Pasaulyje maždaug kas dešimta šeima negali susilaukti vaikų. Neretai pasitaiko atvejų, kai porai nepavyksta pastoti natūraliai. Kartais tam nėra jokios objektyvios priežasties - tad vaiko norinčioms šeimoms tenka griebtis dirbtinio apvaisinimo. Tai medicininiai metodai, padedantys pastoti. Taikant šiuos būdus, pasaulyje gimė daugiau nei milijonas vaikų.
Pagalbinis apvaisinimas - kas tai?
Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas.
Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
Pagrindiniai pagalbinio apvaisinimo metodai
- Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra.
- Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti.
Kaip vyksta pagalbinis apvaisinimas?
Viskas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos, kurios metu gydytojas surenka anamnezę, paskiria reikalingus laboratorinius ir/ar diagnostinius tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Atliekami gydytojo paskirti tyrimai, jeigu prireikia atliekamos diagnostinės operacijos.
Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle. Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialąsčių. Procedūra atliekama su narkoze. Medicija klinikoje moteris praleidžia apie 2 valandas.
Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu Medicija klinikoje surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma. Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą.
Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Tuomet eina sekantis etapas - spermos surinkimas. Jį galima atlikti tik Medicija klinikoje (negalima surinktos spermos atsivežti iš namų) masturbacijos būdu arba specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių.
Sperma surenkama masturbacijos būdu tik Medicija klinikoje (vežti surinktą spermos mėginį iš namų negalima), arba specialia adata paimama tiesiai iš sėklidžių. Folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes (skysčiai, kuriuose yra palaikančios kiaušialąsčių gyvybingumą medžiagos).
Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis, arba esant nepakankamam spermatozoidų kiekiui mikromanipuliatoriaus pagalba atrenkami greičiausi, morfologiškai taisyklingiausi spermatozoidai, kurie intracitoplazminės spermatozoido injekcijos metu, įtalpinami po vieną, į kiekvieną kiaušialąstę tam, kad būtų užtikrintas vaisinimas.
Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį.
Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu.
Ir IUI, ir IVF procedūrų sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių: poros fizinės sveikatos ir psichologinės būsenos, patiriamo streso ir įtampos neigiamo poveikio, gyvenimo būdo, vyro ir moters anksčiau persirgtų ligų, partnerių amžiaus, moters svorio, kuris lemia hormonų apykaitą.
Istorija
XIX a. pabaigoje mokslininkų pradėti eksperimentai reiškė bandymą nuo jo pabėgti. 1890 m. Anglijos gydytojas Walteris Heape’as, atlikęs bandymus su daugybe gyvūnų rūšių, pranešė, kad jam pavyko triušio patelei įsodinti embrioną.
Panašų in vitro metodą su triušio patelėmis išbandęs amerikiečių mokslininkas Gregory G.Pincusas 1934 m. pranešė viltingą žinią, kad žinduolių (tikėtina, ir žmonių) kiaušinėliai mėgintuvėlyje gali normaliai vystytis.
Pirmajam apvaisinti moters kiaušinėlį mėgintuvėlyje pavyko JAV ginekologui Johnui Rockui. Po ilgų bandymų 1944 m. kartu su laborante Miriam Menkin jie pirmą kartą sėkmingai atliko apvaisinimą ne moters kūne. Pirmasis etapas dirbtinio apvaisinimo kelyje buvo įveiktas. Bet mokslininkai nežengė antrojo žingsnio - neįsodino kiaušinėlio į moters organizmą.
Pirmąjį sėkmingo in vitro metodo taikymo įrodymą 1959 m. pateikė kinų biologas Min Chueh Changas. Jam pirmajam pavyko mėgintuvėlyje apvaisintą žinduolio (triušės) kiaušinėlį įsodinti patelei ir ji atsivedė triušiukų vadą.
