2020-ieji paskelbti Vaikų emocinės gerovės metais, todėl noriu atkreipti dėmesį į vaikus ir jų šeimas, kurioms emocinė gerovė svarbi tema. Lietuvoje dar vis labai neįprasta, kad tėvai su pačiais mažiausiais vaikais - kūdikiais ir mažyliais iki maždaug trejų metų - ieškotų psichologų pagalbos (labiau įprasta dirbti su kiek vyresniais).
Jei kūdikiai labai neramūs, dirglūs, nenumaldomai klykia, nemiega, atsisako valgyti, o kiek vyresni vaikai labai neramūs, neprisitaiko naujoje aplinkoje, yra pilni baimių ar netikėtai ima reaguoti agresyviai ar destruktyviai, tėvai paprastai klausia pediatro patarimo. Daugelyje kitų šalių tėvai savo rūpesčius taip pat pirmiausia patiki vaikų gydytojams, tačiau šias ir dar daugelį kitų ankstyvosios vaikystės problemų sprendžia didelis būrys psichikos sveikatos priežiūros specialistų: klinikiniai psichologai, vaikų ir suaugusiųjų psichiatrai, psichoterapeutai, šeimos terapeutai, ankstyvosios pagalbos į namus konsultantės ir kt.
Visais atvejais psichologų (ar kitų psichikos sveikatos priežiūros specialistų) pagalba reikalinga, kad dideli sunkumai auginant vaiką arba „įsivaizduojami“ simptomai netaptų „tikrais“ sutrikimais. Juk auginančiųjų vaikus, turinčius psichikos sutrikimų, laukia sunkūs kasdieniai vaikų priežiūros ir auklėjimo iššūkiai, dažnai kitaip klostosi bendravimas šeimoje, taip pat tėvų ir vaikų santykiai.
Ar abu tėvai vienodai suvokia ir mato vaiko problemas, ar linkę vertinti jas kaip „normalius“ mažų vaikų raidos etapus ir stengiasi ištverti, kol vaikas šiuos sunkumus „išaugs“? Ar tas problemas mato tik mama, nes ji paprastai praleidžia su mažyliu daugiau laiko? O gal tėvai (ar bent vienas iš jų) mato, kad „kažkas ne taip vaikui“ (ypač jei turi su kuo palyginti), bet niekada nepagalvoja, kad tokiame amžiuje egzistuoja psichikos problemos?
Gal skamba neįtikinamai, kelia pasipiktinimą ar nuostabą? Dėl sutrikimų kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje egzistavimo sutaria specialistai visame pasaulyje, tik dar vis diskutuojama, ar būtina, realu ir teisėta rašyti diagnozę šiame amžiaus tarpsnyje. Tarptautinių tyrimų duomenimis, mažų vaikų psichikos sutrikimai yra tokie pat dažni kaip ir mokyklinukų ir siekia maždaug nuo 9 iki 30 (ir daugiau) procentų. Lietuvoje žinių apie ankstyvąją psichopatologiją dar nėra daug.
Sutrikimai kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje
Pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais, o kartais ir vėliau tėvai kreipiasi dėl labai intensyvaus, šaižaus ir garsaus (iki 120 decibelų!), ilgai trunkančio ir nenumaldomo klyksmo periodų. Specialistai sutrikimui nustatyti naudojasi „trejeto taisykle”: vaikas klykia mažiausiai 3 valandas per dieną, 3 ar daugiau dienų per savaitę ir tai trunka mažiausiai 3 savaites. Tėvai kartais nurodo, kad klyksmas trunka iki dešimties valandų per parą.
- Verkimas žymiai intensyvesnis vakare ir naktį nei rytą.
- Kūdikis būna labai įsitempęs, netoleruoja gulimosios padėties, tačiau ir nešiojamas sunkiai nurimsta.
- Be šių požymių, sutrikimui dar būdingas kūdikio nepaguodžiamumas, neramumas ir irzlumas.
