Beveik kiekviena mama gali papasakoti, kad kuriuo nors gyvenimo periodu jos vaikas nevalgė, tad tekdavo nukreipti dėmesį, kad pavyktų įkišti bent šaukštą košės. Ką daryti, kai mažylis, užuot sėdėjęs prie stalo, bėgioja po visą butą purtydamas galvą, suprask, nenori valgyti? Bėgti su šaukštu iš paskos? Kodėl kai kurie vaikai nenori valgyti? Gal yra psichologinių nevalgymo priežasčių?
Nevalgymo priežastys
Vaikas gali atsisakyti valgyti sėdėdamas prie stalo dėl įvairių priežasčių. Gal jis per dieną jau prisiskanavo įvairių skanėstų ir nėra alkanas, gal jam neskanus maistas arba jaučia konfliktą su tėvais, kurie valgydina prieš jo valią. Mažylis, kuris maitinamas probėgomis visą dieną, be tvarkos ir režimo, praranda alkio pojūtį. Nuo pat gimimo kūdikis valgo tada, kai išalksta. Jeigu mama yra rami ir savimi pasitiki, dažniausiai jokių bėdų dėl nevalgymo nebūna. Kartais net ir mažytis kūdikis praleidžia maitinimą, nes naktį gėrė daugiau pieno ir nesijaučia alkanas arba jo toks organizmas, kad valgo mažiau, nei rašoma knygose. Nereikia pamiršti, kad kiekvienas vaikas kitoks.
Yra mamų (dažniausiai jos savimi nepasitiki), kurios jaučiasi nevisavertės, jeigu kūdikis atsisako valgyti. Taip ir prasideda nesąmoninga kova, noras įrodyti pačiai sau, kad yra gera mama. Dažniausiai tėvai nesuvokia, nepastebi, kad namuose prasidėjo konfliktas su mažyliu. Mama neįsiklauso į vaiko norus ir sako, kad jis turi valgyti. Ji negali pakelti vidinės įtampos, jeigu mažylis lieka nevalgęs. Tačiau kas gali atsitikti, jeigu vaikutis liks be pietų ar pusryčių?
Apie antruosius gyvenimo metus vaikas labai nori būti savarankiškas. Jaučia poreikį pats rengtis, eiti, lipti, aišku, ir valgyti. Mažylis labai džiaugiasi, kad gali pats tai daryti. Maža to, šiuo periodu jis nepriima niekieno pagalbos. Labai gerai, jeigu tėvai sustiprina vaikučio norą būti savarankiškam ir padeda jam taip, kad šis nė nepajunta pagalbos. Žinojimas, kad pats kažką padarė, yra labai svarbus.
Gaila, bet ne visi tėvai savo mažyliui leidžia augti savarankiškam. Vienas vaikas susitaiko, sėdi su seilinuku nuleidęs rankas, išsižioja „pagal komandą“. Kitas nė už ką nesileidžia mamos maitinamas: spjaudosi, pyksta arba išvis atsisako valgyti. Taip „užverda“ karas, nes mažylis nori pats, o mama - kuo švariau ar „teisingiau“. Mama bėgioja su šaukšteliu, o vaikas purto galvą ir nevalgo. Manau, reikia nepamiršti, kad ankstyvieji maitinimosi įpročiai turi įtakos vėlesniam gyvenimui. Todėl labai svarbu, kad mažylis išmoktų laiku pavalgyti ir laiku paragauti naujų produktų.
Taip, būna ir taip, kad vaikas nevalgo praktiškai nieko, tik vieną ar kelis produktus. Tai gali nulemti kelios priežastys. Pasitaiko maistui išrankių vaikų, kurie nevalgo tų produktų, kurių nemėgsta, arba intuityviai atsisako tų, kuriems yra alergiški. Paprastai valgo mėsą, o bulves palieka, arba, priešingai, tarsi žinotų, kad taip sveikiau. O mama, teta ar močiutė bando per prievartą „įkišti“ ir vieną, ir kitą. Išrankumas maistui gali rodyti, kad vaiko ir tėvų santykiai nekokie. Mažylis maždaug iki penkerių metų amžiaus prisiriša prie mamos, tėčio ar senelių. Bet jeigu su jais bendraudamas jaučiasi nesaugiai, nesuprastas ir neišklausytas, gali prisirišti, pavyzdžiui, prie buteliuko pieno ar duonos riekės. Tokių vaikų maistas būna labai vienodas, kartais tik iki dešimties produktų.