1973 m. australai Carlas Woodas ir Johnas Leetonas paskelbė apie pirmąjį dirbtinai apvaisintos moters nėštumą. Deja, po kelių dienų mokslininkams teko pranešti apie persileidimą.
1976 m. po dirbtinio apvaisinimo pastojo britų Patricko Steptoe ir Roberto Edwardso pacientė. Nesėkmė ištiko ir šį kartą - nėštumas buvo negimdinis. Po metų šie mokslininkai mėgintuvėlyje apvaisintą kiaušialąstę sėkmingai įsodino į gimdą, ir 1978 m. liepos 26 d. Anglijoje gimė pirmasis mėgintuvėlyje pradėtas kūdikis, vardu Louise.
2004 m. Louise Joy Brown atšoko savo vestuves, tarp svečių buvo ir R.Edwardsas. 2010 m. jam įteikta Nobelio premija už nuopelnus medicinos ir fiziologijos srityje.
Lietuvoje pirmoji apvaisinimo mėgintuvėlyje eksperimentus bendradarbiaudama su Londono karališkojo universiteto ligonine 1993 m. pradėjo gydytoja Gražina Bogdanskienė. Anglijoje ji atliko procedūrą, po kurios 1994 m. panevėžietė pagimdė pirmąsias mūsų šalyje dvynukes „iš mėgintuvėlio“.
Dirbtinis apvaisinimas šiandien
Dėl dirbtinio apvaisinimo in-vitro procedūros (mėgintuvėlyje) pasaulyje jau gimė maždaug 5 mln. Nepaisant to, kad toks mokslininkų kišimasis į gamtą sulaukia prieštaringų vertinimų, ir dabar kasmet gimsta po maždaug 350 tūkst. Tai sudaro maždaug 0,3 proc. iš maždaug 130 mln. Anot Simono Fishelio (Saimono Fišelio) iš komandos, padėjusios ateiti į pasaulį pirmajam kūdikiui pradėtam in vitro - 1978-aisiais gimusiai Louise Brown (Luis Braun), „penkių milijonų slenkstis „pagrindžia visas teisines ir moralines kovas, etinius debatus ir sunkiai iškovotą socialinį pritarimą”.
Dirbtinio apvaisinimo šalininkas Tarptautinio pagalbinių reprodukcinių technologijų stebėsenos komiteto (ICMART) pirmininkas Davidas Adamsonas (Deividas Adamsonas) sako, kad „buvo sukurta milijonai šeimų su vaikais, tuo būdu sumažinant nevaisingumo naštą“.
Duomenys rodo, kad kasmet visame pasaulyje atliekama maždaug 1,5 mln. tokio dirbtinio apvaisinimo procedūrų, daugiau kaip trečdalis jų - Europoje.
Rizikos ir etiniai aspektai
Pagalbinis apvaisinimas, kaip ir bet kuri kita medicininė procedūra, gali turėti tam tikrų rizikų ir šalutinių poveikių. Viena iš pagrindinių rizikų yra daugialypis nėštumas (dvyniai, trynukai ir daugiau), kuris gali sukelti komplikacijų tiek motinai, tiek kūdikiams. Kitos galimos rizikos apima kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromą (OHSS), kuris gali pasireikšti dėl pernelyg stipraus vaistų poveikio, naudojamų ovuliacijos indukcijai. Be to, yra nedidelė rizika infekcijoms, kraujavimui ar kitiems chirurginiams komplikacijoms, susijusioms su kiaušidžių punkcija ir embrionų perkėlimu.
Tačiau metams bėgant kritiški vertinimai netyla - dirbtinis apvaisinimas kelia nemažai moralinių problemų, kadangi tokiu būdu yra atskiriami santuokinio akto elementai, vaikas traktuojamas kaip objektas, pažeidžiama „kūno kalba” (atstoja santuokinį lytinį aktą). Be to, toks būdas kritikuojamas dėl perteklinių embrionų sukūrimo ir sunaikinimo, eugenikos, vaisiaus redukcijos.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymai Lietuvoje
Svarbu žinoti, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje numato, jog kiekviena pora turi teisę į pagalbinį apvaisinimą, jei yra itin sudėtinga arba neįmanoma natūraliai pastoti. Gydytojų specialistų konsultacijos kompensuojamos tik pateikus gydytojo, kurio paslaugos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, tinkamai išrašytą ir galiojantį siuntimą, taip pat pacientams yra visiškai nemokamos.
