Senovės graikai tą kraštą vadino Vakarų Žvaigždės šalimi - Hesperia, o Romos imperijos laikais visas Pirėnų pusiasalis buvo vadinamas Hispania. Iš to kildinamas Ispanijos (Espana) pavadinimas.
Šiandien Ispanija - tai labai savitas ir įdomus kraštas, užimantis 5/6 Pirėnų pusiasalio. Kaip ir Portugalija, Ispanija įsikūrusi toliausiai vakaruose esančioje Europos žemyno dalyje. Šiaurės rytuose ši šalis Pirėnų kalnagūbriais ribojasi su Prancūzija ir Andora, pietuose - su Gibraltaru, o vakaruose - su Portugalija. Šiaurėje ir pietuose Ispaniją skalauja Atlanto vandenynas, o pietryčiuose - Viduržemio jūra.
Ispanijos istorija
Pirmieji duomenys apie Pirėnų pusiasalio gyventojus pateikiami antikos autorių, kurie mini 1 tūkst. pr. Kr. ten gyvenusias iberų gentis. Vėliau į pusiasalį atsikėlė keltai, o dar vėliau jį buvo užkariavę kartaginiečiai, romėnai, vestgotai. Jau VI a. krikščionybė virto valstybine religija. VIII a. pradžioje visą Pirėnų pusiasalį užkariavo arabai ir berberai, vietinių gyventojų praminti maurais. Beveik aštuonis amžius jie valdė Pirėnus. Tik 1492 m. ispanams pavyko išsivaduoti ir sujungti visas žemes. Tada prasidėjęs laikotarpis materialinės ir dvasinės kultūros laimėjimais įėjo į Europos ir visos civilizacijos istoriją.
Didžiausios Ispanijos etninės grupės tais laikais buvo andalūzai, aragonai, astūrai, kastilai. Šalies šiaurėje susiformavo tautos, turinčios savo kalbą,- katalonai, galisai, baskai.
Baskų vaidmenį krašto istorijai galima būtų palyginti su žemaičiu reikšme Lietuvos istorijai. Baskai ir šiandien didžiuojasi, kad kažkada nepasidavė romėnu, o vėliau ir arabų, įtakai, sugebėjo išsaugoti nepriklausomybę, savitą kalbą ir kultūrą. Galisai savo kilme ir kultūra artimesni portugalams. Katalonai labai trumpai buvo arabų įtakoje, glaudesnius ir ilgesnius ryšius jie palaikė su frankais.
Susijungusi Ispanija XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje troško užkariauti naujų žemių. Genujietis Kolumbas, vadovaujantis ispanų laivams, atrado Ameriką. Ispanai užkariavo Meksiką, Centrinę Ameriką, dalį Pietų Amerikos žemiu ir Afriką. Ispanija pasidarė galingiausia pasaulio valstybė. Tačiau XVI a. pabaigoje jos galia ėmė silpti, ir ji po truputį prarado dalį savo kolonijų. Pagaliau 1808 m. Ispaniją užgrobė Napoleonas. Dramatiškasis XIX a.- penkių Ispanijos revoliucijų šimtmetis. Pirmajame pasauliniame kare Ispanija nedalyvavo, o Antrajame pasauliniame kare buvo Vokietijos pusėje. Nuo 1936 iki 1975 m. šalyje viešpatavo Franko diktatūra. 1936 -1939 m. pilietiniame kare su diktatūra internacionalinių brigadų gretose kovėsi ir lietuvių. Po Franko mirties prasidėjo demokratiniai procesai ir spartus ekonominis krašto kilimas. Andalūzijai, Aragonui, Baskijai, Estremadūrai, Galisijai, Katalonijai, Valensijai, Balearų ir Kanarų saloms suteikta autonomija.
GAMTA
Ispanijos GAMTA iš dalies panaši į kitų Viduržemio pajūrio šalių gamtą; savitumus sąlygoja Afrikos žemyno artumas. Kraštovaizdžio įvairovę ir ypatumus lemia reljefas. Nedaug kas žino, kad Ispanija - aukščiausia virš jūros lygio esanti Europos šalis, po Šveicarijos. Plokščiakalniams ir kalnams tenka apie 90% jos ploto. Jį sudaro kristalinis granitų ir gneisų pamatas.
