Beveik kiekviena mama gali papasakoti, kad kuriuo nors gyvenimo periodu jos vaikas nevalgė, tad tekdavo nukreipti dėmesį, kad pavyktų įkišti bent šaukštą košės. Ką daryti, kai mažylis, užuot sėdėjęs prie stalo, bėgioja po visą butą purtydamas galvą, suprask, nenori valgyti? Bėgti su šaukštu iš paskos?
Kodėl vaikai nenori valgyti?
Vaikas gali atsisakyti valgyti sėdėdamas prie stalo dėl įvairių priežasčių. Gal jis per dieną jau prisiskanavo įvairių skanėstų ir nėra alkanas, gal jam neskanus maistas arba jaučia konfliktą su tėvais, kurie valgydina prieš jo valią. Mažylis, kuris maitinamas probėgomis visą dieną, be tvarkos ir režimo, praranda alkio pojūtį.
Labai dažnai dėl maisto su vaiku susipykę tėvai ne ieško būdų susitaikyti su juo, o bando prisitaikyti, nusileisti ir kaip nors nejučiom primaitinti, pavyzdžiui, įjungia filmuką ir suduoda košę šaukštelis po šaukštelio. Vaikas net nepajunta, kad valgo, bet vis tiek tai daroma prieš jo valią. O konfliktas, prasidėjęs nuo maitinimo, gali suardyti visą dienotvarkę ir gerokai apgadinti tėvų ir vaiko santykius.
Neretai nevalgymas yra tik trumpas epizodas mažylio gyvenime, jis pamaištauja - ir tiek, bet mama intuityviai jaučia, kaip elgtis, kad apetitas vėl taptų geras. Nuo pat gimimo kūdikis valgo tada, kai išalksta. Jeigu mama yra rami ir savimi pasitiki, dažniausiai jokių bėdų dėl nevalgymo nebūna.
Kartais net ir mažytis kūdikis praleidžia maitinimą, nes naktį gėrė daugiau pieno ir nesijaučia alkanas arba jo toks organizmas, kad valgo mažiau, nei rašoma knygose. Nereikia pamiršti, kad kiekvienas vaikas kitoks. Yra mamų (dažniausiai jos savimi nepasitiki), kurios jaučiasi nevisavertės, jeigu kūdikis atsisako valgyti. Taip ir prasideda nesąmoninga kova, noras įrodyti pačiai sau, kad yra gera mama.
Dažniausiai tėvai nesuvokia, nepastebi, kad namuose prasidėjo konfliktas su mažyliu. Mama neįsiklauso į vaiko norus ir sako, kad jis turi valgyti. Ji negali pakelti vidinės įtampos, jeigu mažylis lieka nevalgęs. Tačiau kas gali atsitikti, jeigu vaikutis liks be pietų ar pusryčių?
Savarankiškumas valgant
Vaikai gana anksti nori patys valgyti, bet iš pradžių jiems sunkiai sekasi. Apie antruosius gyvenimo metus vaikas labai nori būti savarankiškas. Jaučia poreikį pats rengtis, eiti, lipti, aišku, ir valgyti.
Mažylis labai džiaugiasi, kad gali pats tai daryti. Maža to, šiuo periodu jis nepriima niekieno pagalbos. Labai gerai, jeigu tėvai sustiprina vaikučio norą būti savarankiškam ir padeda jam taip, kad šis nė nepajunta pagalbos. Žinojimas, kad pats kažką padarė, yra labai svarbus.
Gaila, bet ne visi tėvai savo mažyliui leidžia augti savarankiškam. Vienas vaikas susitaiko, sėdi su seilinuku nuleidęs rankas, išsižioja „pagal komandą“. Kitas nė už ką nesileidžia mamos maitinamas: spjaudosi, pyksta arba išvis atsisako valgyti. Taip „užverda“ karas, nes mažylis nori pats, o mama - kuo švariau ar „teisingiau“.