Taip pat tėvai praneša apie miego sunkumus (tiek užmigti, tiek išmiegoti visą naktį), nors dažniausiai supranta, kad kūdikių ir suaugusiųjų miegas skiriasi, ir susitaiko su gimimo džiaugsmą lydinčiomis bemiegėmis naktimis. Miego sutrikimai dažnai prasideda jau pirmaisiais metais ir dažnai tęsiasi iki trečiųjų metų, o kartais ir ilgiau. Tėvai guodžiasi, kad dažnas kūdikio prabudimas, ilga būdravimo fazių trukmė naktį ir daugiau nei keletą mėnesių nenusistovintis miego ir budrumo ciklas nepaprastai išvargina. Dažnas tokių naktinių prabudimų palydovas - kūdikio klyksmas.
Jei vienas iš tėvų - mama ar rečiau tėvas - rūpinasi vaiku neturėdamas pagalbos, tai neišvengiamai sukelia išsekimo sindromą. Kiek mama gali tverti viena, priklauso nuo jos ištvermės, atsparumo stresui, fiziologinių ir asmenybės savybių, dar ir nuo amžiaus, taip pat nuo to, ar pavyksta miego trūkumą kompensuoti dieną (o gal šeimoje yra daugiau vaikų, kuriais taip pat reikia pasirūpinti). Pati baisiausia galima tokio streso pasekmė - kūdikio supurtymas. Jos būtina išvengti laiku suteikus tėvams reikiamą pagalbą.
Epidemiologiniuose ir klinikiniuose tyrimuose nurodoma, kad nuo 16 iki 29 proc. kūdikių nenumaldomai klykia; miego sunkumų dažnis sunkiau „suskaičiuojamas“: kai kurie literatūros šaltiniai nurodo, kad net iki 40 proc. kūdikių pirmųjų metų pabaigoje dar turi miego problemų. Kadangi tai jau beveik pusė visų mažylių, galima galvoti, kad nuo tėvų tolerancijos ir lūkesčių priklauso, kada vaikui „ateina laikas išmokti“ užmigti ir išmiegoti be tėvų pagalbos.
Tėvai ypač nerimauja, kai vaikas nesidomi maistu, valgo labai mažai ar nuolat atsisako valgyti, yra išrankus maistui arba maitinimas užtrunka labai ilgai. Nors valgymo sutrikimai (šiuo atveju - kai valgo per mažai) taip pat labai dažni - 25-40 proc., tačiau dauguma jų praeina, tik 3-10 proc. vaikų antraisiais ir trečiaisiais metais vis dar atsisako valgyti. (10 proc. vaikų valgo per daug.) Iš baimės, kad vaiko svoris neauga ar auga labai lėtai, tėvai stengiasi vaiką maitinti darydami spaudimą ar naudodami įvairius triukus, pvz., įjungdami vaikams elektroninius prietaisus.
Gali būti, kad pirmaisiais-antraisiais metais (ar vėliau) tėvai pastebi vaiko elgesyje nuolatinę, stiprią (rečiau sumažėjusią) ir staigią reakciją į sensorinius (jutiminius) dirgiklius: išorės (šviesa, nestiprus, bet netikėtas garsas, temperatūros pokytis ir t. t.) ar vidaus (pvz., alkio skausmas, virškinimas, raumenų įtampa). Būna, kad mažylis netoleruoja lytėjimo, kai kurių drabužių, jį dirgina kvapai; negali prisitaikyti prie naujo skonio (maisto konsistencijos ar kitos žinduko tekstūros) - ima vengti maisto, bet verkia, nes junta alkį.
