Kviečiame pakeliauti į pasakų pasaulį! Pasaka plečia vaiko vaizduotę, lavina kūrybingumą.
Suaugusiajam ji irgi padeda užsimiršti vargus, rūpesčius ar kasdienybės negandas, prisiminti smagias vaikystės akimirkas. Pasaka tinka visiems.
Italų liaudies pasakų įgarsinimas
Dainininkė ir aktorė Milda Arčikauskaitė pasirinko įgarsinti italų liaudies pasakas iš knygos „Trys apelsinai“, nes jos šviesios, džiugios, žaismingai pamokančios.
Milda - dainininkė, aktorė, kompozitorė, balso mokytoja, rašytoja. Ji profesionaliai domisi balso galimybėmis, raiškos būdais.
Pamokanti istorija apie akmeninę sriubą
Kartą vienas išmintingas senolis nusprendė leistis į kelionę. Susikrovė jis nedidelį krepšį, atsisveikino su žmona ir iškeliavo. Keliavo ilgai, visą dieną ir nieko kelyje nesutiko.
Kai atėjo vakaras, jis priėjo mažą kaimelį. „Gera vieta nakvynei, apsistosiu čia“, - tarė jis sau.
Eidamas kaimo takeliais vienu metu jis sutiko žmonių būrelį. Senolis prisistatė: „Esu paprastas keliautojas, - pasakė jis, - ir ieškau saugios vietos nakvynei bei šiltos vakarienės“.
„Mielai pasiūlytume jums nakvynę, - pasakė jam kaimo gyventojai, - bet maisto turime labai mažai. Šiemet mūsų derlius buvo labai prastas, ir visame kaime trūksta ką valgyti. Dauguma mūsų vos pragyvena.“
„Labai gaila tai girdėti“, - tarė senolis. „Bet dėl manęs jums nereikia rūpintis. Aš jau turiu viską, ko man reikia. Tiesą sakant, galvojau išvirti akmeninės sriubos ir pasidalinti su jumis visais.“
„Akmeninės sriubos?“ - paklausė kaimiečiai. „Kokia tai sriuba? Niekada nesame girdėję apie tokią… akmeninę sriubą.“
„O, ji nuostabi“, - pasakė senolis. „Geriausia sriuba, kokią esu ragavęs. Jei atnešite man sriubos puodą ir vandens, išvirsiu visiems.“
Kaimo gyventojai nuskubėjo atgal kiekvienas į savo namus. Po kurio laiko, vienas grįžo nešinas dideliu sriubos puodu, kitas - malkomis ugniai, o dar kiti - atnešė vandens.
Kai ugniai besikūrenant vanduo ėmė virti, senolis išsitraukė mažą šilkinį maišelį. Iškilmingai įkišo ranką ir ištraukė lygų, apvalų akmenį. Jis atsargiai įmetė akmenį į verdantį vandenį. Kaimo gyventojai nekantriai stebėjo. Senolis ėmė lėtai maišyti puodą, mėgautis aromatu ir nekantriai čepsėti.
„Oi kaip man patinka gardi akmeninė sriuba“, - tarė jis. „Žinoma, akmeninė sriuba su kopūstais - va čia tai būtų dar geriau.“
„Galbūt rasime kelis kopūstus“, - pasakė vienas žmogelis. Nuėjo jis namo ir netrukus grįžo su nedideliu kopūstu, kurį rado savo rūsyje.
„Nuostabu!“ - pasakė senolis, ir įdėjo kopūstą į puodą. „Mmm, šis kvapas man primena, kai valgiau akmenų sriubą su kopūstais ir trupučiu sūdytos mėsytės. Tai skani sriuba buvo.“
Po akimirkos tylos prabilo kaimo mėsininkas. „Žinau, kur galima rasti truputėlį sūdytos mėsytės“, - pasakė jis. Ir nuėjo į savo parduotuvę jos parnešti. Grįžus jam senolis įdėjo mėsos į sriubos puodą ir toliau maišė.
„O jūs pabandykite įsivaizduoti, koks būtų šios sriubos skonis, jei į ją būtų įdėta šiek tiek svogūnų… ir galbūt keletas bulvių… ir viena ar dvi morkos… ir keletas grybų. Tai būtų karališkas valgis.“
Ir net nespėjus apsisukti, sriubos puodas buvo pilnutėlis įvairiausių daržovių - ir morkų, ir bulvių, grybų ir svogūnų, ropių ir šparaginių pupelių, burokėlių ir salierų - viską sunešė kaimo vyrai, moterys ir vaikai. Be kita ko, kaimo kepėjas atnešė šviežios duonos ir sviesto.
