Mažakraujystė - apie kurią girdėta daugybę kartų. Iš šono žiūrint - tai lengviausiai nustatoma liga (reikia tik atlikti paprasčiausią kraujo tyrimą, imant kraują iš pirštuko - šį tyrimą laboratorijos kompiuteris atlieka per kelias minutes). Gydymas, regis, irgi aiškus - gydytojas skiria reikalingų geležies preparatų, pataria kaip maitintis, ir kraujas atsistato. Tačiau kai liga paliečia TAVO vaiką, staiga iškyla šimtai klausimų ir visas aiškumas išgaruoja.
Žodis „mažakraujystė“ nėra tikslus. Iš tikrųjų susirgus šia liga kraujo nesumažėja, tačiau jis tampa nepilnavertis. Mažakraujystės mechanizmas labai sudėtingas, norint jį suvokti iki galo reikia biocheminių, anatominių žinių, tačiau galima paaiškinti paprastai: hemoglobinas - raudonasis kraujo pigmentas, esantis eritrocituose - iš plaučių kapiliarų į audinius ir organus išnešioja deguonį. Organizmas, gamindamas hemoglobiną, naudoja geležį.
Geležies stokos mažakraujystė pasitaiko dažniausiai, ja gali susirgti kiekvienas bet kuriuo gyvenimo periodu. Žemiausias hemoglobino kiekis kraujyje būna 5-7 kūdikio gyvenimo mėnesiais, kai leidžiama norma yra 110 g litre (mažiau 110 - jau laikoma mažakraujyste). Yra ligų, kurioms esant hemoglobinas būna itin aukštas. Tokios ligos labai retos, tad jei kraujo tyrimas parodė, kad vaiko ar Jūsų hemoglobinas labai aukštas, pavyzdžiui, 160, tikėtina, kad taip yra dėl sutirštėjusio kraujo, paprasčiausiai, trūksta skysčių.
Žmogaus organizmas negali sukaupti geležies atsargų. Visas geležies perteklius pasišalina, lieka tik tiek, kiek tuo metu organizmui reikia. Tačiau yra vienintelis žmogaus gyvenimo etapas, kai organizmas geležį kaupia į atsargas - taip būna vaisiui paskutinįjį nėštumo trimestrą. Jis „ima“ iš mamos kraujo geležies ir kaupia ją, kad paskui gimęs galėtų eikvoti tas atsargas. Tačiau kai kurie kūdikiai suserga mažakraujyste nesulaukę net 4 mėnesių.
Kodėl kūdikiai suserga mažakraujyste?
Įsivaizduokite du vienu metu gimusius kūdikius. Abu gimė tokio pačio svorio, abu valgo tik savo mamos pieną, auginami laikantis to pačio režimo. Kodėl? „Iš tikrųjų genai čia nieko dėti. Tikroji kūdikio mažakraujystės priežastis slypi motinoje. Neišnešiotiems kūdikiams geležies atsargų pakanka tik iki 1-2 mėnesių“, - sako docentė L. Ragelienė.
Taigi sveikos mamos sveikas vaikas gali būti ramus dėl mažakraujystės iki 4 mėnesių. Tada baigiasi jo sukauptos geležies atsargos ir mažakraujystė pradeda grėsti visiems. Ir vėl žirklės - vieni kūdikiai auga raudonais skruostukais, o jų mamos niekada nesužino, kas yra mažakraujystė. O kiti, nors ir maitinami vienodai su sveikaisiais, suserga. Ir vėl priežastis gali būti mama, tiksliau jos pieno kokybė.
