija, kuriai linkę pritarti daugelis mokslininkų, - poligenezės teorija. Ji teigė, kad kalba atsirado ne vienoje vietoje. Priešingu atveju būtų sunku paaiškinti, kodėl pasaulyje yra tiek daug ir labai skirtingos struktūros kalbų.
Jai priešinga yra monogenezės teorija, kuri teigia, kad kalba atsirado vienoje vietoje. Ši teorija remiasi šventuoju raštu ir teigia, kad viskas prasidėjo nuo Ievos ir Adomo. Žmonės plito po žemę, kalbos ėmė tolti, todėl pasidarė nepanašios.
Kalbos svarba
Kalba - svarbiausia kiekvienos dienos komunikacijos priemonė. Ji suteikia galimybę perduoti informaciją, ją suprasti, išreikšti mintis ir planuoti veiksmus žmonių grupėse. VU podoktorantūros stažuotojo Vladimiro Panovo teigimu, kalbą galima laikyti universalia žmonijos evoliucijos adaptacija. Tokią mintį pagrindžia daugybės kalbų egzistavimas, jų panašus kompleksiškumas bei faktas, kad nėra nė vienos žmonių bendruomenės, kuri neturėtų kalbos. Taip pat svarbu paminėti ir kalbos svarbą formuojant asmeninius santykius, komunikuojant ir koordinuojant bendrus veiksmus.
žymės: #Gime
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Kaip papuošti vaikišką tortą: idėjos ir patarimai
- Darbas privačiame vaikų darželyje: atskleisti atsiliepimai ir tikroji realybė
- Neįtikėtinas kiaušinių virimas burokėlių sultyse: receptai ir ekspertų patarimai