Jonas Navickas gimė 1959 m. balandžio 10 d. Palangoje Leonardo ir Živilės Antanaičių šeimoje. Mokėsi Telšių 3-oje vidurinėje mokykloje.

Už dalyvavimą pogrindinės bendrijos „Laisvės vyčiai“ veikloje pašalintas iš mokyklos ir nuteistas kalėti nepilnamečių kolonijoje. 1977 m. 1977-1982 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Po studijų 1982-1983 m. buvo Šalčininkų rajono Poškonių aštuonmetės mokyklos direktorius, 1983-1985 m. Nuo 1982 m. rašė literatūrines recenzijas „Pergalės“ (vėliau „Metų“), „Nemuno“, o literatūrinio pobūdžio straipsnius „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalams.

1988-1989 m. 1988 m. tapo pirmosios sąjūdinės Lietuvos jaunimo organizacijos - lietuvių jaunimo bendrijos „Lituanica“ - vienas iš steigėjų, 1989 m. Nuo 2003 m. buvo „Vilniaus televizijos“, 2004-2009 m.

2003 m. apdovanotas Lietuvos pramoninkų konfederacijos premija, 2004 m. 2007-2017 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus pavaduotojas, 2008-2015 m. 2015-2017 m. 2016 m. apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukime Lietuvai“, 2017 m. 2017-2022 m.

Alfonso Jono Navicko Biografija

Alfonsas Jonas Navickas gimė 1936 m. kovo 19 d., poetas, aktyvus visuomeninio kultūrinio gyvenimo veikėjas. 1936-1953 m. gyveno Šemetaičių kaime. 1946-1953 m. mokėsi Žilių (Kuršėnų rajonas) pradinėje, vėliau septynmetėje mokykloje. Nuo 1954 m. gyvena Klaipėdoje. 1956-1959 m. tarnavo TSRS kariuomenėje. 1962-1967 m. mokėsi Klaipėdos politechnikume (dabar Klaipėdos valstybinė kolegija), įgijo techniko-statybininko specialybę. 1956-1996 m. dirbo techniku, inžinieriumi, projektuotoju, meistru Klaipėdoje. Kūrybą publikuoja nuo 1959 m. 1968-1969 m. buvo Klaipėdos jaunųjų literatų būrelio pirmininkas. 1971 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekciją, 1981-1982 m. buvo šios sekcijos valdybos pirmininkas. 1989-1998 m. Žemaitijos rašytojų bendrijos pirmininko pavaduotojas. Eilėraščių versta ir publikuota rusų, latvių, lenkų, vokiečių kalbomis užsienio periodikoje ir įvairiuose almanachuose, antologijose. 2016 m.

Bibliografija

• Skruzdės metai: eilėraščiai vaikams.
• Vieversio namai: eilėraščiai.
• Gudrusis šamas: eilėraščiai vaikams.
• Grybų lietus: eilėraščiai vaikams.
• Dūzgia vėjo akmuo: eilėraščiai.
• Vaikų knygelė: eilėraščiai vaikams.
• Pasirinkimas: eilėraščiai.
• Vieninteliam laikui: eilėraščiai.
• Donelaičio kelyje: eilėraščiai.
• Pagautas buvau kelionėj: eilėraščiai.
• Paulius Drevinis. Nekrisk, žvaigždele: eilėraščiai, sibirietiška autobiografija, atsiminimai apie Paulių Drevinį, Paulius Drevinis apie save.
• V. Orlovas. Kelias už horizonto: eilėraščiai.
• V. Orlovas. Į šviesą: eilėraščiai ir epigramos.
• Prūsija literatūros veidrodyje: poezijos antologija.
• Robert Frost: eilėraščiai. - Vilnius: Šiaurės Atėnai, 2011 05 20, nr.
• Poezija: (B. Bartfeld, I. Belov, Ch. Chol, R. Frost, L. Yi, L. Bo, R. Tagore, Sh. Yue, G. Tukay kūrybos vertimai).
• Žurnalas vaikams „Tipu tapu“, 2010, nr. 3, 2011, nr. 3, 4, 2012, nr. 2, 3, 2013, nr. 1-6, 2014, nr.