Mama bėgioja su šaukšteliu, o vaikas purto galvą ir nevalgo. Manau, reikia nepamiršti, kad ankstyvieji maitinimosi įpročiai turi įtakos vėlesniam gyvenimui. Todėl labai svarbu, kad mažylis išmoktų laiku pavalgyti ir laiku paragauti naujų produktų.
Išrankumas maistui
Taip, būna ir taip, kad vaikas nevalgo praktiškai nieko, tik vieną ar kelis produktus. Tai gali nulemti kelios priežastys. Pasitaiko maistui išrankių vaikų, kurie nevalgo tų produktų, kurių nemėgsta, arba intuityviai atsisako tų, kuriems yra alergiški.
Paprastai valgo mėsą, o bulves palieka, arba, priešingai, tarsi žinotų, kad taip sveikiau. O mama, teta ar močiutė bando per prievartą „įkišti“ ir vieną, ir kitą. Išrankumas maistui gali rodyti, kad vaiko ir tėvų santykiai nekokie.
Mažylis maždaug iki penkerių metų amžiaus prisiriša prie mamos, tėčio ar senelių. Bet jeigu su jais bendraudamas jaučiasi nesaugiai, nesuprastas ir neišklausytas, gali prisirišti, pavyzdžiui, prie buteliuko pieno ar duonos riekės. Tokių vaikų maistas būna labai vienodas, kartais tik iki dešimties produktų.
Kaip sureguliuoti vaiko mitybos įpročius?
Vaikui, išaugusiam iš kūdikystės amžiaus, jau nepakanka vien tik košių ar pieno. Vaikai labai greitai išmoksta manipuliuoti tėvais. Kuo vaikas guvesnis, tuo lengviau sugeba apsukti mamą aplink pirštą ir išsireikalauti ar nugvelbti tą kąsnį, kuris jį domina.
Jeigu mažylis išmoko aplandžioti kampus ir pasisotinti sausainiais, saldainiais ar iš tėvų lėkštės, padėtį pakeisti nėra lengva. Mažyliui nepasakysime: „Pradėk gerai valgyti.“ Pirmiausia reikia, kad tėvai iš tikrųjų norėtų sureguliuoti vaiko mitybos įpročius.
Maitinimosi režimo atnaujinimas yra ilgas ir sudėtingas procesas tiek tėvams, tiek vaikui. Pirmiausia tėvai turėtų nesileisti manipuliuojami, neduoti jokio maisto tarp svarbiausių maitinimų (nei obuolio, nei duonos), išskyrus nesaldintą virintą vandenį ar nesaldintą arbatą troškuliui numalšinti. Šio principo reikia labai griežtai laikytis visiems.
Maistą verta pradėti gaminti iš tų produktų, kuriuos vaikas labiausiai mėgsta. Taip pat svarbu sukurti ritualą. Nereikia iškart pulti maitinti pabudusio mažylio, tegul pažaidžia ir išalksta.
Svarbu iki maitinimo režimo sureguliuoti tėvų ir vaikų santykius. Ta nematoma kova, apie kurią kalbėjau, atsiskleidžia dažniausiai žaidžiant, todėl neretai pirmiausia taisomi bendravimo santykiai ir pirmiausia stebima, kaip mama su mažyliu žaidžia, o tik vėliau mityba. Konflikto, kuris jau yra, negalima dar labiau didinti.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai, klausiami, ar jie patiria su vaiko valgymu maitinimu susijusių sunkumų, neretai atsako: vaikas nevalgo, neragauja naujų patiekalų, atsisako valgyti naujus kiek neįprastesnius valgius, itin išrankus maistui, neišsėdi ilgai prie stalo, suvalgo labai mažai, nesidomi maistu, prašosi pamaitinamas (nors gali pavalgyti pats), yra maitinamas, „nes kitaip nepavalgo“ ir pan.
Prievarta maitinant - didelė problema
Vaikas „nevalgo“, o mama ar kitas jį prižiūrintis asmuo rodo filmukus, knygutes ar kitais jį dominančiais dirgikliais visaip stengiasi atitraukti vaiko dėmesį nuo valgymo tam, kad galėtų jam sumaitinti, jų manymu, reikiamą maisto „normą“. Arba tėvai bėgioja, vaikšto po kambarius vaikui iš paskos su šaukštu ir siūlo po kąsnį, kalbina, aktyviai maitina, „kol vaikas pagaliau pavalgo“.
