Šiame straipsnyje panagrinėsime, kada žinios tampa pasenusiomis, apžvelgdami įvairias sritis - nuo futbolo aikščių priežiūros iki kibernetinės saugos, lyčių lygybės, teatro vaikams, kosmetologijos ir perdėto savęs tobulinimo.
Futbolo aikštės priežiūra: pasenusios tiesos ir nauji metodai
Viena esminių puikios būklės užtikrinimo sąlygų - įsitikinti, kad aikštė laistoma tinkamu kiekiu vandens. Žinant, kada ir kaip dažnai aikštę reikia laistyti, galima sutaupyti daug laiko ir lėšų, taip pat atsikratyti problemų, dėl kurių gali tekti išleisti dar daugiau pinigų ir prireikti daug laiko reikalaujančių papildomų darbų.
Simeon Liljenberg, vyriausiasis futbolo aikštės prižiūrėtojas Švedijos nacionaliniame stadione „Friends Arena“, mano, kad dauguma prižiūrėtojų turėtų apsvarstyti, ar nereikia sumažinti laistymo dažnumo. „Didžioji dalis aikščių laistoma gerokai per dažnai. Stipriai sumažinus laistymo dažnumą, galima sutaupyti milžinišką pinigų sumą“, - teigia Simeon.
Pernelyg dažnas laistymas kenkia dėl trijų priežasčių: vandenį reikia naudoti saikingai, nes ateityje daugelyje pasaulio vietų jo gali trūkti. Antra, paprastai laistymas pareikalauja daug laiko ir pastangų, ypač kai įrangą reikia perkelti vis į kitą vietą, nustatyti ir reguliuoti. Galiausiai, dėl nuolat tiekiamo didelio vandens kiekio šaknys įauga negiliai ir gali atsirasti daugiau piktžolių.
Svarbu išnagrinėti savo aikštės savybes ir labai gerai ją pažinti. „Svarbiausia išvaizda ir pojūtis“, - teigia Simeonas. Vyras rekomenduoja pasivaikščioti po aikštę iš vieno galo į kitą ir atvirkščiai ir ją pajusti. Ar ji minkšta ir, galbūt, perlaistyta? Kaip atrodo žoliniai augalai? Ar jie suglebę? Jei taip ir yra, ar tai perlaistymo, o galbūt blogo tręšimo pasekmė?
Nustokite spėlioti ir pasikliaukite faktais
Metas nustoti spėlioti ir tikėti pasenusiomis „tiesomis“ apie aikštės vejos laistymo dažnumą. „Kiekvienas prižiūrėtojas turi naudoti dirvožemio drėgmės matuoklį“, - sako Simeon. Tai gana nedidelė investicija, tačiau ji tikrai padėtų sutaupyti daugybę laiko ir pinigų.
„Aikštės laistymas per naktį gali kainuoti šimtus eurų. Tuo tarpu dirvožemio drėgmės matuoklis paprastai atsiperka vos per keletą savaičių.“ Priklausomai nuo aikštės pagrindo, drėgmė turi siekti 20-25 %. Pavyzdžiui, ant smėlio sluoksnio paklotai aikštei paprastai reikia daugiau vandens, todėl ji būna šiek tiek drėgnesnė. „Kiekviena futbolo aikštė skiriasi.
Pernelyg dažnas laistymas: kokios problemos?
Pernelyg dažnai laistant aikštė nuolat dėvėsis. Tai reiškia, kad nebeaugs šaknys, nes nereikės leistis giliau į dirvožemį ieškant reikalingo vandens. Dėl per didelio vandens kiekio žolė gali pradėti pūti. Taip pat yra pavojus išplauti iš dirvožemio maistines medžiagas, dėl kurių negalės augti šaknys.
Ką daryti, esant pernelyg drėgnai ir tankiai aikštei?
Du geriausi įmirkusios futbolo aikštės atkūrimo būdai - aeravimas ir paviršiaus tręšimas. Aeruokite naudodami didelius ir ilgus vertikalaus nusausinimo spyglius. Dėl to paviršiuje nebeliks vandens - jis įsiskverbs į dirvožemį. Tai taip pat pagerins prisotinimo deguonimi savybes, dėl kurių veja išdžiūsta.
Kibernetinės saugos analizės įrankiai: nuolatinė evoliucija
Organizacijos turi prieigą prie įvairių kibernetinės saugos analizės įrankių, kurių funkcijos patenkina skirtingus poreikius. Kai kurie įrankiai neapsiriboja vien tik analize ir suteikia automatizuotą apsaugą bei reagavimą į grėsmes.
