Vaikai - tai didžiausia gyvenimo dovana.
Vaikai - tai didžiausias turtas, kurį gyvenime turime, brangesnis už auksą ir visus kitus turtus.
Vaikai - tai šeimos židinys, saugantis, globojantis, tausojantis.
Vaikai - tai brangiausia, ką turime, dėl ko gyvename, dėl ko šypsomės ir verkiame.
Vaikai - tai angeliukai, Dievo atsiųstos dovanėlės.
Vaikai - tai maži stebuklai, mūsų širdyje užimantys daugiausia vietos.
Pasiklydę, išdykę, gražūs, jie verti ne tik mūsų rūpesčio, bet ir pastangų būti pažinti, todėl reiktų žvelgti giliau, ką reiškia būti vaiku, o ne tik į tai, ką reiškia vaiką auginti.
Vaikai - tai pasaulio ateitis.
Vaikai - tai mes.
Gerbiu save, vadinasi gerbiu ir vaikus.
Jei myliu save, tai myliu ir vaikus.
Vaikai - tai šypsenėlės, nuoširdus žodis „myliu”, apkabinimas.
Vaikai - tai gyvenimas!
Kūdikiai - gražiausios gėlės, žydinočios šiapus rojaus vartų. (Dr. Motina - tai Dievo vardas mažų vaikų lūpųse ir širdyse.
Gera būti moterimi! Pinigus užsidirbsiu! Meilę užkariausiu! Sėkmę pasieksiu!
Nesuverskime vaikams mūsų kalčių!
Vaikams duotą žodį tesėk.
Jei negali ištesėti, atsiprašyk.
Nėra tobulų vaikų.
Nėra tobulų tėvų.
Namai be vaikų kaip kraštovaizdis be medžių.
Ne veltui TV programose amžinas žanras - juokingi namų vaizdeliai.
Padėdama man parnešti skalbinius, pakeliui „išskalauja“ savo kelnaites baloje.
Vieną rytą kirpome nagučius, ir žirklutės liko ant stalo.
Tik atsistojusi pamačiau rankytėse žirkles ir daug savo plaukų.
Ėmiau plaukus šukuoti - kiek šukuoju, tiek lieka šukose plaukų.
Patyriau lengvą šoką.
Jau įsivaizdavau save kirpėjos kėdėje trumpai apkirptą (mano plaukai iki juosmens).
Tačiau pažiūrėjusi į veidrodį pamačiau, kad nereikės kirpyklos, gana gražiai iškarpė.
Vieną kartą mamytė kalbėjo su drauge telefonu.
Kalbėjo tikrai neilgai, gal kelias minutes, bet Agnytė tuo metu sugebėjo susirasti juodo batų tepalo tūbelę.
Ji žino, kad iš panašių tūbelių mamytė tepa kremą ant rankų, veido.
Taigi ji atsisuko batų tepalą ir pasitepė skruostukus.
Šventėme močiutės gimtadienį.
Staiga pastebėjau, kad Agnytės nėra šalia ir labai tylu.
Kilo įtarimas, bet ji greit lyg niekur nieko pasirodė.
Tik vėliau paaiškėjo tos tylos priežastis.
Tėtis, eidamas parūkyti, rado savo cigaretes sulaužytas, susmulkintas ir sudėtas atgal į dėžutę.
Mažoji pateikia ir daugiau „perliukų“ .
Nusistebėjau, nes aš pati taip niekada garsiai nesakau.
Paskui prisiminiau, kad prieš kelias savaites pas mus svečiavosi draugė, kuri svėrėsi ir garsiai komentavo svorį.
Visi labai laukėme Velykų.
Šeštadienį iki pietų marginau kiaušinius.
Vyresnieji vaikai laukė, kol galės ridenti margučius.
Ant stalo užtiesiau baltą staltiesę, padėjau pilną molinę lėkštę kiaušinių.
Būdama virtuvėje išgirdau didelį garsą.
Atbėgusi ant grindų pamačiau margučius ir sudužusią lėkštę.
Mūsų mažasis Adomėlis sėdėjo vaikštukuose, o rankoje laikė staltiesę ir šypsojosi.
Galėčiau papasakoti labai daug išdaigų.
Bet vieną prisimenu kaip šiandien.
Emilijai buvo maždaug 10 mėnesių.
Diena ėjo į pabaigą, mes su abiem dukrelėmis žaidėme kambary.
Didžioji Ievutė sėdėjo ant puodo ir darė rimtą reikalą, mažoji žaidė.