Apdovanojimai

• 1982 m.
• 1986 m.
• 2011 m. Klaipėdos totorių bendrijos padėkos raštas už Tatarstano poeto G.
• 2017 m. - Europos totorių aljanso (ATA) medalis, už kultūros saugojimą, vystymą ir populiarinimą Europoje.

Aleksas Navickas

Aleksas Navickas gimė 1928 m. gruodžio 25 d., Pavartyčių k. (Radviliškio raj.) - 2011 m. gruodžio 19 d. Anykščiuose. Tėvai: Gasparas Navickas (1893-1932) ir Anelė Zlatkutė-Navickienė-Bitienė (1901-1987) iš Rubikių - žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai, turėjo 15-32 hektarus žemės. Prosenelė (motinos tėvo motina) Rozalija Baranauskaitė-Zlatkienė (1832-1918) - poeto ir vyskupo Antano Baranausko (1835-1902) sesuo.

• Buvo vidurinis vaikas trijų vaikų šeimoje, bet broliai Jonas Navickas (1927-1927) ir Kazys Navickas (1929-1932) mirė vaikystėje.
• Tėvui anksti mirus, nuo 1934 m. augino patėvis Justinas Bitė (1902-1988) - amatininkas kalvis.
• 1936-1940 m. mokėsi Pavartyčių (Radviliškio raj.) pradžios mokykloje.

1940-1944 m. A. Navickas nesimokė, dirbo šeimos ūkyje. 1944-1946 m. jis eksternu baigė Šeduvos (Radviliškio raj.) progimnaziją, 1946-1949 m. mokėsi Šeduvos gimnazijoje, bet 1949 m. kovo 26 d., vengdamas tremties, iš 7-osios klasės pasitraukė, nebaigęs mokslo, ir su motina išvyko slapstytis į jos tėviškę Rubikiuose. 1949-1950 m. A. Navickas trumpai gyveno Dūkšte (Ignalinos raj.), dirbo Dūkšto girininkijoje buhalteriu. 1950-1953 m. 1953-1955 m. A. Navickas vėl gyveno Dūkšte (Ignalinos raj.) ir dirbo Dūkšto mašinų-traktorių stotyje buhalteriu. Sukūręs šeimą, jis 1955 m. persikėlė į Anykščius ir čia liko iki gyvenimo pabaigos.

1955-1959 m. A. Navickas dirbo Anykščių mašinų-traktorių stotyje buhalteriu-instruktoriumi kolūkinei apskaitai, 1959-1965 m. Nebaigęs vidurinio mokslo ir sovietinės valdžios persekiojamas dėl tėvų socialinės padėties, jis negalėjo studijuoti aukštojoje mokykloje išsirinktos lietuvių kalbos ir literatūros arba miškininkystės, todėl 1955-1960 m. Dirbdamas A. Navickas toliau studijavo ir 1963-1968 m. 1965-1988 m. jis dirbo Anykščių kelių valdyboje meistru, buvo kelių remonto punkto viršininkas, kol išėjo į pensiją. Du dešimtmečius jis prižiūrėjo apie 150 kilometrų ilgio Skiemonių, Burbiškio, Kurklių ir Svėdasų apylinkių kelių būklę. 1988-1993 m. Nuo vaikystės A. Navickas domėjosi grožine kūryba, pirmąjį eilėraštį sueiliavo dar nemokėdamas skaityti. Ankstyvoji jo kūryba neišliko - pokario metais siaučiant trėmimams kartu su kitu namų turtu dingo ir jo pirmųjų eilėraščių sąsiuviniai. Sunkiai išgyvenęs šį praradimą, jis kelis dešimtmečius išvis buvo nutolęs nuo meninės kūrybos. Nuo XX a. A.

