Pastaruoju metu, artėjant Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui, Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisija atkreipė dėmesį į užrašą ant Gedimino paminklo Vilniuje.
Geriausias Gedimino epochos žinovas anglų istorikas St.Chr. Rovelas (St.Ch. Rowell), apsigyvenęs Lietuvoje, paskelbė visus prieinamus Gedimino epochos rašytinius dokumentus ir išleido studiją "Lithuania Ascending: A Pagan Empire within East-Central Europe, 1295-1345".
Gedimino Titulai ir Valdymas
Neatsitiktinai savo majestotiniame antspaude Lietuvos valdovas Gediminas žemesnįjį titulą pritaikė Žemgalijai, pabrėždamas esąs Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis (princeps et dux Semigallie). Nėra jokio pamato manyti, esą Gediminas pats save vadino karaliumi iš garbėtroškos.
Vokiečių ordino magistras savo laiškuose (1331.IX.27-1332.II tekstai) Romos popiežiui Jonui XXI piktinasi, kad Lenkijos karalius Lokietka leido savo sūnui imti į žmonas lietuvių karaliaus dukterį (filiam regis Litwinorum permisit traducere in uxorem).
Savo ruožtu Gedimino laikais sudarytų tarptautinių sutarčių (1324 m. ir kt.) terminija liudija, kad jose dalyvaujančių pusių - pagonių lietuvių ir Vakarų krikščionių - valdovai yra tolygiai tituluojami karaliais.
Taigi turime paradoksą: Lietuvos valdovas Gediminas niekados netitulavo savęs Lietuvos didžiuoju kniaziumi ar didžiuoju dux/u, ar didžiuoju kunigaikščiu, o centrinėje Vilniaus aikštėje turime Gedimino paminklą su rusiško titulo velikiji kniaz kalkiniu perdirbiniu Didysis kunigaikštis. Sprendimas buvo priimtas dviejų istorikų, komisijos narių, siūlymu, kitiems neturėjus savos nuomonės.
Deja, autentiški šaltiniai, matyt, ne visiems atrodo svarbesni už išankstinius mokyklinius įsitikinimus. Mūsų mokyklose neužsimenama, kad senovės Lietuvos pagonių valdovai nei XIII, nei XIV a. nebuvo ir negalėjo būti didžiaisiais kniaziais. Neminimas ir kitas lemiamas faktas, kad pirmą kartą senovės Lietuvos valstybė buvo oficiailiai pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (Magnus Ducatus Lithuaniae) tiktai XV a.
Tai ir yra Lietuvos didžiosios kunigaikštystės atsiradimo ir įteisinimo data. Lietuvos istorikė Loreta Skurvydaitė ištyrė Lietuvos valdovų titulų vartojamą XIV a. pab.-XV a.
Kritika dėl Titulų Vartojimo
Šį straipsnį žiniasklaidai rašau ne tik todėl, kad norėčiau viešai padėkoti valdžios žmonėms už man asmeniškai atsiųstus atsakymus į minėtą Atvirą laišką (2022 birželio 23 d.), kurio iniciatoriumi ir siuntėju teko man tapti.
Nesinorėtų manyti, jog autoritetingame Komitete niekam nerūpi, kad mūsų mokyklų vadovėliai nuo pradinių iki vyriausių klasių mirgėte mirga surusintais Lietuvos valdovų titulais didieji ir visokie kitokie kniaziai.
Vos tik Maskva, nedidukė XII-XIII a. gyvenvietė su apsaugos grioviais ir medžio aptvarais, ėmė plėstis, stiprėti ir XVI a. Ne be Lietuvos pagalbos atsikračiusi mongolų valdžios, Maskva pradėjo ne tik dažnus XV -XVII a.
Rusiškų metraščių kūrėjai nuo seniausių laikų laikėsi tradicijos taikyti svetimšaliams valdovams slavišką kniaziaus titulą. Seniausiame Rusios metraštyje „Būtųjų laikų pasakojimas“ tarp 996 m. minimi skirtingų tautų valdovai skirtingais titulais: lenkų karalius Boleslovas I Narsusis (992-1025), vengrų karalius Steponas Ištvanas (997-1038) ir čekų kniazius (Český kníže) Oldrichas ( ~ 1012-1034). Vieną paprastą dalyką: kitataučių titulų perdirbinėjimą. Toks nediferencijuotas universalus titulo kniazius vartojimas metraščiuose rodo metraštininkų, ypač XV-XVI a., siekį suvienodinti titulus.