Vaikas reaguoja itin intensyviomis, ilgai trunkančiomis emocijomis ar veiksmais į stimulą, sukėlusį šiuos pojūčius; jam nesiseka nusiraminti pačiam. Vaikas stengiasi išvengti (mums) įprastų, bet jam nemalonių stimulų: jau galėdamas bent kiek savarankiškai judėti, bando ištrūkti (pvz., jam nemalonu dėl triukšmo ir kvapų - vaikai paprastai ir užuodžia kitaip nei mes). Taip aprašomas padidėjusio sensorinio reaktyvumo sutrikimas.
Šie visi išvardyti sunkumai dar apibendrintai vadinami elgesio ar sensorinės reguliacijos sutrikimais (savireguliacija - tai vaiko gebėjimas reguliuoti miego ir būdravimo, alkio ir sotumo ciklus, prisitaikyti prie maisto skonio ir jo konsistencijos pokyčių, adaptuotis prie dirgiklių; šie gebėjimai formuojasi su tėvų pagalba - vadinama išorine reguliacija arba koreguliacija).
Kita vertus, tyrimai ir klinikinė patirtis rodo, kad, pvz., diegliai atsiranda būtent todėl, kad klykdamas kūdikis prisiryja oro - organinių priežasčių nėra, bet kūdikį nuraminti be galo sunku. Antraisiais metais tėvai dažnai įvardija tokias problemas kaip vaiko nenoras bent akimirkai atsitraukti nuo mamos ir didžiulis nerimas, negebėjimas žaisti vienam (be artimo žmogaus), perdėta atsiskyrimo baimė.
Kai prisitaikymo prie naujų situacijų, žmonių ar objektų sunkumai tampa ekstremalūs, jaunesniems nei dvejų metų vaikams gali būti nustatomas naujovių vengimo sutrikimas. Ši nauja diagnostinė kategorija svarbi, nes aprašo ankstyvus vėlesnių psichiatrinių sutrikimų - generalizuoto nerimo ir socialinio nerimo sutrikimo vaikystėje - simptomus; nurodoma, kad pagalba vaikui ir šeimai reikalinga nedelsiant.
Atpažinti šį sutrikimą galima iš to, kad mažylis labai išsigąsta išvydęs nepažįstamą žmogų ar patekęs į svetimą patalpą: sustingsta, susigūžia, nuščiūva, vengia akių kontakto, stengiasi atsitraukti, ištrūkti iš aplinkos, pasislėpti, ieško artimo žmogaus; šias reakcijas lydi labai stiprios ir ilgai trunkančios neigiamos emocijos. Manoma, kad apie 15 proc.
Antrųjų metų pabaigoje ir trečiaisiais metais vis labiau galima pastebėti šias elgesio ir emocijų problemas: pykčio protrūkius, agresiją, destrukciją, ypač didelį motorinį aktyvumą.
- Nuolatinį dirglumą ir nesugebėjimą suvaldyti pykčio, stiprų protestą.
- Pykčio priepuolio metu pasireiškiančią agresiją (muša, spardo, kanda ir kt.), nukreiptą į tėvus ar vaikus, daiktų laužymą.
- Agresyvius išpuolius, siekiant kitus vaikus priversti elgtis pagal savo valią.
- Gąsdinimą (tiek fiziškai, tiek emociškai) ir kt.
Dažnai neuropsichologinės raidos sutrikimo - dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo - bruožai išryškėja jau labai anksti, todėl šį sutrikimą siūloma diagnozuoti nuo 36 mėnesių. Kadangi sunku įvertinti jaunesnių nei trejų metų vaikų dėmesio sugebėjimus, ekspertai rekomenduoja padidėjusio aktyvumo sutrikimą ankstyvoje vaikystėje nustatyti 24-36 mėnesių vaikams, jei jų elgesyje pastebimi tokie raidos neatitinkantys ar kultūrai neįprasti simptomai:
- Vaikas nuolat kruta, kai laukiama, kad bent trumpai pasėdėtų ramiai.
- Karstosi ant baldų ar kitų objektų.
- Kelia triukšmą dažniau nei kiti bendraamžiai.
