Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. priimtoje Ilgalaikėje valstybės raidos strategijoje (iki 2015 m.) turtingas Lietuvos istorinis kultūros paveldas ir gyvos krašto etnokultūrinės tradicijos yra įvardijamos tarp nedaugelio kitų šiuolaikinės Lietuvos valstybės stiprybės faktorių.
Atsižvelgiant į vis didesnį neigiamą spartėjančios globalizacijos reiškinių poveikį gyvosioms etninės kultūros tradicijoms, jų apsauga ir puoselėjimas formuluojami kaip ilgalaikiai strateginiai valstybės prioritetai svarbūs tautinės savimonės ir nacionalinio tapatumo išsaugojimui.
Trys metai iki šios strategijos suformulavimo 1999 m. priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas kaip teigiama LR Kultūros ministerijos interneto tinklapyje yra pirmasis teisės aktas Europoje, kuriame apibrėžti valstybės įsipareigojimai etninei kultūrai, nustatantys bendrus lietuvių etninės kultūros valstybinės globos pagrindus, etninės kultūros apsaugą ir tęstinumą, plėtros bei turtinimo priemones ir sąlygas, kiek to nereglamentuoja kiti įstatymai.
Valstybiniu lygmeniu „šlubuojant“ Lietuvos įvaizdžio formavimo strategijai ir niekaip nesurandant šiuolaikinę modernią valstybę reprezentuojančių formulių, 2011 m. balandžio mėn. nacionalinės UNESCO komisijos inicijuotoje diskusijoje skirtoje nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimams Lietuvoje spręsti svarbiausių už kultūros paveldo apsaugą ir etninės kultūros globą atsakingų valdžios institucijų atstovų iniciatyva buvo pasiūlyta idėja, kad viena iš pozicionuojamų Lietuvos įvaizdžio formuluočių galėtų tapti „Lietuvos kaip nematerialaus kultūros paveldo puoselėtojos įvaizdis“.
Kyla klausimas, kiek unikalus yra lietuviškas etninės kultūros globos modelis pasaulinėje nematerialaus kultūros paveldo apsaugos praktikoje?
Natūralu, kad tokia klausimo formuluotė kreipia dėmesį lyginamosios perspektyvos link, kurią išsamiai išanalizuoti ne šio straipsnio apimčiai.
Visuotinai yra pripažįstama, kad pirmasis pasaulyje nematerialaus paveldo apsaugą reglamentuojantis įstatymas Kultūros turtų apsaugos įstatymas yra priimtas 1950 m. Japonijoje.
Kur japonišku terminu bunka-zai (kultūros turtai) įvardijamos tiek materialios, tiek nematerialios nacionalinės kultūros vertybės.
Nematerialioms kultūros vertybėms priskiriant tradicinę amatininkystę (šventyklų statybos, kimono gamybos, bonsai ir ikebana gamybos ir kitus įgūdžius ir technologijas) bei atlikimo meną (nogaku, kabuki, bunraku teatrų pasirodymus, arbatos gėrimo ceremonijas ir kita).
Pasak Smithsonian Instituto Liaudies gyvenimo ir kultūros paveldo centro (ang. Smithsonian Institution Center for Folklife and Cultural Heritage) direktoriaus Richard Kurin, šis įstatymas paveldą apibrėžęs ne vien materialiomis kategorijomis, bet akcentavęs žmones kaip gyvųjų turtų (ang.
Tenka atkreipti dėmesį, kad palyginti su nacionaliniu, tarptautiniu lygmeniu nematerialųjį paveldą saugoti pradėta tik XX a. aštuntame dešimtmetyje.
1972 m. UNESCO priimta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija pasiūliusi inventorizuoti nacionalines kultūros vertybes reikšmingas pasaulio kultūros mastu ir suformulavusi esminius Pasaulio Paveldo Sąrašo sudarymo principus aprėpė tik materialius paveldo statinius, istorines vietoves ir kultūrinius kraštovaizdžius, tačiau visiškai neįtraukė nematerialaus paveldo formų.
Pirmosios UNESCO rekomendacijos skirtos nematerialaus paveldo apsaugai buvo suformuluotos 1976 m. “Rekomendacijose dėl liaudies masių dalyvavimo ir indėlio kultūriniame gyvenime”, kuriose teigiama, kad būtina saugoti ir populiarinti paveldą bei tradicijas.
Tarptautinį tradicinės kultūros ir folkloro juridinės apsaugos dokumentą nuo 1980 m. ruošė UNESCO drauge su Intelektualinės nuosavybės teisių agentūra WIPO.
1982 m. WIPO parengė “Pavyzdinį folkloro apsaugos nuo neteisėto panaudojimo ir kitokios žalingos veiklos modelį”.