Tačiau didėjant Maskvos valdovų galiai ir jų teritorinėms pretenzijoms, rusų metraštininkai ne tik po senovei vadino lietuvių karalius Gediminą ir Algirdą žemesniais „kniazių“ titulais. Jau XVI a. Tuo tarpu Lietuvos valdovams Gediminaičiams buvo sukurta kilmės parodija.
Atseit, cituoju, „6830 metais (1322) kažkoks kunigaikštukas vardu Vytenis (niekiji kniazec), kilęs iš Smolensko kniazių, patekęs į bedievio Batijaus nelaisvę, pabėgo ir apsigyveno Žemaitijos žemėje pas bartininką [miško bitininką]. Ir pasiėmė jo dukterį sau į žmonas, ir pragyveno jie trisdešimt metų, ir buvo bevaikiai. Ir nutrenkė jį perkūnas. O po kniaziaus Vytenio pasiėmė jo žmoną jo vergas, arklininkas, vardu Gigimenikas. Ir gimė jiems septyni sūnus: pirmasis - Naromintikas, antras - Jaunutikas, trečias - Olgerdikas, ketvirtas - Kestutikas, penktas - Skirgailikas, šeštas - Korijadikas, septintas - Mantonikas“ . Gediminaičių vardai „Sakmėje“ specialiai iškraipyti menkinamąja priesaga „-ik“, kurią galima būtų versti „ukštis“.
Tuo pačiu metu imta be saiko aukštinti Maskvos kniazių kilmę. Rusų mediavistai spėja, kad menkinantį Gediminaičių kilmės siužetą ir Maskvos Riurikaičius išaukštinančią legendą pirmasis išdėstė neeilinis vienuolis Spiridonas Savva.
Aprašęs senovės Romos imperatoriaus Augusto iškilimą, Spiridonas toliau pasakojo, kaip po savo karūnavimo Augustas paskirstė savo broliams valdyti visas šalis. Toliau Romos imperatoriaus brolio Pruso istorija pereina į rusų kniazių, Vasilijaus III pirmtakų kilmės istoriją, mat, tiesioginis Pruso palikuonis Riurikas tapo visų rusų kniazių „Riurikaičių“ dinastijos pradininku.
Kam jam to reikėjo? Jis yra tiesiai šviesiai pareiškęs, jog kvailysčių pramanytojai (bezlepečniki) meluoja, kad Vytenis buvo didžiųjų Tverės knigaikščių tarnas, o Gediminas buvo jo arklininkas.
Taigi ir savo pirmtako Vasilijaus III laikais sukurtą pasaką mielai naudojo valstybinėje diplomatijoje, nuolat pabrėždamas: Mes nuo ciesoriaus Augusto savo kilmę vedam. Imperinių pretenzijų politika nesikeičia šimtmečiais.
Ignoruojama istorinė realybė, kad nei Krymas, nei Lietuva niekados nepriklausė Rusijai. Bet jėga prijungus XVIII a.
Demokratškesniais Jelcino laikais išleistoje oficialioje penkiatomėje Rusijos užsienio politikos istorijoje, atvirai pabrėžiama, kad vienas iš trijų pagrindinių imperijos vektorių - įsitvirtinimas Pabaltijy ir Baltijos jūroje. Tai ilgaamžis vektorius, nepriklausomai nuo to, kas valdo Rusiją - Petras I, Jekaterina II, Stalinas, Jelcinas, Putinas ar… Iksas.
Atvirame laiške siūloma ne tik sugrįžti prie autentiško, Vakarų Europos šaltinių naudoto karališkojo Gedimino titulo, atsisakant iš slavų gautos žemesnio rango kniazių/kunigaikščių titulatūros. O pradžiai tikrai galėtume ir privalėtume įrašyti istoriškai tikrą Gedimino karališkąjį titulą ant jo paminklo postamento svarbiausioje karališkojo Vilniaus miesto aikštėje.
Viduramžių Apžvalga
Viduramžiai - istorijos laikotarpis nuo 476 m. iki XV a. Ankstyvieji viduramžiai. Brandieji viduramžiai. Vėlyvieji viduramžiai 1337 - 1453 m. IV a. pab. - visas V a. ir truputis VI a. Nuo VI a. VIII a. (787 m.) - XI a. 800 - 900 m. 822 m. 800 - 1200 m. (843 m.) iki XIII a. XI - XIII a. XI - XV a. XII - XIII a. XII - XV a. 1337 - 1453 m. 1348 - 1351 m. 1378 - 1413 m.
