Konkursą Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) direktoriaus vietai užimti Jelena Kutkauskienė laimėjo praėjusių metų liepos 31-ąją. Tąkart dalyvauti konkurse dokumentus buvo pateikę 12 pretendentų, iš jų 7 atvyko į konkursą. Tačiau savo pranašumą įrodžiusiai J.Kutkauskienei iš tikrųjų pasimatuoti ligoninės vadovės krėslą teko laukti beveik metus. Iš pradžių pagalius į ratus kišo buvęs įstaigos vadovas Algimantas Pamerneckas.
Be to, Karoliniškių poliklinikai beveik dešimtmetį vadovavusi J.Kutkauskienė atsidūrė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) akiratyje. Pastarosios dėmesį patraukė milijoniniai Karoliniškių poliklinikos sandoriai su bendrove „Limeta“, iš kurios poliklinika pirko prekes ir paslaugas. Minėta įmonė priklauso J.Kutkauskienės sutuoktiniui. VTEK vienbalsiai nusprendė, kad J.Kutkauskienė pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas. Tačiau tokį sprendimą J.Kutkauskienė apskundė ir sulaukė palankaus teismo sprendimo. Pastarasis ir atvėrė moteriai duris į vadovaujamas pareigas ligoninėje.
„Baigiau ne tik mediciną, bet ir teisę. Tikiu, kad Lietuva yra teisinė valstybė, ir, kai kyla ginčai, jie turi būti sprendžiami teisme“, - interviu 15min kalbėjo J.Kutkauskienė, bent penkeriems metams perėmusi RVUL vairą. Po įsidarbinimo RVUL informavau Sveikatos apsaugos ministrą apie aplinkybes, kurios gali sukelti konfliktą. Lygiai tą patį buvau padariusi ir užimdama Karoliniškių poliklinikos vadovės pareigas.
Visada stengiausi užbėgti įvykiams už akių, dar neatsidūrusi interesų konflikto situacijoje steigėją informuodavau apie aplinkybes, kurios galėtų susiklostyti ir dėl kurių galėtų atsirasti interesų konfliktas. Tačiau VTEK tai interpretavo kaip pažeidimą, esą mano proaktyvi veikla buvo atlikta pagal netinkamas procedūras. Emocine prasme laikotarpis buvo labai įtemptas, teko išplėsti savo akiratį, įsigilinti į daugelį dalykų ir išmanyti juos iki panagių.
Be to, buvau labai nemaloniai nustebinta, kai po laimėto konkurso prasidėjo begalė įvairių patikrinimų. Patyriau didžiulį spaudimą - ir ne tik dėl paskyrimo į naują vietą, bet ir dėl gerų santykių su Karoliniškių poliklinikos steigėju. Jaučiau neobjektyvumą, dėl to ir skundžiau VTEK išvadą - negalėjau su ja sutikti. Emocine prasme laikotarpis buvo labai įtemptas, teko išplėsti savo akiratį, įsigilinti į daugelį dalykų ir išmanyti juos iki panagių. Tačiau kiekviena sėkmė ir nesėkmė yra pamoka. Stengiuosi mokytis iš visokių patirčių.
Nuo Svajonės Būti Gydytoja iki Vadovavimo Didžiausiai Ligoninei
„Aš esu lazdynietė. Augau netoliese, o čia, kur dabar stovi ligoninė, anuomet buvo dykynė, nesutvarkyta teritorija, kur su draugais eidavome žaisti, o su tėvais - slidinėti. Su ligoninės statybų pradžia buvo atimta mūsų žaidimų aikštelė ir slidinėjimo takai. Nuo pirmos klasės tvirtai žinojau, kad noriu būti gydytoja. Baigiau mediciną Vilniaus universitete, bet praktinio darbo su pacientais taip ir neturėjau. Nors svajojau tapti endokrinologe, buvo nepriklausomybės pradžia, daug nežinomųjų ir įtampų, galimybės gauti tretinę profesinę rezidentūrą buvo neaiškios.
Į RVUL atėjau su nuostata, kad čia yra susiformavęs kolektyvas ir aš turiu pritapti. Todėl pasirinkau mažiau rizikingą variantą - sveikatos priežiūros įstaigų valdymo ir administravimo rezidentūrą. Tokiu būdu atsidūriau sveikatos sistemos valdymo srityje ir pradėjau realizuoti savo kompetenciją iš pradžių dirbdama Valstybinėje akreditavimo tarnyboje, vėliau - Valstybinėje ligonių kasoje. Ir tik po 15 metų karjeros šioje srityje nuėjau vadovauti Karoliniškių poliklinikai, kur praleidau beveik 10 metų. Iniciatyvumas nebūtinai turi būti susijęs su darbo vietų kaita. Karoliniškių poliklinikoje turėjau galimybes įgyvendinti daugybę idėjų ir nesikuklinsiu - didžiuojuosi pasiekimais.