Po daugiau nei dešimt metų trukusių diskusijų pagaliau pajudėjo ledai pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo link. Įvykęs dviejų pasiūlytų projektų svarstymas (lapkričio 9 d.) sukėlė daug diskusijų nevaisingų šeimų aplinkoje.
Klaipėdos apskrities nevaisingų šeimų bendrijos ir Vaisingumo asociacijos nariai aktyviai diskutuoja apie politikų siūlomus variantus. Nevaisingas šeimas vienijančios bendrijos atstovų teigimu, jeigu toks siūlomas įstatymo variantas būtų priimtas, būtų nueita keliais žingsniais atgal. Iš visų Europos sąjungos narių, Lietuva - vienintelė šalis, kurioje nevaisingoms poroms nėra suteikiama reikiama pagalba ir parama.
Štai keletas įdomių faktų apie nevaisingumą ir pagalbinį apvaisinimą:
- Pasaulyje daugiau, nei 90 mln. porų (180 mln. asmenų) kenčia nuo nevaisingumo. Tai reiškia, kad kas šešta pora susiduria su vaisingumo sutrikimu.
- Egzistuoja mitas, kad dėl nevaisingumo būna kalta moteris, tačiau 40 proc. atvejų nevaisingumas būna iš vyro pusės, 40 proc. - iš moters pusės, 10 proc. diagnozuojamas kompleksinis nevaisingumas ir 10 proc.
- Daugelio pasaulio šalių daugiau, nei 1 proc.
- Kai kuriose Europos šalyse vaikai gimę po pagalbinio apvaisinimo metodų taikymo sudaro daugiau, nei 3 proc. visos populiacijos.
- Pirmasis pasaulyje dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtas kūdikis Louise Brown gimė Didžiojoje Britanijoje 1978 metais.
- Kasmet Lietuvoje atliekama apie 200 dirbtinio apvaisinimo procedūrų, nors, leidžiant finansinei padėčiai, norinčiųjų būtų apie 2 tūkstančius.
Dirbtinio apvaisinimo specialistų nuomonės
Gydytoja akušerė-ginekologė Gražina Bogdanskienė, nevaisingumo gydymo pradininkė Baltijos šalyse, teigia, kad dirbtinis apvaisinimas atliekamas, kai yra kiaušintakių nepraeinamumo sutrikimų arba kai yra blogi spermos tyrimai. Tai yra kraštutinis variantas, siūlomas tuomet, kai jokiais kitais būdais moteris negali pastoti.
Kauno Krikščioniškųjų gimdymo namų gydytojas Virgilijus Rudzinskas kelia etinius klausimus dėl dirbtinio apvaisinimo. Jis palaikytų tokias technologijas, kuriose užsimezgusi žmogiška gyvybė nebūtų naikinama, šaldoma, donuojama ir pan. Jis įvardija neigiamas dirbtinio apvaisinimo pasekmes, tokias kaip medikamentų poveikis, procedūrų komplikacijos, psichologinis-emocinis poveikis porai, nėštumo ir gimdymo komplikacijos bei apsigimimai.
žymės:
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Nuo kada galima sodinti kūdikį: gydytojų rekomendacijos, patarimai tėvams
- Kada perveda vaiko priežiūros pinigus: 2024 metų grafikas
- Dantenų uždegimas vaikui: priežastys, simptomai, gydymas
- Sužinokite, kaip atpažinti ir gydyti nervinį tiką kūdikiui – svarbiausia informacija tėvams!