- Tarsi „nesitveria savame kailyje“.
- Dažnai turi sunkumų išlaukti savo eilės kalbėti ar kol jo poreikis bus patenkintas.
- Turi sunkumų dalyvauti bendroje veikloje ar žaidime ir kt.
Šių vaikų tėvams labai reikia pagalbos, o ne „auklėjimo“ viešoje vietoje ar priekaištų darželyje… Jei kalbame apie diagnozę tokiame amžiuje, tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia galvoti apie gydymą vaistais.
Jei elgesio problemų keliantys vaikai atkreipia į save tėvų dėmesį (nes jiems trukdo), tai tokie emociniai sutrikimai, kaip išsiskyrimo nerimas, baimės, prisitaikymo prie naujos aplinkos sunkumai ir jų vengimas ar vaikystės depresija labai dažnai lieka nepastebėti.
Labai anksti - dar iki trečiųjų metų - gali pasireikšti ir potrauminio streso simptomai, pvz., vienkartinis traumuojantis įvykis sukelia ūmias emocines ir elgesio reakcijas: užsitęsęs stiprus sujaudinimas ar bendro aktyvumo sumažėjimas, ribotas gebėjimas žaisti, naktiniai košmarai, raidos sugebėjimų praradimas; agresyvumas ir bandymas provokuoti (pvz., bausmes) ir t. t.
Specialistai taip pat įvardija naują - specifinio santykio sutrikimą kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje. Gali būti, kad vaiko emocijos ar elgesys su vienu asmeniu (pvz., vienu iš tėvų, bet ne su seneliais, darželio auklėtojomis) bus sutrikę: pastebimas opozicinis elgesys, agresija, išgąstis, baimė; save žalojantis elgesys; atsisakymas valgyti ar miegoti; vaiko amžiaus neatitinkantis elgesys (pvz., perdėtas rūpinimasis suaugusiuoju, kontroliuojantis elgesys).
Ne visi sutrikimai čia išvardyti. Be to, dar į jokią diagnostinę klasifikaciją neįtraukti galimi mažų vaikų psichikos sutrikimai, kuriuos sukelia besaikis elektroninių prietaisų naudojimas: viena vertus, kai mama (ar kitas vaiką prižiūrintis asmuo) nuolat žiūri į ekraną ir neužtikrina vaikui stimuliacijos ar nepastebi vaiko poreikių; kita vertus, kai jau vienų metų vaikas praleidžia su prietaisais 10 valandų per parą ir daugiau!
Svarbiausias stimulas kūdikio raidai yra žmogaus veidas (kūdikis turi įgimtą savybę žiūrėti būtent į veidą) - akys, burna, kintanti išraiška - balsas ir pan. Vaikas, sąveikaudamas su tėvais, mokosi bendrauti: pirmiausia išmoksta neverbalinių, o paskiau ir kalbos įgūdžių, išmoksta atpažinti suaugusiojo emocijas ir į jas reaguoti; suaugusieji atsakydami vaikui padeda jam nurimti (t. y. reguliuoti emocijas). Visos šios galimybės prarandamos, jei vaikas „bendrauja“ tik su mobiliuoju telefonu.
Ką daryti, jei kūdikis isterikuoja?
Šeima, belaukianti kūdikio, įsivaizduoja, kaip galės leisti laiką trise - žaisti, kartu maudytis, maitinti bei keisti sauskelnes. Verkiant atžalai tėvai iš karto skuba raminti ir taikyti įvairiausius raminimo būdus. Jeigu mažylis dažnai lieja ašaras, susirūpinę tėvai gali įtarti - ar neserga jų vaikutis.