Jei vaikas jau sugeba laikyti rankoje šaukštą, turėtų mokytis valgyti pats. Reikėtų leisti vaikui maistą liesti, tyrinėti pirštais ir valgyti rankomis, palengva mokantis naudotis šaukštu, šakute, peiliu.
Kai vaikas pats ima ir deda maistą į burną taip, kaip jam išeina, tuomet jis domisi maistu, būna susitelkęs į valgymą ir daro tai savo tempu. Jis tyrinėja maisto skonį, kvapą, konsistenciją. Vaikas integruoja įvairius pojūčius ir kartu mokosi, kaip valgyti, kiek kramtyti, jaučia, kada jau norisi ryti, kada imti kitą kąsnį - šitaip formuojasi su maistu ir maitinimusi susiję savireguliacijos įgūdžiai.
Priežastys, kodėl tėvai taip daro, gali būti įvairios. Vieni bijo, kad vaiko neprivalgymas gali smarkiai pakenkti jo raidai ir sveikatai. Valgymas yra ta sritis, kurią tėvai gali aktyviai reguliuoti, kartais jie taip įsijaučia, kad tai tampa vienintele jų svarbiausios kontrolės ir rūpesčio sritimi.
Kiti įsitraukia į savotišką kovą su vaiku, ypač kai vaikai pajunta, kad savo valgymu ar nevalgymu jie gali „statyti ant blakstienų“ visus jį prižiūrinčius suaugusiuosius, nes jiems tai labai svarbu. Vaikai kovoja atsisakydami valgyti ir taip baudžia tėvus, tėvai - vaikus - ima suktis ydingas ratas.
Konkrečios situacijos ir patarimai
Pavyzdys iš praktikos
Prisimenu 5-erių metų mergaitę, į konsultaciją atvestą dėl emocinių ir elgesio sunkumų, visai neminint valgymo. Bendraujant su mergaite paaiškėjo, kad jai namuose neleidžiama valgyti pačiai, ją maitina. Pradėjus aiškintis situaciją, auklė, kuri prižiūrėjo mergaitę dienomis, pamaitindavo, kad, jos teigimu, „man būtų ramu“: „pamaitinu ir žinau, kad ji yra pavalgiusi“, nes „ir tėvams taip ramiau“.
O savaitgaliais per pusryčius tėvai jai leisdavo pačiai nusilupti kiaušinį. Tai viskas, ką mergaitė prie stalo darydavo pati, nes ir tėvai, ir auklė ją visuomet maitino, ir šio dalyko nelaikė problema. O tuo metu tai buvo pirmasis ir svarbiausias žingsnis, kurį reikėjo skubiai padaryti - leisti vaikui valgyti pačiam, nes kiti sunkumai, dėl kurių jie kreipėsi, buvo užsitęsusių neatlieptų vaiko poreikių pasekmė.
Motinos patirtis
Viena mama kreipėsi pagalbos dėl neklusnaus 4-erių metų sūnaus elgesio. Kartu ji skundėsi, kad jos vaikas mažai valgo; mama nerimavo dėl vaiko sveikatos, nes vaiko kraujo tyrimai rodė, jog hemoglobino kiekis - jau ties apatine riba, tad labai stengėsi jį sočiai pamaitinti.
Filmavome berniuką ir mamą valgymo metu. Jie susėdo už stalo, pradėjo valgyti, mama beveik nevalgė, buvo labai įsitempusi ir susitelkusi į tai, kiek ir kaip vaikas valgo.
Berniukas paskubom pats suvalgė keletą kąsnių dešrelės ir greitai sukosi į šalį, norėjo bėgti nuo stalo. Mama jį sugrąžino, pasiūlė dar suvalgyti. Vaikas atsisakė, sukosi į kitą šoną ir vėl norėjo bėgti, tuomet mama perkėlė lėkštę su jo maistu į tą pusę, kur buvo pasisukęs vaikas, ir pradėjo jį maitinti.
