Asmenybė, kurios gyvenime viskas atėjo anksti: pirmasis interviu spaudoje pasirodė vos 15-os, ištekėjo vos po trijų mėnesių pažinties, kai jai tebuvo 21-eri, po to buvo nominuota apdovanojimui už nuopelnus Lietuvai, o dar būdama paaugle Jolita susirgo psichine liga, kuri iki šiol įtakoja jos gyvenimą.
Kūrybos Pradžia ir Paieškos
Jolita, baigusi gimnaziją iš gimtojo Joniškio iškart atvyko į Vilnių. Būdama moksleivė, dar visai vaikas, aš pradėjau intensyviai kurti, piešiau portretus, tai buvo labai mane įtraukianti veikla, kuriai skirdavau daugiausia laiko. Po to man truputį nuobodu pasidarė, pradėjau kurti ne tik pieštukais, bet ir įvairiomis kitomis priemonėmis. Paskutinėse klasėse svarsčiau, kaip toliau elgtis su savo kūrybiniu gyvenimu. Supratau, kad mano egzaminų rezultatai nebus patys geriausi, man teks sugalvoti būdą, kaip savo kūrybiniu keliu eiti. Būdama dvyliktokė išsiunčiau savo piešinėlius įvairioms agentūroms ir viena studija mane priėmė atlikti praktikos.
Po paskutinio - istorijos - egzamino kitą dieną išvykau į Vilnių žinodama, kad čia atvykusi turėsiu kūrybinę praktiką savo svajonių studijoje. Dirbau Valakampiuose, Meno, rezidencijų ir edukacijos centre „Rupertas“. Reikėjo kaip nors užsidirbti pinigų. Iš paskutinių litų, kuriuos turėjau skirti maistui, nusipirkdavau ką nors, iš ko padarydavau printą ir atspausdinusi parduodavau. Netrukus per pirmus metus padariau pirmas savo reklamas, mane pastebėjo reklamos agentūros ir pakvietė dirbti kartu. Darbai pradėjo suktis, dariau daug įvairių su kūryba susijusių dalykų. Dirbau maketuotoja, maisto stiliste ir t. t. Visus įgytus įgūdžius dabar tinkamai panaudoju.
Įkvėpimas ir Kūrybiškumas
Pasak jos, vienas svarbiausių dalykų, padedančių patirti kūrybos džiaugsmą - išsilaisvinti nuo standartų, ribų ir rėmų, pajusti, kad svarbiausias yra pats kūrybos procesas. „Ne piešimas, šokis, vaidyba ar muzikavimas man yra kūryba. Tai tik išraiška, kurią pasirenka pats žmogus. Kūryba visų pirma yra mūsų patirčių rinkiniai, atspindys, kaip tas patirtis esam sudėlioję savo galvoje. Todėl man atrodo, kad visos geros, blogos, liūdnos, nuobodžios ar džiaugsmingos patirtys yra tai, kas mums leidžia kurti.
„Gebėjimai“, „mokėjimas“ yra tikrai ne pagrindinis dalykas, tai tik išraiška, kuri neturi ribų. Todėl ir pati apie save mėgstu sakyti, kad aš tiesiog darau nesąmones. Ir iš to kažkas gaunasi“, - šypsosi J. Vaitkutė. Intuicija, išplečianti realybę. Menininkė įsitikinusi, kad tikrai taip. „Tam, kad galėtum skleistis, pirmiausia turi jaustis saugus, priimtas, išgirstas ir nežlugdomas. Į vaikų dienos centrus visoje Lietuvoje ateinantys vaikai tokios prabangos savo namuose dažniausiai neturi. Ir tą palaikančią, įkvepiančią aplinką jie randa čia“, - sako menininkė.