Patobulinta šio dokumento 1985-ų metų versija įgyvendinta Kanadoje, Australijoje, Meksikoje, Indonezijoje ir kitose šalyse.
Atkreipus dėmesį į spartų tradicinės kultūros formų nykimą pasauliniu lygiu ir akultūracijos procesus, skatinamus didelių politinių, socialinių ir ekonominių pokyčių, 1989 m. UNESCO generalinėje konferencijoje Paryžiuje buvo patvirtintos “Tradicinės kultūros ir folkloro apsaugos rekomendacijos”.
Šiame dokumente visų šalių vyriausybės yra raginamos išsaugoti tradicinę kultūrą ir folklorą kaip svarbią žmonijos kultūrinio palikimo dalį ir pateikiami pasiūlymai, kaip užtikrinti tokią apsaugą.
Europos Sąjunga (toliau - ES), deklaruodama šūkį „suvienijusi įvairovę“ (ang. United in diversity) pažymi, kad europiečiai susibūrę į Europos Sąjungą siekdami taikos bei gerovės kartu praturtino vieni kitus kultūrų, tradicijų bei kalbų gausa.
Siekis išlaikyti ir puoselėti kultūrinę įvairovę ES deklaruojamas jau nuo Mastrichto sutarties laikų.
Europos Sąjungos sutartyje, kurią pasirašė Europos valstybės - Sąjungos narės 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte, greta kitų svarbių dalykų nurodomas valstybių-narių siekis didinti tautų solidarumą ir išlaikyti pagarbą kiekvienos tautos istorijai, kultūrai bei tradicijoms.
Minėtos sutarties nuostatos buvo išplėtotos Europos Sąjungos valstybių-narių viršūnių susitikime Amsterdame 1997 m.
Nors Europos Sąjungos sutartyje daugiausia kalbama apie laisvosios rinkos ir konkurencijos, bendros Europos valiutos sistemos sukūrimą, laisvą asmenų, kapitalo, prekių ar paslaugų judėjimą, tačiau neabejotina, kad valstybės-narės deramą dėmesį skiria ir nacionalinių valstybių tapatumo klausimams.
Amsterdamo konferencijoje Europos Sąjungos sutartis buvo papildyta dokumentais, kuriuose aptariamas valstybių-narių bendradarbiavimas kultūros ir kitose srityse, siekiant išlaikyti jų kultūrą, kalbą, tradicijas bei papročius ir imtis papildomų priemonių regioninei įvairovei užtikrinti.
Tai pažymima ir Europos Sąjungos sutarties 128 straipsnyje: „Europos Bendrija prisideda prie valstybių-narių kultūrų klestėjimo, taip pat gerbia jų tautinę ir regioninę įvairovę, kartu iškeldama bendrą kultūros paveldą“.
„Demokratiškas etninės kultūros valstybinės globos modelis yra įtvirtintas Lietuvos nacionalinėje teisėje.
Lietuva buvo pirmoji valstybė Europoje, atskiru įstatymu įteisinusi etninės kultūros valstybinę globą.
1999 m. buvo priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas ir įsteigta Seimui atskaitinga institucija - Etninės kultūros globos taryba.
Etninė kultūra dar ne sąvokos, atrankos ir apsaugos lygmenyse, bet nacionalinės svarbos lygmeniu Lietuvos teisėkūroje buvo pirmą kartą iškelta 1996 m. gruodžio 19 d. LR Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, kuriame nurodoma, kad vidaus politika turi ugdyti tautinę savimonę, valstybė privalo užtikrinti lietuvių tautos etninės kultūros, kultūros savitumo ir papročių išsaugojimą, puoselėti tradicinę šeimą, švietimo sistema turi ugdyti tautinį sąmoningumą.
1998 m. liepos 20 d. „Pirmieji pasiūlymai sukurti “Etninės kultūros globos įstatymą” nuskambėjo dar 1990 m. įvykusiame I Kultūros kongrese.
Šią idėją, ypač skatinamą prof. Norberto Vėliaus, dar 1995 m. ėmėsi įgyvendinti Kultūros ministerijos etninės kultūros ekspertų komisija.
Buvo pritarta D. Urbanavičienės 1996 m. gegužės mėn. pasiūlytam projektui.
Su įstatymo projektu (bei vėlesniais variantais) buvo supažindinti įvairūs etninės kultūros ir kitų sričių specialistai, nuolat tobulinant parengta per 20 projekto variantų.
Tačiau tik nuo 1997 m. rudens susiformavo pastovi rengėjų grupė, o nuo 1998 m. balandžio mėn.