Man malonu matyti, kokią tvirtą poziciją įstaiga šiandien užima Vilniaus miesto sveikatos įstaigų tinkle, ypač žinant, kad prieš dešimtmetį ji buvo vertinama prastai ir net norėta ją atiduoti koncesijai. Tai rodo anuometį steigėjo požiūrį į tą įstaigą, bet šiandien tai yra sėkmingai veikianti poliklinika. Kaip tai pavyko? Pati nestokojau iniciatyvos ir rinkausi iniciatyvius bendradarbius, subūriau puikią, profesionalią, inovatyvią, jaunatvišką komandą.
Prioritetai Vadovaujant RVUL
Dalyvaudama konkurse pristačiau kelias pagrindines savo programos kryptis. Visų pirma man labai svarbus paciento - kaip centrinės figūros - lūkesčių tenkinimas. Iš čia išplaukia daugybė uždavinių, susijusių su paslaugų kokybe, sveikatos priežiūros tęstinumu, veiklos organizavimu ir dėl to gerėjančiu paslaugų prieinamumu. Antra kryptis - darbuotojų lūkesčių tenkinimas. Nes ligoninė, deja, labiau nei medicinos pasiekimais garsėja pacientų skundais ir viešojoje erdvėje išsakytomis darbuotojų pretenzijomis, išlietu nepasitenkinu dėl darbo sąlygų ir administracijos požiūrio į žmogų. Todėl programoje daug dėmesio skyriau galimoms priemonėms personalo lūkesčiams tenkinti.
Pirmiausia turime kalbėti apie tinkamą vidinę komunikaciją, kurią būtina gerinti. Pirmą darbo dieną susitikau su dviem profsąjungomis, su trečiąja susitikimas įvyko ne taip seniai. Susipažinau su jų problemomis, vizijomis ir matymu, bandome pradėti komunikuoti, kad priartintume vieni kitų supratimą apie situaciją. Turime artėti prie bendros vizijos, kad išspręstume tam tikrus klausimus įstaigos viduje. Iš profsąjungų girdėjau tik vieną pageidavimą: kad apmokėjimo sistema būtų labiau diferencijuota, atsižvelgiant į darbo krūvį, sudėtingumą. Todėl diskutuojame, pagal kokius kriterijus galėtume skirstyti lėšas.
Dialogas būtinas, kad profsąjungos suprastų, kaip mes dirbame, kad sveikatos apsaugos sistema yra labai reguliuojama, yra tam tikros pajamų gavimo taisyklės, kurios palyginti nelanksčios. Yra vadinamoji plaukiojančio balo sistema, kai negalime tikėtis pilno apmokėjimo už savo suteiktas paslaugas. Todėl turime ieškoti galimybių daugiau uždirbti, pritraukti lėšų dalyvaudami moksliniuose tyrimuose, investiciniuose projektuose. Mano siekiamybė - glaudesnis bendradarbiavimas su Vilniaus universitetu. Direktorius nėra Kalėdų Senelis, kuris ateina su maišu dovanų. Realybė tokia, kad direktorius skirsto tai, ką turi. Tačiau tikrai galime kalbėtis, pagal kokius kriterijus ir kaip racionaliai tas lėšas paskirstyti.
Autokratinių vadovų laikai baigėsi. Tai - ne mano vadovavimo stilius. Man labai svarbu įtraukti darbuotojus į įstaigos valdymą. Noriu sudaryti jiems galimybių kurti strategiją, noriu išgirsti centrų vadovų viziją, kaip jie mato savo kuruojamą sritį ir jos vystymosi perspektyvą. Direktorius nėra Kalėdų Senelis, kuris ateina su maišu dovanų. Norėčiau įgalinti darbuotojus, kad kasdieniai buitiniai sprendimai būtų priimami kuo žemesniame lygmenyje, o administracija galėtų užsiimti strateginiu planavimu ir vizijos įgyvendinimu.
