Mokytoja Elena Reutienė (1910-1992), nors būdama mažo ir nuošalaus Grinkiškio miestelio gyventoja, elgėsi, gyveno ir atrodė aristokratiškai. Nesileido į apkalbas ir intrigas, nesiskundė gyvenimu, skaitė keletu užsienio kalbų, domėjosi kultūra.
Elenos Motiejūnaitės-Reutienės biografija
Elena Motiejūnaitė-Reutienė - pedagogė, anglų ir vokiečių kalbų specialistė. Gimė 1910 m. balandžio 22 d. Maskvoje, gausioje lietuvių emigrantų šeimoje. 1921 m. Motiejūnų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose. Čia baigusi Šiaulių mergaičių gimnaziją, E. Motiejūnaitė Kaune studijavo Vytauto Didžiojo universitete anglų ir vokiečių kalbas.
Pablogėjus šeimos gyvenimo sąlygoms, teko nutraukti mokslą. Po to dirbo Lietuvos respublikos švietimo ministerijoje Vilniuje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, iš Vilniaus atvyko į Radviliškio rajono Pašušvio kaimą, kur gyveno jos vyro Vaclovo Reuto tėvai. 1946 m. žuvus vyrui, E. Reutienė pradėjo dirbti mokytoja Grinkiškio gimnazijoje. Iš pradžių dėstė rusų, vėliau - anglų ir vokiečių kalbas. Čia dirbo iki 1976 metų. Mirė 1992 m.
Prisiminimai apie mokytoją
Mokytoja Elena Reutienė įsmeigė nustebusias akis į mane. Deja, tai buvo tiesa. Bent jau tais metais. Mat tai gerajai mokytojai ką tik pasakiau, jog jos specialiai man dėstomų anglų kalbos pamokų daugiau lankyti negaliu - susirgo mano tėtis. Kol pasveiks, turiu pakeisti jį darbe, todėl į universitetą nestosiu. Mokytoja juos atstūmė. „Jums patiems jie pravers“. Ir žiūrėjo į mane liūdnai liūdnai. Tačiau ten reikėjo išlaikyti ne tik stojamąjį lietuvių kalbos ir literatūros, bet ir anglų kalbos egzaminą.
„Gal galėtumėte pamokyti mane papildomai?“ - Paprašiau anglų kalbos mokytojos. „Gerai“, - sutiko E. Reutienė. Daugiau kaip mėnesį keletą kartų per savaitę pavakariais mindavau dviračiu iš gimtojo Vaitiekūnų kaimo į Grinkiškį, kur savo bute geltoname namelyje prie vieškelio manęs jau laukdavo mokytoja. Pamokos vykdavo namelio verandoje, daugiausia tai buvo anglų kalbos gramatika. E. Reutienė mokė kantriai, aš užsirašinėjau, o namie perrašydavau taisykles ant mažų lapelių ir „kaldavau“ jas atmintinai. Ligi tos 1971 metų vasaros dienos, kai ir taip jau dažnai kosėjantis mano tėvas pasijuto itin prastai.
Tėtis buvo kolūkio laiškanešys ir kasdien keliaudavo iš Vaitiekūnų į Kairėnų paštą parnešti Vaitiekūnų, Juodelių ir Ridikių kaimų žmonėms laiškų ir laikraščių. Šūsnis laikraščių ir žurnalų vos tilpdavo išsipūtusiame paštininko krepšyje. Anais laikais žmonės spaudos skaitydavo daugiau negu dabar. „Važiuok, tete. Panešiosiu už tave paštą. Tėvas išvažiavo gydytis, o aš kasdien myniau dviratį į paštą ir iš jo. Tačiau rudenį, pamačius, jog klasės draugai vienas po kito išvažinėjo į miestus - vieni įstojo į aukštąsias mokyklas, kiti į technikumus ar dar kur - kuo toliau, tuo labiau darėsi liūdna.