Pati Jolita teigia, kad tiek kurdama, tiek kasdieninėje veikloje pirmiausia klausanti savęs, stebinti aplinką ir išnaudojanti situacijas, kurias padiktuoja gyvenimas. „Nesąmoningų dalykų darymas visų pirma reiškia, kad pasikliauju savo intuicija, sugeriu patirtis, nuolat priimu sprendimus, kurie vienaip ar kitaip išplečia mano realybę. Kartais tai aiškiai susiję su pojūčiu, kad pradėjau eiti į kitą pusę nei planavau ar buvau sutarusi, kartais tai net nėra labai racionalu, bet man tiesiog intuityviai norisi judėti ta kryptimi.
Asmeninis Gyvenimas ir Pokyčiai
Skirtingais keliais pasuko menininkė Jolita Vaitkutė ir metereologas Silvestras Dikčius. J. Vaitkutė ir S. Dikčius susituokė 2017 m. rugpjūčio 17 dieną, tad 6-ąsias vestuvių metines pasitiks būdami atskirai. „Mes iš karto atradome, kad paprastume galime pastebėti mažus dalykus ir daug iš jų pasiimti. Tarkime, eiti pasivaikščioti, ką nors pastebėti, tuo pasidalinti, iš to sukurti istorijas ir panašiai. Kartu galėjome leisti daug laiko. Buvo šalta vasara, tad tiesiog vaikščiodavome, valgydavome - visiškai buitiškai, bet buvo labai įdomu. Silvestras paprastose aplinkose buvo ir yra kitoks.
Jis ne tik kitaip mato dalykus, bet ir tie dalykai kitaip jį atspindi. Kartu mes mokame džiaugtis paprastumu - tai mane žavi labiausiai“, - LRT.lt yra pasakojusi J. Ji taip pat pasakojo, kad jiedu draugavo trumpai ir greitai susižadėjo. Aš mėgstu iškristi iš konteksto. Kai susipažinau su Silvestru, labai greitai apsigyvenome kartu, tada greitai nusprendėme susituokti - mums abiem tai pirmoji santuoka. Nesijaučiu blogai, kad viskas vyksta, kitų supratimu, greitai. Manau, kad dar turėsiu daug įvairių patirčių ir galbūt įvairių užsiėmimų, gal net nebūsiu menininkė, o pavyzdžiui, politikė ar rašytoja. Tik žinau, kad esu pasiryžusi savo gyvenimą viena ar kita forma skirti kūrybai.
Kūno Transformacija ir Priėmimas
Abiejose fotografijose įamžintą Jolitą skiria lygiai vieneri metai. Lengva pastebėti, kad per šį laiką mergina akivaizdžiai sulyso. Tačiau svarbiausia, kad pokyčius menininkė jaučia ir savo viduje. „Kūno transformacija yra tiek radikali patirtis, kad priaugęs ir numetęs svorio papildomai praeini visą asmenybės ugdymo kursą. Man patinka aštrios patirtys, nes tai daro tiesioginę įtaką mano kūrybiškumui, bet overall šita patirtis pakeitė mane visą“, - prisipažįsta ji.
„Ar kada atkreipėte dėmesį, kad pastabėlės apie kūną yra natūrali mūsų pokalbių dalis? Pradedant šventiniu giminės stalu, baigiant portalų komentarais - visi tik kalba apie tai, koks turėtų būti tobulas kūnas. Likus dešimt minučių iki savo vestuvių ceremonijos gavau komentarą, kad mano pilvas per daug išsipūtęs, o po penkių mėnesių mano nėštumas tapo rimtai kvestionuojamu. Pagimdžiau, dabar vaiką augina homoseksualūs tėvai iš Švedijos, ačiū. Kūnas keičiasi net be mūsų įsikišimo ir dabar galiu pasakyti - buvo labai gera patirtis keisti savo kūną, su visa į tai įeinančia programa: - „pasitaisius kokia“, „gero žmogaus turi būti daug“, „ar tu nėščia?“. - „nieko iš tavęs neliko“, „tuoj pavirsi į mumiją“, „nori atsigulti į ligoninę dėl išsekimo?“. Vieną vakarą mane taip užbulino dėl mano pasikeitusių formų, kad pratrūkau. Nebeištvėriau. Ir tame taške nusprendžiau tiesiog priimti save, nes nebegalėjau konfrontuoti su visais aplinkui. Tai buvo vienintelis kelias išgyventi tai emociškai.