Sriubai lėtai verdant ant ugnies, gyventojus pasiekė nuostabus kvapas. Jie atsipalaidavo ir ėmė smagiai šnekučiuotis, dalytis dainomis, istorijomis ir anekdotais.
Kai sriuba pagaliau išvirė, senolis išpilstė ją į dubenėlius ir visi kartu gardžiai pavalgė. Jos buvo daugiau nei pakankamai, kad visi galėtų sočiai pavalgyti. Vėliau visi pareiškė, kad tai buvo geriausia sriuba, kokią jiems teko ragauti.
Kaimo vadovas nusivedė senolį į šalį ir tyliai pasiūlė jam daug pinigų už stebuklingąjį akmenį, tačiau senolis atsisakė jį parduoti.
Kitą rytą jis atsikėlė anksti ir susikrovė daiktus. Išvažiuodamas iš kaimo, jis praėjo pro grupę vaikų, žaidžiančių pakelėje. Jauniausiam jis padavė jų šilkinį maišelį su akmeniu ir sušnabždėjo: „Ne akmuo padarė šį stebuklą.
Carlo Collodi ir Pinokio nuotykiai
Prieš 195 metus, 1826 metų lapkričio 24 dieną, Florencijoje gimė italų rašytojas, žurnalistas Carlas Collodis (tikroji pavardė - Lorenzinis, mirė 1890 m. spalio 26 d.).
Tikėtina, kad drožti ar meistrauti jis irgi nemokėjo - C. Collodis, gimęs virėjo ir tarnaitės šeimoje, sulaukęs šešiolikos įstojo į seminariją, bet, nejausdamas dvasininko pašaukimo, mokslus metė ir pradėjo žurnalisto karjerą, redagavo laikraščius, domėjosi politika, leido politinio pobūdžio knygeles, rašė dramas.
1853 m. jis įkūrė satyrinį politinį žurnalą Il Lampione (Gatvės žibintas). 1860 m. išleido politinio pobūdžio knygutę, kurioje pirmą kartą pasirašė Collodžio slapyvardžiu.
1881 m. vasarą savaitinio leidinio vaikams Giornale per i Bambini (Laikraštis vaikams) redaktoriai paprašė C. Collodžio parašyti pasakojimų seriją, taip jis pradėjo rašyti Storia di un Burattino („Marionetės istorija“).
Kitus dvejus metus C. Norėdamas kuo greičiau užbaigti istorijų seriją apie Pinokį, 15-oje dalyje jį tiesiog pakorė ant didžiojo ąžuolo ir pridėjo užrašą „pabaiga“.
Tačiau toks jo žingsnis sulaukė didelės tėvų ir jaunųjų skaitytojų, kurie jau buvo pamilę Pinokį, protestų audros - C.
Tačiau ne visi buvo sužavėti autoritetų nepaisančio Pinokio charakteriu - kai kurie bažnyčios tėvai bijojo, kad jis paskatins maištą tarp vaikų ir paauglių.
Vargu ar jų nuogąstavimai turi bent kiek pagrindo - „Pinokio nuotykiai“ buvo ir tebėra XIX a. didaktizmo grynuolis - veikėjas ne tik auga, po truputį virsta iš gero į blogą, tačiau čia gausu jo atgailavimų, savigraužos ir gan tiesmukų autoriaus bei kitų veikėjų pamokymų: „Vargas tiems vaikams, kurie šiaušiasi prieš tėvus ir dėl aikščių palieka gimtuosius namus. Nepatirs jie džiaugsmo šiame pasaulyje, o anksčiau ar vėliau karčiai nusivils“ („Pinokio nuotykiai“, p. 16).
Pats C. Šioje knygoje susipina commedia dell’arte, auklėjimo romano, nuotykių literatūros, pasakėčios, liaudies pasakos stilistika ir žanrų požymiai, aptinkami net Barono Miunhauzeno atšvaitai, bet labiausiai „Pinokio nuotykiai“ siejami su auklėjimo romano tradicija.
Kai kurios moralinės pamokos į Pinokį yra atėjusios iš Toskanos pasakų tradicijos - būti nepaklusniam neapsimoka, meluoti neprotinga, o tėvus gerbiantys ir jais besirūpinantys vaikai bus apdovanoti.
