Pastaraisiais dešimtmečiais vaikų globos sistema Lietuvoje išgyveno esminius pokyčius, institucinis vaikų apgyvendinimas keitėsi į aplinką, artimą šeimai. Nuo 2018 metų Lietuva atsisakė institucinių globos namų, kuriuose gyvendavo didelės grupės vaikų. Šiandien nebeturime nei vienų vaikų globos namų. Tai milžiniškas pokytis.
Bendruomeninių Vaikų Globos Namų Įkūrimas Jonavoje
Buvusio Kulvos vaikų lopšelio-darželio patalpose įrengti pirmieji rajone bendruomeniniai vaikų globos namai. Juose jau greitai apsigyvens šeši 8-15 metų mūsų rajono vaikai, gyvenę Elektrėnų r. įstaigose. Visi, kas buvo bendruomeniniuose vaikų globos namuose (jiems įsteigti rajono Tarybos sprendimu skirta 65 tūkst. eurų), įsitikino, jog sąlygos čia gyventi - puikios.
Pažiūrėti, kaip pasiruošta priimti jaunuosius gyventojus, nuvyko savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vijolė Šadauskienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Ūselienė, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Elegijus Laimikis, Jonavos r. vaikų globos namų direktorė Emilija Markucevičienė, jos pavaduotoja ūkio reikalams Milda Cinkuvienė.
Viename kambaryje gyvens po du vaikus; yra erdvus bendravimo kambarys, didžiulė virtuvė; patogiai įrengti higienos kambariai, patalpa su dviem skalbyklėmis ir džiovykle, kt.
Beje, Kulvos seniūnijos seniūno Ramūno Gudonavičiaus iniciatyva šalia bendruomeninių vaikų globos namų buvęs krūmokšnių šabakštynas paverstas dirbama žeme: čia jau žydi gėlės, auga žolelės - šalavijai, melisos, juozažolės, mėtos... Norės naujieji gyventojai pasiskinti arbatai - visada prašom! Pastatytas ir šiltnamis ankstyvosioms daržovėms užsiauginti; sklypo pakrašty žadama pasodinti eglaičių, pušų.
Nuolatinė Globa: Šeimos Aplinka Vaikams
Siekiant, jog kuo daugiau be tėvų globos likusių vaikų, augtų šeimose, prieš metus buvo įteisintas nuolatinio globotojo institutas. Šiuo metu, Lietuvoje 25 savivaldybėse, yra 42 nuolatiniai globotojai, kurie į savo šeimas priėmė 38 tėvų globos netekusius vaikus. Dalis nuolatinių globotojų dar tik laukia į šeimą atkeliaujančio vaiko, kuriam galės užtikrinti vaikystę.
Šiai dienai, nuolatinio globotojo institutas, greta kitų globos formų, leidžia užtikrinti geresnes sąlygas be tėvų globos likusiems vaikams.
Priežastys, Kodėl Vaikams Reikalinga Globa
Pasak SOS vaikų kaimai Lietuva, globos centro vadovo Dovydo Španagelio, vaikui globa dažniausiai tampa reikalinga dėl patirto smurto artimoje aplinkoje, nuolatinės nepriežiūros, tėvų priklausomybių nuo alkoholio ar psichoaktyvių medžiagų.
„Globa yra pagalba vaikui užaugti, kai vaikas yra netekęs tėvų globos. Vaikai į globą dažniausiai atkeliauja iš labai sudėtingų sąlygų ir pilni skaudžių patirčių. Jie būna patyrę smurtą, nepriežiūrą, matę tėvų priklausomybes. Dabar visi vaikai gyvena šeimos aplinkoje kaip ir kiti jų bendraamžiai“, - pasakojo D. Španagelis.
Anot globos centro vadovo, ypatingas globėjų trūkumas jaučiamas su vaikais turinčiais negalią ir broliais seserimis. Globėjai jaučia didelį nerimą įsipareigoti rūpintis vaikais, kurie turi specializuotų poreikių arba globoti, kartais po 2 ar net 6 vaikus, nes brolių ir seserų negalima iššskirti ar apgyvendinti skirtinguose miestuose.
D. Španagelis teigia, jog gausių šeimų vaikai, patenka į Šeiminius namus, dėl globėjų trūkumo ir ten gauna visą reikiamą pagalbą.