• 1997 m.
• 1999 m.
• 2005 m.
• 2006 m.
• 2007 m.
• 2008 m.
• 2009 m.
• 2011 m.

A. Navicko poezija nuo 1981 m. Jis buvo vienas iš pirmųjų 1981 m. A. Navickas tapo Anykščių rajono laikraščio "Kolektyvinis darbas" ir Anykščių rajono "Lenino keliu" kolūkio valdybos kasmetinio rašinių konkurso laureatu (1985, 1986 m.). Už apsakymų knygą "Gandro mirtis" jis buvo apdovanotas IX Rytų Lietuvos literatų konkurso pirmąja premija (2005 m.). Vedė 1954 m., žmona Birutė Tranelytė-Navickienė (1931-2013) - medikė. Vaikai: Vilma Navickaitė-Burinskienė (g. 1959 m.) - matematikė informatikė, emigrantė Norvegijoje, Sigitas Navickas (g. Mirė 2011 m. gruodžio 19 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių naujosiose kapinėse šeimos kape šalia artimųjų - motinos ir patėvio.

Kapą ženklina du akmeniniai paminklai - stela ir kompozicija, dviejų spalvų šlifuoto akmens kompozicijoje iškaltas įrašas: "Navickai / Aleksandras 1928-2011 / Birutė 1931-2012". Aleksas Navickas.

Vytautas Navickas

Vytautas Navickas gimė 1936 m. gegužės 25 d. Baigė Mažeikių vidurinę mokyklą, dėl savo tėčio biografijos turėjo atsisakyti svajonės tapti mediku, bet sugebėjo įstoti į Kauno politechnikos institutą, kur įgijo inžinieriaus specialybę. Jo tėvas, dirbęs Klaipėdos geležinkelyje, sovietinės valdžios buvo įkalintas, kaip politinis kalinys išsiųstas į Sibirą, kur netrukus mirė. Dėl to, likusi šeima persikėlė į Kretingą, o paskui į Viekšnius, Mažeikių raj.

Vytautas 1961 m. Kaune sukūrė šeimą. 1963 m. jis gavo paskyrimą dirbti Vilniuje Centriniame statybininkų mokymo kombinate, tapo šios įstaigos direktoriumi ir išbuvo šiose pareigose iki pat pensijos.

Fotografo Stasio Navicko retrospektyvinė paroda

Fotografo Stasio Navicko retrospektyvinė paroda Zarasų krašto muziejuje 2025 m. Fotografas Algimantas Navickas Zarasų krašto muziejuje pristatė savo tėvo fotografo Stasio Navicko (1907-1975) retrospektyvinę kūrybos darbų parodą. Visa fotografo S. Navicko kolekcija išsaugota artimųjų dėka, bet parodos sudarytojas ieškojo nuotraukų ir zarasiškių albumuose, jas restauravo, skaitmenino, maketavo - darbas truko pusantrų metų. A. Navickas yra Zarasų fotografų klubo vadovas, pristato visuomenei savo kūrybos darbų personalines, taip pat grupines parodas, publikuoja albumus. Manau, niekas nebūtų parengęs šios parodos geriau nei jis.

Norint suprasti, kuo paroda skiriasi iš kitų, svarbu atkreipti dėmesį į pastaraisiais keleriais metais atrastas nežinomų fotografų kolekcijas. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvuose Vilniuje buvo atrasti prieš šimtą metų gyvenusio fotografo Antano Ingelevičiaus (1892-1947) nuotraukų negatyvai. Zarasų gyventojai ir miesto svečiai šiuo metu turi galimybę pirmą kartą susipažinti su fotografo S. Navicko kūryba.

