Kūdikio kalbinimas glamonėjant, žaidinant, jam rimuotus tekstus, dainavimą turi didelę reikšmę jo raidai. Norime kūdikį išmokyti, todėl kalbinkime jį kai tik kūdikis prabunda. V. Z. Tik dėl semantinio turinio ar kalbėjimo formos svarbi pati kalbėjimo raiška. Lūžis įvyksta antraisiais gyvenimo metais.
Klausos vystymasis
Naujagimių klausa pakankamai išsivysčiusi. Naujagimiai girdi tik apie 50 decibelų stiprumo garsus, o suaugęs žmogus girdi net į 34 dB garsus. Tai lemia vaisiaus vandenys ausyse. Kūdikis pasisuka į garso pusę. Kūdikis geriau skiria žemus garsus nei aukštus. Lopšinės jį ramina, nes širdies ritmas darosi ramesnis. Reaguoja į muzikinius dirgiklius, melodijos krypties ir ritmo pokyčius. Kūdikis sugeba nustatyti garso šaltinio kryptį: kai tik kūdikis prabunda, jis pasuka galvą į objektą ir pasuka į jį galvą.
Jau nuo pirmųjų dienų kūdikis skiria balsą iš kitų balsų. Svarbią reikšmę kūdikio elgsenai turi ne tik mamos, bet ir tėvo kalbėjimas, dainavimas. Muzika atlieka svarbią reikšmę kūdikio elgsenai. Kūdikis suvokia garsų prasmę ir mokosi iš jų.
Regos vystymasis
Ženkliausias regos vystymasis vyksta antraisiais gyvenimo metais. Kūdikis geriausiai mato apie 30 centimetrų atstumu. Net ir nepradėję kalbėti, kūdikio veido išraiška turi būti labai išraiškinga.
Kalbos raida
Būtent kalbinimas žaidinant garsais skatina kalbos raidą. A. Kūdikis eksperimentuoja savo balsu ir garsais. Jis krykščia, tarška, taip išreikšdamas savo nuotaiką. Iš pradžių svarbu, kad jis girdėtų savo paties garsus. Vėliau jis pradeda skirti artimuosius. Artimieji supranta jam būdingą kalbą.
Svarbu su vaiku kalbėti neskubant, dažnai sustojant. Lėta, rami, atsipalaidavusi, sklandi kalba daug efektyvesnė už tokius patarimus, kaip „įkvėpk“, „neskubėk“, „nesijaudink“. Vertėtų mažiau klausinėti vaiko įvairiausių dalykų, savo veido išraiška ir kūno kalba palaikyti vaiką, parodyti, kad klausomės jo kalbos turinio, o ne kaip jis kalba. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.
Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“. Tarkim nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis. Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis. Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos.
Kalbos sutrikimai
Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Kalbos sutrikimams būdingi šių kalbos komponentų trūkumai: skurdus žodynas, neišlavėjusi kalbos gramatinė sandara, rišlioji kalba, tarimo trūkumai, nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus. Mikčiojimo atveju sutrinka sklandaus kalbėjimo ritmas. Išskiriama specifinė kalbos raida dėl intelekto, klausos, regos ar įvairiapusio raidos sutrikimo.
Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju. Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete). Paprastai be specialisto ir tėvų pagalbos, kai tęsiamas kalbos ugdymas namuose, kalbos sutrikimai praeiti savaime negali. Tačiau esama tam tikrų išimčių: daugelis vaikų iki 5-5,5 metų dar nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris vaikui augant ir lavėjant artikuliaciniam jo aparatui įveikiamas savaime.
Garsų tarimo sutrikimai
Garsų tarimo sutrikimai (ar besitęsiantis šveplavimas), kai negebama ištarti š, ž, č, dž, r garsų vaikui suėjus 5-5,5 metų rodo, kad reikalinga logopedinė pagalba. Susirūpinti ir kreiptis į logopedą vertėtų, jei sulaukęs 3 metų vaikas neištaria k, g, l, v ar jo tariami garsai įgyja neįprastą skambėjimą. Garsų tarimo mokymas vyksta tam tikru nuoseklumu. Iš pradžių svarbu aptarti su vaiku (geriausia prieš veidrodį) lūpų ir liežuvio padėtį tariant mokomą garsą. Kartais tenka atlikti artikuliacinės mankštos pratimus, kurie lavintų liežuvio, lūpų judesius. Vaikas mokomas taisyklingai ištarti atskirą garsą, vėliau tarimas įtvirtinamas skiemenyse, žodžiuose ir sakiniuose. Paskutinis etapas - garso tarimo įtvirtinimas kasdienėje aplinkoje ir išmokymas jį atskirti nuo panašiai skambančių garsų.