Vaikai labai greitai išmoksta manipuliuoti tėvais. Kuo vaikas guvesnis, tuo lengviau sugeba apsukti mamą aplink pirštą ir išsireikalauti ar nugvelbti tą kąsnį, kuris jį domina. Jeigu mažylis išmoko aplandžioti kampus ir pasisotinti sausainiais, saldainiais ar iš tėvų lėkštės, padėtį pakeisti nėra lengva. Mažyliui nepasakysime: „Pradėk gerai valgyti.“ Pirmiausia reikia, kad tėvai iš tikrųjų norėtų sureguliuoti vaiko mitybos įpročius. Maitinimosi režimo atnaujinimas yra ilgas ir sudėtingas procesas tiek tėvams, tiek vaikui. Pirmiausia tėvai turėtų nesileisti manipuliuojami, neduoti jokio maisto tarp svarbiausių maitinimų (nei obuolio, nei duonos), išskyrus nesaldintą virintą vandenį ar nesaldintą arbatą troškuliui numalšinti. Šio principo reikia labai griežtai laikytis visiems.
Patarimai tėvams
Maistą verta pradėti gaminti iš tų produktų, kuriuos vaikas labiausiai mėgsta. Taip pat svarbu sukurti ritualą. Nereikia iškart pulti maitinti pabudusio mažylio, tegul pažaidžia ir išalksta. Svarbu iki maitinimo režimo sureguliuoti tėvų ir vaikų santykius. Ta nematoma kova, apie kurią kalbėjau, atsiskleidžia dažniausiai žaidžiant, todėl neretai pirmiausia taisomi bendravimo santykiai ir pirmiausia stebima, kaip mama su mažyliu žaidžia, o tik vėliau mityba. Konflikto, kuris jau yra, negalima dar labiau didinti.
„Vaikams augant būna fiziologinių apetito šuolių ir duobių, kada vaikai natūraliai mažiau suvalgo. Britanijoje yra padarytas vienas puikus tyrimas, kuriame tirta, kiek 1-3 metų vaikai turėtų gauti maisto pagal poreikį ir kiek tėvai jiems duoda. Paaiškėjo, kad beveik 80 proc. tėvų vaikams patiekia per dideles porcijas, kas 10-as tėvas duoda vaikui suaugusiojo porciją. Per 70 proc. tų pačių tėvų mano, kad jų vaikas yra nevalgus“, - nurodė B. Gydytoja dietologė sako, kad tėvai, pamatę rekomendacijas, kokias porcijas jų vaikai iš tikro turėtų suvalgyti - kai kurios iš jų būna, pavyzdžiui, nuo pusės iki vieno sausainio 2 metų vaikui - gerokai nustemba.
„Kitas vertus kartais fiziologinis apetito sumažėjimas yra painiojimas su maisto išrankumu ar nevalgumu. Atrodo, kad iki metų vaikas valgė didesnes porcijas, tačiau po metų vaiko augimo greitis sulėtėja ir kurį laiką jis ima valgyti mažiau - tai normalu.“, - kalbėjo B. Jarašūnė sako, kad, jeigu paaiškėja, kad vaikas ilgesnį laiką iš tikro suvalgo mažiau, nei jam reikėtų, derėtų paanalizuoti, kokios galėtų būti to priežastys.
„Arba vaikai, mažai valgydami, demonstruoja savo savarankiškumą ir nepriklausomybę, arba jie patiria dėmesio trūkumą - pavyzdžiui, vaikas būna pamirštas patenkinant tik jo fiziologinius poreikius, ar šeimoje yra kivirčų, chaoso, tad vaikas taip nori atkreipti į save dėmesį. Mažesnį apetitą vaikas gali turėti ir dėl lėtinių ligų, pavyzdžiui, anemijos, kuri turi jau apčiuopiamą išraišką. B. Jarašūnė sako, kad dažna vaikų „nevalgumo“ priežastis yra per dažnas ir per gausus užkandžiavimas.