Iššūkiai ir Ateities Vizija
Sau keliu tris pagrindinius uždavinius, kurie vienodai svarbūs ir persipynę. Pirmiausia reikia normalizuoti ne tik darbo santykius, bet ir mikroklimatą įstaigoje, reikia pasiekti tam tikrą bendradarbiavimo ir bendravimo kultūros lygį. Ugdyti darbuotojų požiūrį į pacientą ir kolegą, plėsti akiratį, mokyti ir ugdyti gebėjimus valdyti konfliktus. Be to, reikia nemažai investuoti, kad įstaigoje veiktų lanksti, patogi, darbuotojų poreikius atitinkanti integrali informacinė sistema.
Labai svarbu, kaip mus mato pacientai, steigėjas, kaip save pozicionuojame visoje sveikatos sistemoje. Svarbu nubrėžti strategiją, ar eisime dabartine kryptimi, ar ją koreguosime. Kokios mūsų stiprybės, o kur galėtume tobulėti ir plėstis, kokias technologines naujoves įsileisti. Kaip minėjau, norisi glaudžiau bendradarbiauti su Vilniaus universitetu. Esame viena iš rezidentūros bazių, todėl turime išsigryninti, kiek aktyviai dalyvaujame mokymo procese, kokia apimtimi, kur esame stiprūs ir galime parodyti tai, ką turime geriausio Lietuvoje.
Su būtinosios pagalbos srautu mes susitvarkome ir susitvarkysime. Problemos kyla su tuo srautu, kuris nepriskirtas būtinajai pagalbai. Šiuo aspektu reikia dirbti su pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir šeimos gydytojais, šviesti pacientus, kurti socialines reklamas, kad žmonės suvoktų, kur ir kokiais pagrindais gali kreiptis. Prognozuoti pacientų srautų neįmanoma, garantuoti, kad laukimo eilių nebus, negaliu. Tačiau galiu užtikrinti, kad jos bus tinkamai administruojamos, o pacientų paskirstymas vyks pagal aiškius kriterijus ir pacientai, kuriems iš tikrųjų reikalinga būtinoji pagalba, ją gautų nedelsiant. Svarbiausia, kad visi procesai vyktų atvirai ir skaidriai.
Turi būti sudaryti aiškūs operacijų grafikai, kad pacientai suvoktų, kodėl vienas operuojamas šiandien, o kitas - tik po mėnesio. Atvirumo ir skaidrumo politika užkerta erdvę atsirasti korupcijai. Keli momentai. Pirma, turiu pasitikėti darbuotojais. Antra, pacientų mentalitetas iš esmės keičiasi, jie žino, už kokias paslaugas turi susimokėti, o kas priklauso nemokamai. Kalbant apie jaunąją kartą, man atrodo, kyšininkavimas iš esmės ne problema.
Tikiuosi, kad būsime konkurencingi, geranoriški, besidalijantys, žinantys, ko nori, turintys viziją, palaikantys savo darbuotojus ir juos ugdantys, per juos kuriantys teigiamą įstaigos įvaizdį ir reputaciją. Įgyvendinant šiuos tikslus norėtųsi atlikti platų šuolį, tačiau gali būti, kad eisime žingsnis po žingsnio. Jei per penkerius metus pavyks įgyvendinti tai, ką esu nusimačiusi programoje, būsiu labai laiminga.
Jelena Kutkauskienė - teisės mokslų daktarė, docentė, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktorė.
Situacija Ligoninėje Pandemijos ir Reformų Kontekste
„Ligoninė visą laiką buvo pozicionuojama, kas išlieka ir dabar ruošiamos reformos kontekste, kaip atsparumą grėsmėms užtikrinanti ligoninė. Apie tai, kokiu ritmu darbas šiuo metu verda vienoje didžiausių ligoninių Lietuvoje, - naujienų portalo tv3.lt pokalbis su įstaigos direktore J. Kutkauskiene. Įtemptas ir dabar laikotarpis, nes toliau tęsiame darbus. Kaip buvome, taip likome ir, matyt, daug metų būsime pirmaujanti ligoninė, kuri priima didžiulį skubiosios pagalbos srautą iš viso Vilniaus regiono. Į mus dėl būtinosios pagalbos pacientas kreipiasi kas 5 minutes, kas 15 minučių atvažiuoja greitoji. Per dieną per skubiosios pagalbos skyrių į ligoninę paguldome nuo 30 iki 50 pacientų, atliekame apie 80 operacijų.