„Šiai dienai, šeiminiuose namuose gyvena 900 vaikų, kuriems trūksta globėjų. Priežasčių kodėl taip yra daug - vieni bijo įsipareigoti, atsakomybės, kiti jaučia stigmas, jog globojamas vaikas bus kitoks. Didžioji dalis vaikų, kuriems trūksta globėjų yra vaikai su negalia, specialiaisiais poreikiais, delinkventiniu elgesiu, taip pat didelės grupės brolių sesių ir paaugliai. Kartais vaikai atkeliauja su protinėmis arba fizinėmis negaliomis, būna vaikų su specialiaisiais poreikiais, raidos sutrikimais. Globėjams tai yra didžiulis iššūkis, nes tam reikia specialios pagalbos ir žinių. Vaikams turintiems negalią, ypatingai sunku rasti globėjų šeimą, todėl neretai jie yra globojami šeiminiuose namuose“, - sako globos centro vadovas.
Budintys Globotojai: Laikina Pagalba Vaikams
Dėl įvairių priežasčių be šeimos likę vaikai keliauja pas budinčius globotojus, kurie laikinai užtikrina vaikams saugią ir mylinčią aplinką bei visą reikiamą pagalbą, - priima vaiką į savo namus tam laikotarpiui, kol tėvai kartu su specialistų pagalba įveiks iškilusią krizę arba kraštutiniu atveju teismui priėmus sprendimą dėl tėvų valdžios ribojimo, - bus surasti nuolatiniai globėjai.
Anot pašnekovo, pasitaiko atvejų, kai vos gimę kūdikiai yra paliekami ligoninėse.
„Ligoninėje kūdikiai, kartais yra paliekami dėl pogimdyvinės depresijos, kartais dėl neplanuoto nėštumo ar išprievartavimo. Dažniausiai moterys nežino kur kreiptis pagalbos, tačiau ją galima rasti krizinio neštumo centre, taip pat kiekvienoje poliklinikos psichikos sveikatos centre. Visi vaikai, jeigu jų artimoje aplinkoje nėra asmenų galinčių jais pasirūpinti ir suteikti namus, keliauja pas budinčius globotojus“, - teigė jis.
Pasak SOS vaikų kaimo Lietuva globos centro vadovo, natūralu, kad gyvenant kartu, vaikas tampa budinčio globotojo šeimos dalimi. Budintys globotojai patiria daugybę įvairių jausmų, kai tenka jį perduoti kitiems globėjams ar įtėviams, išgyvenimai būna itin sunkūs ne tik vaikams, bet ir globėjams.
„Globėjas absoliučiai daro viską ką daro tėvai - nuo pusryčių ruošimo, drabužių pirkimo, būrelių lankymo iki pasakų sekimo vakare. Todėl kai globoji kūdikį nuo kelių mėnesių ar vaiką nuo trejų, - jis tampa tavo vaiku. Ir kai ateina laikas jį perduoti kitai globėjų šeimai, jausmas toks, lyg paliktum savo vaiką. Tiek vaikams, tiek globėjams tai yra labai sunkūs potyriai“, - sako D. Španagelis.
Rasos Stasiškės Patirtis: Nuo Vaikų Globos Namų Iki Šeimos Namų
Kai jonavietei Rasai Stasiškei buvo trylika metų, ji kartu su klasės draugais pirmą kartą apsilankė tuometiniuose vaikų globos namuose. Pamatytas vaizdas ir emocija buvo stiprūs - tokie stiprūs, kad nepaleido ilgus metus.
„Tėvams, sugrįžusi į namus, ramybės nedaviau daug metų. Pamenu, jau vėliau vaikučiai apsikabindavo kojas ir sakydavo: būk mano mamytė. Šiandien ji - Jonavos socialinių paslaugų centro budinti ir nuolatinė globėja. Dabar jos namuose auga šeši vaikai, o neseniai jų buvo aštuoni.
„Pati turiu dvi dukras, dabar jos jau suaugusios. Visada norėjau, kad mūsų šeimoje gyventų ir berniukas. Taip pradėjau globoti berniuką, kuris į mūsų namus atkeliavo iš vaikų globos namų. Paskui atsirado bendruomenės, susipažinau su kitais globėjais. Man pasiūlė laikinai pagloboti dar vieną vaiką, tada - kitą, kol savo problemas susitvarkys tėvai ir vaikai galės grįžti į šeimas. Taip visa tai ir prasidėjo, o vėliau tapo gyvenimo būdu“, - pasakojo R. Stasiškė.
- Turiu tris nuolatinius ir tris laikinus globotinius. Kiek seniau buvo dar dvi mergaitės, tad iš viso aštuoni. - Vyriausiam bus 15, kitam berniukui 12, o mažiausiai mergaitei netrukus bus 9 metai. Juos globoju nuolat, ne laikinai. Pirmasis mūsų namuose apsigyveno dabar dvylikametis berniukas, kurį pasiėmiau iš vaikų globos namų. Jį, dar kūdikį, mama buvo palikusi ligoninėje. Mergaitę atvežė kai jai buvo metukai. Pradžioje buvo laikina globa, tėvai bandė susigrąžinti vaiką. Tačiau jiems su savo problemomis susitvarkyti nepavyko, tad tapau nuolatine globėja.