| Laikotarpis | Metai |
|---|---|
| Ankstyvieji viduramžiai | Nuo 476 m. iki maždaug 1000 m. |
| Brandieji viduramžiai | Nuo 1000 m. iki maždaug 1300 m. |
| Vėlyvieji viduramžiai | Nuo 1300 m. iki 1453 m. |
476 - Vakarų Romos imperijos žlugimas. Bizantijos įkūrimas. VIII a. vid. 800 - Frankų imperijos susikūrimas. 882 - Karvedys Olegas užėmė Kijevą ir pradėjo jį valdyti. XIV a. „Didžioji laisvių chartija“ (Magna Carta Libertatum) - 1215 m. birželio 15 d. Aukso Orda - mongolų-totorių valstybė, įkurta XIII a. Avinjono nelaisvė - laikotarpis XIV a.
Politinė situacija: Visose valstybėse įsitvirtino monarchijos. Ankstyvaisiais viduramžiais valstybės išgyveno feodalinį susiskaldymą, brandžiaisiais ir vėlyvaisiais vyko centralizacijos procesai, kurių metu kūrėsi luominės monarchijos. Valdžia kildinama iš Dievo. Didelė Bažnyčios įtaka.
Šioje imperijoje susiformavo savitas, bizantinis menas, susikūrė savita civilizacija. 1453 m. Vakarų Europos viduramžių civilizacija susiformavo iš antikos, krikščionybės ir Europos genčių etninės kultūros. IV a. prasidėjęs Didysis Tautų kraustimasis V a. ėmė rimti. Viduramžių civilizacija užsimezgė Frankų genčių užkariautoje Galijoje.
V a. Chlodvigas tapo frankų karaliumi, įvesdamas naują politinę tradiciją - valdžios kildinimą iš Dievo. 800 m. frankų karalius Karolis Didysis popiežiaus buvo karūnuotas imperatoriumi. Karolio Didžiojo imperijoje susiformavo visi viduramžių civilizacijos esminiai bruožai. Šioje imperijoje užgimė romanikos stilius, suklestėjo Karolingų renesansas.
Dėl feodalizmo ši imperija 843 m. pagal Verdeno sutartį skilo į tris dalis. Šis įvykis laikomas feodalinio susiskaldymo pradžia. Centrinės valdžios galios sumenko, feodalai savo valdose turėjo imunitetą. Feodalinį susiskaldymą ypač didino vikingų puldinėjimai (VIII - XI a.). IX a. vikingai įkūrė slavų valstybę Rytuose - Kijevo Rusią. X a. Kijevo Rusia priėmė krikštą iš Bizantijos, kartu su juo ir bizantinį meną, kirilicą. Ši valstybė susiskaldė XIII a. jos žemės atiteko mongolams totoriams, vėliau - Lietuvos didžiajai kunigaikštystei. IX a. vikingams Prancūzijos valdovas atidavė Normandiją. XI a. Normandija užkariavo Angliją. XI a. IX a. į Europą ėmė veržtis vengrai.
Brandieji viduramžiai laikomi aukščiausiu viduramžių civilizacijos pakilimo laikotarpiu, tuo tarpu vėlyvieji - nuosmukio laikotarpiu. Brandžiaisiais viduramžiais atgimė miestai, matai, prekyba, iro natūrinis ūkis, formavosi prekinis. XII a. buvo įkurta Hanzos sąjunga Italijos miestai gavo savivaldą.
Anglija ir Prancūzija vėlyvaisiais viduramžiais dėl to kariavo Šimtametį karą. Brandžiaisiais viduramžiais kilo investitūros ginčas. Popiežiaus galia ir įtaka politikoje pasiekė viršūnę. Brandžiaisiais viduramžiais susiformavo riterijos etikos kodeksas. Tai riterių ir Damų kultūros laikai. Vėlyvaisiais viduramžiais riterių reikšmė sunyko.
Didžiausias viduramžių socialinis sukrėtimas - maro pandemija XIV a. Brandžiaisiais viduramžiais, XII a., gimė gotika, klestėjusi iki pat viduramžių pabaigos. XI a. buvo įkurtas pirmas universitetas. Plėtojosi pasaulietinė kultūra. Kultūros klestėjimo laikai vadinami viduramžių renesansu.
žymės: #Gime
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Nuo kada galima sodinti kūdikį: gydytojų rekomendacijos, patarimai tėvams
- Kada perveda vaiko priežiūros pinigus: 2024 metų grafikas
- Pilvo kietėjimas nėštumo viduryje: pagrindinės priežastys ir efektyvūs sprendimai
- Neįtikėtina animacinė versija: „Vilkas ir septyni ožiukai“ kaip niekada anksčiau!