Parodos autorius fotografas Algimantas Navickas. Fotografas A. Ingelevičius gimė Novoaleksandrovsko (dabar Zarasų) apskrityje. Paauglystėje mokėsi Sankt Peterburgo gimnazijoje, grįžęs į Lietuvą gyveno ir dirbo Kaune. Mirė Vilniuje 1947 m. Po fotografo mirties nežinomas asmuo atnešė į muziejų ir padavė tarnautojui paketą su negatyvais. Ant jo buvo užrašyta tik pavardė. Paketas aštuoniasdešimt metų išgulėjo muziejuje visų užmirštas. Alantos fotografo D. Putnos nuotraukos taip pat aštuoniasdešimt metų išgulėjo batų dėžėje fotografo dukros namuose, o neseniai garbaus amžiaus moteris parodė šias nuotraukas kolekcininkui Vaidotui Žukui.

Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai atkūrė A. Ingelevičiaus biografiją. Surado visus dar likusius fotografo darbus, juos susistemino, aprašė, katalogavo, skaitmenino, išspausdino ir parengė didžiulę parodą. Jai pristatyti sukūrė reklaminį filmuką, parašė publikacijų, paskelbė informaciją radijuje ir TV. Šį tiriamąjį parengiamąjį darbą trejus metus dirbo gausus būrys Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojų. Paroda Vilniuje buvo eksponuota 2022-aisiais, o dar po metų Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Ta proga Lietuvos nacionalinis muziejus Kauno miestui dovanojo fotografijų ekspoziciją kaip ryškiausią ir itin vertingą istorinį palikimą. Kūrybinį kaip fotografo gyvenimą A.

Neseniai Lietuvos nacionalinis muziejus išleido albumą su visa fotografo A. Ingelevičiaus kūryba. Tiražas, skelbiama, jau beveik išparduotas. Paroda, katalogas, albumas - toks yra muziejinių tyrimų rezultatas. Tai išliekamąją vertę turintys darbai. Kolekcininkas V. Žukas pasirūpino Alantos fotografo D. Putnos fotografijų pristatymu visuomenei - buvo sukurta Lietuvos televizijos laida. Joje apie šį atradimą kalbėjo laidos „Daiktų istorijos“ žurnalistas ir vedėjas Saulius Pilinkus.

Kodėl muziejai ir valstybė eikvoja didžiules lėšas ir energiją, siekdami pristatyti naujai atrastą istorinį paveldą? Kas nuotraukose užfiksuota? Pusę kolekcijos sudaro A. Ingelevičiaus šeimos kasdienybė, kaip ir fotografo S. Navicko kolekcijoje, kur matome šeimos gyvenimą namuose, sode, iškylose į gamtą. Vertinga nuotraukose yra laiko dvasia, sustabdytos praėjusio laiko akimirkos, į mus žvelgiančių žmonių veidai, jų laikysena stovint prieš fotografą, to laiko moterų ir vyrų apranga, jų šukuosenos, pozos, buitis, aplinka. Nėra emociškai išraiškingesnio istorinio dokumento už talentingo fotografo sustabdytą, o kartais surežisuotą akimirką. Ypač jei nuotraukų kolekcija gausi, tokia kaip S. Navicko ar A. Nuotraukos paliečia širdį, skatina gilintis, domėtis istoriniu laikotarpiu, kartu jos nuostabiai ir įtikinamai atkuria regimą praėjusio laiko dvasią. Tai yra dokumentai, metraščiai ir sykiu meno kūriniai. Mes galime įsižiūrėti į fotografo išsaugotų žmonių veidus, atpažinti juose savo senelius ir tėvus. Tai mūsų šaknys - čia me tokie, kokie buvome prieš šimtą metų! Kolektyvinė tautos atmintis - apčiuopiama bendra mūsų krašto istorija. Ji graži, brangi ir nekintanti.