Visi žinome, kad motinos pienas - geriausias maistas jos kūdikiui, tačiau kaip pakomentuotumėte štai tokią situaciją, kuri docentės L. Ragelienės darbe - kasdienybė: į Santariškių klinikas patenka 9 mėnesių kūdikis, kurį mama maitina krūtimi. Kūdikio hemoglobino kiekis kraujyje - 65. Gydytojai ieško mažakraujystės priežasties. Atlieka kraujo tyrimą mamai. Toks hemoglobino kiekis vos vos patenkina pačios moters minimaliausius poreikius, o kas lieka kūdikiui? Vadinasi, pati mama, maitindama savo pienu kūdikį, pasmerkia jį mažakraujystei.
„Kol kas nėra išrasta metodo, kaip padidinti motinos piene geležies kiekį. Matematika paprasta - jei maitinančios moters organizmui pakanka geležies, jos su pienu ji duos ir kūdikiui“, - sako gydytoja. Kai kūdikiui nustatoma geležies stoka, o mama jį maitina ne savo pienu, o mišiniais, skiriami specialūs geležimi praturtinti mišiniai. Pasak docentės L. Ragelienės, vartojant maisto papildus visada kyla klausimas - o kiek organizmas pasisavina iš jų reikalingų medžiagų? Gal geriau citrina, nei vitamino C piliulė, arba pakelis varškės, o ne kalcio tabletė? Iš tikrųjų, kai kuriuos vitaminus ir mineralus iš preparatų organizmas pasisavina sunkiai, tačiau su geležimi yra kitaip - tiek vaiko, tiek suaugusiojo organizmas geležį iš preparatų pasisavina gana gerai.
Kaip atpažinti mažakraujystę?
Kaip susigaudyti, ar vaikui jau pradėjo trūkti geležies, ar dar ne? Juk nebėgiosi į vaikų polikliniką kas mėnesį prašyti kraujo tyrimo… Iš tikrųjų beprasidedančią mažakraujystę gana sunku atpažinti neatlikus tyrimų. Vaikai - tai ne suaugusieji, kurie analizuoja savo sveikatos pokyčius, vos blogiau pasijutę jau ir parodo.
Docentė L. Ragelienė sakė, kad į jų skyrių ne kartą buvo atvežti vaikučiai, kurie patys straksėjo savo kojomis, nors jų hemoglobino kiekis būdavo nebesuderinamas su gyvybe. Bet tai - bendrieji simptomai, būdingi daugybei ligų. Tad vienareikšmiškai galima atsakyti - mažakraujystė nustatoma iš kraujo tyrimo, o ne apžiūrėjus vaiką išoriškai“, - sako gydytoja. Tiesiog slenka mėnesiai, metai, vaiko kraujas vis blogėja, o tėvai nieko nepastebi. Lėtai progresuojanti anemija tuo ir pavojinga - įsijungia įvairūs organizmo kompensavimo mechanizmai ir vaikas jaučiasi gerai.
Mityba esant mažakraujystei
Tarkime, kad sveikas kūdikis iki 4 mėnesių išeikvojo savo geležies atsargas, bet paskui jų pakankamai gavo su mamos pienu, o vėliau prasidėjo primaitinimas. Kaip suderinti vaikučio meniu, kad geležies pakaktų? Šis klausimas docentė Linai Ragelienei pats skaudžiausias, nes ji kasdien mato „numaitintus“ vaikus. Kai paklausi, ką vaikas valgo, mama atsako - „viską“. O kai pradedi smulkiai klausinėti, kas tas „viskas“, tai paaiškėja - 2 šaukštukai košės, šaukštas sriubos arba riekė duonos, kurią vaikas tik ištrupina“, - sako gydytoja.