Labai džiaugiuosi, kad pandemija mus tik trumpam pristabdė, bet niekada nebuvome sustoję ir visada užtikrinome būtinąją pagalbą. Jei kalbėtume apie šį laikotarpį, labai džiaugiamės epidemiologinio režimo švelnėjimu, kuris leidžia grįžti prie daugiau įprasto ritmo ir darbo sąlygų. Norėčiau pasidžiaugti, kad esame ta ligoninė, kuri praėjusiais metais dirbo intensyviausiai Lietuvoje. Pagal savo suteiktų paslaugų skaičius mes uždirbome metinę sutartinę sumą. Iš esmės į savo ritmą grįžome dar 2020 m. birželio mėnesį, realiai buvome tik trumpam, pandemijos pradžioje keliems mėnesiams sustabdę visą planinę pagalbą, nes buvo toks reguliavimas.
Taip, 2021 m. irgi buvo kupini iššūkių, bet jie buvo susiję su COVID-19 infekcijos valdymu ir protrūkiais, kurių neišvengė dažna įstaiga. Galbūt tai kiek pakoregavo mūsų terapinio profilio veiklos apimtis, kadangi turėjome net iki 120 lovų, skirtų kovidiniams pacientams. Taigi ta apimtimi mūsų paslaugų buvo suteikta mažiau. Kita vertus, negaliu nepripažinti, kad pas mus buvo ir yra eilės. Tai yra susiję su tuo, kad esame viena didžiausių įstaigų, kuri atlieka endoprotezavimo operacijas, ir esame itin paklausūs. Labai didžiuojamės, kad turime kvalifikuotą, patyrusį kolektyvą, kurį renkasi pacientai.
Kitose įstaigose jie tas paslaugas gali gauti per mėnesį, o pas mus tenka laukti metus, o kartais - ir ilgiau. Deja, bet dabartiniai infrastruktūriniai pajėgumai, kaip minėjau, tos pačios operacinės, kurios reikalauja neatidėliotino remonto, riboja mūsų galimybes teikti paslaugas. Dalis žmonių per pandemiją sąmoningai ribojo vizitus pas gydytojus. Jei įprastai skubiosios pagalbos skyriuje vidutiniškai sulaukiame apie 300 pacientų, tuo laikotarpiu jų buvo 200. Ir tai mus labai stebino. Tačiau nors, atrodytų, apimčių prasme dirbome laisvesniu režimu, reikia nepamiršti, kad turėjome labai daug epidemiologinių suvaržymų, kas irgi reikalavo papildomo laiko.
Tad kažkokio poilsio mes nepajutome. Aišku, džiaugiamės prasidedančia vasara, šiek tiek gerėjančiais orais, bet tai kartu mums ženklas, kad, viena vertus, daugėja šiam laikui būdingų traumų, kita vertus, kolegos poliklinikose išeina atostogauti ir srautas į ligoninės priėmimo skyrių didėja. Pasitaikė tokių atvejų, kadangi tarp tų pacientų, kurie nesikreipė, buvo dalis tokių, kuriems tikrai reikėjo pagalbos. Galbūt įtakos turėjo ir apsunkintas patekimas pas šeimos gydytojus ar kitus specialistus. Be to, pandeminiu laikotarpiu intensyviai teko koordinuoti savo veiksmus su mūsų kolegomis, kitomis ligoninėmis - ir stambiomis kaip Santaros klinikomis, ir rajoninėmis, kurios taip pat prisidėjo prie situacijos suvaldymo.
Joms nutraukus tam tikro profilio paslaugų teikimą, mes turėjome didesnį išorinį srautą priimant skubios pagalbos reikalaujančius pacientus. Kita vertus, yra ir šviesioji pusė - priėmimo-skubios pagalbos skyriuje sumažėjo ne visai dėl skubiosios pagalbos besikreipiančių, dažniau neurasteniškų pacientų srautas. Buvo atlikti „Eurobarometro“ tyrimai, kurie vertino, kiek skirtingų šalių, tarp jų - ir Lietuvos, gyventojų linkę keliauti tam, kad gautų sveikatos priežiūros paslaugas, kitaip sakant, vertintas pacientų mobilumas. Lietuvoje jis yra gana aukštas - virš 50 proc. pacientų atsakė, kad sutiktų keliauti į užsienį tam, kad gautų sveikatos paslaugas. Ir, reikia pažymėti, priežastis, kodėl žmonės būtų sutikę keliauti, tai yra pripažintas, aukštos kvalifikacijos specialistas.