Mesetą Centrinių Kordiljerų kalnagūbriai dalija į dvi dalis: į šiaurę nuo jų - Senoji Kastilija, o į pietus - Naujoji Kastilija. Ploksčiakalnį supa alpinės kalnodaros raukšliniai kalnai: šiaurėje - Kantabrijos, šiaurės rytuose - Iberijos, pietuose - Siera Morenos. Prancūzijos pasieniu tęsiasi sunkiai pereinami Pirėnų kalnai. Į pietus nuo jų yra Aragono žemuma. Ispanijos pietvakariuose plyti didžiausia krašte Andalūzijos žemuma, o Viduržemio jūros pakrantėje yra mažų lygumų. Visos lygumos sudaro tik apie 11% krasto ploto. Krašto pietuose Siera Nevados kalnų viršūnė - Mulasenas (3478 m)- yra aukščiausias Ispanijos taškas.
Ispanijos žemės gelmės nėra labai turtingos, bet kai kurių žaliavų telkiniai gana dideli. Piritų atsargos Siera Morenoje yra vienos didžiausių pasaulyje. Ten pat yra švino ir cinko. Almadene yra 1/3 pasaulio gyvsidabrio atsargų.
Ispanijos KLIMATUI įtakos turi „drėgnas“ Atlantas ir „sausa“ Afrika, be to, kalnų grandinių išsidėstymas. Ispanijos šiaurės ir šiaurės vakarų rajonuose iškrinta bene daugiausia kritulių (iki 2000-3000 mm) Europoje, o pietryčių ir centriniai rajonai yra vieni sausiausių visame žemyne (mažiau kaip 300 mm). Drėgnuose plotuose visus metus kritulių iškrinta beveik tolygiai, gal kiek mažėliau vasarą, o sausringose vietose didžiuma kritulių tenka pavasariui ir rudeniui.
“Drėgnajai“ Ispanijai būdingas šiltas vidutinių platumų jūrinis klimatas. Vidutinė sausio temperatūra 7-10°, o liepos - 18-20°. “Sausojoje“ krašto dalyje klimatas žemyninis. Čia plokščiakalnyje vidutinė sausio temperatūra vos 1-5°, o liepos - 24-29°. Pietinei pakrantei būdingas švelnus Viduržemio pajūrio klimatas (žiemą - 8-12°), o plokščiakalnyje 200 dienų per metus temperatūra nenukrinta žemiau kaip 25°.
Dauguma Ispanijos UPIŲ nėra vandeningos, vasarą labai nusenka, todėl laivybai netinka. Tik Gvadalkivyro upe plaukioja laivai. Upių vandeningumas ne visur vienodas. Krašto šiaurėje tekančioms upėms tenka apie 75%, o visoms kitoms - 25% šalies vandens nuotėkio. Vadinasi, krasto viduryje ir pietuose labai trūksta vandens, ir laukus reikia drėkinti. Todėl ant upiu įrengta daug užtvankų ir hidroelektrinių. Upes maitina lietūs, bet didžiosios dalį vandens gauna ir iš kalnuose tirpstančio sniego. Didžiausi potvyniai būna šaltuoju metų laiku, ypač žiemą. Ilgiausios ir vandeningiausios Ispanijos upės: Ebras (928 km), Tachas (910 km), Gvadiana (820 km).
Dėl klimato įvairovės ir paviršiaus kontrastų susidarė labai įvairūs DIRVOŽEMIAI. „Drėgnojoje“ šiaurėje vyrauja mažai derlingi jauriniai dirvožemiai. Plokščiakalniams būdingi pilkai rudi akmeningi dirvožemiai. Derlingiausi Ispanijoje dirvožemiai - tamsiaspalviai aliuviniai - paplitę žemumose ir upių slėniuose. Dėl netolygaus kritulių pasiskirstymo per metus dirvose plito erozija, ypač suintensyvėjusi iškirtus kalnų šlaitų miškus.
Ispanijoje daug AUGALŲ rūšių. Čia sumisai auga Europos ir Afrikos augalai. Niekur kitur nėra taip toli į pietus prasiskverbusių vidutinių platumų augalų, kaip Ispanijoje. Šis kraštas botaniniu atžvilgiu turtingiausias Europoje. Auga labai daug prieskoninių ir vaistinių augalų. Tačiau miškai užima tik apie 14% Ispanijos ploto.