Mamos puikiai žino, ką nuo kokio mėnesio turėtų valgyti kūdikis, kai prasideda primaitinimas. Tačiau kaip dažnai galima išgirsti mamas skundžiantis, kad kūdikis tiesiog atsisako valgyti mėsą, daržovių košę (tokiais pagalbos šauksmais užversta ir „Mamos žurnalo“ redakcija). Gydytoja L. Ragelienė tokioms mamoms nori atsakyti - gaminkite taip, kad būtų skanu, ir kūdikis valgys: „Nors ir keistai skamba, bet dauguma dabartinių jaunų mamų nemoka išvirti košės. Kiek kartų girdžiu: „Mano vaikas nevalgo daržovių košės“. Paklausiu - o kaip gi jūs tą košę verdate? Mamos pasakoja, kad į vandenį įdeda kopūsto lapą, morką ir bulvę, išverda ir sutrina. Klausiu - o jums pačioms tokia košė skani? Sako, ne, mums ji šlykšti. Tai kodėl vaikas turi ją valgyti, ji jam irgi šlykšti.
Paprastai vaiko skonis būna toks kaip ir mamos (ne veltui vaikutis 9 mėnesius augo mamos pilve ir „valgė“ tą patį, kaip ir ji). Tad košę reikia pagaminti taip, kad ji būtų skani pačiai MAMAI. Kita vertus, juk po kelių mėnesių vaikutį pasodinsite prie bendro stalo ir jis VIS TIEK pradės valgyti tai, kas skanu jums, kas pagaminta bendrame puode. Tas pats ir kalbant apie mėsą. Kai paklausiu, kaip mamos gamina kūdikiams mėsą, atsako - išverdame vandenyje ir sutriname. O ar pačios tokį patiekalą noriai valgytų? Atsako - nė už ką“.
Išvada - mama gamina neskaniai, kūdikis atsisako košių ir mėsos, o alkį pasotina išgerdamas didžiulius kiekius pieno ar mišinio. Tai, kad maži vaikai turi tobulus skonio receptorius, įrodo ir maitinimas ligoninėje. Kažkodėl vieną dieną ligoniukai net išgramdo košės dubenėlius, o kitą dieną - vos paknebena.
Aišku, yra valgių vaikų, kurie skaniausiai čiaumoja tą prėską daržovių košę. Žinoma, kad tokiam kūdikiui dirbtinai gardinti tos košės ir nereikia. Čia kalbėjome apie nevalgius mažylius, kurie dėl to gali susirgti mažakraujyste.
Mažakraujystė ir kraujo vėžys
Kai vaikui nustatoma mažakraujystė, mamos prisigalvoja visko. Vienas iš labiausiai nerimą keliančių minčių - ar mano vaikas nesusirgs kraujo vėžiu? Juk liaudyje kraujo vėžys vadinamas baltakraujyste, ar čia jau toks didelis skirtumas nuo mažakraujystės? Docentė Lina Ragelienė mamas nori nuraminti - nėra jokios padidintos rizikos mažakraujyste sergančiam vaikui kada nors susirgti vėžinėmis kraujo ligomis. Tačiau yra kitas dėsningumas - beveik visos kraujo ligos yra lydimos anemijos.
Kartais tenka girdėti, kad mažakraujystė keliauja iš kartos į kartą: žemas močiutės, mamos, dukros hemoglobinas. Docentė Lina Ragelienė sako, kad anemija, apie kurią kalbame - geležies stokos mažakraujystė - nėra paveldima. Geležies stokos mažakraujystė gali kamuoti tos pačios šeimos narius iš kartos į kartą nebent jei jie serga panašiomis ligomis: moterys per gausias menstruacijas nukraujuoja, turi kokius nors vidinius kraujavimus (kad ir dėl miomų gimdoje) ar serga virškinamojo trakto ligomis, dėl kurių pablogėjęs geležies paisavinimas (viduriuoja, turi opaliges).
Geležies stokos mažakraujystė laikoma socialine liga visame pasaulyje. Kuo kraštas skurdesnis, tuo daugiau žmonių ten serga anemija. Nors lietuviai yra blyškiaveidžiai, jie nėra linkę į mažakraujystę ir serga šia liga gerokai rečiau, nei trečiojo pasaulio šalių gyventojai. Tačiau vaikų mažakraujysčių daugėja ir tai gydytojus varo į neviltį. Atrodo, gyvenimas gerėja, žmonės gali be vargo nusipirkti įvairių maisto produktų (svarbiausia - visada yra pirkti įvairios mėsos, kuri yra pagrindinis geležies šaltinis), bet vaikai vis serga mažakraujyste. Kodėl? Docentės nuomone, statistiką iškreipia didėjantis asocialių žmonių skaičius.