Tėvai turi žinoti, jog atsiradus šeimoje vaikeliui, jiems prireiks apsišarvuoti kantrybe. Vaiko duodamus signalus reikia ne tik girdėti, bet ir suprasti. Stenkitės stebėti savo atžalą. Atkreipkite dėmesį, kaip jis elgiasi ir kada atkartoja savo emocijas. Ar žinote, kad vaikas gimsta su išraiškingu verksmo refleksu? Jis būtinas kaip signalas tėvams, jog kažkas nutiko.
Prieš išliedamas ašarų jūrą vaikas savo nepasitenkinimą rodo ir kitais būdais.
- Vaikutis pasuka galvą į šoną ir bando čiulpti vidinę delno pusę. Jūsų atžala išalko ir instinktyviai ieško krūties. Žindomi kūdikiai turi išvystytą čiulpimo refleksą.
- Atžala ignoruoja tėvus, norinčius su juo pažaisti, nusisukdamas nuo jų: jis neketina kontaktuoti su išorinių pasauliu.
Aprašytos reakcijos ir verksmas parodo, kad mažyliui kažko reikia. Verkimas yra savybė, padedanti jam išgyventi. Ašaromis dažnai pasakoma apie savo poreikius - norisi valgyti, nepatogu gulėti su ankštais drabužėliais ar nešvariomis sauskelnėmis, liūdna arba norisi švelnumo. Kūdikiai nuo pirmų dienų išmoksta patikrinti, ar teisingai užmautos sauskelnės, ar ne per siauri drabužiai.
- Galbūt kūdikis skundžiasi dėl drėgmės. Nepatingėk patikrinti sauskelnių - dažnai tai padeda.
- Daugeliui kūdikių nepatinka, kai juos maudo arba keičia drabužėlius. Mieliau renkasi gulėti prišildytoje lovytėje. Jeigu to norisi ir jūsų mažyliui, pasistenkite pakeisti sauskelnes greitai.
- Pasirūpinkite, kad mažyliui nebūtų per karšta. Kaip patikrinti? Tai „išduos“ pilvukas.
Daugeliui vaikų reikia skirti daugiau laiko ir dėmesio. Vyresnius vaikus ramina, jei jie yra vienoje patalpoje su tėvais ir girdi jų balsus. Maitinant kūdikį galima pastebėti, jog ir tada kūdikis prašo pamylavimo. Rankytėmis imasi už mamytės rankoves. Klaidinanti nuomonė, kad per didelis švelnumas išpaikins atžalą. Pirmomis savaitėmis tai neįmanoma. Jeigu vaikui reikia daugiau dėmesio, besitvarkant namuose pasodinkite jį į kengūros nešioklę.
Jeigu diena buvo ilga ir vaikas gavo daug įspūdžių, jis gali būti susijaudinęs, tad užmigti jam bus ypač sunku. Jeigu kitų priežasčių verksmui nėra, mažylis tikriausiai bando pasakyti: „Baigta! Aš daugiau neišlaikysiu“. Tada reikia pamyluoti, kad jis nusiramintų ir užmigtų.
Pavalgęs vaikutis, patogiai gulintis lovytėje, nesiliauja lieti ašaras. Negaluojančio vaiko verkimas pasižymi aukšta tonacija. Taip pat sunerimti reikia, jei ilgai verkiantis vaikas staiga prityla. Atminkite - kūdikiams irgi būna bloga nuotaika. Tokia padėtis gali tęstis net kelias valandas. Blogiausiu atveju, tai diegliukai. Tokie negalavimai pasitvirtina, kai vaikas verkia daugiau nei 3 valandas per parą ir dažniau nei tris dienas per savaitę.
Kada kreiptis į gydytoją?
Medicininės nemiego priežastys:
- Kai kūdikis, užuot miegojęs, verkia, jaučia skausmą. Nebūtinai skausmas bus dėl pilvo problemų ar augančių dantukų. Tai gali būti fizinis diskomfortas dėl odos problemų - sausumo, alergijų, bėrimų, niežulio. Dėl nosies problemų - adenoidų, alerginės slogos, ko kūdikis kitaip nei verksmu neparodys.