Žiūrėdami filmuotą medžiagą su mama, palengva jai tapo vis aiškesni sūnaus rodomi signalai. Žiūrėdama į situaciją iš šalies, ji lengviau įvardijo savo nerimą, pamatė, kad prievarta maitinamas vaikas valgo jos diktuojamu tempu ir neturi galimybės surasti savojo.
Padidinto sensorinio jautrumo vaikai
Padidinto sensorinio jautrumo vaikai labai išrankūs maistui, jo kvapui, spalvai, konsistencijai, skoniui ir kt. Jie nenoriai ragauja naujus patiekalus, valgo tik tam tikrus įprastus produktus. Dažnai tokie vaikai turi autizmo spektro bruožų ir juos maitinant būtina į tai atsižvelgti ir juos suprasti.
Tokiems vaikams siūloma duoti jiems įprastus ir mėgstamus valgius, nors asortimentas ir itin ribotas, nekankinti vaiko nuolatiniais įkalbinėjimais ir labai nevargti gaminant vis naujus patiekalus, kurių vaikas neragauja ir nevalgo.
Valgymas prie stalo ir šeimos įpročiai
Ar turėtų vaikas valgyti prie stalo? Manau, kad turėtų. Tačiau dažnai tenka girdėti, kad vaikas (kaip ir kiti šeimos nariai) maistą nešasi į savo kambarį, valgo prie kompiuterio, televizoriaus, palieka indus kambaryje, tų indų vis kaupiasi, ir pan.
Jeigu visi šeimos nariai susėdę valgytų ir džiaugtųsi kartu, vaikas nustotų jausti, kad jo valgymas ar nevalgymas yra toks labai svarbus tėvams; patirtų, kad kartu visi valgydami gali patirti bendrystės, buvimo kartu džiaugsmą, kad valgyti gali būti gera ir malonu. Ar turėtų visi šeimos nariai valgyti kartu? Manau, kad turėtų, bent jau periodiškai, retkarčiais, nors kartą per dieną ar nors savaitgaliais.
Valgydami kartu tiek vaikai, tiek ir suaugusieji turėtų visais savo pojūčių kanalais mėgautis maistu ir, pageidautina, ramioje aplinkoje, neaptarinėdami svarbių dalykų, o susitelkdami į buvimą kartu, maistą, valgymo procesą.
Ar turėtų vaikas ateiti į virtuvę valgyti visuomet „ant gatavo“? Iš tikrųjų kartais vaikui maistas jau būna paruoštas, ir smagu, kai tėvai pakviečia valgyti, kai patiekalas jau būna patiektas, tačiau ir pats vaikas turėtų būti „įleidžiamas“ šeimininkauti virtuvėje. Tačiau dažnai girdžiu, kad į maisto gaminimą, ruošimą, serviravimą vaikai nėra įtraukiami.
Tėvams reikia turėti kantrybės, leisti savo vaikui mokytis, dirbti savo tempu, tyrinėti aplinką. Rekomenduojama namuose gaminti maistą taip, kad vaikas matytų gaminimo procesą, pradžią, eigos etapus, rezultatą.
Svarbūs patarimai tėvams
- Pradėkite patys valgyti kartu su vaiku.
- Patiekalus ar maisto produktus sudėkite ant stalo, leiskite vaikui pasirinkti, įsidėti pačiam, skirkite daugiau dėmesio savo, o ne vaiko valgymui.
- Galite vaikui pasiūlyti valgyti, įdėti, paraginti, paklausti ar pasitikslinti, ar jau tikrai sotus, tačiau darykite tai saikingai.
- Jei vaikas rodo ir pripažįsta, kad jau yra sotus, pavalgęs, leiskite jam pakilti nuo stalo.
- Tarp maitinimų jokiu būdu negalima duoti vaikui užkandžiauti (sausainių, riešutų, vaisių ir kt.).