„Mūsų ligoninėje dirbti labai sunku, nes teikdami skubią pagalbą dekompensuotiems pacientams, su stresinėmis situacijomis darbuotojai susiduria nuolat. Jiems tenka suvaldyti žymiai didesnį psichoemocinį krūvį nei tiems medikams, kurie daugiau dirba su planine pagalba.“ Ir Lietuva čia nėra išimtis, tai nėra kažkoks Rytų Europos fenomenas, tokios kultūrinės tradicijos egzistuoja visose šalyse. Kita vertus, mes turime suprasti, kad kiekvienas gydytojas iš esmės ir suformuoja tą pripažinimą savo gebėjimais, įgūdžiais, mokėjimu bendrauti su pacientu, suteikti jam pasitikėjimą.
Mūsų ligoninėje dirbti labai sunku, nes teikdami skubią pagalbą dekompensuotiems pacientams, su stresinėmis situacijomis darbuotojai susiduria nuolat. Jiems tenka suvaldyti žymiai didesnį psichoemocinį krūvį nei tiems medikams, kurie daugiau dirba su planine pagalba. Natūralu, kad šiuo atžvilgiu mes nesame patrauklus darbdavys. Vien dėl šios priežasties tenka pripažinti, kad nors mūsų atlyginimai, palyginus su Vilniaus miestu, regionu, į ką lygiuojamės, tikrai nėra prasti, ta našta, darbo intensyvumas neatperka galimo atlyginimo skirtumo. Pastebėjome, kad šiandien didėjant priėmimo-skubios pagalbos skyriaus veiklos apimtims kai kurie darbuotojai neatlaiko.
Kaip tik šiuo metu stokojame kelių specialistų į šį skyrių, ypač chirurgų. Mes priimame didžiausią chirurginį skubios medicinos srautą. Per dieną šio profilio specialistams tenka apžiūrėti ne vieną, du, o iki 60, kartais - ir didesnį skaičių pacientų. Reikia atlikti ir diferencinės diagnostikos veiksmus, ši patologija labai jautri laikui, paciento išleidimas visada yra rizikingas. Yra atnaujintas reguliavimas, pagal kurį turime peržiūrėti rezervus ir juos papildyti. Šiandien turime rezervus, kalbant apie vaistus, tvarsliavą, vienkartines priemones.
Visa ši situacija taip pat privertė iš naujo įsivertinti pasirengimą, nes ligoninė visą laiką buvo pozicionuojama, kas išlieka ir dabar ruošiamos reformos kontekste, kaip atsparumą grėsmėms užtikrinanti ligoninė. Tai jei būtų masinės riaušės, neramumai, branduolinė ar cheminė ataka, pagrindinis nukentėjusių pacientų srautas kreiptųsi į mūsų ligoninę, nes mes turime ir toksikologijos, ir traumos centrus. Didelė mobilizacija buvo tik pirmomis savaitėmis ar nerami nuotaika lydi ir dabar? Nesakyčiau, kad nuotaikos yra nurimusios, nes, ko gero, labai maža dalis Lietuvos gyventojų, tarp jų - ir medikai, galėjo suvokti, koks trapus mūsų pasaulis, kokia apskritai didžiulė vertybė yra taika, kad viskas per vieną dieną gali sugriūti.
Po didžiulio pandeminio psichoemocinio krūvio, kurį teko atlaikyti sveikatos sistemai, dabar vėl viskas atsigręžia į būtinųjų tarnybų pasirengimą, taigi tai vėl naujas didelis streso veiksnys, kuris greičiausiai taip greitai nedings. Sunku kažką konkretaus pasakyti apie galimas reformos pasekmes, bet, kaip minėjau, mes labai aiškiai pozicionuojamės kaip respublikinę reikšmę turinti ligoninė. Esame trijų klasterių - insulto, toksikologijos ir politraumos - svarbūs dalyviai. Kita vertus, labai įdėmiai stebime pokyčius ir reflektuojame juos.
Bet šiaip reikia priminti, kad Lietuva reformos laikotarpiu gyvena jau 30 metų, nes atkuriant Lietuvos Respubliką vienas pirmųjų dokumentų, kuris buvo priimtas sveikatos srityje, buvo susijęs su sveikatos sistemos reforma. Ir ten labai aiškios gairės buvo nubrėžtos, tiek kaip pirminė grandis turėtų vystytis, tiek rezidentų rengimo tvarka ir t.t. Mes išgyvenome keturis reformos etapus, kurie reikšmingai pakeitė sveikatos žemėlapį, ir dabar išgyvename dar vieną. Ir jei praeiti etapai buvo labai orientuoti į infrastruktūrą ir grindžiami poreikiu ją keisti, tai šis etapas orientuojamas į rezultatus. Lietuvos gyventojų sveikata yra sąlyginai prastesnė nei kitų Europos Sąjungos piliečių, tai rodo, kad sistema turi būti keičiama.