Tame didžiajame kūno suvokimo lūžyje aš jį priėmiau taip visuotinai, kad dingo ir kiti papildomi kompleksai. Jau drąsiai pozavau nuotraukoms ir pasitikėjau savo kūnu, nors kilogramai liko tie patys. Labai nemylėjau savo kūno dar tada, kai prie jo niekas nesikabinėjo. Priimdama savo papildomą lašinių rinkę priėmiau ir kitus savo kūno (ne)tobulumus. Ne tik savo. Pradėjau suprasti tas liguistai kūnu besirūpinančias merginas, nuolat kovojančias su dviem papildomais kilogramais. Deja, vienintelė kova, kurią reikia įveikti yra galvoje. Kūnas nėra tobulas, bet jis toks ir neturi būti. Tai ne IKEA spinta, tiksliai sumatuota, kad tilptų tarp lovos ir komodos. Tai gamtos tvarinys su visu unikaliu ir netobulu grožiu.
Kūnas toks stiprus ir gali keistis. Kam identifikuoti save su penkiais/dešimt/minus dešimt kilogramų, jei tai vis tiek kinta? Susitikus man malonu gauti komplimentus, bet sakyti, kad tuoj numirsiu/nykstu nereikia. Esu sveika. Nuotraukose yra 18 kilogramų skirtumas, tačiau čia ne apie tai. Čia apie meilę savo kūnui ir kelią iki jos. Einant mėnesiams, supratau, kad mano kūnas ne visada gerai reaguoja į tam tikrą maistą. Mano alergija gliutenui paaštrėjo, todėl teko iš esmės keisti mitybą, be galimybės naktį po projekto sukimšti kebabą. Papildomai be vaikščiojimo, mankštų ir savęs pasiklausymo nieko nedariau. Tiesiog mylėjau ir klausiau kūno. Šitas eilutes parašiau tik dėl to, kad žmonės klausia koks čia sekretas“, - savo profilyje rašė J. Vaitkutė.
Gyvenimas su Psichine Liga
„Ilgai vengiau apie tai kalbėti, nes nenoriu, kad būtų kabinama etiketė ar sulaukčiau komentarų, jog prisigalvojau visokių depresyčių“, - jau šį sekmadienio vakarą 20.00 val portalo 15min laidoje „Edvardas Žičkus. Be ribų“ prisipažins viena perspektyviausių jaunosios kartos Lietuvos menininkių J.Vaitkutė. Prieš gerus penkerius metus ji pirmoji šalyje garsiai prabilo serganti Bipoliniu sutrikimu - psichikos liga, pasireiškiančia itin stipria nuotaikų kaita: nuo energijos pliūpsnių - iki liūdesio bangų, neleidžiančių nė pakilti iš lovos. „Šiuo interviu labai norėčiau nenuvilti savo psichiatrės, bet kalbėti apie tai reikia, nes šia liga serga daug jaunų žmonių, kurie bijo apie ją prisipažinti“, - laidoje atvirai kalbės Jolita.
Penkiolika metų vyresnis menininkės sutuoktinis prodiuseris Silvestras Dikčius jau seniai išmoko gyventi su žmonos liga. Anot Jolitos, nors artimųjų pagalba labai svarbi, tačiau depresijos kamuojamiems žmonėms būtina profesionalų pagalba. „Matau, kaip kai kurie žinomi žmonės naktimis suaktyvėja socialiniuose tinkluose, atpažįstu jų elgesyje savo ligos požymius - tai arba savotiškas pagalbos prašymas, arba spekuliacija netinkama tema“, - sako Jolita.