- Vaikas pripras valgyti nustatyti nustatytu laiku, o negaudamas užkandžių, saldžių sulčių ir pan., išmoks pažinti alkio jausmą, sėsdamas už stalo norės valgyti, išmoks pažinti, kada jau pasisotino.
Darželio maistas ir vaiko apetitas
Dr. Eglė Jakimavičienė pasakoja: „Darželio maistas apskaičiuotas taip, kad vaikas gautų 75 proc. kalorijų normos. Likę 25 proc. lieka valgymui namuose. Darželiuose auklytės jau žino, kad nereikia dėti visos porcijos į lėkštę, nes vaikai, kurie yra nevalgūs arba to maisto nelabai mėgsta, didelės porcijos išsigąsta.
Tyrimas tik patvirtino tai, ką mes įtarėme, - darželinio amžiaus vaikai gali valgyti mažai ir nėra apibrėžtos normos, kiek jie turi suvalgyti. Kiekvieno poreikis individualus ir nebūtinai telpa į nustatytą normą. O nustatyta norma yra maksimali, nors tų vaikų, kurie darželyje suvalgo VISKĄ, yra labai nedaug.
Kai vaikas nevalgo tik darželyje
Vaikas jau ne pirmą mėnesį lanko darželį. Atėjęs neverkia, pamojęs mamai „ate“ nubėga žaisti, bet… nevalgo, nenori ant puoduko arba kategoriškai atsisako nusirengti ir miegoti. Valgymą mažylis sieja su mama, nes ji yra pirmoji valgydintoja - ta, kuri davė mamos pieno.
Valgymo sutrikimų dažnai atsiranda tada, kai mažylis netinkamai atsiskiria nuo mamos. Pavyzdžiui, per anksti nuėjęs į darželį ir likęs su nepažįstama aukle vaikas atsisako valgyti ir geria tik pienuko. Nepriimdamas jokio kito maisto nori išsaugoti mamą. Antra vertus, tai rodo, kad jis jaučiasi nesaugus. Saugiausias jis buvo tuomet, kai mama maitino savo pienu.
Jeigu mama sako, kad darželis blogas, tai kaip mažylis gali blogame darželyje valgyti, mylėti auklėtoją? Juk tada jis išduotų mamą. Tokio ligos požymio „Vaikas nevalgo darželyje“ nėra. Kiekvieno mažylio protestą reikėtų vertinti atskirai, nes bėdų gali būti daug ir įvairių.
Ką daryti?
Jei negalima vaiko neleisti į darželį, reikia stengtis pačiai būti ramiai, nebijoti, kad bus kas nors negerai, nes pateksime į užburtą ratą. Ūgtelėję vaikai jau mielai eina į darželį, nori konkuruoti, bendrauti su kitais darželinukais, kuriuos pradeda vadinti draugais.
Adaptacija darželyje ir mokykloje
Psichologė Agnė Laskytė teigia: „Kai vaikas darželyje ar mokykloje elgiasi įprastai, o namuose - jam nebūdingai, rodo, kad namuose jis jaučiasi saugus. Tas emocijas, kurios susikaupia jam kitur, jis išventiliuoja namuose. Tėvai turėtų tuo džiaugtis - vadinasi, namai jam yra saugi aplinka. Tik reikėtų atkreipti dėmesį, kaip vaikas jaučiasi. Jeigu jis negeba įvardinti emocijos, kad, pvz., piktas, pavargęs, galbūt - nepatenkintas rezultatais, kuriuos gavo, kas nors nepasisekė, tėvai turėtų būti kaip veidrodis ir pasakyti: „Matau, kad esi piktas, nuliūdęs, gal norėtum apie tai pasikalbėti?“ Paaiškinti, kad visus jausmus jausti yra normalu“.
Požymiai, kad vaikui sunku adaptuotis
- Liūdnumas
- Vangumas
- Nenoras daryti anksčiau jį džiuginusių dalykų
- Psichosomatiniai skausmai
Psichologė pataria: „Norėtųsi paaiškinti tėvams, kad pagalba vaikui neturėtų būti tokia, kad tėvai pasako vaikui, ką daryti. Siūlyti konkrečių veiksmų nereikėtų. Kur kas naudingiau paklausti vaiko, o ką jis pats galėtų padaryti darželyje, mokykloje arba namuose kitaip, kad išspręstų iššūkį lengviau. Žinoma, tėvai, turėdami daugiau patirties, gali pastūmėti savo vaiką link to sprendimo“.