Situacija tokia, kokia yra - pastatai buvo pastatyti dar 1967-1970 metais, jie taip ir toliau stūkso be didesnių investicijų. Mes teikėme labai daug įvairių siūlymų, ieškojome galimybės renovuoti jį, pritaikyti sveikatos priežiūros paslaugų teikimui, nes didžiojoje dalyje šių patalpų jos nebuvo teikiamos. Pastatas nebuvo projektuojamas šiai veiklai, ir tai yra pagrindinė problema, su kuria susiduriame - reikia visus statinius pertvarkyti, kad jie tiktų reabilitacijos paslaugų teikimui. Optimalus variantas reikalautų viso paties komplekso sujungimo, tai reiškia, tarpinių pastatų pastatymo, kas leistų įrengti 164 lovas. Bet mes paskaičiavome, kad jas pilnai įveiklinę vis tiek išeiname į šiokį tokį minusą.
Mūsų infrastruktūriniai poreikiai labai dideli. Ir pradėčiau gal net ne nuo poreikio atnaujinti patalpas, kurios mini jau 30 metų ir nuo pastatymo nėra remontuotos, bet paminėčiau nusidėvėjusios įrangos atnaujinimą. Mums reikia dviejų kompiuterinių tomografų, kuriuos norint pastatyti prireiktų kartu plėsti skubiosios pagalbos skyrių, mūsų LOR gydytojai, akių gydytojai laukia naujų mikroskopų, taigi ligoninėje yra labai dideli ir brangios įrangos poreikiai. Operacinio korpuso atnaujinimui jau sudaryta 8 mln. eurų sutartis per valstybės investicijų programą, bet tai yra lėšos, kurias turėsime grąžinti. Tiesą sakant, mes net išgąsdinome ministeriją, kai padarę savo turto reviziją pateikėme skaičius, kad turime turto, kuris yra praradęs vertę, už 75 mln. įsigijimo vertės. Taigi mūsų poreikiai yra milžiniški, nes naudojamės nudėvėtu turtu, kuris nebeturi likutinės vertės.
Tas įvykis sukrėtė visą medikų bendruomenę, jau nekalbant apie mūsų kolektyvą, kuriame šis jaunasis gydytojas užaugo. Kolektyvas labai skaudžiai išgyveno netektį ir supratome šios problemos svarbą kiekvienam mūsų darbuotojui. Taip pat ir ministerija, kuri, man atrodo, tikrai gana operatyviai reagavo, pateikė rekomendacijas, ko reikia imtis, kad būtų gerinamas mikroklimatas. Mano kabineto durys atviros kiekvienam darbuotojui, kas norės su manimi susitikti, bet turiu pasidžiaugti, kad tokių situacijų čia dirbant su metais mažėja. Tai rodo, kad problemos, matyt, išsprendžiamos skyrių viduje, kaip išties ir turėtų būti.
Mes įtraukiame darbuotojus į sprendimų priėmimą, kuriame savo tradicijas, ugdome vidurinę vadovų grandį, investuojame į juos, geriname komunikaciją. Atlikome ir psichoemocinės rizikos vertinimą visoje ligoninėje jau pasibaigus pandemijai. Turime suprasti, kad kiekvienas ateiname į darbą su savo nuotaika, turime matyti kolegas, matyti jų nuotaiką, gebėti į ją adekvačiai reaguoti. Išleidome ir specialius leidinius - naujoko knygą, bendravimo standartą. Kadangi esame rezidentūros bazė, naujokų srautas rudenį būna didelis, tad padedant įvesti naujokus taikoma ir mentorystės programa.
Pagrindiniai Jelenos Kutkauskienės Tikslai RVUL
- Paciento lūkesčių tenkinimas gerinant paslaugų kokybę ir prieinamumą.
- Darbuotojų lūkesčių tenkinimas gerinant darbo sąlygas ir vidinę komunikaciją.
- Normalizuoti darbo santykius ir mikroklimatą įstaigoje.
- Ugdyti darbuotojų požiūrį į pacientą ir kolegą.
- Investuoti į lanksčią ir patogią informacinę sistemą.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Neįtikėtinas žavingas vaikiškas bitės kostiumas, kuris pavergs kiekvieno širdį!
- Atraskite Priekulės Vaikų Lopšelio-Darželio Ugdymo Programos Prioritetus ir Įdomią Veiklą