Šeimos tema yra aktuali mūsų laikais. Tačiau kolektyvinėje sąmonėje visuotinai priimta šeimos ir santuokos samprata išgyvena didelę krizę. Šalia santuokinės šeimos atsirandant tokiems dariniams kaip vyro ir moters sugyvenimas, kuriuos galima priskirti prie alternatyvos šeimai, pastebimas santuokos ir šeimos institutų ryšio silpnėjimas (deinstitucionalizacija).
Šeimos sampratos raida ir konstitucinė apsauga
Vieningos bei visuotinai pripažįstamos šeimos definicijos nėra. Šeima - tai mažiausia socialinė bendrija, ypatinga bendrumo forma, savotiškas kolektyvinis subjektas, kiekvienos visuomenės, tautos pagrindas, kuriame susipina dvasiniai, ekonominiai, socialiniai ir teisiniai elementai. Šeimos, kaip socialinio vieneto ištakos aptinkamos visose civilizacijose.
Iš esmės visi autoriai, nagrinėjantys šeimos institutą, sutinka, kad vienas žmogus dar negali būti traktuojamas kaip šeima. Šeima galime vadinti tik grupę žmonių. Teisės aktuose šeimos sąvoka apibrėžiama siekiant nustatyti tam tikrą teisinį subjektų ratą. Taigi vienas iš šeimos požymių - socialinė grupė. Kitas požymis - teisinis pagrindas, kuriuo gali būti laikoma santuoka, kraujo ryšys ir pan. Šis požymis - šeimos narių teisiniai ryšiai, kurie pasireiškia teisių ir pareigų turėjimu ir susiejimu su kitais šeimos nariais.
Šeimos vertybinis įvertinimas yra suformuluotas ir pagrindiniame Lietuvos įstatyme - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 38 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šeima, kaip pagrindinė socialinė bendrija visuomenėje, yra vyraujanti ir atlieka tokias svarbias funkcijas, kurios svarbios ne tik šeimos nariams, bet ir visuomenei kaip žmonių giminės pratęsimas, auklėjamoji veikla ir kt.
Šeimos narių teisės ir jų klasifikacija
Šeimos narių teisės nagrinėjamos specifiniu aspektu yra sudėtinė žmogaus teisių instituto dalis. Šias teises galima skirstyti atsižvelgiant į 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, 1966 m. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, taip pat Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte pateiktą tradicinį žmogaus teisių klasifikavimą:
- Pilietinės ir politinės teisės;
- Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės.
Šio klasifikavimo pagrindinis argumentas - skirtinga grupės prigimtis. Pilietinės ir politinės teisės priskiriamos „negatyviosioms“, laisvomis nuo valstybės - valstybė turi gerbti šias teises ir netrukdyti jas įgyvendinti. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės reikalauja atitinkamų valstybės veiksmų, todėl jos vadinamos „pozityviosiomis“. Tuo remiantis šeimos teisės gali būti priskiriamos prie „negatyviosios“ arba pilietinės teisės. Šeimos teisės gali būti priskiriamos ir prie „pozityviosios“ teisės.
Šeimos teisės raida Lietuvoje
Po 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pakito gyvenimo sąlygos, žmonių tarpusavio santykiai, vertybinės nuostatos. Staigios permainos, augantis nedarbas ir kiti sunkumai kėlė baimę dėl ateities. Iš Vakarų Europos pasiekianti informacija pradėjo keisti mūsų požiūrį į šeimą. Ėmė plisti tokie reiškiniai, kaip gyvenimas nesusituokus, vedybos ir vaikų planavimas vėlesniam laikui. Dažnai šeimos samprata mūsų visuomenėje pirmiausia tapatinama su santuoka. Tačiau būtina šiuos du dalykus skirti, nes šeima, visų pirma apima tokius socialinius santykius kaip meilė, emocinis ryšys, pagarba ir pagalba vienas kitam ir pan. Santuoka - tam tikri teisiniai santykiai, kuriais žmonės įteisina savo partnerystę civilinis ar religinis ritualų metu.
Ilgą laiką "šeimos" bei "santuokos" institutai nebuvo reguliuojami teisės tarptautiniu mastu, o buvo susiję su tos valstybės kultūra ir teisės normomis. Teisė į šeimą ir santuoką taip pat įtvirtinta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (16 straipsnis), Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių pakte (23 straipsnis), Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (10 straipsnis).