- Atakų prieš galinius punktus aptikimas ir reagavimas (EDR): apsaugo galutinius vartotojus, galinių punktų įrenginius ir IT išteklius naudodama analizę realiuoju laiku ir dirbtiniu intelektu pagrįstą automatizavimą.
- Išplėstinis aptikimas ir reagavimas (XDR): automatiškai identifikuoja, įvertina ir pašalina grėsmes, užtikrindama apsaugą platesniame produktų spektre nei EDR.
- Tinklo srauto analizė: stebi tinklo srautą, kad gautų informacijos apie galimas saugos grėsmes ir kitas IT problemas.
- Saugos informacijos ir įvykių valdymas (SIEM): padeda organizacijoms aptikti, analizuoti ir reaguoti į saugos grėsmes prieš joms pakenkiant verslo operacijoms.
- Saugos sustygavimas, automatizavimas ir reagavimas (SOAR): automatizuoja kibernetinių atakų prevenciją ir reagavimą suvienijant sistemas, kad būtų pagerintas matomumas.
- Kibernetinių grėsmių paieška: saugos komandos aktyviai aptinka, izoliuoja ir neutralizuoja pažangias grėsmes, kurios gali apeiti automatizuotus saugos sprendimus.
- Grėsmių žvalgyba: informacija, kuri padeda organizacijoms geriau apsisaugoti nuo kibernetinių atakų.
- Vartotojų ir objektų elgesio analizė (UEBA): naudoja elgesio analizę, mašininio mokymo algoritmus ir automatizavimą, kad identifikuotų neįprastą ir potencialiai pavojingą vartotojų ir įrenginių veikimą.
- Pažeidžiamumo valdymas: užtikrina kompiuterių sistemų, tinklų ir įmonės programų apsaugą nuo kibernetinių atakų bei duomenų saugos pažeidimų.
- Nuolatinis stebėjimas: stebi visą organizacijos aplinką, kad aptiktų neįprastą ar įtartiną elgseną.
Lyčių lygybė: pasenę stereotipai ir naujos galimybės
Konservatyvių pažiūrų politikai linkę demonizuoti lyčių lygybės diskursą ir jos siekiančias politines priemones. Deklaruodami ištikimybę „tradicijoms“ (o tiksliau XIX a. eigoje susiformavusiems lyčių vaidmenims), jie teigia, esą lyčių lygių galimybių politika ardo šeimas ir kenkia tautos reprodukcijai. Būtent lyčių lygybė, o ne jos stoka užtikrina šeimų tvarumą ir daro teigiamą poveikį gimstamumui Europos šalyse.
Visu pirma, pastaroji turi būti socialiai jautri ir skatinti pasenusių lyčių stereotipų kaitą. Tad tampa akivaizdu, jog gimstamumą Lietuvoje paskatinti gali tik nuosekli socialdemokratinė politika, galinti amortizuoti neoliberalizmo antpuolius. Vaikus auginančios (ar juos planuojančios) moterys tampa nesaugios darbo rinkoje, kai Darbo kodeksas liberalizuojamas ir neapsaugo dirbančiųjų interesų, nes moterys tampa ypač pažeidžiamais taikiniais.
Tvarūs socialiniai pokyčiai nevyksta, jeigu nesikeičia pasenusios vyriškumo normos, trukdančios moterims siekti visuomenės pripažinimo, o vyrams - pilnaverčio gyvenimo, kuris neapsiriboja vien pajamų generavimu.
Kosmetologija: tarp tradicijų ir naujovių
Pašnekovė pasakoja klienčių pasitikėjimą užsitarnavusi sunkiu darbu. Ji prašė draugių ir draugių draugių patikėti jai savo veidus, daug masažų darydavo nemokamai. Paskui ėmė sklisti žinia apie jos darbą iš lūpų į lūpas. Taip palaipsniui susiformavo klientų ratas, kuris nesikeičia jau ilgus metus. Kosmetologė tvirtina, kad žmogus iš gatvės pas ją nepakliūna.