„Pinokio nuotykiuose“ gausu veiksmo. Kai kurie kritikai mano, kad gal net kiek per daug, kartais pametamas veiksmo tęstinumas, neišlaikoma vientisa siužetinė linija.
Veiksmas ir gausybė nuotykių - tai buvo labai palankus derinys filmų kūrėjams. Galima suskaičiuoti ne mažiau kaip 14 šio kūrinio ekranizacijų. Viena žymiausių - Walto Disney’aus 1940 metais pasirodęs animacinis filmas.
Apie ekranizacijas verta kalbėti vien dėl to, kad filmai formavo skaitytojų ir žiūrovų supratimą apie kūrinio atmosferą. Pavyzdžiui, W. Disney’aus filmas gerokai skiriasi nuo knygos, taigi, pradėjęs nuo filmų ir tik tada paėmęs į rankas knygą skaitytojas nustemba, kad nors ir skirta vaikams, knyga vis dėlto yra gerokai tamsesnė nei filmas, joje Pinokis atrodo savanaudiškesnis ir agresyvesnis.
Tačiau knygoje yra daugiau humoristinio, net ironiško polėkio, kurio, deja, neliko W. Prie originaliosios, tamsiosios Carlo Collodžio stilistikos 2019 metais grįžo režisierius Matteo Garronė. Jis nusprendė nesinaudoti „Disney“ klasikos blizgesiu - likti ištikimas tamsesnei ir šiurkštesnei C. Collodžio istorijai. Visi laukia 2022 m.
Į anglų kalbą „Pinokio nuotykiai“ pirmą kartą išversti 1892 m., praėjus dvejiems metams po C. Collodžio mirties. Lietuvoje ši knyga pirmąsyk išleista 1926 m. (iš prancūzų k. vertė Viktoras Kamantauskas), 1965, 1973 ir 1994 m. (iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė). Nuo 2002 metų galima džiaugtis vertimu iš italų kalbos (vertė Audrius Musteikis).
2018 m. buvo preliminariai paskaičiuota, kad ši knyga išversta į daugiau nei 300 kalbų - ji laikoma verčiamiausia nereligine knyga istorijoje, taip pat viena labiausiai parduodamų knygų pasaulyje - jos parduota virš 80 milijonų. Nepaisant to, kad knyga sulaukė stulbinančios sėkmės, Carlas Collodis iš to gavo mažai naudos - tuo metu Italijoje dar nebuvo jokių autoriaus teises saugančių įstatymų.
Su bloga autorių teisių apsauga (arba tiksliau - jų nepaisymu) susijęs ir faktas, kad kai kuriems Lietuvos skaitytojams Pinokio siužetas žinomesnis iš rusų rašytojo Aleksejaus Tolstojaus knygos „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“, kuri pasirodė 53 metais vėliau už itališkąjį originalą. Tiesa, pats A. Tolstojus teisinosi, kad jis perpasakojo vaikystėje girdėtą istoriją, tačiau chronologiškai to tiesiog negalėjo būti.
Rusų rašytojas, matyt, redagavo nevykusį vertimą iš prancūzų kalbos, jį tobulino ir taip bedirbant atsirado nemažai naujų detalių, net radikalių siužeto pakeitimų - dėl originalumo, autorinių teisių, plagijavimo ir t. t.
Nors kalbant apie C. Collodį dažniausiai turima minty tik „Pinokio nuotykiai“, reikia nepamiršti, kad lietuviškai išleista ir dar viena autoriaus knyga, kuri, manau, yra nepastebėta - „Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai“ (2019 m.).
Jos atsiradimas susijęs su „Pinokio nuotykiais“ - paakintas medinuko sėkmės ir skaitytojų pageidavimų, rašytojas, vis dėlto, kad ir labai nenoromis, ėmėsi rašyti naują knygą - šį kartą knygą apie išdykusį rožinį beždžioniuką.
Pradėjus skaityti knygą atrodo, kad nieko naujo ar originalaus, vėl tas pats neklausančio berniuko paveikslas, tik šį kartą tai įkūnija ne medinė lėlė, o rožinis beždžioniukas Pipi: „Išvydęs, kaip Pipi šokinėja šakomis ir išdykauja, galėjai jį palaikyti aštuonmečiu ar devynmečiu berniūkščiu: gana panašiai jis vaikydavosi drugelius, tikrindavo paukščių lizdus, ieškodamas vaisių, kišdavo į burną viską, kas pakliūdavo po ranka, o pasisotinęs maisto kaip koks neišauklėtas vaikėzas kruopščiai nučiulpdavo visus pirštus ir atgalia letena nusišluostydavo burną“ (p.