- Laikinai globai, kuri gali tęstis iki metų, vaikai atvežami kai suklumpa jų tėveliai ir nėra galimybės vaikų prižiūrėti giminaičiams. Kiek esu laikinai globojusi vaikų - dažniausiai jie grįžta pas tėvus ir tai labai smagu. Kiekvienam vaikui svarbūs tėvai, kad jie augtų savo šeimose. Jie jų ilgisi. Tačiau liūdna tada, kai matai, jog tėvai su savo problemomis nesusitvarko.
- Labai įvairaus. Pati mažiausia buvo naujagimė, dviejų savaičių. Ji pas mane gyveno mėnesį, paskui ją įsivaikino.
- Kartą, pamenu, buvo mergaitės, kurios iš karto prie manęs pribėgo ir apsikabino, pradėjo pasakoti savo istorijas. Kiti - pasimetę, nedrąsūs, bet kai namuose yra daugiau tokio paties likimo vaikų - jie lengviau adaptuojasi. Tada drąsiau.
- Taip, dalyvaujame mokymuose. Per metus vyksta 160 valandų mokymai su psichologais, psichiatrais, taip pat seminarai. Apskritai šis gyvenimo būdas yra nuolatinis mokymasis. Labai svarbu gebėti suprasti vaiko elgesį.
- Įvairiai. Vieni - Rasa, o kiti - mama.
- Norėčiau būti jų draugė. Aš ir su savo dukromis esu draugė - mes taip bendraujame.
- Minėjote, kad mažiausia mergaitė - kelių savaičių amžiaus. - Mama ją paliko iš karto po gimdymo Kauno klinikose. Kai apie tai buvo pranešta - važiavau į ligoninę pabūti su ja, kad naujagimė nebūtų viena. Ligoninėje praleidau nuo penktadienio iki antradienio, paskui grįžome į mūsų namus, o netrukus mergytę įsivaikino jos brolį globojanti šeima. Kartais, tiesą sakant, kyla įvairios mintys. Juk kai kurios šeimos nueina ilgą kelią, nes negali susilaukti vaikų, kai tuo tarpu kitos moterys štai taip savo vaikus palieka. Antra vertus, gerai, kad palieka, kad neįvyksta nieko baisaus.
- Globa yra ne tik jūsų gyvenimo būdas, tačiau ir darbas - dvidešimt keturias valandas per parą ir be jokių laisvadienių. - Būna, išvažiuoju kelioms dienoms. Pavyzdžiui, į sanatoriją. Tada vaikus prižiūri vyras, padeda ir mūsų suaugusios dukros. Tačiau ilgam negaliu. Kai tik pradėjau globoti vaikus - dirbau dar dvejuose darbuose. Netrukus supratau, kad net fiziškai negaliu to daryti. Pamenu, kai išėjau iš abiejų darbų - buvo sunku, nes man visą gyvenimą atrodė, kad taip reikia. Atrodė, kad likau bedarbė, nors tos veiklos čia tiek, kad tik spėk suktis. Kartą net kaimynė juokėsi, klausė, kur aš tiek per dieną važinėju? Taip ir yra - reisuoju visą dieną. Beje, keičiasi požiūris į tai, kas yra daug vaikų (juokiasi). Kai globojau du vaikus, atrodė, kad daug. Pagalvodavau: o kaip tie, kurie turi kokius aštuonis? Kaip globoti tiek vaikų? Bet kai pats įsisuki į veiklą, atrodo, kad to nė nejauti. Kai globojau aštuonis, o dvi mergaitės grįžo į savo šeimą - tarsi kažko trūksta, namuose pernelyg tylu.
- Žinoma, nes esi tarsi po padidinamuoju stiklu. Paimi vaiką, nuvedi į mokyklą ir kartais sulauki pretenzijų, kad jis nemoka vieno ar kito. Tačiau kaip per naktį ar savaitę tu jį gali išmokyti? Net tos pačios higienos - elementariausios - išmokyti būna sudėtinga. Mums atrodo, kad tai natūralu, bet iš tiesų taip nėra. Arba gali sulaukti priekaištų iš kaimynų, kad vaikas į jų kiemą įmetė akmenį. Vienas mano globojamas berniukas yra tikrai padūkęs, jis negali susikaupti, tad vis tenka dėl jo elgesio keliauti į mokyklą. Kartais išgirstu: ji nieko neveikia, sėdi namuose ir globoja vaikus. Tarsi vos ne už dyką pinigus gauni, bet už tuos pinigus vaiką reikia ir aprengti, ir pavalgydinti.