Vėlų rudenį tėvas grįžo namo jau sveikesnis. Susiradau darbą Radviliškio rajono laikraščio redakcijoje. Į lietuvių kalbos ir literatūros studijas įstojau kitais metais - į neakivaizdinį skyrių: dirbau redakcijoje ir studijavau. Iš pradžių filologiją, vėliau žurnalistiką. Ir mokytojos E. Kai 2011-2012 metais rengiau prisiminimų apie Grinkiškio vidurinę mokyklą knygą „Gyventi pakilome nuo Šušvės krantų“, E. Reutienė jau buvo mirusi, o surasti jos gimines atrodė nelengva. Taip ir išėjo knyga be E. O dabar laisvo laiko turiu daugiau ir galiu paieškoti žmonių, kurie geriau, negu mes, anuometiniai jos mokiniai, pažinojome šią mokytoją.
Šeimos istorija
Sėdau prie darbo. Elenos Motiejūnaitės-Reutienės tėvai - Vladas Motiejūnas (1875-1949) ir Ona Jarecka - Motiejūnienė (1885-1980). Mergautinė Onos pavardė buvo lenkiška ar sulenkinta. Anna-Ona buvo iš kilmingos giminės. „Jos mama - mano prosenelė - turėjo prie Šeduvos dvarą ar dvarelį. Mes ne kartą svarstydavome, kurioje vietoje buvo tas dvarelis. Gaila, neprisimenu prosenelės pavardės. Tik žinau, jog ji mirė būdama jauna, kai Annai buvo penkeri metai“, - pasakojo Šiauliuose gyvenanti E.
Vladas Motiejūnas buvo kilęs iš ūkininkų šeimos, gyvenusios prie Vėriškių (netoli Šeduvos). Vladas ir Ona susituokė Rusijoje. Kodėl ir kaip jie ten pateko, dabar jau galima tik spėlioti. Tuo metu Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos, tad V. „Būdama dar vaikas, girdėjau savo močiutės Onos Motiejūnienės pasakojimą, jog ji tarnavo Golicyno dvare kambarine“, - prisimena R. Kunigaikščiai Golicynai - sena įtakingų Rusijos didikų šeima, kildinama iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonių. Artimai bendravo su Rusijos carais. 1916 metais N. Golicynas tapo Rusijos ministru pirmininku ir šiose pareigose dirbo iki bolševikų revoliucijos 1917 metais - buvo paskutinis caro Rusijos premjeras.
Kaip Anna pateko į Golicyno dvarą? E. Reutienės dukterėčia R. Kančelskienė atskleidė ir dar vieną įdomų faktą: Motiejūnų giminė Eleną vadino Helena, neretai tiesiog Hele; taip į ją ir kreipdavosi. Gal tam įtakos turėjo kilmė, o gal ir tai, jog E. 1917 metų bolševikinis perversmas Rusijoje ir po jo kilęs chaosas paskatino Vladą ir Oną Motiejūnus bėgti iš Rusijos į Lietuvą. „Močiutė pasakojo, jog bolševikai atėmė iš jos šeimos viską, nebuvo iš ko gyventi“, - kalbėjo R.
Grįžimas į Lietuvą
Tad 1921 metais Vladas ir Anna-Ona Motiejūnai su šeima grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Šiauliuose. Rusijoje augę Motiejūnų vaikai nemokėjo lietuviškai - teko išmokti. Tai garsi, viena seniausių šio miesto mokyklų, įsteigta dar caro laikais. Šioje gimnazijoje buvo grupė su sustiprintu anglų, vokiečių ir prancūzų kalbų dėstymu. Šį universitetą mūsų intelektualams įkurti padėjo ir jame dirbo nemažai kitų tautų šviesuolių.
Tai E. Motiejūnaitei dėstę profesoriai: amerikietis Alfredas Sennas, kurio motina buvo lietuvė, šveicarų ir lietuvių kilmės literatūros istorikas Juozas Eretas-Jakaitis, vokiečių filologas germanistas Horstas Engertas, rusų istorikai Levas Karsavinas ir Ivanas Lappo, filosofas Vosylius Sezemanas, kurio tėvas buvo švedas, o motina suomė, ir kt. Šie ir kiti pasaulinio garso mokslininkai kartu su mūsiškiais Juozu Tumu-Vaižgantu, Zenonu Ivinskiu, Mykolu Biržiška, Baliu Sruoga, Vladu Dubu ir kitais to meto šviesuoliais formavo Vytauto Didžiojo universitete modernios Lietuvos humanistikos mokslus.