Nors vaiko bruožų suteikimas gyvūnėliui labai panašus į tai, kaip buvo atgaivinta medinė lėlė, svarbi kitokia šios istorijos pabaiga. O perskaityti ją vertėtų. Tai nauji nuotykiai ir kai kurie veikėjai perkelti iš prieš tai parašytos knygos - tarsi Pinokio tęsinys, paaiškinimas, atsakymas į klausimus, kurie galėjo suktis skaitytojų galvose po laimingos „Pinokio“ pabaigos. O kaip jam sekėsi toliau?
1890 metais, neilgai pasidžiaugęs pasauline šlove, kurią jam atnešė kūriniai vaikams, Carlas Collodis mirė. Buvo palaidotas Florencijoje. Jo kapą galima aplankyti kapinėse prie Šv.
O Pinokis toliau keliauja per pasaulį: atgyja filmuose, spektakliuose, meno kūriniuose ir skaitytojų vaizduotėje.
Vieni naudoja C. Collodžio tekstus kaip pamokymus ir pagrasinimus (nes juk melagiams tikrai ilgėja nosis?), kiti kaip medžiagą (ne)eiliniam filmui. Treti atranda filosofo Jeano Jacqueso Rousseau idėjas, gausybę archetipinės, mitinės, religinės simbolikos, įvairių literatūrinių bei teatrinių aliuzijų ir t. Tačiau galima tiesiog pasimėgauti abiejų knygų istorijomis, veiksmu, kalbos šmaikštumu ir situacijų vizualumu.
Bibliografija
- Pinokio nuotykiai / iš prancūzų k. vertė Viktoras Kamantauskas. - Kaunas: „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1926. - 192 p. - (Jaunimo biblioteka; Nr.
- Pinokis: medinuko nuotykiai / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė. - Vilnius: Vaga, 1965.
- Pinokis / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė; iliustravo Marajas. - Vilnius: Vaga, 1973.
- Pinokis / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė; iliustravo Marajas. - Vilnius: Victoria, 1994.
- Pinokio nuotykiai: medinuko istorija: apysaka-pasaka / iš italų k. vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. - Vilnius: Tyto alba, 2002.
- Pinokio nuotykiai: medinuko istorija: apysaka-pasaka / iš italų k. vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. - 2-asis patais. leid. - Vilnius: Nieko rimto, 2014.
- Pinokio nuotykiai: medinuko istorija / iliustravo Robert Ingpen; iš italų k. vertė Audrius Musteikis. - Vilnius: Nieko rimto, 2018. - 204 p. (pakart.
- Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai / tekstą papildė Alessandro Gallenzi; iliustravo Marta Szudyga; iš anglų k. vertė Laura Ivoškienė. - Vilnius: Nieko rimto, 2019.
Literatūra
- Kęstutis Urba, „Pinokio nuotykiai - didaktikos linksmybė“, Rubinaitis, 1996 Nr. 2 (5), p. 15-21.
- Irena Geniušienė, „Keli Pinokio ir jo kompanijos pavidalai“, Rubinaitis, 1996 Nr. 2 (5), p. 22-25.
- „20 metų lauktas „Pinokio nuotykių“ leidimas - su K. Kasparavičiaus iliustracijomis“, bernardinai. lt, 2014 01 08.
- Clancy Martin, „What the Original „Pinocchio“ Really Says About Lying“, thenewyorker.com, 2015 02 06.
- Rossella Lorenzi, „Pinocchio’s Real Roots Mapped“, nbcnews.com, 2011 07 08.
žymės: #Vaikisko
Panašus:
- Pigios vaikiškos lovos: kur pirkti internetu?
- Vaikiškos kambarinės sūpynės: puiki pramoga ir lavinimas
- Vaikiškos Crocs basutės: patogumas ir stilius viename!
- Nuostabiausi Naujametiniai Eilėraščiai Vaikams – Atraskite Smagiausias Šventines Giesmes!
- Nuostabios Gėlių Puokštės Su Gimtadienio Sveikinimais – Padovanok Džiaugsmą Ir Šypseną!