Idėja teisiškai reglamentuoti etninės kultūros globą, sprendžiant iš šio paaiškinimo, kilo taip vadinamų „etnokultūrininkų“ rate, ją palaikė žymus etnologas, mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius, kuris, kaip teigiama, ir įvedė į „apyvartą“ etninės kultūros terminą.
Tačiau teisininkai kaip ekspertai į darbo grupę buvo įjungti tik paskutiniais metais.
Vadinasi, iš esmės įstatymas buvo kuriamas humanitarų, akademikų, bet ne teisininkų rate.
Pirmame 1998 m. liepos 20 d. įstatymo projekte etninė kultūra yra apibrėžiama kaip „visos tautos (etnoso) per šimtmečius sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą ir atverianti galimybę kūrybiškai dalyvauti pasaulio tautų bendrijoje“.
Tačiau įstatymiškai siūlant reglamentuoti etninės kultūros vertybių kaupimą, apsaugą ir tyrimus iš esmės etninė kultūra suprantama kaip archyvinis „artefaktas“, kurį reikia etnografinių ekspedicijų metu užfiksuoti, aprašyti, dokumentuoti ir saugoti tam skirtose specialiose saugyklose: archyvuose, muziejuose, tyrimo institutuose bei kitose specialiose institucijose (6 str.).
Nors, kita vertus, egzistuoja sąvoka etninės kultūros gyvoji tradicija, kuri apibrėžiama kaip paveldėtos tautos kultūros perdavimas, jos kūrimas ir atsinaujinimas dabartyje, tačiau toliau ji niekaip nėra konkretizuojama, nepateikiami jokie smulkesni tipologiniai atrankos kriterijai tik pabrėžiama, kad Valstybė remia nevyriausybines institucijas, užsiimančias etninės kultūros globa, skatina ir koordinuoja jų pastangas tęsti, tyrinėti ir propaguoti gyvąją etninės kultūros tradiciją.
Taigi toks įstatymo projektas absoliučiai nesukūrė ir nereglamentavo jokių veiksmingų priemonių, kuriomis remiantis būtų konceptualiai aišku, kas turi būti atrenkama iš viso etninės kultūros masyvo ir kaip „gyvosios“ etninės kultūros tradicijos turi būti saugojamos.
Atvirkščiai, įstatymo projektas sudarė prielaidas etninę kultūrą suvokti išimtinai etnografine „inventorizacine“ prasme, lėšas kreipiant tik etnografinių tyrimų organizavimui, surinktos medžiagos dokumentavimui ir patalpinimui saugoti tam skirtose saugyklose.
Propagavimas gi suvokiamas taip pat „inventorizacine“ prasme kaip mokslininkų sukauptų tyrimų arba suskaitmenintų tautosakos ar tautodailės archyvinių rinkinių leidyba.
Atvirkščiai, tiek 1976 m. “Rekomendacijose dėl liaudies masių dalyvavimo ir indėlio kultūriniame gyvenime”, tiek 1989 m. “Tradicinės kultūros ir folkloro apsaugos rekomendacijose” UNESCO ekspertai pabrėžė, kad tradicinės kultūros ir folkloro formos yra bendruomenių viduje gyvuojančios ir neformalia komunikacija bei edukacija perduodamos iš kartos į kartą, siekiant, kad šis kultūrinis tradicijų perdavimo procesas nebūtų nutrauktas išorinių masinės kultūros veiksnių, svarbu nacionaliniu vyriausybiniu lygmeniu sudaryti sąlygas šių „gyvų“ kultūrinės raiškos formų sklaidai per mokymą ir informacijos prieinamumo didinimą bei verčių propagavimą.
Taip tarptautiniuose dokumentuose nuosekliai buvo laikomasi kultūrinės įvairovės skatinimo ir kultūrinio pliuralizmo principų.
Kaip antai 2001 m. lapkričio 2 d. tarptautinėje konferencijoje UNESCO ekspertai paskelbia Visuotinę kultūrų įvairovės deklaraciją, kurioje suformuluojamas tikslas: „Saugoti kultūrų įvairovę kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris turėtų būti suvokiamas ne kaip statiškas reiškinys, bet kaip dinamiškas procesas, užtikrinantis žmonijos išlikimą.“
Iš šios deklaracijos ir anksčiau minėtų rekomendacijų, natūraliai „išplaukė“ UNESCO 2003 m. spalio 17 d. Paryžiuje priimta Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 2005 sausio 21 d..
„Nematerialus kultūros paveldas − tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susiję kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi.
Taip pat konvencija kaip vieną iš svarbiausių apsaugos būdų nurodo ne nematerialaus paveldo registravimą, kaupimą ir „inventorizavimą“, bet jo perdavimą per formalų ir neformalų švietimą.