„Man kelia juoką, kai aštuoniolikmetės merginos, baigusios nesuprantamus dviejų mėnesių kursus, vadina save kosmetologėmis. Jos neturi jokio supratimo apie anatomiją, fiziologiją, farmakologiją - kaip jos gali būti kosmetologėmis? - stebisi pašnekovė. - Paklauskite tokios per penkias minutes paruoštos kosmetologės, kur yra toks ir toks raumuo. Ir ji pasimes. O daugelis joms patiki savo veidus!“
Pašnekovė įsitikinusi, jog mažos mimikos raukšlelės veide turi matytis. „Jos suteikia natūralumo. Kam jums reikia kaukę primenančio veido? - klausia ji. - Kaukę primenantį užpakalį aš dar suprantu. Moterys mėgsta patempti sėdmenis injekcijų pagalba, ypač prieš paplūdimio sezoną. Aš darau injekcijas ir intymiose kūno vietose. Ne paslaptis, kad makšties lūpos bėgant metams netenka elastingumo. Viską galima reanimuoti. Ir, beje, tai pačios neskausmingiausios injekcijos“.
Moteris tikina, kad kosmetologija į priekį eina septynmyliais žingsniais, todėl būtina nuolat kelti savo kvalifikaciją. Pašnekovės teigimu, būtina nuolat jausti pulsą, nes kiekvieną mėnesį pasaulinėje rinkoje pasirodo nauji preparatai, įdiegiami nauji masažo principai, sukuriami nauji kovos su senėjimo nulemtais pakitimais metodai.
„Pasakysiu sąžiningai, pas mus kosmetologija prastai išsivysčiusi. Rygoje kur kas geriau. Ir kalbant apie mokyklas, ir apie metodikas, ir apie profesionalus, - lygina Estijoje dirbanti kosmetologė. - Pavyzdžiui, tai kas šiandien atsirado Šveicarijoje ar Vokietijoje, atsiras ir pas mus po kokių trejų metų, jei išvis atsiras. Esmė - maža rinka. Bet kokia naujiena kainuoja nemažus pinigus, kurių pas mus paprasčiausiai nėra. Kaip ir nėra jokių garantijų, kad atsipirks į kokį naujausią aparatą investuotos lėšos“.
Perdėtas savęs tobulinimas: siekis ar prakeiksmas?
Filmas „Substancija“ puikiai atspindi šią problematiką. Jame pagrindinė veikėja Elisabeth Sparkle, senstanti televizijos žvaigždė, kurią dėl amžiaus bei vystančio grožio atleidžia jos prodiuseris, pradeda vartoti eksperimentinę substanciją, leidžiančią jai turėti jaunesnę savo versiją vardu Sue. Tačiau šis tobulumo siekis tampa prakeiksmu, nes sunaikina asmenybės vientisumą, gyvenimo džiaugsmą, kūną, santykius bei kokybiško gyvenimo galimybę.
Tobulinimosi stimulai yra beribiai ir nevaldomu srautu pasiekia mūsų smegenis, akis bei kitus receptorius rėkdami, kad mūsų niekada nepakaks, nes vis kažko trūks iki „geresnės savęs versijos“. Be to, asmenybės sufragmentavimas į skirtingas jos versijas nužmogina patį individą, nes paneigia jo gyvenimo trajektorijos vientisumą bei įvairių patirčių integralumą ir paverčia jį tobulintinu objektu.
Šiuolaikinėje visuomenėje paskatų tobulinti save daugėja, tad iš esmės dauguma žmonių yra daugiau ar mažiau įsukami į aršias varžybas su kitais ir net savimi pačiais. Kurdami iliuziją, kad visi aplinkiniai nuolat tobulėja, socialiniai tinklai skatina lygintis su tūkstančiais nepriekaištingų įvaizdžių ir sustiprina spaudimą rungtyniauti tarpusavyje.
Darbo rinkoje savęs tobulinimas pateikiamas kaip būtinybė ir neišvengiamybė - darbuotojai raginami nuolat kelti kvalifikaciją, siekti geriausių rezultatų ir nenutrūkstamai tobulėti, nes kitu atveju rizikuoja tapti nereikalingomis, nevertingomis ir „pasenusiomis versijomis“.
Sporto, sveikatos ir grožio industrijos išnaudoja žmonių kompleksus dėl išvaizdos ir mirties ar ligų baimes, o tai suteikia joms nemažas galimybes pardavinėti įvairias sveikatinimosi ir grožio paslaugas - „jaunystės eliksyrus“, stebuklingus gyvybės miltelius, celiulito „gydymą“ šalčiu ar adatomis, nosies, pilvo ar smakro korekcijas, įvairių rūšių treniruotes, maisto papildus ar mitybos planus.