E. Motiejūnaitė turėjo laimės tiesiogiai bendrauti su šiuo ir kitais intelektualais, klausyti jų paskaitų, atsakinėti jiems per egzaminus ir įskaitas. Deja, E. Motiejūnaitė viso studijų kurso nebaigė. Po ketverių metų, kai iki diplomo liko tik vieneri, jai mokslą teko nutraukti, kaip jos biografijoje parašyta, „pablogėjus šeimos materialinėms sąlygoms“. Nenuostabu. Be Elenos, Motiejūnų šeimoje augo dar keturi vaikai, tėvai nebuvo turtingi, o laikai nelengvi.
Palikusi Kauno universitetą, E. Motiejūnaitė pradėjo dirbti Lietuvos švietimo ministerijoje. Kaip ten pateko, ką dirbo? Paslaptinga liko ir Elenos Motiejūnaitės bei jos įsimylėtojo vaikino - Vaclovo Reuto (1905-1946) pažinties istorija. Jis tada buvo jaunas mokytojas, neseniai baigęs Kėdainių mokytojų seminariją. Kada ir kur jie susitiko bei pamilo vienas kitą? V. Reuto dukterėčia aktorė Rūta Staliliūnaitė (V. Reuto sesers Onos Reutaitės-Staliliūnienės duktė) savo prisiminimuose „Einam pasikalbėti, Mama“ (knyga „Grinkiškio kraštas“, 2011, p. 311) apie Reutus rašo nemažai, bet savo tetą Eleną pamini tik tiek: „Dėdė Vacius <…> savo būsimą žmoną Eleną Motiejūnaitę sutiko jau Vilniaus universitete“.
Gyvenimas Pašušvyje ir Grinčiškyje
Susituokė Elena ir Vaclovas 1939 metais ir gyveno bei dirbo Vilniuje. Po dvejų metų - 1941-aisiais Lietuvą užgriuvo Antrasis pasaulinis karas. Elena ir Vaclovas nusprendė trauktis iš miesto į ramesnę vietą - Radviliškio rajono Pašušvio kaimą, kur buvo V. Reuto tėviškė. Į šią sodybą V. R. Staliliūnaitės prisiminimuose poetiškai rašoma apie Pašušvį ir Reutų vienkiemį. Štai ištrauka iš R. Staliliūnaitės interviu (J. Armonaitė. „Su aktore - apie Pašušvį, teatrą ir Mėnulį“ (Grinkiškio kraštas, 2011, p. „Ten Mama (Vaclovo Reuto sesuo Ona Reutaitė-Staliliūnienė. - F.Ž.) gimus, ten Jos tėviškė. <…> Visad vasarą sugrįždavau į Pašušvį. Ir taip atsitiko, kad aš beveik nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be Pašušvio. Man atrodo, kad nebūtų užtekę jėgų ištverti net ir teatre neapsakomai sudėtingą ir sunkų repertuarą, jeigu nebūčiau galėjusi pasiganyti Pašušvio lankose, kiekvieną vasarą grėbdama, kraudama šieną, ravėdama daržus, melždama karves, šerdama gyvulius, skalbdama ir taip toliau.
Elenai ir Vaclovui Reutams atsikrausčius į Pašušvį, netrukus - 1941 metais (pagal kitą šaltinį - 1942 m. rugsėjo 22 d.; o gal tai kūdikio gimimo įregistravimo data) jiems gimė sūnus. Jam davė net tris vardus - Juozas Arvydas Artūras, tačiau vadindavo tik pirmuoju. 1944-aisiais gimė antrasis sūnus - Rimantas. V. Šio kaimo apylinkėse 1937 metais gimęs Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytojos Aldonos Pečeliūnaitės-Šakėnienės vyras, buvęs Kairėnų kolūkio pirmininkas Romas Šakėnas, man pasakojo vaikystėje lankęs Pašušvio pradinę mokyklą, kur V.