„Labai dažnai atrodo, kad vaikas nevalgo pagrindinių patiekalų, bet tarpuose tarp pagrindinių valgymų yra labai daug užkandžių: sūrelių, traškučių, sulčių, saldžių pieno gėrimų. B. Jarašūnė sako, kad nuspręsti, ką vaikas valgys, turi tėvai, o ne vaikas. Jos teigimu, vaikas sugeba reguliuoti energijos kiekį pagal sotumo ir alkio jausmą, bet jis nesugeba tinkamai pasirinkti.
„Vaikas turi rinktis, kiek jis suvalgys, o tėvų uždavinys - sudaryti valgymo režimą, kad vaikas išalktų. Vaiko režime turėtų būti trys pagrindiniai valgymai ir, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir fizinio aktyvumo, du-trys užkandžiai tarpuose. Tarp valgymų nerekomenduojama gerti sulčių, kefyro, pieno. Visos dienos metu vaikams siūlome gerti vandenį, o sultis, kefyrą, pieną geriau gerti kartu su maistu ar užkandžiais. Taip pat labai svarbu išlaikyti pertraukas tarp valgymų, kad vaikas spėtų išalkti, išmoktų ir palaukti.
Gudrybės
B. Jarašūnė nurodė, kad galima pasitelkti mažų gudrybių, kaip vaikui įsiūlyti valgyti tai, ko jis atsisako,„Jeigu vaikas nevalgo mėsos ar daržovių - juos galima įmaišyti į košes ar blynus. Dabar madingos užtepėlės, padažai, glotnučiai - gal ta forma vaikui tinka, gal jam patinka spalvos - maistas turi būti patrauklus vizualiai. Kitas dalykas - valgymo aplinka turi būti rami: be jokių televizorių, telefonų, planšečių. Be to, tėvai turi rodyti pavyzdį nuo pat mažens: jei patys tėvai nevalgys daržovių ar maitinsis chaotiškai tai ir vaikai nevalgys. Kitas dalykas, mes neturime klausti Petriuko „ar valgysi daržovių?“, mes turime klausti „ar valgysi agurkus, ar pomidorus?“. Pasak jos, vaikams reikia dėti nedideles porcijas (su galimybe paprašyti dar, jeigu vaikas nori), maistą galima patiekti neįprastuose induose, žaismingai jį dekoruoti, kad sudomintumėme valgytojus.
Taip pat, kalba dietologė, į svečius galima pasikviesti valgesnių vaikų.„Taip pat patariu, kad vaikai praleistų kuo daugiau laiko lauke: darykime piknikus, patys eikime į svečius, iškylaukime“, - sakė B.
Kada kreiptis į gydytojus
Taip pat gydytoja akcentavo, kad tie vaikai, kurie buvo žindomi, greičiau pripranta prie rimto maisto, jie linkę labiau viską ragauti.„Jeigu vaiko nevalgumas trunka ilgesnį laiką, sukelia psichosocialinės adaptacijos sutrikimų ir/ar tėvai pastebi pablogėjusią bendrą sveikatos būklę, reikia pasikonsultuoti su šeimos gydytoju arba dietologu. Svarbu žinoti, jog kai kurios su vaiko išrankumu maistui susijusios būklės, pavyzdžiui, mažakraujystė, gali turėti įtakos jo protiniam vystymuisi ir gebėjimui mokytis mokykloje.