Aš, pasiėmusi jūsų žurnalą, ramiai skaičiau, kaip išgirdau Ievą barantis: „Ką, skanu? Gardus kaip medus?“ O, siaube!
Emilija apsikabinusi sesės naktipuodį ir visą ranką sukišusi makaluoja.
Dieve tu mano, nosis visa „kakina“ , drabužiai, kilimas… O ji rimtu veidu studijuoja puodo turinį.
Mano 4 metų dukrytė nuolatos krečia išdaigas, kurias prisiminus dar ilgai ima juokas.
Neseniai ji štai ką iškrėtė.
Duktė visada noriai išneša brolio panaudotas sauskelnes „su turiniu“ į šiukšlių konteinerį laiptinėje.
Vieną dieną brolis du kartus į sauskelnes atliko „didesnį“ reikalą.
Dukrytė, kaip visada, pasičiupo jas ir išbėgo į laiptinę.
Vakare grįžęs tėtis vos nenugriuvo, kai prie buto durų rado priklijuotas tas suterštas sauskelnes.
Auginu penkių mėnesių dukrytę Gustę.
Noriu papasakoti, kaip Gustytė rinkosi dovaną 5 mėn.
Nusprendėme nuvažiuoti visa šeima į Akropolį.
Gustę įdėjome į nešynę.
Nešė tėvelis, o dukrytė kabojo atsisukusi nugara į jį.
Kai užėjome į vaikiškų prekių parduotuvę, Gustė pradėjo krykštauti ir rankytėm stverti įvairius daiktus.
Netyčia ji nusitvėrė labai gražią rausvą pižamytę.
Taip įsikabino į ją, jog net atimti negalėjome.
Pradėjome juoktis.
Ką padarysi, juk dukrytė išsirinko gimtadieniui dovaną.
Teko nupirkti.
Mūsų sūnelis Šarūnas (3 m.) - pilnas energijos, nežinantis, kur ją dėti.
Papasakosiu vieną įsimintiną jo išdaigą.
Tai nutiko praėjusią vasarą, kai atostogavome sodyboje.
Vieną popietę paguldę jį pietų miego, mudu su vyru įsitaisėme balkone, manėme sau - atsipūsime dviese, kol Šarūnas miega.
Pasiilsėjome tik kokį pusvalanduką, kai išgirdome durų spynoje besisukantį raktą.
Tiesa, ne iš karto supratome, kas nutiko, o pasirodo Šarūnas nusprendė išbandyti situaciją „vienas namuose“.
Jis pabudęs nepuolė ieškoti, kur dingo tėveliai (kaip dažniausiai būna), o ėmė ir užsirakino kambaryje vienas.
O antro rakto juk nėra!
Nepadėjo jokie įkalbinėjimai atrakinti duris, teko tėveliui jas laužti!
Vitalijus mėgsta būti virtuvėje.
Čia visada yra ką veikti.
Pavyzdžiui, išpilti kruopas.
Arba išversti šiukšlių kibirą.
Paslaugiai ir entuziastingai pamaišyti arbatą kiekvieno šeimos nario puodelyje, po to pavalyti grindis.
Arba sudėti obuolius į skalbyklę.
Auginame pusantrų metų labai judrų berniuką Benuką.
Neleidžia jis man nei paskaityti žurnalo, nei arbatos puodelio ramiai išgerti.
Išdaigų yra prikrėtęs aibes jau dabar, nors dar toks mažas.
Vieną kartą turėjau paimti iš vyro striukės kišenės piniginę (striukė kabėjo neaukštai), buvo ankstus rytas, ir aš skubėjau į darbą.
Benas tai pamatęs irgi prisistatė prie striukės, ir aš net nespėjau pamatyti, ką jis ten padarė.
Dar užgaišau porą minučių besiruošdama ir galvoju: einu, pažiūrėsiu, ką jis ten veikia.
Pasirodo, paėmęs iš tėčio kišenės cigarečių pakelį, nulaužė cigaretės filtrus ir jas valgo.
Kitas nuotykis buvo, kai pas močiutę nučiupęs dėdės kvepalus, visą 100 ml išpylė ant pagalvių.
Aišku, nepamiršo pasikvėpinti ir savęs.
Uch, kaip tada viskas kvepėjo!
Mano 5 mėnesių dukrytė Ūla dar nespėjo iškrėsti jokių pokštų.
Bet noriu jums parašyti apie sesers sūnelį.
Kai jam buvo dveji metukai, iškrėtė kiaulystę savo tėčiui.
Benukas keldavosi labai anksti, vos prašvitus.