Prieš 5-erius metus J.Vaitkutė buvo viena pirmųjų Lietuvoje, kuri garsiai pripažino, kad jai yra diagnozuotas bipolinis sutrikimas. Kaip pati pasakoja, tuo metu apie šį sveikatos sutrikimą buvo prieinama labai mažai informacijos, o pavyzdžių, taip pat sergančių psichine liga, rasti buvo kone neįmanoma. „Garsiai prabilti mane pastūmėjo jausmas, kad kai man blogai, nenoriu sakyti, jog viskas gerai. Aš iškrisdavau ilgam laikotarpiui dėl neaiškių priežasčių ir man pačiai imdavo atrodyti lyg simuliuočiau. Todėl pasakydama apie savo ligą, aš tarsi deklaravau, kas man yra - daugiau nebereikia meluoti, teisintis, atsiprašinėti, kodėl negaliu būti tam tikroje vietoje“, - laidoje sako J.Vaitkutė. Anot menininkės, ji norėjo visuomenei parodyti, kad sergant bipoliniu sutrikimu, lygiai taip pat galima gyventi sėkmingą ir normalų gyvenimą - J.Vaitkutė ligą gydosi ir mokosi su ja tvarkytis.
Tačiau garsiai prabilusi apie savo problemą, ji pripažįsta iš aplinkinių sulaukusi ne tik palaikymo. „Buvo tokių, kurie prašė mano pagalbos, klausė, kaip man sekasi tvarkytis su liga, ką reikėtų daryti. Niekada jų nekonsultuoju, visada stengiuosi nukreipti į specialistus, pasiūlau pas juos apsilankyti. Greta jų, atsirado žmonių iš mano praeities, kurie sakė: „Ai, prisimenu tavo depresytes“. Jie dabar suprato, kodėl anksčiau aš taip jausdavausi. Taip pat buvo tokių, kurie sakė, kad turėčiau gėdytis apie tai kalbėti, kadangi darau šeimai gėdą, o tokios temos yra labai asmeniškos“, - prisimena menininkė. J.Vaitkutė sako sulaukusi net tokių žinučių, kai žmonės jai prisipažindavo bijantys apie savo ligą informuoti darbdavius, kadangi vėliau dėl diagnozuotos psichinės ligos jiems gali kilti problemų įsidarbinant.
Menininkė pripažįsta, kad stigma Lietuvoje yra labai aštri ir sergantys žmonės ryškiai išskiriami. Kalbėdama apie savo patirtį, ji iki šiol yra dėkinga savo vyrui, kuris atpažįsta J.Vaitkutės būsenas ir padeda jai gyventi su liga. Jau 7-erius metus vartodama vaistus, menininkė sako pastaruosius dvejus metus galinti gyvenanti beveik normaliai - vis rečiau pasitaiko svyravimų. „Mano vyras padeda man atpažinti savo būsenas, nes tuo metu būna sudėtinga suprasti, kokiame taške esi. Pastaruoju metu jis net sako, kad esu nuobodi, nes tapau visiškai stabiliu, normaliu žmogumi, - juokiasi J.Vaitkutė. - O anksčiau būdavo akimirkų, kai atsikeldavau ir galėdavau viską daryti, arba negalėdavau net galvos be priežasties pakelti nuo lovos. VIDEO: „Edvardas Žičkus. Be ribų“.
Sergu bipoliniu sutrikimu, taigi savo būseną turiu nuolat stebėti: šiandien gerai ir galiu daug nuveikti, bet nežinia, ar taip bus rytoj. Negaliu nemiegoti naktimis ir dirbti iki išsekimo, be to, manau, kad kūrybiškumo raktas - sąmoningumas. Draugai ir pažįstami, kurie mato mane fragmentiškai, nepastebi, kad sergu. Na, gal pastebi, kad kartais būnu „be nuotaikos“. Vyras mato mano kintančias būsenas, jis jau supranta, kokia tai liga ir kaip ji apčiuopiama. Turiu labai saugotis, nes būdavo momentų, kai apimta depresijos negalėdavau pakilti iš lovos, o atėjus manijos epizodui, kai smegenys tarsi žaižaruoja ir produktyvumas begalinis, tiesiog iššvaistydavau energiją beveik nemiegodama ir nevalgydama.