Vaiko teisės ir šeima
Vaikas - svarbus šeimos elementas, kuris yra nesunkiai pažeidžiamas. Vaikai yra labiausiai saugotina ir pažeidžiamiausia visuomenės dalis. Jau 1959 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracijoje įtvirtinta, kad vaikas turi, kai tai įmanoma, augti tėvų globoje ir jų priežiūroje, vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Taigi, šeima yra ta visuomenės ląstelė, kurią reikia saugoti, teikti jai socialinę ir teisinę pagalbą.
2006-siais vasarą Lietuvoje priimta Tėvystės atostogų pataisa, pagal kurią gimus kūdikiui, tėvas vienam mėnesiui yra išleidžiamas 100 procents apmokamų atostogų. Tačiau šis įstatymas taikomas tik santuokoje gyvenantiems kūdikio tėvams. Šioje vietoje matoma didelė spraga, nes taip yra diskriminuojami tiek ir patys nesantuokiniai santykiai, tiek ir vaikai gimę nesantuokinėse šeimose.
Šeimos teisės istorinis aspektas Lietuvos Statutuose
Lietuvos teisės visuotinės kodifikacijos pradžia galima laikyti Pirmąjį Lietuvos Statutą, kuris įsigaliojo 1529 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Juose nemaža dėmesio buvo skirta ir šeimai. Šeimos teisė, kaip ir pati šeima, susijusi visais Lietuvos Statutų teisiniais institutais - baudžiamąja, administracine, civiline teise, taip pat teismo procesu.
Jau yra ginamos moters turtinės teisės, garbė. Ne visose kaimyninėse šalyse moters teisėms buvo skiriama tiek dėmesio. Statuto IX skyrius „Apie moters lytį ir apie merginos ištekinimą“ laikytinas išskirtiniu, nes moters teisių klausimai jame pateikti kaip savarankiška teisės sritis. Daug dėmesio buvo skirta kilmingosios moters turtiniams reikalams, tokiems kaip teisė į kraitį, dovaną, našlės teises į šeimos turtą.
Antrajame Lietuvos Statute jau galime aptikti kodifikuotą šeimos teisės reguliavimą, kuris iš esmės toliau ir nepakito. Šios šeimos vidinė organizacija turėjo stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. XVI a. perėjus prie samdomos karinės tarnybos, šeimoje atkreipiamas dėmesys į jos ūkinę veiklą, natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį. Šis šeimos santykius tarpusavio ryšys. Įdomu tai, kad feodalizmo laikotarpio teisės mokslas šeimos teisės, kaip ją suprantame dabar, nebuvo priskyręs vien privatinei teisei.
Šeimos teisė XIX amžiuje
XIX a. pr. Vilniaus Universiteto profesorius I. Danilavičius smerkė Statute numatytą neribotą tėvo teisę disponuoti šeimos turtu, taip pat testamento teisinį institutą, kuriuo nuolat piktnaudžiaudavo dvasininkija. Numatytas aštuoniolikos metų pilnametystės ribas vyrams, laikė nepakankamas rimtai karinei tarnybai. I. Danilavičius smerkė tėvams atsisakyti vaikų, despotizmu, beteisiška vaikų padėtimi. Advokatas L. Chodzka aptarė senąją šeimos teisę.
Šeimos raida Lietuvoje buvusi trijų periodų: pirmasis tęsėsi iki 1230 m., šiuo laiku buvusios nelaisvos vedybos, antrasis - iki 1386 m., šis periodas truko iki Lietuvos valstybės žlugimo, jam būdingos tikrosios vestuvės. Šiais laikais moteris visuomenėje nebuvo lygiateisė su vyru. Jos vaidmuo dažniausiai buvo apribotas siaura ūkine veikla ir giminės pratęsimu gimdant vaikus.
Faktinis vyro ir moters gyvenimas buvęs už įstatymų ribų ir netoleruojamas. Vaikai gimę nesantuokoje buvo laikomi neteisėtais, toks faktinis santykių pasikartojimas nebuvo laikomas daugpatyste. Tėvai galėjo reikalauti iš vaikų pagarbos, tausoti turtą, laiduoti valstybės įstaigose, dorai elgtis, prižiūrėti tėvus senatvėje ir teikti jiems tiek materialinę, tiek asmeninę paramą, tėvams patekus į nelaisvę, juos išpirkti.