Mažasis šeimininkas imdavosi ruošos.
Atlikęs savo reikalus tualete, nusprendė, kad klozeto šepečiu reikia pašukuoti savo miegantį tėtį.
Auginame du vaikus: septynerių Eglę ir beveik trejų metukų Paulių.
Todėl suprantama, kad šėlionių, išdaigų, staigmenų ir šunybių pilna kiekviena diena.
Abiem vaikams pildome jų „dienoraščius“.
Juose - pirmųjų dantukų dygimo datos, pirmieji žodeliai, piešinėliai, „auksinės mintys“, ligos ligelės, ūgio ir svorio lentelės ir, žinoma, išdaigos.
Štai trejų metukų būdama Eglė sugebėjo ką tik gimusiam veršeliui sušerti… savo pirštinytę!
Mano tėvai gyvena kaime, todėl dažnai savaitgalius, išeigines ir atostogas praleidžiami pas juos.
Eglutę nuo pat mažens domino naminiai gyvūnai, paukščiai ir gyvuliukai.
Nuėjome kartu su močiute pažiūrėti neseniai gimusio veršelio.
Mergaitė ėmė glostyti veršiuką, o mudvi su mama sustojusios tvarto tarpduryje šnekučiavomės.
Staiga pasigirdo Eglės „sirenos“.
Pasirodo, veršelis lyžtelėjo jos ranką ir numovęs pirštinę ėmė ją kramsnoti.
Arba kartą Eglutė, kai senelis pasilenkęs virš stalo skaitė laikraštį, užpylė už jo kaklo šalto pieno stiklinę.
Pasigirdo išsigandusio ir nesuprantančio, kas čia atsitiko senelio riksmas.
Sykį padejavau, kad kažko mūsų kambarinis papartis skursta.
Nusipirkau trąšų.
Pauliukas sesei nenusileidžia savo šunybėmis.
Nesuskaičiuosi išverstų vazonų, išpiltų kruopų, primaišytų kulinarinių šedevrų iš patiektų ant stalo pietų.
Kliūva ir mūsų katinėliui.
Kažkaip staiga jis „išgaruoja“.
Tačiau visas šias kiaulystes nuvainikuoja šiemetinė prieškalėdinė išdaiga.
Virtuvėje pripjausčiusi nemažą dubenį kopūstų salotoms, nuėjau į vaikų kambarį padėti Eglutei ruošti namų darbų.
Po kokių 15 minučių grįžusi į virtuvę išvydau neįtikėtiną vaizdelį.
Mūsų Paulius, pasilipęs ant kėdės, baigia krauti paskutines saujas pjaustytų kopūstų ant Kalėdoms atneštos mažytės eglutės.
Dar kurį laiką stovėjau žiūrėdama į šį Pauliuko „šedevrą“ nežinodama, ar čia pykti, ar juoktis.
Matyt, Paulius labai laukė Kalėdų, kad nė neiškentęs, kol eglutę puošime kartu, pats tai padarė.
Sėdžiu kambaryje, žiūriu televizorių.
Įtartina tyla virtuvėje.
Užeinu.
Viktorija iš šaldytuvo išėmusi 10 kiaušinių, visi sudaužyti ant grindų.
Kerpu Viktorijai nagus, suskamba telefonas.
Nueinu į kitą kambarį pakelti ragelio.
Grįžtu po 10 minučių.
Virtuvėje gaminu valgį.
Viktorija kambaryje žaidžia.
Staiga - dūžtančio stiklo garsas.
Įlekiu į kambarį.
Apie savo sūnaus Žygimanto išdaigas irgi galėčiau daug pripasakoti, nors jam rugsėjo 13 dieną suėjo tik 2 metukai.
Kartais atrodo, kad jo gyvenimo tikslas - krėsti šunybes ir versti namus aukštyn kojomis.
Gerai pamenu, ką jis iškrėtė praėjusį rudenį.
O buvo taip - kažko man prisireikė vienoje iš sekcijos spintelių.
Atsidariau minutėlei kažko ieškojau, o Žygiui irgi labai parūpo, ką aš ten veikiu.
Atėjo „didysis pagalbininkas“, susirado tai, kas jį domino ir nuėjo.
Uždarau spintelę, atsisuku ir matau kaip Žygis, laikydamas vienoje rankoje rašalo buteliuką, o kitoje - juodą tušą daužo juos vieną į kitą ir palaimingai šypsosi.
Turbūt jau nuspėjate, kas atsitiko…
Jau šokau prie jo, bet tuo metu išgirdau skambų garsą, o mūsų kilimas nusidažė juodai!