Grįžtant prie jau minėto pagrindinio LR teisės akto, skirto saugoti tai, ką apibrėžia konvencija - LR Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo, reikia pažymėti, kad konvencijos nuostatos dabar galiojančioje aktualiojoje šio įstatymo redakcijoje konceptualiajame lygmenyje absoliučiai neatsispindi.
Nors nuo pirmojo šio įstatymo projekto 1998 m.
Palyginus su 1998 m. projektiniu variantu, galiojančiame įstatyme iš etninės kultūros apibrėžimo lingvistiniame lygmenyje buvo eliminuotas „atsivėrimas kūrybiškam dalyvavimui pasaulio tautų bendrijoje“, kuris pakeistas „tautinės savimonės ir etnografinių regionų savitumo išlaikymu“.
Tai, akivaizdžiai liudija primordialistinį siekį homogenizuotis „tautiniame kiaute“, o ne atsiverti pasaulio kultūrinei įvairovei, ką deklaruoja konvencija.
4) (Neteko galios nuo 2004 m.
Tiesa, atsirado ir vienas teigiamas poslinkis etninės kultūros apsaugos srityje.
Į dabartinį galiojantį įstatymą, ko nebuvo pirmajame 1998 m. projekte, yra įtrauktas 9 straipsnis.
Etninės kultūros ugdymas.
Jis atsirado trečiajame įstatymo projekte 1999 m.
Tačiau šis ugdymas daugiausia koncentruojasi ne į neformalųjį tradicijų perdavimo procesą, bet į etninės kultūros dalykų integravimą į bendrojo lavinimo dalykų programas.
Įstatyme taip ir liko nesukonkretintos etninės kultūros globos sritys, kas inter alia yra apibrėžiama konvencijoje.
Todėl neabejotinai tai yra pagrindinė priežastis, kodėl lig šiol Lietuva nėra parengusi nacionalinio nematerialaus paveldo registro, nors tai imperatyviai yra nurodoma konvencijos 12 str. 1 dalyje: „Kad užtikrintų nustatymą ir numatomą apsaugą, kiekviena Valstybė Šalis, atsižvelgdama į joje esamą padėtį, parengia vieną arba daugiau kaip vieną savo teritorijoje esančio nematerialaus kultūros paveldo registrą.
LR Kultūros ministerija 2008 m. gegužės mėnesį išsiuntė raštą Dėl tradicinės kultūros vertybių sąvado modelio kūrimo atsakingiems savivaldybėse už etninės kultūros globą pareigūnams, kurie buvo informuojami, kad pasirengtų Tradicinės kultūros vertybių sąvado kūrimo darbams: paskirtų tam tikslui atsakingą pareigūną, pateiktų informaciją apie turimus materialinius ir techninius resursus.
Šiame rašte nurodomas šio sąvado poreikis ir atsakingos vykdančiosios ir koordinuojančios institucijos: „Tai ilgalaikė valstybinė nematerialaus kultūros paveldo apsaugos programa, prie kurios jungiasi savivaldybės, svarbiausios etninės kultūros srities kultūros, mokslo, studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir t. t.
Programai vadovauja Kultūros ministerija, veiklą vykdo ir metodiškai vadovauja Lietuvos liaudies kultūros centras.“
Tačiau iki dabar šis sąvadas nėra parengtas ir, manytina, yra įstrigęs metodikos kūrimo stadijoje.
Beje atkreiptinas dėmesys, kad terminas yra keičiamas, t.y.
Apskritai sekant lietuvių „etnokultūrininkų“ pasisakymus viešojoje erdvėje, susidaro įspūdis, kad žodžio paveldas bijomasi.
Įvairiose diskusijose, reportažuose etninė kultūra iškeliama kaip opozicija paveldui, argumentuojant, kad etninė kultūra yra visuomenėje gyvuojantis, t.y. „gyvas“ reiškinys, o paveldas yra tai, kas buvo sukurta praeityje, bet iki šių dienų išlikęs tik kaip reliktas, artefaktas, iš esmės „miręs“ dalykas.
žymės: #Globos
Panašus:
- Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas: ką svarbu žinoti tėvams?
- LR Vaiko Teisių Apsaugos Pagrindų Įstatymo Pataisos: Svarbiausios Naujos Nuostatos ir Pokyčiai
- Viskas, ką turite žinoti apie Lietuvos ligos ir motinystės socialinį draudimą!
- Sužinokite Viskas Apie ŽPV Ir Jo Poveikį Nėštumui – Svarbiausia Informacija
- Vaikiškos paklodės: Atraskite geriausią pasirinkimą jūsų vaikui – patarimai ir TOP variantai!