Pasak portalo pašnekovės, paprastai literatūroje minimi trys mėnesiai. „Kodėl negalima ilgiau laukti? Nes gali būti, kad reikia didesnio įsikišimo - specialistų pagalbos. Anksčiau tikrai nereikia, nes per tris mėnesius vidiniai vaiko resursai gali labai gerai „pasikrauti“. Norisi, kad jis gebėtų adaptuotis pats.
Tėvams ji patarė nuolat drąsinti į naują etapą atkeliavusį vaiką. Klausti, kokie jo klasės draugų, mokytojos vardai, kur yra jo klasė ir t.t. Labai svarbu neskubinti ir nekaltinti, kad jis ko nors „dar nežino“.
Išrankumas maistui ir amžius
Dažnai vaikas nuo vienerių metų tampa išrankesnis maistui, todėl jį pamaitinti gali tapti sudėtingiau. Tai yra visiškai normalu ir paprastai tęsiasi tol, kol vaikui sukanka 4 metai.
Kai kuriems vaikams prireikia laiko pamėgti daugiau įvairesnių produktų. Kai kurie mažyliai labai nenoriai ragauja naujų ar naujai paruoštų produktų. Tai vadinama neofobija (naujo maisto baime).
Maždaug 1 iš 10 vaikų gimsta būdamas išrankesnis ir yra linkęs atsargiau žiūrėti į naujus maisto produktus nei kiti. Tuomet valgymas tampa kasdiene kova su tėvais, kurie stengiasi, kad mažylis maitintųsi sveikai, o taip būti neturėtų.
Mažyliai, įtariai žiūrėdami į nepažįstamą ar nauju būdu patiektą maisto produktą, iš tiesų elgiasi instinktyviai. Manoma, jog toks atsargumas išsivystė prieš tūkstančius metų. Jis apsaugo vaiką, kad šis išmokęs vaikščioti nesuvalgytų kažko pavojingo.
Skatinkite savarankiškumą
1 - 4 metų vaikai taip pat mokosi būti savarankiški. Skatinkite jo savarankiškumą ir pastangas. Tikriausiai nerimaujate, kad vaikas negauna visų augimui ir vystymuisi reikalingų maistinių medžiagų. Galbūt valgymas tapo tikra kova ir kelia tik įtampą, o ne malonumą.
Turite suprasti, kodėl jūsų vaikas nenoriai ragauja naujų produktų arba tapo itin jiems išrankus, ir kaip šeimos dienotvarkė bei jūsų pačių elgesys padėtį gali pagerinti ar pabloginti. Ir ar tikrai tai yra problema? Gal jūsų vaikas valgo pakankamai?
Ką daryti?
- Valgote kartu su vaiku? Mažyliai mokosi mėgdžiodami. Jie mieliau ragauja maistą, kurį mato valgant ir mėgaujantis kitus. Kuo dažniau - tuo geriau.
- Suteikiate mažyliui progą pamatyti, kaip valgote ir mėgaujatės maistu, kurio norėtumėte, kad jis paragautų? Vaiko mitybą labiausiai lemia tėvų skonis ir valgymo įpročiai.
- Jeigu vaikas išrankus maistui, pilna lėkštė gali jį tik sutrikdyti ir atgrasyti nuo valgymo.
Jei vaikas atsisako sėdėti prie stalo
Bandau pasodinti vaiką prie stalo pavalgyti ar užkąsti, bet jis niekaip neišsėdi. 1 - 4 metų vaikai - labai užimti žmonės! Jie nuolat tyrinėja ir atranda naujų, įdomių būdų žaisti tiek su žaislais, tiek su žmonėmis.
Kaip pranešti vaikui apie artėjantį valgymą?