“Drėgnojoje“ Ispanijoje paplitę plačialapių miškai, turintys pomiškį. Juose auga ąžuolai, kaštonai, klevai, bukai, topoliai, įsimaišo visžalių akmeninių ąžuolų. Kalnams būdingas vertikalusis zoniškumas. Aukščiau auga pajūrinės pušys, eglės, maumedžiai, o virš jų žaliuoja labai vešlios alpinės pievos.
“Sausajai“ krašto daliai būdinga Viduržemio pajūrio sausamėgė augalija, joje mažiau miškų. Tai - kvapnių makijos ir spygliuotų garigos visžalių krūmų bendrijos. Miškai auga upių slėniuose ir vakariniuose kalnų šlaituose. Juose auga bukai, topoliai, oleandrai, ievos. Mesetos plokščiakalnyje didelius plotus užima sausosios stepės, o jo pietinėje dalyje - La Mančoje - net pusdykumiu augalai - druskės, alfa, gariga bei vėduoklinės nykštukinės palmės - palmitai.
Ispanija turtinga laukinių GYVŪNŲ. Šiaurėje paplitę Vidurio Europos, o kitur -Viduržemio pajūrio tipo gyvūnai. Iš stambiųjų žinduolių minėtinos stirnos, elniai, kalnų ožiai, taurieji elniai, šernai. Iš smulkiųjų gausu graužikų, ispaniškujų kiškių, Alžyro ežių, triušių. Kai kur dar išlikę plėšrūnų: lūšių, vilkų, lapių. Vis rečiau pasitaiko rudųjų lokių.
Paukščių rūšių skaičiumi (apie 400) Ispanija viena turtingiausių Europoje. (Lietuvoje yra apie 300 rūšių.) Tipiški Ispanijos paukščiai - mėlynoji šarka ir raudonoji kurapka. Paplitusios įvairių rūšių gegutės, geniai, ereliai. Iš kitų Europos vietų (ir iš Lietuvos) atskrenda žiemoti gervių, baltųjų gandrų, ančių ir žąsų. Prie vandens telkinių yra flamingų.
Ispanijoje paplitę nemažai rūšių roplių ir kitokių nelabai malonių gyvūnų. Tai chameleonai, ispaniškosios ir Viduržemio pajūrio gyvatės, skorpionai ir tarantulai. Priekrantės vandenyse, daugiausia Atlante, žvejojamos menkės, strimelės, sardinės, tunai.
Ispanijoje nuo seno gerai tvarkoma gamtos apsauga.
GYVENTOJAI
Ispanija yra daugiatautė šalis. Joje gyvena: ispanai (apie 28 mln.), katalonai (per 66 mln.), galisai (maždaug 3 mln.) ir baskai (beiveik 1 mln.). Apie 80% krašto gyventojų yra ispanai. Be to, gyvena portugalų, taip pat apie 40 000 čigonų, kurių didžiuma įsikūrusi Andalūzijoje. Minėtos keturios tautos turi autonomiją, jos išlaikiusios savo kalbą, papročius, senąją kultūrą. Valstybinė kalba - ispanų. Ji priklauso indoeuropiečių šeimos romanu kalbų grupei. Viduramžiu keliautojai ir užkariautojai išplatino ispanų kalbą visame pasaulyje, ir dabar ją vartoja apie 250 mln. žmonių, daugiausia Pietų ir Centrinėje Amerikoje.
Katalonai gyvena šiaurinėse provincijose prie Viduržemio jūros, galisai - Galisijoje -šiaurės vakaruose, o baskai - keliose provincijose prie Prancūzijos - Baskijoje. Per pasku tinį šimtmetį gyventojų skaičius padvigubėjo. Dabar 2/3 jų gyvena miestuose.
Ispanijos miestai turi senas tradicijas, juose daugybė architektūros, kultūros paminklų -bažnyčių, vienuolynų, pilių. Seniausi statiniai išlikę nuo romėnų laikų: amfiteatrai (pavyzdžiui, Madrido, 6000 žiūrovų), tiltai, akvedukai (vienas jų - 118 arkų, 26 m aukščio ir 728 m ilgio - Segovijoje).
žymės: #Gime
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Neįtikėtina Kampų Apsaugos Vaikams Svarba: Saugumas Jūsų Namams Ir Vaikams!
- Nepraleisk! Geriausi nėščiųjų užsiėmimai šalia CUP – Juratės atsiliepimai atskleidžia viską!