Jolitos Vaitkutės požiūris į kūrybą ir gyvenimą
Nemėgstu skaičiuoti, bet mėgstu galvoti, o apskaičiuoja, kiek ko reikės, žmonės, kurie tai moka geriausiai. Ir net jei ką nors sukuriu gana greitai, prieš tai ilgai galvoju, ieškau informacijos, gryninu idėją. Dar mokykloje man sunkiai sekdavosi koncentruoti dėmesį, vargindavo kruopštūs darbai, bet tai išugdoma - dabar, kai darbas man pačiai labai įdomus, galiu susikaupti ilgam. Tik jei pastebiu, kad reikia milžiniškų pastangų, jei tiesiog užsiknisu, vadinasi, mano idėja nebuvo gera, tada reikia paieškoti naujo sprendimo. Aišku, būna visko: kartais bandau bandau, niekas neišeina, kyla isterija, bet juk žinau, kad jei ką nors įsivaizduoju, galiu vienaip ar kitaip įgyvendinti. Be to, turiu ir padėjėjų - tarkime, kiliminę dangą instaliacijai Martyno Mažvydo bibliotekoje klijavo keturiolika savanorių. Kas jus motyvuoja? Ne pinigai. Idėja ir jos prasmė.
Aš turbūt iškrintu iš tipiškų menininkų rėmų. Iš tų, kurie baigę akademijas sėdi nelaimingi, kenčia, nenori pažinti už savo sienų esančio pasaulio ir dejuoja, kad nesiseka. Jei noriu kurti, turiu jaustis laiminga. Manau, kad esu stebėtoja, - iš to juk ir gimsta kūryba. Kiekvieno mūsų žvilgsnis į pasaulį unikalus ir mano - taip pat, iš patirčių, iš gyvenimo stebėjimo, iš sąmoningumo ir gimsta kūryba. Taip, man rūpi, kas ir kodėl vyksta valstybėje, man įdomu, kad kartais galiu būti to vyksmo epicentre. Esu atsakinga ne vien už save - mane kutena suvokimas, kad kuriu ir bendruomenei, ir valstybei. Nebuvau gimusi, kai žmonės stovėjo Baltijos kelyje, kai atsikovojo Nepriklausomybę, bet tas bendruomeniškumo momentas jaudina taip, kad norisi verkti. Ir dabar yra momentų, kurie eina per širdį - kad ir Lietuvos himno giedojimas. O kalbant apie politiką - negaliu išduoti savo vertybių, stipriai jaučiu socialinę neteisybę, mane erzina, kai pažeidžiamas viešas susitarimas.
Manau, kad gerai pajaučiu žmones. Taip buvo ir su Silvestru. Neapsigavome dėl to, ką jautėme ir ką tebejaučiame. Esame dvi stiprios asmenybės. Jis labai protingas žmogus, parodė man daug filosofijos, estetikos knygų. Daug ko vienas kitą išmokėme, jo dėka kitaip žiūriu į meno objektus, jis man padeda loginiais ir techniniais sprendimais, o aš daug ką mėgstu vizualizuoti, šaudyti idėjomis - tai lygiavertė partnerystė.
Man labai įdomios skirtingos sritys ir skirtingos priemonės, manau, kad savo menu galiu populiarinti ir mokslą, nes man svarbu ne tik estetika, bet ir prasmė. Kartais įvairaus amžiaus žmonėms vedate kūrybines dirbtuves. O, būna visaip ir kartais net jei man sako, kad buvo labai gerai, viduje jaučiu: ne, buvo šūdas! Manau, labai svarbu nepaneigti savo esybės: kas bebūtume šiandien, mes vis vien anksčiau buvome vaikai ir paaugliai, visa tai dar glūdi mumyse. Bet būna, kad žmonės to atsisako: ne, aš ne vaikas, aš nebežaisiu, nebepiešiu, nebekursiu, nes aš nemoku, man nepavyks. O man patinka žaisti, galvoti, stebėti, reflektuoti... Patinka tai rodyti kitiems, patinka žadinti kitų kūrybinį pradą - kartais pavyksta pralaužti ledus ir kartais žmonės mane labai nustebina.