- Kai kurie. Vieni sąmoningai nekalba, suvokdami, kad negali nieko blogo sakyti apie mamą. Tik kartais, būna, išsprūsta, kas buvo. Kiti atviresni, labiau pasakoja savo patirtis.
- Taip. Kai kurie vaikai tiek įpratę prie tokio gyvenimo, kad tai, kas mus atrodo nenormalu, jiems yra normalu.
- Kai kelioms dienoms išvažiuoju į sanatoriją - visuomet skambinu paklausti, kaip sekasi vaikams, ką jie veikia. Pasiilgstu. Tik atrodo, kad tai ne tavo, o svetimas vaikas, bet kai jie grįžta į šeimas, ypač mažesni, verki. Skauda širdį. Būna, ir savaitę verki, nes tas vaikas juk tavo išmyluotas. Kai mano namuose buvo naujagimė ir žinojau, kad globosiu tik kelias dienas - atrodo, kad bijai net bučiuoti, nes jei bučiuosi, tada atsiras kitoks ryšys.
- Kaip ir taip, nors kartais būna, kad prapuola. Su vienais ryšys didesnis, su kitais - mažesnis. Pastebėjau, kad kai kurioms mamoms tokia situacija yra patogi. Juk žinai, kad tavo vaikai prižiūrėti, kartą per savaitę susitinki, vaišių atneši, nusivedi į baseiną. Jos gal ir galėtų, jei norėtų, vaikus pasiimti.
Kartais viešoje erdvėje stebiu situacijas, skaitau komentarus. Žmonės piktinasi, kad vaikas iš šeimos paimamas. Bet niekas taip paprastai neateina ir vaikų nepaima. Yra priešistorė, tėvai būna stebimi socialinių darbuotojų. Lietuvoje būta įvairių atvejų, tragedijų, kai tėvai savo vaikus nužudo, sunkiai sužaloja. Tada visuomenė irgi piktinasi: o kur buvo tarnybos?
Vaiko ir Šeimos Gerovės Centras (VŠGC) šiandien
Buvusiuose Jonavos vaikų globos namuose, dabar vadinamame Vaiko ir šeimos gerovės centre (VŠGC), šiuo metu gyvena 41 pabėgėlis iš Ukrainos. Atvykėliams įstaiga teikia informavimo, konsultavimo, palydėjimo paslaugas, ieško įvairių užimtumo būdų.
Pasak VŠGC direktorės, karo pabėgėliai apgyvendinami buvusių šeimynų patalpose, kuriose yra didelis bendravimo kambarys, keturi miegamieji, virtuvė, sanitarinis mazgas. Kitaip tariant, tai tarsi būstas, kur gali gyventi po 12-15 asmenų.
„Laikinojo prieglobsčio ieško mamos su vaikais. Dabar turime 41 asmenį, tad, esant reikalui, galėtume įkurdinti dar 9 žmones. Atvykusiųjų būryje - 25 vaikai ir 16 suaugusiųjų, nelydimų nepilnamečių nėra. Įstaigoje gyvena dvi ukrainietės be mažamečių. Mažiausiam pabėgėliui dar tik penkeri metai, o vyriausiajai moteriai - 63-eji“, - supažindino E. Markucevičienė.
„Malonu pažymėti, kad moterys susirado darbą įvairiose bendrovėse - „Baldai Jums“, „Jonavos paslaugos“, „Pavėsio“ bare. Visi moksleiviško amžiaus nepilnamečiai mokosi „Lietavos“ ir „Neries“ pagrindinėse mokyklose. Vieni jų mokosi nuotoliniu būdu, kiti mokymosi įstaigą lanko kasdien ar porą dienų per savaitę. Keturi jaunuoliai, baigę 10 klasių, nori būti virėjais, statybininkais, tad žinių siekia Politechnikos mokykloje.
Karas kiekvieno atmintyje paliko skaudžių prisiminimų, pabėgėliai, palinkę prie interneto, „gaudo“ pranešimus iš gimtosios šalies, kurioje paliko nemažai ir artimų žmonių, ir draugų, ir pažįstamų. Ir VŠGC pasiekė tragiška žinia apie dviejų mergaičių žuvusį tėtį.