Savo knygoje „Gerovės sindromas“ (2015) mokslininkai Carlas Cederströmas ir André Spiceris analizuoja maniakišką žmonių troškimą būti sveikais, laimingais ir sportiškais. Autoriai pastebėjo, kad ieškodami tobulos sveikatos ar laimės formulės žmonės vis dažniau metasi į kraštutinumus, pradeda kontroliuoti kiekvieną savo žingsnį ir kąsnį, sunkiai atsipalaiduoja ir jaučiasi kalti, jei kurią nors dieną nepavyksta įgyvendinti užsibrėžtų tikslų, tampa nepakantūs įvairioms žmogiškoms silpnybėms bei negalavimams arba smerkia tuos, kurie gyvena kitaip.
Švietimo sistema: ar visiems užtikrinamos lygios galimybės?
Ar tai normalu, kad netgi Vilniuje, kur ugdymo kokybė įprastai yra geresnė nei šalies vidurkis, mokinys iš vienos pradinės, pagrindinės ar vidurinės mokyklos gali gauti prastesnį išsilavinimą vien dėl to, kad pateko ne į „prestižinę“ ugdymo įstaigą? Pradinė ir pagrindinė mokyklos yra paskiriamos pagal gyvenamąją vietą, todėl klaidingas mokyklos pasirinkimas gali būti tiesiog užprogramuotas vietos, kurioje esate registruotas. Į vidurinę mokyklą mokinys patenka tik praėjęs individualią ugdymo įstaigos atranką, kurios metu mokykla pati atsirenka jai „reikalingus” ir „nereikalingus” mokinius.
Pradėti reikėtų nuo mokymo kokybės suvienodinimo visur. Dabar kiekviena mokykla turi autonomiją ten, kur jos visai nereikia. Kiekviena mokykla gali pasirinkti mokymo metodus, o tai reiškia, kad iš esmės kiekviena ugdymo įstaiga turi savo unikalią sistemą. Kiekvienam mokiniui laisvai pasirinkti, kur jis nori mokytis, yra praktiškai neįmanoma, nes populiaresnės mokyklos yra priverstos atsirinkti žmones konkurso būdu.
Visur skiriasi vidaus tvarka. Kodėl kai kur pamokos prasideda aštuntą, o kitur - devintą ryto? Kodėl kai kur pertraukų metu galima išeiti iš mokyklos teritorijos, o kitur - ne? Priklausomai nuo mokyklos, skiriasi net vadovėliai. Kam reikalinga ta įvairovė, kai nuo pasirinkimo priklauso mokymo kokybė?
Taip pat labai svarbu - mokyklose skiriasi net vertinimas ir patys mokymo metodai. Dabar yra taip, kad pažymys gautas vienoje mokykloje nebūtinai būtų buvęs toks pats kitoje mokykloje. Tai paprasčiausiai klaidina mokinius ir trukdo jiems realistiškai įvertinti savo žinių ir gebėjimų kokybę.
Ar sąžininga, kad „prestižinės“ mokyklos atsitveria stojamųjų egzaminų siena nuo didžiosios dalies moksleivių, nors visų jų tėvai vienoda mokesčių dalimi išlaiko pačią švietimo sistemą? Jeigu mes pagaliau nesutvarkysime savo švietimo, tai mūsų visuomenė ir toliau, jau pradedant nuo mokyklinio amžiaus, bus skirstoma į savotiškus XXI-ojo amžiaus luomus, kur vieni gali gauti daugiau žinių ir iškart pretenduoti į geresnę ateitį, o kitiems lemta likti šios hierarchinės piramidės dugne.
Teatras vaikams: ar jis vertinamas pakankamai?
Toks teatras reikalingas kiekvienam vaikui, kiekvienai šeimai. Ir, aišku, tiems, kurie jį kuria - menininkams: dėl saviraiškos, veiklos, savo idėjų įgyvendinimo. Bet iš tiesų, mąstant plačiau, jis reikalingas visai valstybei - kultūros ir švietimo, socialinės apsaugos sistemoms. Tinkamai sukurtas, jis reikalingas, aktualus vaikams, taip pat ir tėvams. Bent jau mano patirtis rodo, kad tėvai dažnai pamato visai kitokį savo vaiką, kai šis būna teatrinėje aplinkoje.
Teatro vaikams prasmė yra didžiulė, nes nuo spektaklio šiai auditorijai prasideda žiūrovo „auginimas“. Maža to, jei vaikas ateis į savo amžiui skirtą spektaklį, nenusivils ir jam viskas tiks - jis norės ateiti dar ir dar kartą. Bet tuo turi pasirūpinti suaugusieji.