Užkandžiavimas ir ragavimas
„Sąmoningų mamų“ bendraįkūrėja, medikė Giedrė Veličkienė nurodė, kad pagrindinė vaikų „nevalgumo“ priežastis yra nuolatinis užkandžiavimas.„Jeigu vaikas privalgo daug užkandžių maisto, tai jis nenori normalaus maisto. Todėl tarp valgymų reikia daryti apie 3-4 val. pertraukas. Taip pat reikėtų atsargiai vertinti naujus maisto produktus. Kartais vaikas įtariai žiūri į dar neragautą maistą. Vaikui reikia duoti 10-12 kartų naujo maisto paraguti, kol jis pripranta - tai reikėtų turėti omenyje. Tam, kad vaikas pradėtų valgyti naują maistą, padeda pasakymas “ gali nevalgyti, bet paragauk“. Paragavus vaikas dažnai sako „gerai, man patinka“, - nurodo G. Veličkienė.
Maisto nekeisti jogurtukais
Pašnekovė sako, kad, jeigu vaikas atsisako valgyti normalų maistą, jam nereikia vietoj jo siūlyti užkandžių. „Vaikui reikia pasakyti „kai norėsi valgyti, aš tau duosiu“, ir, vaikui išalkus, siūlyti jam tą patį patiekalą, o ne jogurtuką, sumuštinuką, duoniuką“, - kalba ji.
Moteris taip pat nurodė, kad, norint, jog vaikas valgytų daugiau, jam reikia duoti valgyti savarankiškai - tada vaikas patiria daugiau valgymo malonumo.„Dar vienas dalykas, dėl ko vaikas gali būti nevalgus - tai žarnyno parazitai. Kalbant „mamiškai“, ne moksliškai, tai parazitus galima įtarti, jeigu vaikas pasidaro irzlus, labai nori saldumynų ir nenori normalaus maisto. Tada reikia eiti pa gydytojus ir daryti tyrimus. Tokiems vaikams, kurie žaidžia smėlyje kartą per metus, vasaros pabaigoje, rekomenduoja sugerti antikirminėlinių vaistų kursą - mano vaikas, pavyzdžiui, jį geria“, - pataria G. Veličkienė.
Tad tėvams pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ar tikrai jų vaikas valgo mažiau, nei reikėtų, o tada jau galima griebtis aibės gudrybių, kurias pateikia specialistės.
Svarbu leisti vaikui valgyti pačiam
Jei vaikas jau sugeba laikyti rankoje šaukštą, turėtų mokytis valgyti pats. Reikėtų leisti vaikui maistą liesti, tyrinėti pirštais ir valgyti rankomis, palengva mokantis naudotis šaukštu, šakute, peiliu. Iš pradžių jam dar padeda tėvai ar vaiką prižiūrintys asmenys. Pamažėle mažylis tampa vis savarankiškesnis ir jam suaugusiųjų pagalbos nebereikia.
Kai vaikas pats ima ir deda maistą į burną taip, kaip jam išeina, tuomet jis domisi maistu, būna susitelkęs į valgymą ir daro tai savo tempu. Jis tyrinėja maisto skonį, kvapą, konsistenciją. Vaikas integruoja įvairius pojūčius ir kartu mokosi, kaip valgyti, kiek kramtyti, jaučia, kada jau norisi ryti, kada imti kitą kąsnį - šitaip formuojasi su maistu ir maitinimusi susiję savireguliacijos įgūdžiai.
Kodėl tėvai taip elgiasi?
Priežastys, kodėl tėvai taip daro, gali būti įvairios. Vieni bijo, kad vaiko neprivalgymas gali smarkiai pakenkti jo raidai ir sveikatai. Valgymas yra ta sritis, kurią tėvai gali aktyviai reguliuoti, kartais jie taip įsijaučia, kad tai tampa vienintele jų svarbiausios kontrolės ir rūpesčio sritimi. Kiti įsitraukia į savotišką kovą su vaiku, ypač kai vaikai pajunta, kad savo valgymu ar nevalgymu jie gali „statyti ant blakstienų“ visus jį prižiūrinčius suaugusiuosius, nes jiems tai labai svarbu. Vaikai kovoja atsisakydami valgyti ir taip baudžia tėvus, tėvai - vaikus - ima suktis ydingas ratas. Dar kiti tėvai jaučiasi bejėgiai suvaldyti, sureguliuoti pagrindinius vaiko poreikius užtikrinančias sritis - valgymą, miegą, žaidimų pobūdį bei trukmę ir pan. Kai kurie nemoka, nesugeba pajusti ir suprasti vaiko raidos poreikių, tuomet susigalvoja teisingiausią, jų manymu, schemą ir jos laikosi.