Paskaičiuota, kad išsivysčiusiose šalyse geležies stokos mažakraujyste (įvairių formų) suserga apie 20-30 proc. Auginant vaikus reikia žinoti, kad mažakraujystės pavojus labiausiai iškyla dviem gyvenimo etapais - kūdikystėje ir paauglystėje. Apie kūdikių mažakraujystę jau daug kalbėjome - ji pavojingiausia nuo 4 mėnesių iki maždaug 1,5 metų, kai vaikutis geležies atsargas jau būna išeikvojęs, bet dar nesugeba su maistu gauti reikiamo jos kiekio. Paskui, sėdęs prie bendro stalo, apetitą turintis vaikas vargu ar sirgs mažakraujyste.
Vaikui sulaukus paauglystės vėl reikia daugiau akylumo, mat padidėja geležies poreikis - dėl greito augimo, hormonų gamybos, mergaitėms - dėl prasidėjusių mėnesinių. Kaip tyčia, tuo augimo metu paaugliai valgo patį nepilnavertiškiausią maistą: maitinasi mokyklose, užkandinėse, garbina greitą maistą, traškučius. „Kasdienybė - į skyrių paguldytas dvimetrinis paauglys, kurio hemoglobinas - 60“, - sako gydytoja.
Ką daryti, jei jaučiamas geležies trūkumas?
Gydytojai pamena laikus, kai nusilpusio kraujo ligoniams patardavo gerti burokų sultis. Artimieji tarkuodavo burokus, spausdavo sultis ir nešdavo į ligonines. Galbūt psichologiškai veikdavo tai, kad burokų sultys panašios į kraują - regis, jų atsigėrus, kraujas sustiprės. Metams bėgant įvairūs tyrimai parodė, kad burokų sultys kraujo negerina. Tad kaip maitinti vaiką, kuriam dar nėra mažakraujystės (nes ši pagydoma tik preparatais), bet jaučiamas geležies trūkumas?
„Jeigu yra geležies stoka, vaikui reikėtų duoti daugiau mėsos, nes iš daržovių absorbuojama 2-10 proc. geležies, iš raudonos mėsos - 20-40 proc. Geležis geriau pasisavinama, kai pakanka vitamino C, tad reikia stengtis, kad jo vaikui netrūktų - tam puikiai tinka visos lietuviškos uogos - agrastai, serbentai. Obuolių, apelsinų sultys stokojant geležies yra daug vertingesnės nei burokų sultys. Tokiam vaikui nereikėtų duoti daržovių, kuriose yra fitinų (pupelių, žirnių), nors šiose daržovėse daug geležies, bet ji blogai pasisavinama. Reikėtų vengti ir tokių produktų, kuriuose yra oksalio rūgšties - špinatų, rūgštynių, rabarbarų (kaip tyčia, vaikai jų paprastai ir taip nemėgsta).
Geležis geriau pasisavinama rūgščioje terpėje, tad linkusiems į mažakraujystę vaikams patariama duoti ne pieno, o rūgščių jo produktų - kefyro, jogurto. Mamos ir močiutės, jei galėtų, sumaitintų vaikams visas sezono braškes ir žemuoges. Teko girdėti, kaip mamos perka žemuoges sakydamos: „Šita stiklinė už spalį, šita - už lapkritį“. Deja, šviežio derliaus metu neįmanoma vaiko primaitinti uogomis tiek, kad jis paskui kelis mėnesius nejaustų geležies stokos. Geležis organizme nesikaupia, jos pasisavinama tiek, kiek reikia, o perteklius pašalinamas, tad geležies su maistu reikia gauti kasdien.