Iki šiol džiaugiuosi, kad sudaužė tušo, o ne rašalo buteliuką, nes tušas gerai išsivalė, nė žymės neliko.
Be abejo, kilimą teko vežti į valyklą ir šiek tiek paploninti piniginę.
Aš jau ir neprisimenu, kiek lėkščių yra sudaužęs, ne kartą bandė „persodinti” gėles, tėvelio telefoną vieną kartą įmerkė į katės dubenėlį su vandeniu, kitą kartą įdėjo į keptuvę, pilną taukų (spėjome laiku ištraukti).
Mano mažajai išdaigininkei Viltei dar tik metukai ir mėnuo, tačiau ji jau spėjo iškrėsti nemažai išdaigų.
Vienas iš jos atradimų yra šiukšlių dėžė.
Toje dėžėje randu suneštus ne tik žaislus, bet ir telefonus, iš rankinės ištrauktą piniginę.
Viską, ką randa ne vietoje, Viltė „sutvarko“.
Kiekvieną kartą pažiūriu, ar tikrai vien tik šiukšlės keliauja į konteinerį.
Aišku, Viltė krečia ir daugiau išdaigų: ragauja šuns maistą, mėgsta jo dubenėlyje su vandeniu nusiplauti rankytes, ypač patinka lakstyti nuogai ir „palikus balutę” joje išsimaudyt.
Tačiau paskutinė jos išdaiga buvo skaudi ne tik man, bet ir jai.
Vieną rytą išėjau į balkoną padžiauti drabužėlio, greitai jį pakabinau ir … negalėjau įeiti į namus.
Viltė užsuko rankeną, ir aš likau stovėti balkone, o ji - viduje.
Pagal Merfio dėsnį telefonas - kambaryje, o gatvė tuščia.
Stoviu, laukiu, kol kas eis pro šalį, o dukra kitoje pusėje jau į ašaras puolusi.
Tylu, nieko nėra.
Manau, daušiu stiklą, kaip tik balkone laikome Viltės triratuką, nebus problemų išdaužti.
Tačiau išdaužti negaliu - dukra nesitraukia nė per žingsnį nuo durų.
Pabijojau daužti, kad nesužaločiau.
Tik po 10 minučių gatvėje pasirodė moteris, aš ją pasišaukiau, visa laimė, kad ji turėjo mobilųjį telefoną, o aš sugebėjau atsiminti vyro numerį, ji jam paskambino.
Kol laukiau vyro, Viltė jau buvo mėlyna nuo klykimo.
Aš ir dramblį vaizdavau, ir su segtukais šokau, kad nors kiek ją nuraminčiau.
Po 40 minučių išsiskyrimo grįžo vyras ir mane išvadavo.
Mūsų Gabijai - 1,5 metų.
Jei namie tylu, tai ženklas, kad bus audra.
Juk smagu apsirengti begalę mamos drabužių iš karto ir šokti.
Arba išsimaudyti baseinėlyje su visais drabužiais.
Akimirką tylu - bėgu žiūrėti, Gabytė norėjo paimti vazą su gėlėmis, o pasekmės - vaza liko rankose, o dukrytė visa šlapia.
Turbūt išdaigų šaknų reikia ieškoti savo vaikystėje.
Pavyzdžiui, mano vyras vaikystėje mažesniam broliui duona užklijavo akis, kad šis miegotų.
Kai laukiausi Monikos, galvojau, kad turėsiu sūnų.
Ir dabar žmonės mano, kad tai berniukas.
Niekas nebesuskaičiuos, kiek ji išpylė skalbimo miltelių, šampūno, indų ploviklio, išspaudė dantų pastos, ištrupino mano akių šešėlių, išlaužė kosmetinių pieštukų, lūpų dažų.
Kiek sukarpė antklodėlių, savo drabužių, pradūrė kamuolių.
Į elektrinį virdulį buvo pripylusi žuvų taukų - ilgokai jautėme kvapą.
Panašus:
- Juokingi klausimai vaikams: prajuokinkite savo mažylį!
- Juokingi video su vaikais – neįtikėtina dozė geros nuotaikos, kuri privers jus juoktis iki ašarų!
- Juokingi Gimtadienio Sveikinimai Uošviui – Priverskite Šypsotis ir Švęsti Stilingai!
- Pilvo Skausmai Nėštumo Pradžioje: Ar Tai Normalu ir Kada Kreiptis į Gydytoją?
- Kaip Paaiškinti Naktį ir Dieną Vaikams ir Kodėl Svarbi Miego Rutina