Zarasų istorija S. Zarasų muziejuje krašto istorijos faktų nėra daug pristatyta ir išsaugota, ypač menkai atspindėtas tarpukaris. Bėgant metams vis sunkiau rasti autentiškų liudijimų. Todėl tai, kas iš tiesų susiję su miesto ar krašto istorija, yra labai vertinga. Netiesa, kad muziejuje nėra nieko pastovaus, kad jame lyg universalinėje parduotuvėje turėtume stebinti lankytojus naujomis moderniomis prekėmis, bijodami būti nepaklausūs. Istorija yra jau įvykęs faktas, kuris nekinta, tik reikia ją gerbti ir mokėti nemeluojant atskleisti. Daryti tai reikia įtaigiai. Kartais vertinga istorinė medžiaga nėra paslėpta, ji guli visiems matoma, bet neatpažinta. Mūsų amžininkas fotografas A. Navickas daug metų yra pasikabinęs svetainėje ant sienos puikų septynių nuotraukų koliažą. Visi, kas lankėsi Rasos ir Algimanto Navickų namuose, atkreipė dėmesį į paveikslą su jo tėvo S.

Pirmą kartą pamatytos šios nuotraukos įsiminė. Vėliau Algimantas parodė man savo tėvo archyvą. Mes daug kartų diskutavome, kad šią kolekciją būtina iškelti į viešumą ir pristatyti miesto gyventojams bei Zarasų svečiams. Dėkui Dievui, pavyko įtikinti Algimantą. Tik tada kreipiausi raštu į rajono merę Nijolę Guobienę su prašymu išsaugoti tarpukario ir okupacijos metais dirbusio fotografo S. Navicko kūrybinį palikimą. Fotografo S. Navicko nuotraukos parodoje supažindina mus su XX a. pradžios lietuvių bendruomene, ypač jaunimu, miestelėnais, kurie fotografavosi ateljė, taip pat su jo šeimos gyvenimu. Muziejuje eksponuojama ir Zarasų fotografo Moisiejaus Botviniko (1901-1984) kolekcija. Joje parodomas M. Botviniko šeimos ir žydų bendruomenės gyvenimas Zarasuose tarpukariu.

Tarpukario inteligentijos, dvasininkų, mokytojų, teisininkų, jaunimo religinių bendruomenių gyvenimą ir kultūros renginius Zarasuose matome garbės kanauninko Petro Raudos (1894-1974) kolekcijoje. Minimas albumas zarasiškiams žinomas tik iš interneto. Jis yra visiškai netirtas ir nepristatytas krašto istorijos muziejuje, nors labai daug nuotraukų daryta Zarasuose. Paroda, kurią gegužės pradžioje atidarėme Zarasų krašto muziejuje, yra dalis didelio projekto, kuris galėtų būti pagrindinis akcentas Zarasams 2028-aisiais tampant Lietuvos kultūros sostine. Tęstinumą užtikrintų Kultūros ministerijos, Zarasų krašto muziejaus ir rajono savivaldybės finansavimas bei parengtas detalus tęstinis veiklos planas. Rajono merė N. Guobienė projektui pritaria.

Projektas liudytų dvasinio paveldo perimamumą iš kartos į kartą, taip pat meilę gimtajam miestui. S. Navickas Zarasuose gimė, augo, kūrė, dirbo, statėsi namus, auklėjo vaikus, sodino vaismedžius ir gėles. Zarasuose jis ir palaidotas. Stasys Navickas Zarasuose 1947 m. Fotografo S. Fotografas S. Navickas gimė 1907 m. Vaikystėje susirgo poliomielitu - tuo metu vaikų mirštamumas nuo poliomielito siekė beveik 100 procentų. Tikėtina, kad vaikui išgyventi padėjo vienintelis Zarasų gydytojas Dominykas Bukontas. Berniukas pasveiko, bet liko neįgalus. Kaip D. Putna, M. Botvinikas, A. Ingelevičius ir daugelis kitų to meto jaunų vyrų, viltingai žvelgusių į ateitį, S. Navickas savarankiškai rinkosi profesiją, pats išmoko fotografo amato.