- Geležies elemento stoka. Neretai, jeigu nėščioji sirgo anemija, kūdikis taip pat gali turėti geležies stokos simptomų.
- Specifiniai, epilepsiniai reiškiniai miego metu. Tokiu atveju daromi išsamesni miego tyrimai, skiriamas gydymas medikamentais.
- Vaikai, kuriems augant ryškėja raidos sutrikimai, kūdikystėje neretai turi neramų miegą.
- Kai kūdikis miega per daug, neatsibunda valgyti.
- Kai atsisako valgyti, valgo tik primigęs ar valgydamas atpylinėja. Tuomet stebime bendrą raidą, reakcijas, vertiname, ar vaikas neturi raumenų tonuso pakitimų.
Naktiniai siaubai
Tai tipiški ir labai specifiniai prabudimai, kuriuos seka klyksmas, siaubas akyse, platūs vyzdžiai, prakaitavimas. Vaikas gali muštis, neatpažinti ir negirdėti jūsų, nepasiduoti raminimui. Tai neretai vyksta pirmoje nakties pusėje, praėjus 2-3 valandoms nuo užmigimo. Tėvai dažnai pastebi tikslų laiką, kada tai prasideda. Trukmė gali būti nuo kelių minučių ir net iki valandos. Tokių naktų vaikas pats neprisimena, jis gilia miega, nors ir atrodo prabudęs.
Pirmieji naktiniai siaubai gali pasireikšti ties antraisiais vaiko metais, didžiausias pikas ties 3-5 metais. Dažniausiais atvejais tai būna darželinio amžiaus vaikai, o tęstis gali ir iki paauglystės. Karantino metu ir bendrai greitėjant mūsų gyvenimo tempui pastebime, kad tokias neramias naktis patiria vis mažesni vaikai. Daugelis vaikų jas gali būti patyrę bent kartą gyvenime.
Abiem atvejais nereikia vaiko žadinti, nes neretai to padaryti jums tiesiog nepavyks. Leiskite, kad miegas netrikdomai pereitų visas fazes, o jums tereikia išbūti šalia ir pasirūpinti vaiko saugumu. Skirtingai nuo košmarų sapnavimo, jie vyksta paryčiais, greito miego fazėje. Vaikas juos atsimena, gali papasakoti. Budinamas pabunda ir nori būti nuraminamas, šviesos uždegimas ir „baubų“ išvaikymas iš kambario jam suveikia.
Yra teorijų, teigiančių, kad tai vyksta dėl atsirandančios šlapimo pūslės kontrolės, kuomet 2-3 metų amžiaus vaikams formuojame tualeto įpročius. Pilna vaiko šlapimo pūslė siunčia signalą smegenims, kad reikia prabusti, bet visiškai neprabundama. Tuomet sakoma, kad jau prasidėjus naktiniam siaubui reikėtų vesti vaiką išsituštinti arba negerti prieš naktį ir taip galima sumažinti pasikartojimo dažnį.
Matyt, tai yra genetiškai nulemtas smegenų ypatumas, ne liga, o žmogaus tapatybės dalis. Taip pat, jeigu giminėje yra žmonių, turinčių šį miego sutrikimų, tai gali būti paveldima.
Tikrai svarbiausia, kad šiose situacijose tėvai stengtųsi išbūti ramiai, naudotų sau ir vaikui tinkamus nusiraminimo metodus. Suprastų, kad vaikui tai nėra pavojinga ir kad tai praeis. Taip pat reikėtų įspėti aplinkinius žmones, kurie nėra su tuo susidūrę, kad visų nepažadintume ir neišgąsdintume.