Kartu ji skundėsi, kad jos vaikas mažai valgo; mama nerimavo dėl vaiko sveikatos, nes vaiko kraujo tyrimai rodė, jog hemoglobino kiekis - jau ties apatine riba, tad labai stengėsi jį sočiai pamaitinti. Mama teigė, kad valgymas, suvalgyto maisto kiekis yra labai svarbūs tiek jai, tiek jos pačios mamai (vaiko senelei), tiek jos visai šeimai. Vaiko senelė maistui ir valgymui taip pat skyrė daug dėmesio, aktyviai maitino ją vaikystėje, nuolat maitina (arba primaitina) vaikaitį. Įvertinusi, kiek priešpriešos, nerimo, kitų emocijų susikaupia taip bendraujant su valgančiu vaiku, ji susiejo savo pačios šiuo metu turimus valgymo sunkumus su vaikystėje buvusiais savo patyrimais, kuriuos ji dabar perduoda savo sūnui. Suprato, kad pats laikas nutraukti šią ydingą valgyseną.
Padidinto sensorinio jautrumo vaikai labai išrankūs maistui, jo kvapui, spalvai, konsistencijai, skoniui ir kt. Jie nenoriai ragauja naujus patiekalus, valgo tik tam tikrus įprastus produktus. Dažnai tokie vaikai turi autizmo spektro bruožų ir juos maitinant būtina į tai atsižvelgti ir juos suprasti. Tokiems vaikams siūloma duoti jiems įprastus ir mėgstamus valgius, nors asortimentas ir itin ribotas, nekankinti vaiko nuolatiniais įkalbinėjimais ir labai nevargti gaminant vis naujus patiekalus, kurių vaikas neragauja ir nevalgo. Reikia kaskart vis pasiūlyti ir išradingai ieškoti būdų, kaip įpratinti vaiką valgyti naują patiekalą, t. y. plėsti vaiko „valgomų“ patiekalų sąrašą, tačiau nepersistengti ir prireikus papildyti organizmo gaunamas medžiagas subalansuotais reikiamais papildais. Kartais tenka leisti vaikui valgyti mėgstamą ir įprastą maistą, dažniausiai tuos pačius kelis patiekalus kasdien. Taip nebūna dažnai, bet jei vaikas turi tokių ypatumų, būtina juos pažinti ir į tai lanksčiai atsižvelgti.
Valgymas prie stalo ir šeimos bendrystė
Ar turėtų vaikas valgyti prie stalo? Manau, kad turėtų. Tačiau dažnai tenka girdėti, kad vaikas (kaip ir kiti šeimos nariai) maistą nešasi į savo kambarį, valgo prie kompiuterio, televizoriaus, palieka indus kambaryje, tų indų vis kaupiasi, ir pan. Jeigu visi šeimos nariai susėdę valgytų ir džiaugtųsi kartu, vaikas nustotų jausti, kad jo valgymas ar nevalgymas yra toks labai svarbus tėvams; patirtų, kad kartu visi valgydami gali patirti bendrystės, buvimo kartu džiaugsmą, kad valgyti gali būti gera ir malonu. Ar turėtų visi šeimos nariai valgyti kartu? Manau, kad turėtų, bent jau periodiškai, retkarčiais, nors kartą per dieną ar nors savaitgaliais. Vis dažniau tenka išgirsti, kad šeimos nariai valgo atskirai, o kartu - tik per didžiąsias šventes. Kitaip tariant - svarbiomis progomis ir labai retai.
Valgydami kartu tiek vaikai, tiek ir suaugusieji turėtų visais savo pojūčių kanalais mėgautis maistu ir, pageidautina, ramioje aplinkoje, neaptarinėdami svarbių dalykų, o susitelkdami į buvimą kartu, maistą, valgymo procesą. Šeimos narių bendrumo jausmas kuriamas, stiprinamas ir susėdus visiems prie bendro stalo, valgant, visiems prisidedant ir rūpinantis jaukiai bei smagiai kartu leidžiamu laiku.