Kai 1926 m. kunigas dr. Jonas Steponavičius (1880-1947) pastatė Zarasuose gimnaziją, gražų, didingą pastatą, kuriame dabar įkurtas muziejus, Stasys pastatė priestatą prie savo tėvų namų ir pradėjo fotografo karjerą, siūlydamas paslaugas vietiniams ir atvažiuojantiems. Jam sekėsi. Po penkerių metų Smėlynės gatvėje jaunas fotografas pastatė individualų gyvenamąjį namą, prie jo perkėlė savo fotoateljė ir pavadino ją „Fotografija“. Kai garbės kanauninkas P. Rauda 1934 m. vežė į Stelmužę Zarasų inteligentus ir sustatęs prie ąžuolo fotografavo, dvidešimt septynerių metų fotografas S. Navickas kūrė ciklą su jaunimu gražiausiose Zarasų apylinkės vietose.

Įkvėptas gamtos vaizdų, subūrė grupę pažįstamų jaunuolių ir eksperimentavo fotografuodamas. Naudojo stovą, tai leido pačiam įsitraukti į fotografuojamų žmonių grupę. Pasisiuvo baltą kostiumą, nes suprato, kad baltai vilkinti figūra puikiai išsiskiria peizažo fone. Kokia apranga tiktų fotosesijoms, aiškino ir savo modeliams.

Garbės kanauninkas P. Rauda taip pat mėgo pastatymines improvizuotas kompozicijas fotografijoje, o susirinkęs jaunimas ir vyresnieji mielai įsitraukdavo į žaidimą. Ar S. Navickas buvo pažįstamas su garbės kanauninku P. Rauda? Sunku patikėti, kad provincijos miestelyje kas nors nepažintų bendruomenės sielos P. Raudos ar lengvai bendraujančio gimnazijos direktoriaus kunigo dr. J. Steponavičiaus. Žinomesnius žmones tuo metu Zarasuose galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ištisą dešimtmetį Zarasams paaukojusį puikų kleboną Antaną Jušką fotografas S. Navickas tikrai pažinojo, nes kunigų prašymu fotografuodavo bažnyčioje.

Pamilti gimtojo miesto istoriją galima pažinus praeityje dirbusiųjų lūkesčius ir svajones. Tai buvo taurios sielos, drąsūs, kūrybingi, pasiaukojantys žmonės, kurių sukurtas dvasinis turtas niekur nedingo - mes tiesiog jo nepažįstame. Okupacija brutaliai nutraukė šį perimamumą, fiziškai sunaikino ištisą kartą. Mūsų pareiga yra atgaivinti istorinę atmintį, parodyti čia gyvenusiųjų kūrybinį potencialą. Be šios istorinės atminties, kuri pripildo širdį pasididžiavimo, dabartinis jaunimas auga tarsi kerpė dykynėje; vis dairosi svetur, nes nėra ugdomi mylėti savo kraštą. Patys nebranginame kilnių čia gyvenusių asmenybių ir nemokame įskiepyti pagarbos bei pasididžiavimo savo vaikams. Jaunimas auga nematydamas, į ką lygiuotis. Tai padėkime jiems, atverdami šiuos turtus. Fotografo S.

žymės: #Gime

Panašus:

• Jeronimo Miliaus įspūdinga biografija ir nepakartojama muzikinė karjera
• Nežinomi Faktai apie Žymius Lietuvos Čepinskius: Jono ir Vilhelmo Įkvepiančios Biografijos
• Jono Valančiūno Įkvepianti Biografija: Nuo Pradžių Iki NBA Žvaigždės
• Vaikiškas Maniežas: Sužinokite Geriausius Tipus ir Patarimus Priežiūrai
• Dramblio Nėštumas: Neįtikėtini Faktai Ir Įdomybės, Kurių Dar Nežinojote!