Pagalba ramesniam miegui
- Vaikų augimas kupinas naujovių ir pasikeitimų. Tad miego sutrikimai gali atsirasti dėl pervargimo, pokyčių, adaptacijos darželyje, atostogų su nauja miego vieta, gimusių sesių ar brolių, sunkių artimųjų ligų, šeimoje juntamos įtampos, nerimo. Vaikai jautriai reaguoja į aplinką ir iš mūsų perima daugybę emocijų. Tai priminimas ir mums, suaugusiems, atkreipti dėmesį ir pradėti kontroliuoti savo emocijas.
- Tokiais atvejais siūloma leisti vaikui daugiau pailsėti, ilginti miego laiką, bandyti eiti anksčiau miegoti. Tikrai padeda ir dienoraščio, dienos įvykių, užrašymas. Tuomet tėvai tampa dėmesingesni ir pradeda savaime valdyti vaiką veikiančius rizikos veiksnius.
- Kaip prevencinė priemonė naudojamas ir tikslinis vaiko žadinimas 15-20 minučių prieš prasidedant naktiniam siaubui, jei tik jis kartojasi dažnai ir pradžios laikas visuomet yra panašus. Taip suardoma miego fazių seka, kad nepasiektume piko stadijos.
- Įtakos, žinoma, turi ir per ilgas ekranų naudojimas, vaizdų perkrova, nesveikas maistas, saldumynai, kofeinas. Būtent dėl to vaikiška kakava prieš miegą tikrai nėra tinkamiausias pasirinkimas. Kai kuriuos jautresnius ar raidos sutrikimų turinčius vaikus veikia ir mėnulio pilnaties fazė. Pastebint tokius pasikartojimus, šeimai taip pat reikėtų šiuo periodu kiek sulėtinti gyvenimo tempą.
- Nepamirškite ir paties vaiko temperamento, jeigu jis labai judrus ir aktyvus dieną, naktį jo smegenys toliau dirba.
Tikrai nerekomenduoju vaikams duoti jokių miego gerinimo sirupų. Jie nesprendžia problemos, o tik nutolina sprendimą, kad vis tiek reikalinga peržiūrėti vaiko dienotvarkę, miego režimą ir kitus aspektus. Taip pat yra ir kitų nemedikamentinių padedančių priemonių, tokių kaip kvėpavimo pratimai, vaikų joga. Nebent šeima ruošiasi kažkokiam labiau stresą keliančiam įvykiui, kaip, tarkim, operacijai, tokiu atveju asmeniškai pagal kiekvieno vaiko situaciją gali būti skiriami papildai. Bet tik kaip laikina pagalbinė priemonė, šalia visų kitų šeimoje daromų veiksmų.
Konsultuodama šeimas neretai pastebiu, kad patys tėvai per jautriai reaguoja ir kad ne kiekvienas verksmas prieš miegą, miego metu ar ką tik prabudus yra problema, kurią reikia spręsti. Kūdikio verksmas yra labai natūrali komunikacijos priemonė. Yra daugybė paprastų priežasčių, dėl ko jie gali verkti - galbūt pritrūko pietų miego, gal išsibudino ne toje miego fazėje, gal karšta ar šalta. Lygiai taip pat, kaip ir mes, vaikai yra skirtingo temperamento, vieni gal yra ryto mėgėjai, kiti vakaro, o gal tiesiog tą dieną „išlipo ne ta koja iš lovos“. Tad nerimastingiems tėvams linkime daugiau atsipalaidavimo ir priėmimo.
Panašus:
- 5 mėnesių kūdikio primaitinimas: nuo ko pradėti ir ką svarbu žinoti?
- 8 mėnesių kūdikio pusryčiai: skanios ir sveikos idėjos
- Pūliuoja kūdikio akis: priežastys, gydymas ir prevencija
- Sveiko Kūdikio Dienotvarkė: Patarimai Harmoningam Augimui ir Laimingai Kasdienybei
- Atpažinkite Skausmingų Lytinių Santykių Po Gimdymo Priežastis ir Išmokite Efektyviai Jas Spręsti