Šeimos teisės reglamentavimas tarpukario Lietuvoje
1918 m. spalio 28 d. Valstybės taryba priėmė laikinąją Lietuvos Konstituciją. Ši konstitucija neatsitiktinai buvo pavadinta Pamatiniais dėsnius. K. Šakauskas yra suformulavęs du šios laikinosios konstitucijos nustatomus pagrindinius tikslus: 1) vykdyti 1918 m. Vasario 16 d. nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo; 2) sukurti teisines sąlygas sušaukti Steigiamąjį Seimą ir įtvirtinti demokratinę valstybę. 1919 m. balandžio 4 d. priimti Laikinieji Lietuvos Valstybės Valdymo Pagrindai. Didelė dalis nuostatų pažodžiui (išskyrus tai, kad žodis „vyriausybė“ pakeistas „valdžia“) kartojo 1918 m. Pamatinius dėsnius.
1920 m. birželio 2 d. Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio priėmė Laikinąją Konstituciją, kurią paskelbė pirmasis Valstybės prezidentas A. Smetona. Joje buvo įtvirtintas piliečių, nepaisant lyties, tautybės ir tikybos, lygiateisiškumas, skelbė luomų ir titulų panaikinimą. Vėlesnio M. Romerio vertinimu, šioje konstitucijoje nebuvo sukurtas išsamus ir aiškus teisių katalogas. Lietuvos konstitucinės raidos kelias, atvedęs į 1922 metų Konstituciją, prasidėjo 1918 m., kai vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas.
Dar svarstant 1922 metų Konstitucijos projektą, daug diskusijų kėlė moters lygios teisės įteisinimas pagrindiniame šalies įstatyme. 1922 m. kovo mėn, viena iš aktyviausių moters atstovių seime, M. Galdikienė, pasisakė už lygiateisiškumą. Šis principas leis šeimai vystytis nauju pamatu - žmogiškumu, o ne vergavimu vienas kitam. Lygybės principą įgyvendinti ir ekonomikos srityje. 1922 m. rugpjūčio 1 dieną priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurią sudarė XV skyrius ir 108 straipsniai. Joje buvo nurodyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, suvereni valstybės valdžia prilklauso tautai, o ją vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas.
Pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje jau išskirtos ir šeimos narių teisės. Šeimos apsaugos reglamentavimui įtvirtinti buvo skirtas specialus XIII skyrius (98 straipsnyje), kuriame tiesiogiai įtvirtintos tokios nuostatos kaip: "šeimyninio gyvenimo pamatas yra moterystė. Tėvų valdžia vykdoma vaikų atžvilgiu jų labui ir pagal įstatymus". Vaikai privalo gerbti savo tėvus. Valstybė rūpinasi jaunimo auklėjimu. Įstatymai garantuoja visiems Lietuvos piliečiams, be skirtumo lyties, kilmės, tautybės, kalbos, tikėjimo ir luomo, pilną asmens ir turtinių teisių lygybę. Tam tikrais įstatymais saugojama ir palaikoma šeimos sveikata ir socialinė gerovė. Motinystė yra ypatingoje Valstybės globoje.
1922 m. Steigiamojo seimo priimtos Lietuvos valstybės Konstitucijos įsigaliojimas buvo nepaprastai reikšmingas atkurtai Lietuvos valstybei. Ši Konstitucija į tvirtus rėmus įstatė iki to buvusią laikiną valstybės valdžios sistemą, padėjo Lietuvos Respublikos konstitucinius pagrindus, tuo užbaigdama nepriklausomos valstybės atkūrimo procesą. Tai vienintelė XX a. Lietuvoje galiojusi konstitucija, kuri veikė ilgiausiai (nuo 1922 m. rugpjūčio 1 d. iki 1940 m. birželio 15 d.). Tiek pat skyrių turėjo ir 1938 m. XV skyrius, tik vienu straipsniu joje buvo mažiau. Turinio atžvilgiu daugelis straipsnis taip pat liko identiški atitinkamiems ...
žymės: #Vaika
Panašus:
- Rugpjūčio 23 Zodiako Ženklas: Atraskite Paslaptingas Savybes ir Giliausią Reikšmę
- Sužinok, ką reiškia tavo saldumynų noras: mitai apie būsimo kūdikio lytį atskleisti!
- Sužinokite, kodėl kai kuriems žmonėms nepatinka kūdikiai – šokiruojančios priežastys!
- Gudrutis vaikiškas laikrodis – išskirtinė apžvalga, kurią verta perskaityti!
- Atraskite efektyviausius paukščių apvaisinimo būdus, lesinimą ir laikymo paslaptis!