Dažnai šie vaikai nevykdo suaugusiųjų nurodymų, neretai jie nesupranta kalbos, nežino daugumos kasdien aplinkinių vartojamų žodžių. Kartais vienažodžių sakinių periodas užsitęsia iki šešerių-aštuonerių metų amžiaus. Gali būti praleistos pagrindinės ar antrininkės sakinio dalys, neretos žodžių tvarkos, derinimo klaidos. Retai pasakoja savarankiškai, dažniausiai tik vardijami veikėjai, daiktai, veiksmai. Neprigirdinčiojo balsas monotoniškas, tylus, būdingos tarimo klaidos, priebalsių praleidimas sudėtingesnėse sandūrose, kai iš eilės eina keli priebalsiai (marškiniai - makiniai), dažnai netariami nekirčiuoti skiemenys, praleidžiama žodžio pradžia ir pabaiga (stalas - talas). Būdingos žodžių derinimo klaidos, netinkama sakinio dalių tvarka, netaisyklingas prielinksnių vartojimas. Pasakymams būdingi pavieniai žodžiai, nesusieti jokiais gramatiniais ryšiais (Aš dviratis taisyti). Dėl regos sutrikimo kalbinis bendravimas nesutrinka, kalbėti išmokstama, kaip ir normaliai matant, tačiau šis procesas turi kitokį atspalvį - atsiranda atotrūkis tarp žodžio ir vaizdinio.
Kodėl atsiranda mikčiojimas?
Mikčiojimą lemia daug psichologinių, socialinių ir fiziologinių veiksnių kartu. Dažniau mikčioja vaikai iš tų šeimų, kuriose jau yra mikčiojančių. Manoma, kad pagrindinė mikčiojimo priežastis yra vaiko polinkis (įgimtas ar paveldėtas) į mikčiojimą. Esant įgimtam polinkiui, tokie faktoriai kaip komplikuotas nėštumas ar gimdymas, sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai nėštumo metu, netinkamas psichologinis klimatas šeimoje vaikui augant gali sukelti mikčiojimą. Paprastai vaikai pradeda mikčioti 2-5 metų, kai intensyviai vystosi frazinė kalba. Pastangos mokantis kalbėti gali sukelti trumpalaikius kartojimus, užsikirtimus ar garsų tęsimą, kurie gali reikšti tiek mikčiojimo pradžią, tiek ir normalius, fiziologinius nesklandumus.
Disleksija
Ar daug vaikų turi mokymosi sutrikimą disleksiją (kai sutrinka garso priskyrimas raidei, sunkiai įsimenamos raidės, nemokama jungti raidžių į skiemenis)? Vaikai, kurie turi vienokių ar kitokių vystymosi sutrikimų, susiduria su įvairiais mokymosi sutrikimais. Vienas jų, dažniausiai pasitaikančių pradinėse klasėse, yra skaitymo (disleksija) sutrikimas. Tokiu atveju mokant vaikus skaityti pasitelkiami alternatyvūs mokymosi būdai, pavyzdžiui, raidėms sugalvojami smagūs pavadinimai: A - inkilėlio stogelis, H - kopėtėlės, O - obuolys; D - duona, taip sudarant žodinius vaizdinius. Mokomasi skaityti apibraukiant kiekvieną rašytinę ar spausdintinę raidę pirštu ir įsijaučiant ne tik į vaizdą, bet ir į judesį, raidės vaizduojamos pirštais, visu kūnu, pirštu rašomos smėlyje. Tai patikslina regimąjį suvokimą ir padeda susidaryti raidės vaizdiniui.
Smulkiosios motorikos lavinimas
Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau. Mažylių piršteliai lavinami paprasčiausiais pratimais - masažuojant delniukus, glostant, patrinant, plojant katutes. Vyresni vaikai skatinami piešti, spalvinti, karpyti, lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą, varstyti virvutes į skylutes, dėlioti dėliones, konstruoti iš lego konstruktorių, dėlioti sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verti karoliukus ant virvutės, rūšiuoti pupeles, makaronus (dėti į atskiras dėžutes), užsegti sagas, užtraukti užtrauktukus, rišti batraiščius.
žymės: #Kudiki
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Nuo kada galima sodinti kūdikį: gydytojų rekomendacijos, patarimai tėvams
- Kada perveda vaiko priežiūros pinigus: 2024 metų grafikas
- Kaip Anksti Patvirtinti Nėštumą: Svarbiausi Požymiai, Tyrimai ir Priežiūros Patarimai
- Įspūdingas Socialinės Globos Įstaigos Vadovo Pareigybės Aprašymas – Atraskite Viskas Vienoje Vietoje!