Savo prisiminimuose „Einam pasikalbėti, Mama“ (Grinkiškio kraštas. - Radviliškis, 2011) R. Deja, ramybe Pašušvyje Elena ir Vaclovas džiaugėsi neilgai. „1946 m. vasario 12 d. į Baisogalą, kur gyvenom pas ponią Kšiviekienę medinio gražaus (dabar jau sudegusio) namo antrame aukšte, atvažiuoja iš Pašušvio kaimynų dukra Birutė Pilėnaitė ir jau lipdama laiptais praneša Mamai - sužeistas dėdė Vacius, mamos brolis mokytojas Vaclovas Reutas. Mamos nuojautos nepaguodžiamos, ji rauda ir prašo - sakyk tiesą! Taip, dėdę Vacių Grinkiškyje peršovė girti stribai ir, vežamas į Kėdainių ligoninę, jis mirė. Tai buvo laikas, kai garsėjo apylinkėse siautėjantis stribas Rapolas. Dešimt metų sūnaus ir brolio atminimą ašaromis laistė Babūnėlė ir Mama. Dėdė Vacius buvo pirmagimis sūnus ir labiausiai mylimas, ir labiausiai prisirišęs prie Babūnėlės, kaip paskui man pasakojo. Ir iš veido tikras jos portretas.“ („Mano Grinkiškis“ 2011, p.
Darbas Grinkiškio gimnazijoje
Ten pat ji priduria: „Dėdė Vacius Reutas su savo mokinukais suformavo Pašušvio kapinaičių pagrindinį takelį nuo centrinių vartų. Ir lemtingai atgulė pats, parinkęs kapavietę savo mirusiam sūneliui (Rimantui - F.Ž.). Kiek išsamiau apie V. Reuto mirtį man papasakojo jau minėtasis R. „Grinkiškyje tarp dabartinio mokytojų namo ir Bložės namo dar yra namas, kur dabar Pleškuvienė gyvena. O anksčiau, per karą ir po jo, ten gyveno Janovičius (ar Janavičius). Pas jį dažnai būdavo svečių, nes Janovičius virdavo samagoną. Na, ir užsuko Vacys Reutas pas Janovičių kaip tik tuo metu, kai ten vaišinosi stribai. Buvęs Grinkiškio mokyklos mokytojas Klemas Indrėkus pasakojo girdėjęs iš minėtojo Elenos ir Vaclovo sūnaus Juozo Reuto kiek kitokią šios nelaimės versiją - esą jo tėvas V. Reutas susiginčijęs su stribais ir tie šovę. Vežamas į Kėdainių ligoninę pakeliui miręs.
Elena Reutienė liko gyventi su ketverių metų Juozuku. Netrukus po šios tragedijos E. Reutienė pirmąkart pravėrė Grinkiškio gimnazijos duris. Tada ėjo 1946-ieji. Vieta, kur žuvo jos vyras, beveik greta mokyklos - kitapus kelio, gal už 100 metrų nuo mokyklos. Žvelgdama pro jos langus, E. Reutienė galėjo matyti tą vietą. O ir kodėl žuvus vyrui Grinkiškyje Elena negrįžo į Vilnių ar Kauną, kur anksčiau gyveno, ar bent Šiaulius, kur tuo metu buvo įsikūrę jos tėvai?
Mokytojų, juo labiau turinčių tokį humanitarinį išsilavinimą kaip E. Reutienė, tada Grinkiškio gimnazijoje stigo, tad ją mielai priėmė ir patikėjo dėstyti rusų bei anglų, vėliau - ir vokiečių kalbas. Dirbo ji toje Grinkiškio mokykloje apie 30 metų - iki 1976-ųjų. Po V. Reuto mirties pas Eleną atsikraustė jos mama Ona Motiejūnienė ir gyveno čia iki savo mirties 1981 metais. Ji padėjo savo dukrai auginti jos sūnų Juozą. Oficialiai E. Reutienė buvo išlydėta į pensiją 1971 metų rudenį.
Tada E. „Gerbiamoji Mokytoja. Švietimo ministerija, išleisdama į garbingai užtarnautą poilsį, nuoširdžiai dėkoja Jums už sąžiningą liaudies švietimo darbą, linki geros sveikatos, ilgo gyvenimo ir tiki, kad savo didelį pedagoginio darbo patyrimą perduosite jauniesiems mokytojams“, - rašoma Lietuvos švietimo ministerijos kolegijos 1971 metų rugsėjo 28 dienos Padėkos rašte E. „Mes čia atvažiavome 1974 metais. Reutienė tada mokytoja dirbo jau nedaug - tik dvi pamokas per savaitę dėstė vokiečių kalbą keletui mokinių. Dauguma Grinkiškio vaikų mokomi anglų kalbos - tiems dėstydavo jau jauni anglų kalbos mokytojai, bet kartais pasitaikydavo vienas kitas „vokietis“ - jis atitekdavo Reutienei“, - pasakojo A.