Kaip pranešate, kad greitai reikės lipti iš vonios, taip artėjant laikui pavalgyti ar užkąsti įspėkite mažylį, kad šis būtų pasiruošęs. Tegu valgyti būna taip pat smagu, kaip žaisti.
Jeigu barsite, kad nevalgo ar neatsisėda, mažyliui valgymai pradės kelti nerimą, sumažės apetitas ir situacija tik pablogės. Vienas valgymas - nuo 15 iki 30 minučių.
Jei vaikas nuolat atsisako naujo maisto
Duodu jam daug naujo maisto, bet viską reikia išmesti. Tyrimai rodo, kad geriausia, jeigu vaikas mato, kaip valgome maistą, kurį norime, kad valgytų ir jis. Naujo maisto į vaiko lėkštę dėkite tik labai nedaug, taip jis žinos, kad pakanka suvalgyti tik šiek tiek.
Labai svarbu, kad naują maistą vaikas matytų kuo dažniau, gali prireikti 10 ar net daugiau bandymų, kol šis ryšis jo paragauti. Nesistenkite, kad mažylis iš karto suvalgytų visą porciją, geriau pasidžiaukite kas kartą, kai vaikas pamato naują maistą, stebi, kaip jį valgo kiti, pirmą kartą jį paliečia ar šiek tiek įsideda į burną.
Jei vaikas reikalauja deserto prieš valgį
Mažylis pagrindinį patiekalą valgo tik tada, kai žino, kad paskui gaus ledų. Dabar ledais baigiasi kiekvienas valgymas, net pusryčiai! Atminkite, ką duoti valgyti mažyliui, sprendžiate jūs, jis sprendžia, kiek valgyti.
Tam tikrus produktus ribojant ar naudojant kaip apdovanojimą suvalgius kito maisto, jie tampa tik dar patrauklesni. Taip vaikai išmoksta tam tikrą maistą, dažnai riebų ir saldų (saldainius, šokoladą), pamėgti labiau nei kitą.
Jei vaikas valgo labai mažai
Mažylis visą dieną valgo po labai nedaug ir niekada nesuvalgo viso patiekalo. Kai išeiname pavalgyti su giminaičiais ar draugais, jis pakelia tokį skandalą, kad net nepatogu prieš aplinkinius.
Tokioje situacijoje tinkami kai kurie patarimai, kurie jau buvo paminėti atsakant į kitus klausimus. Bet pirmiausia suplanuokite reguliarių valgymų ir užkandžių režimą. Ilgai negaunant maisto, apetitas kartais gali ir sumažėti. Pamąstykite, kaip valgymus suderinti su miegu ir kita veikla. Jeigu vieno valgymo metu vaikas atsisakys maisto, nesijaudinkite, jis nebadauja.
Atmintinė tėvams
Pagrindinis tikslas - padėti mažyliui nugalėti baimę ir išmokyti džiaugtis valgymu bei kuo įvairesniu maistu. Mažylio santykis su maistu prasideda nebūtinai prie stalo. Nusiveskite jį apsipirkti, papasakokite, iš kur maistas atsiranda ir kaip jį kartu ruošite savo šeimai. Kai kuriems mažyliams net nuo mažų dienų patinka padėti gaminti maistą.
Tačiau svarbiausia - nepasiduoti! Kreipkitės į pediatrą ar šeimos gydytoją. O jeigu nerimaujate, pasitarkite su gydytoju dietologu. Ieškokite patikimų žinių ir informacijos.
Panašus:
- Vidurių užkietėjimas nėštumo metu: ką daryti? Veiksmingi patarimai
- Vaikui skauda pilvą: ką daryti ir kada kreiptis į gydytoją?
- Ką daryti, jei kūdikis nesituština: patarimai tėveliams
- Širvintų Lopšelis-Darželis: Išsamūs Atsiliepimai ir Įdomi Veikla Jūsų Vaikui
- Kaip Lietuvoje Pasitinka Naujagimius: Žindymo Paslaptys, Medicininė Priežiūra ir Unikalios Tradicijos