Vaikas virtuvėje - pagalbininkas, o ne kliūtis
Ar turėtų vaikas ateiti į virtuvę valgyti visuomet „ant gatavo“? Iš tikrųjų kartais vaikui maistas jau būna paruoštas, ir smagu, kai tėvai pakviečia valgyti, kai patiekalas jau būna patiektas, tačiau ir pats vaikas turėtų būti „įleidžiamas“ šeimininkauti virtuvėje. Tačiau dažnai girdžiu, kad į maisto gaminimą, ruošimą, serviravimą vaikai nėra įtraukiami. Dėl keisčiausių priežasčių.
Jeigu dauguma maisto produktų kasdien bus iš plastikinių maišelių bei indelių, vaikui bus sunku suvokti priežastinius daugialypius jo aplinkoje esamų dalykų tarpusavio ryšius. Rekomenduojama namuose gaminti maistą taip, kad vaikas matytų gaminimo procesą, pradžią, eigos etapus, rezultatą. Pamenu įspūdį lankantis viename Švedijos vaikų darželyje - ten tradiciškai kartu su vaikais ryte buvo kepama duona: užminkoma tešla, sudedama į formą, kepama specialioje kepimo krosnelėje vidury stalo, vaikai uodė kvapą, ratu susibūrę aplink stalą, laukė iškepant duonos, patys sutvarkė indus ir stalą.
Dar vienas svarbus dalykas - tėvų, ypač tėčių, garsiai girdint vaikams (ypač dukroms) išsakomos replikos dėl aplinkinių (dažniausiai moterų) kūno formų, apkūnumo ir pan. Pasitaiko, kad mamos vaikams girdint aptarinėja įvairias dietas (ką galima valgyti, ko nevalgyti), pačios daug ko atsisako valgyti, o vaikui maistą ruošia atskirai, aktyviai siūlo valgyti, aiškina, kaip tai svarbu ir reikalinga. Vaikas nuolat mato ir girdi prieštaringą požiūrį į maistą, valgymą, kūno formas ir jų tariamą svarbą vertinant aplinkinius.
Kaip elgtis?
Patarimas paprastas: pradėkite patys valgyti kartu su vaiku. Patiekalus ar maisto produktus sudėkite ant stalo, leiskite vaikui pasirinkti, įsidėti pačiam, skirkite daugiau dėmesio savo, o ne vaiko valgymui. Galite vaikui pasiūlyti valgyti, įdėti, paraginti, paklausti ar pasitikslinti, ar jau tikrai sotus, tačiau darykite tai saikingai. Jei vaikas rodo ir pripažįsta, kad jau yra sotus, pavalgęs, leiskite jam pakilti nuo stalo. Tarp maitinimų jokiu būdu negalima duoti vaikui užkandžiauti (sausainių, riešutų, vaisių ir kt.). Reikėtų vaikui suprantamai pasakyti ir parodyti, kad vėl valgysite, kai bus kito valgymo laikas ir vėl susėsite prie stalo. Gerti, jei norėtų ir prašytų, vaikas turėtų gauti visuomet, bet tik vandens (ne sulčių). Vanduo jam turėtų būti lengvai pasiekiamas atsigerti. Visus užkandžius reikėtų paslėpti.
Svarbu aptarti veiklas su vaiku
Rekomenduojama su vaikui aptarti ne vien valgymo, bet ir kitas numatomas veiklas (geriau pasakyti ir nupiešti, nei tik pasakyti). Tuo atveju vaikas galės matyti ir aiškiau suprasti, ką jis veiks, ką darysite, supras veiklos pradžią ir pabaigą, išmoks pažiūrėti, kas numatyta toliau, tartis, rinktis, planuoti ir įgyvendinti. Vaikas bus aktyviai dalyvaujantis namų veiklos dalyvis, su kuriuo galima tartis, tačiau reikia padėti išmokti įvykdyti savo užduotėles (paprastai dvi tris paprastas, kuo aiškesnes). Artimiausių numatomų atlikti veiklų (užduotėlių) planelis turėtų būti sudaromas kartu su vaiku žaismingai, jam suprantama ir patinkančia forma.