Įsteigiant „Teatriuką“ buvo didžiulis kūrybinis polėkis ir, kadangi buvome tikrai jauni, negąsdino visiškai jokios biurokratinės, administracinės ir visokios kitokios kliūtys. Labai norėjome būti aktyvūs, veikti, kurti, daryti tai, ką norim, nuo nieko nepriklausyti, nesilankstyti žinomiems ar nežinomiems režisieriams. Turėjom daug idėjų ir energijos. Noras turėti laisvę kūrybai - nepriklausyti nuo to, kad kažkas tave kviečia arba nekviečia kurti, statyti spektaklių.
Man atrodo, teatras vaikams dar nėra „išsimušęs“ į vandens paviršių, kad būtų lygiaverčiai vertinamas su kitomis teatro rūšimis. Mes vis dar jaučiame, kad esame lyg tam tikrame užribyje - dėl finansavimo ir dėl visuomenės požiūrio.
Kalbant apie teatrą kūdikiams, tėvų nuostata tokia: maži vaikai nieko nesupranta. Tuomet kyla įvairių klausimų - pavyzdžiui, kodėl tuomet jie atveda savo vaiką į teatrą, jeigu sako, kad šis nieko nesupranta? Daugelis suaugusiųjų, nebūtinai tėvų - galbūt ir mokytojų, auklėtojų, net ir kai kurių teatralų, - laikosi nuostatos, kad vaikui į teatrą „jau galima“ ateiti sulaukus penkerių metų amžiaus, kai vaikas „jau supranta“.
Dabar Lietuvoje - teatrų vaikams bumas. Galbūt iš tos kiekybės kada nors ir kokybė išsivystys. Nes anksčiau, kai pradėjome kurti spektaklius kūdikiams, ši niša buvo visiškai tuščia. Dabar ji pildosi įvairiais pastatymais. Kažkuriuo metu taip pat buvo ir su teatru paaugliams, o pastaruoju metu daugėja pastatymų jiems aktualiomis temomis.
Visa informacija, kuri pasiekia žmones, yra didelis kiekvieno teatro, kiekvieno kūrėjo indėlis - bandymas įtikinti kritiką, žurnalistą ar kokią leidybinę kompaniją, kad atkreiptų dėmesį - aprašytų ar bent jau paskelbtų tai, ką parašėme patys. Lietuvos žiniasklaidos dėmesys teatrui apskritai yra menkas. Kalbant apie populiarius portalus, kuriuose yra specialiai kultūrai skirtos skiltys - kartais jiems visiškai neįdomu, kas vyksta arba jie pro pirštus praleidžia daug dalykų, naujienų.
Manyčiau, vis dar keistas institucijų, kurios finansiškai remia tokį teatrą, požiūris į mus. Ne vieną kartą teikėm paskaičiavimus - pačiam teatrui, trupei, kuri jį kuria, ši veikla yra labai nuostolinga. Iš bilietų niekaip neįmanoma padengti teatro kaštų. Tad tiek Kultūros tarybos, tiek anksčiau - ministerijos požiūris… Na, ne pačių institucijų, juk paraiškas vertina ekspertai, - tad jų požiūris keistas: jeigu spektaklis vaikams, tai jam kažkodėl turi užtekti mažiau pinigų.
Pirmiausia, žinoma, pats išgyvenimo klausimas - nesinori tiesiog vegetuoti, norisi kurti, statyti naujus spektaklius ir kad tie spektakliai būtų matomi. Visi rašo projektus, bet tų numatytų skirti pinigų, kaip visada, ne visiems užtenka. Labai džiaugiesi, jeigu gauni, bet tai dažniausiai būna pusė tiek, kiek prašei. Taip kyla daug dilemų ir reikia labai laviruoti, kad spektaklis apskritai atsirastų.
Kokybiškas teatras vaikams - kuris paliečia, kažką duoda, nepalieka abejingų.
žymės:
Panašus:
- Neįtikėtina tiesa: Kaip darželiai formuoja legendinius knygų herojus vaikams!
- Kaip Gimsta Vaikai: Išsamus Vikipedijos Vadovas, Kurio Negalite Praleisti!
- Atraskite C. Rogerso „Žmonės Gimsta Geri“ Teoriją: Išskirtinis Žmogaus Prigimties Paaiškinimas
- Atskleista: Kaip Gimsta Žmogus – Prigimties Paslaptys, Karma ir Dvasinio Tobulėjimo Kelias
- Neįtikėtina: Kaip Kraujo Tyrimas Nustato Nėštumą Anksčiau Nei Bet Kas Kitas!
- Mažiausias Išgyvenęs Kūdikis Pasaulyje: Neįtikėtinas Medicinos Stebuklas