„Suprantame, kaip sunku šiems žmonėms, likusiems be savo būstų, matyti sugriautus namus Ukrainoje, karo siaubiamą šalį. Visi dėkoja už jų priėmimą, rūpinimąsi suaugusiais žmonėmis ir vaikais. Galbūt tėvynės tragedija turėjo įtakos mamų ir jų atžalų santykiams.
Vaiko ir šeimos gerovės centre laikinai apgyvendinti ukrainiečiai atvyko iš įvairių Ukrainos vietų, bet daugiausia jų iš Zaporižės regiono. Nuo karo su vienuolikamete dukra pabėgusi Julija sakė gyvenusi Orechove, Zaporižės srityje.
„Iki galimybės trauktis iš karo zonos, buvome įkalintos rūsyje. Mums pasisekė ištrūkti iš to pragaro, kuriame ir dabar verda nuožmūs mūšiai. Daugiau negu mėnesį mūsų kariai patiria rusų apšaudymus ir sprogdinimus, bet nepasiduoda agresoriui ir neįleidžia jo į Zaporižę, o į Orechovą nuolat skrieja priešo raketos. Žodžiais sunku papasakoti, koks ten košmaras. Mes tikimės, kad Ukraina nugalės priešą, neleis okupuoti mūsų gimtosios šalies, vėl ateis ramus gyvenimas.
Ji pasidžiaugė, kad pavyko įsidarbinti virėjos padėjėja bare „Pavėsis“, kolektyvas maloniai sutiko, noriai paaiškina, jeigu kyla klausimų.
„Man Lietuva atrodo labai graži, stebina savita gamta, pavyzdžiui, rytą lyja lietus, o vakare ima šviesti saulė. Ukrainoje gamta vienokia, Lietuvoje - kitokia.
Seserys Katia ir Nastia bei jų draugė Sonia, su kuria susipažino kelionės iš Ukrainos metu, prisipažino labai nerimavusios, nes nežinojo, kur bus ta laikino gyvenimo stotelė.
„Pirmomis naktimis vis šokdavom iš miego, nes pasigirsdavo garsai, panašūs į šaudymus. Galvojome, kad ir čia, Lietuvoje, prasidėjo karas, nuo kurio mes bėgome. Moksleivės prisipažino, kad lietuvių kalbos niekada nesimokė, bet per trumpą laiką jau įsisavino nemažai žodžių ir šiandien gali lietuviškai prisistatyti bei papasakoti apie savo šeimą.
„Čia, Lietuvoje, mums suteikė ramybę, rūpinasi mūsų užimtumu, sakykime, šiandien atvykome į tokią gražią sodybą, kur plati erdvė, didžiulė teritorija, galima pasiausti. Visa aplinka labai panaši į vienos mano draugės sodybą Ukrainoje. Net šuo labai panašus. Labai gražūs peizažai, žydi medžiai, pavasaris, netoli teka upė. Tačiau net ir čia, kur nereikia bijoti nei bombų, nei sprogdinimų, negirdėti sirenų gausmo, mergaitės negali pamiršti įvykių savo šalyje.
Seserys tyliai prasitarė, kad kovodamas su priešu žuvo jų tėtis, kad jų butas kol kas dar nesugriautas, o draugės namą susprogdino. „Dabar ji nebeturi, kur gyventi ir vadina save „bomže“. Bet mes labai norime namo. Internete aiškinama, kad šiandien (gegužės 9-ąją - I. B.) bus nuspręsta - karas baigsis ar dar labiau išsiplės. Mums reikia savo namų, kur gimėme, kur paliko daug draugų.
Svetingi šeimininkai pakvietė atvykusius ukrainiečius prie skanumynais nukrauto stalo. Karo pabėgėliai prisipažino pirmą kartą ragaujantys bulvių plokštainio, nes jų gimtinėje toks patiekalas negaminamas.
„Būdami čia, pamiršome visus sunkumus ir karo siaubą. Čia labai gera, ačiū už priėmimą, maloniai praleistą popietę ir draugiškumą. Grįžę į Ukrainą papasakosime apie tai, ką šiandien čia matėme - senovinę sodybą, visokius buities reikmenis, atspindinčius lietuvių tautos praeitį.
Statistika:
| Metai | Globos forma | Vaikų skaičius |
|---|---|---|
| 2018 | Institucinė globa | Didelės grupės |
| Šiandien | Šeimos aplinka | Visi vaikai |
| Šiandien | Šeimyniniai namai | 900 |
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Neįtikėtini Džinsiniai Švarkai Vaikams Internetu – Stilingas Komfortas Mažiesiems!
- 10 Draugiškiausių Šunų Veislių Vaikams – Atraskite Tobulą Draugą!