Vaikas pripras valgyti nustatyti nustatytu laiku, o negaudamas užkandžių, saldžių sulčių ir pan., išmoks pažinti alkio jausmą, sėsdamas už stalo norės valgyti, išmoks pažinti, kada jau pasisotino. Tad labai svarbu visiems vaiko aplinkiniams laikytis tos pačios taktikos.
Ką daryti, jei kūdikis blogai valgo mišinėlį?
Jei kūdikis blogai valgo mišinėlį, svarbu išsiaiškinti priežastis ir imtis tinkamų priemonių. Štai keletas patarimų, ką galite daryti:
- Pasitarkite su gydytoju. Pirmiausia pasikonsultuokite su pediatru ar šeimos gydytoju, kad atmestumėte galimas medicinines priežastis, pavyzdžiui, alergijas ar virškinimo problemas.
- Patikrinkite mišinėlį. Įsitikinkite, kad naudojate tinkamą mišinėlį pagal kūdikio amžių ir poreikius. Taip pat svarbu, kad mišinys nebūtų pasenęs ar netinkamai laikomas.
- Stebėkite maitinimo techniką. Įsitikinkite, kad maitinimo metu kūdikis yra patogioje padėtyje, o žindukas tinkamai prisitaikęs prie jo burnos.
- Reguliarus maitinimo režimas. Stenkitės laikytis reguliaraus maitinimo grafiko, bet neverskite kūdikio valgyti, jei jis nenori.
- Sumažinkite triukšmą ir blaškymąsi. Maitinimo metu pasirūpinkite ramia aplinka, kad kūdikis galėtų susikoncentruoti į valgymą.
- Išbandykite skirtingus žindukus. Kai kuriems kūdikiams labiau patinka tam tikros formos ar dydžio žindukai.
Doc. Vaidotas Urbonas: Pagrindinės priežastys, dėl kurių tėvams atrodo, kad vaikas nevalgo
- Per daug užkandžiauja: Dažniausiai paaiškėja, kad vaikas tiesiog valgo ne tai, ką reikėtų, nuolat užkandžiauja.
- Bijo valgyti tai, ko dar neragavęs: Nemažai vaikų yra tiesiog išrankūs maistui. Yra toks terminas - naujo maisto baimė, dar vadinama maisto neofobija.
- Paveldėtas liesumas: Neretai pasitaiko, kad vaikų, kuriems akivaizdžiai trūksta svorio, vienas iš tėvų vaikystėje turėjo tokių pačių problemų.
- Neigiamos emocijos: Dalis nevalgymo priežasčių yra psichologinės. Gali būti, kad vaikas nevalgydamas protestuoja dėl kokių nors neigiamų emocijų namuose.
- Darželis - proga pasikeisti: Išrankūs vaikai darželyje pradeda valgyti įvairesnį maistą. Čia jie pamato, kaip elgiasi kiti vaikai, ir tai paskatina sekti jų pavyzdžiu.
- Kur kas blogiau, kai vaikas yra nutukęs: Tėvai, nerimaujantys dėl per mažo vaiko svorio, turėtų prisiminti, kad nutukimas - kur kas didesnė liga nei per mažas svoris.
Tėvams svarbu prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, ir nereikėtų lyginti jo su kitais. Jei vaikas auga ir vystosi normaliai, net jei jis valgo mažiau nei tikėtasi, greičiausiai nėra jokio pagrindo nerimauti.
žymės: #Kudiki
Panašus:
- Vidurių užkietėjimas nėštumo metu: ką daryti? Veiksmingi patarimai
- Vaikui skauda pilvą: ką daryti ir kada kreiptis į gydytoją?
- Ką daryti, jei kūdikis nesituština: patarimai tėveliams
- Gimimo Liudijimo Registracija Lietuvoje: Greita ir Lengva Procedūra, Kurią Privalote Žinoti!
- Atskleista Kiaušinio Maistinė Vertė: Kodėl Tai Supermaistas Jūsų Sveikatai!