Man dažniau sakydavo, kad esu keistas vaikas. Buvau nedrąsi, mokykloje nepatiko, turėjau įvairių problemų, nesijaučiau labai artima ir savo šeimai, stigo stipraus ryšio. Pirmos pagyros buvo už eilėraščius - kai susipažinau su viena rašytoja, ji mane pakvietė į literatų klubą, kur rinkdavosi tokia senukų chebra, jie mane vadino „dukryte“ ir vis kartodavo, kad rašyčiau. Piešti man patiko, nieko labai neklausinėjau, piešiu gerai ar nelabai, tai buvo tarsi savigyda nuo streso mokykloje, nuo vienišumo pojūčio, kurį jaučiau ir jaučiu. Dauguma mūsų vieniši toje gyvenimo kelionėje ir net nesvarbu, kad šalia yra žmogus, su kuriuo sieja nuoširdūs jausmai, galiausiai tu vis vien esi vienas. Tai nei liūdna, nei linksma - tai tiesiog tiesa. Turiu žmonių, su kuriais sieja gilūs ryšiai, bet kartu jaučiu, kad niekas nepadės man išsispręsti problemų, tik aš pati.
Mane džiugina beveik viskas. Štai ir šitie ledai, kuriuos valgau, - su pistacijomis ir be glitimo. Prisiminiau internete matytą paveikslėlį: Kristus ruošiasi pamaitinti minią duona ir žuvimi. Pažįstu žmonių, kurie blogai jaučiasi valgydami tam tikrus produktus, turi virškinimo sutrikimų, bet tuos produktus valgo ir kenčia... O man patinka, kai kūnas man netrukdo, kai puikiai jaučiuosi. Man atrodo, gerai, kad žmonės pasidomi, kam yra alergiški, ir padaro išvadas. Anksčiau niekas nekreipdavo dėmesio, kad vos gali kvėpuoti, prisikimšę cepelinų su spirgais ir grietine... Nes juk tai geras lietuviškas maistas! Taip ir su psichine sveikata: anksčiau žmonėms būdavo gėda pasakyti, kad jiems kažkas negerai, verčiau jau kentėti. Mano aplinkoje dabar yra visiškai normalu vaikščioti pas psichologus ar psichiatrus. Jūsų karta nebenori kentėti.
Realybė tokia, kad geriu vaistus, bet niekada nežinau, ar man nepablogės. „O ką dabar kuri?“ Tai tas pats, kaip nevaisingos poros klausti: „O kada vaikai?“ Anksčiau labai išgyvendavau momentus, kai nesikuria: kaipgi čia taip, juk aš kūrėja! Kūrybai reikia prikaupti šio bei to, tad tais tuštokais laikotarpiais stengiuosi labai daug pažinti: skaitau, keliauju, bendrauju, vaikštau, darau, ko niekada nedaryčiau, tarkime, nueinu į koncertą, į kurį šiaip neičiau, ar į žmonių kompaniją, kuri atrodo visiškai tolima. Man patinka keisti požiūrio tašką - tai išprovokuoja įdomių dalykų ir naujų įspūdžių. Turiu tokį įdomų užsiėmimą: paryčiais gaudau būseną tarp sapno ir realybės, kartais joje prigalvoju idėjų, o kartais jų susapnuoju. Silvestras pabunda anksčiau ir aš jo iškart paprašau, kad užrašytų, kas man šovė į galvą.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Jolita Jablonskienė: Įkvepianti Biografija ir Nepamirštama Kūryba
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Gimtadienio sveikinimai mamai: įkvepiančios idėjos ir nuoširdūs linkėjimai, kurie sušildys jos širdį
- Didžioji knyga vaikams": nuostabios istorijos ir pasakos visai šeimai