Paskutinieji gyvenimo metai
Maždaug 1976 metais E. Reutienė susižeidė koją ir buvo gydoma Baisogalos ligoninėje. „Aplankydavau Reutienę toje ligoninėje, parsinešusi namo išskalbdavau jos rūbelius. Ji mane pažindavo, būdavo džiugi, patenkinta. Bet sykį nei iš šio, nei iš to sako: „Kaip baisu - ant Šušvės tilto pilna tankų“ . Koja pasveiko, tačiau nelemtoji Alzheimerio liga vis stiprėjo. Tokiems ligoniams būtina nuolatinė priežiūra ir slauga. Tačiau namie tai daryti nebuvo kam - sūnus Juozas tokių darbų nemokėjo, o ir kitų užsiėmimų turėjo.
Apie šį paskutinįjį E. Reutienės gyvenimo etapą žinoma mažiausiai, nors jis truko netrumpai, keliolika metų. R. Kančelskienė sakė kartu su mama aplankydavusios E. Reutienę Aukštelkėje. „Ir mudu su Audra keletą kartų ją ten aplankėme. Kartais nuvažiuodavo ir jos sūnus Juozas. Sykį jis mamai vokišką knygą apie Gėtę vežė; kai man parodė, pagalvojau - vargu ar Reutienė jau ją skaitys… Kai nusilpo, mūsų nebepažindavo. Ten ir mirė“, - pasakojo K. Tai įvyko 1992 metų liepą. E. „Globos namai būtų ir palaidoję Reutienę Aukštelkės kapinėse, bet mes nusprendėme parvežti į Pašušvį, kur palaidoti jos tėvai, vyras ir kiti giminės. To norėjo ir E. Reutienės vyro sesuo Ona Staliliūnienė bei jos duktė Rūta Staliliūnaitė. Nupirkome karstą ir parvežę palaidojome Pašušvio kapinėse. Su keliais vyrais iškasiau duobę“, - prisimena K.
Kelias užsienio kalbas mokėjusi intelektualė amžinajam poilsiui atgulė savo vyro Vaclovo Reuto tėviškėje. Visai netoli Grinkiškis, lemtingas E. Vyresnysis jos sūnus Juozas palaidotas šalia mamos 2017 metų rudenį, nugyvenęs 75 metus. Mūsų, buvusių E. Reutienės mokinių, prisiminimai apie ją nėra išsamūs. Kaip ir apie daugelį savo mokytojų, taip ir apie E. Reutienė tada jau buvo viena vyriausių amžiumi Grinkiškio mokyklos mokytojų - pradėjusi septintąjį gyvenimo dešimtmetį. Vaikams, jaunimui toks žmogus atrodo senas…
Dar nuo karo Grinkiškio mokykloje dirbančių mokytojų tada buvo likę tik keturi: E. Tačiau nebuvo tarp mokinių tokių, kurie specialiai kenktų E. Reutienei; jei koks nuotykis ir pasitaikydavo, tai iš vaikiško išdykėliškumo. „Devintoje klasėje mokytoja E. Reutienė mūsų paprašė: „Vaikai, gal galite padėti sukrauti mano malkas?“ „Gerai! Nuėję žiūrim - daug skanių obuolių sode. O benešdami malkas dar užuodėme kvepiant obuolius sandėliuke. Kažkas iš E. Reutienės kaimynų visa tai pamatė ir paskundė mus mokyklos direktorei. Ne vienas mūsų išmoko prisitaikyti ir prie E. Reutienės užmaršumo.
„Baigiantis anglų kalbos pamokai mes, mokiniai, siūlydavome mokytojai E. Reutienei, kokius pažymius reikia kam rašyti. Sakydavome: “Čyžas gerai atsakinėjo!” Nors jis gal nė žodžio tada nepasakė“. „Gerai - parašysim Čyžui ketvertą”, - sutikdavo E. Reutienė. Kas dabar žino, galbūt mokytoja ir sąm...
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Šokiruojanti Tiesa apie Alkoholio Vartojimą Nėštumo Metu: Kaip Tai Poveikia Jūsų Vaisių ir Ką Turite Žinoti!
- Kaip Išsirinkti Tobulą 18 Colių Dviratį 4 Metų Vaikui – Ekspertų Patarimai!