Gydytojos nuomone, didžiausia mitybos klaida - vegetarizmas, kai organizmas negauna geležies iš mėsos ir nuolatos jaučia vitamino B12 stoką (šio vitamino yra tik mėsoje). Kūdikiui per parą reikia tiek geležies, kad jos poreikį jis galėtų patenkinti tik išgėręs apie 15 litrų karvės pieno. Geležies stokos mažakraujystė gali pasireikšti intensyviai augančiam vaikui, nes tada padidėja geležies poreikis. Geležies stokos mažakraujystė gali išsivystyti ir dėl sutrikusio geležies pasisavinimo organizme.
Mažakraujystės simptomai
Mažakraujystė vystosi iš lėto. Kūdikiai išblykšta, gali padidėti blužnis, kartais ir kepenys. Odos spalva gali pasidaryti panaši į vašką, ypač pablykšta gleivinės. Liežuvis gali pasidaryti lygus, lyg nupoliruotas. Kūdikiai pasidaro neramesni, pradeda blogiau valgyti, jiems lėčiau auga svoris.
Kodėl vaikams kraujas imamas iš piršto, o suaugusiems - iš venos?
Kraujo tyrimai naudojami įvairiausių būklių ir ligų diagnostikai bei gydymo efektui vertinti. Atlikdami kraujo tyrimus, galime diagnozuoti alergijas, mažakraujystę, cheminių medžiagų pusiausvyros sutrikimus, širdies, kepenų, inkstų, endokrininių liaukų, medžiagų apykaitos, onkologines ligas, uždegimines būkles, infekcijas, krešėjimo sutrikimus, apsinuodijimus. Kraujo paėmimas yra stresinė procedūra. Nuo seno medicinoje egzistuoja principas „pirmiausia nepakenk“. Taigi, vengiama nereikalingo paciento diskomforto.
Kraujo iš piršto paėmimas yra paprastesnis, pigesnis, jam reikia mažiau įgūdžių, jis trunka greičiau. Tuo tarpu tinkamai paimti kraują iš venos reikia atitinkamai apmokyto personalo bei laboratorinės įrangos tyrimų interpretacijai. Nėra tokios taisyklės, kad vaikams visada kraujas imamas iš piršto, o suaugusiems - iš venos. Iš kur bus imamas kraujas, priklauso nuo to, kokius kraujo rodiklius tiriame. Visgi standartizuotų testų galimybės imant kapiliarinį kraują - ribotos.
Paprasčiausias tyrimo būdas - kraujo paėmimas iš piršto. Dažniausiai apsiribojama automatiniu (dar vadinamu „bendruoju“) kraujo tyrimu, CRB (C-reaktyvaus baltymo nustatymu) ir gliukoze. Gaunami pagrindiniai kraujo rodikliai: eritrocitų rodmenys, leukocitų ir trombocitų skaičius, hemoglobino kiekis, tačiau kartais to užtenka. Biocheminės, imunologinės analitės kapiliariniame kraujyje įprastai nevertinamos.
Iš piršto dažniausiai kraujas imamas šeimos medicinos centruose, kai reikia greito atsakymo. O kraujo tyrimas iš venos užtrunka ilgiau. Ligoninėse kraujas visuomet imamas iš venos. Kapiliarinis kraujas dažniausiai pasirenkamas tiriant kūdikius, mažus vaikus, vyresnius asmenis su trapiomis venomis, stipriai nudegusius ar krešėjimo sutrikimų turinčius pacientus, ypač nutukusius, kuriems sunku rasti venas. Kapiliarinis kraujas tinkamas savikontrolei (pvz., kraujo cukraus matavimui namuose) bei skriningui (atrankai). Šis tyrimas labai pasitarnavo diagnozuojant Ebolos karštinę neseniai vykusio protrūkio metu.
Ar kraujas iš venos iš ir piršto gali kažkuo skirtis?
Kraujo tyrimų normos veniniame ir kapiliariniame kraujyje skiriasi būtent dėl kraujotakos, tyrimo metodikos subtilumų. Veninis kraujas turi mažiau deguonies, jis teka iš viso organizmo atgal į širdį. Platesniam ištyrimui įprastai imama 2-6 ml veninio kraujo. Gaunami labai tikslūs rezultatai, galima nustatyti įvairiausius kraujo parametrus.
Kapiliarinis kraujas imamas iš kapiliaro - smulkiausios kraujotakos šakos. Čia kraujas mišrus (arterinis-veninis). Tyrimo metu praduriama oda, kiek spaudžiamas pirštas, kraujas imamas tiesiogiai dūrio vietoje. Dėl to į mėginį patenka ir ląstelinio bei audinių skysčio. Jei audiniai spaudžiami per stipriai, mėginys praskiedžiamas, didėja hemolizės ir klaidingų rezultatų tikimybė. Kaskart imant kraują iš piršto, šis papildomų skysčių ir kraujo santykis skiriasi, todėl ir tyrimo rezultatai varijuoja.
Be to, kai imamas mažas kraujo kiekis, bet koks papildomas niuansas ženkliai įtakoja tyrimų rezultatus. Tyrimų skirtumai priklauso ir nuo fiziologijos. Pavyzdžiui, gliukozės tyrimas tiek veniniame, tiek kapiliariniame kraujuje yra pakankamai tikslus, nes gliukozės koncentracija ląstelėse ir tarpląsteliniame skystyje nevalgius maždaug panaši. Kraujo cukraus (glikemijos) parametrai iš piršto ir venos gali skirtis, jei pirštas prieš imant testą nebūna tinkamai nuvalytas ir ant jo lieka maisto likučių.
Tuo tarpu hemoglobinas yra eritrocitų viduje, o į mėginį patekus papildomam ekstraląsteliniam skysčiui (pvz., tyrimo metu stipriai spaudžiant pirštą), gaunamas klaidingai „praskiestas“ kraujas.Kartais kūdikiams ir naujagimiams kraujas imamas iš kulno, nes jų pirštukai tiesiog per maži.
Kraujo tyrimų skirtumai
| Tyrimo tipas | Kraujo tipas | Privalumai | Trūkumai |
|---|---|---|---|
| Bendras kraujo tyrimas | Kapiliarinis (iš piršto) | Greitas, paprastas, mažiau invazinis | Ribotos galimybės, mažiau tikslus, gali būti įtakotas audinių skysčio |
| Biocheminiai, imunologiniai tyrimai | Veninis | Tikslūs rezultatai, galima nustatyti įvairius parametrus | Reikia apmokyto personalo, laboratorinės įrangos, užtrunka ilgiau |
Kodėl negalima platesnių tyrimų atlikti iš kapiliarinio kraujo?
Viena priežasčių - kaina. Automatizuotos, centralizuotos, didelių tyrimų apimčių laboratorijos tyrimus atlieka pigiau. Be to, kapiliarinį kraują veikia daugiau veiksnių nei didesnį kiekį tiriamo veninio kraujo. Ištirti daugybę analičių iš kelių kraujo lašų reikalauja naujų technologijų. Kasdienėje praktikoje mažai kur biocheminiams tyrimams naudojamas kapiliarinis kraujas.
žymės: #Kudikiui #Kudiki #Kudikiu
Panašus:
- Kūdikio plaukai slenka: ką daryti ir kada sunerimti?
- Bambukinis rankšluostis kūdikiui: minkštas ir švelnus prisilietimas
- Kūdikio vonelės: kaip išsirinkti geriausią? Patarimai ir kainos
- Įspūdingi vaikiški angliški eilėraščiai, kuriuos privalo žinoti kiekvienas tėvas!
- 9 metų vaiko ūgio ir svorio normos: kaip atpažinti sveiką augimą?