Ineta Stasiulytė - žinoma teatro ir kino aktorė ir dviejų vaikų mama, kuri gimė 1980 m. gegužės 17 d. Telšiuose. Formali 1980-aisiais gimusios aktorės biografija nėra ilga, tačiau į ją sutelpa nemažai įvykių, darbų ir išgyvenimų.
Ankstyvasis Aktorės Kelias
Vaidinti Ineta pradėjo dar būdama moksleivė - Telšių dramos studijoje „Aglija“, vadovaujamoje žinomos teatro režisierės Laimos Adomaitienės. Į teatrą ją ši režisierė ir atvedė. Tais metais „Aglijos“ aktorių trupė nemažai gastroliavo, rodė savo pastatytus spektaklius ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje.
Būdama šešiolikmetė moksleivė ji gastrolių metu jau vaidino Monake, kunigaikštienės Grace Kelly, legendinės Holivudo aktorės, teatre. Tenesio Williamso pjesės interpretacijoje „Pasmerkti namai“ jai buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Vaidino puikiai.
Ji sukūrė vaidmenį ir studijos „Aglija“ pastatytame spektaklyje „Gėlėse“. Abu šie spektakliai tais metais Lietuvoje buvo tarp penkių geriausių pastatytų vaikų ir jaunimo spektaklių. 1995 m. Ineta tarptautiniame festivalyje „Baltic Satelid“ buvo apdovanota prizu už sukurtą geriausią moters vaidmenį, 1999 m.
Tačiau būtent kaip jau minėtos studijos atstovė I. Stasiulytė apvažiavo nemažai pasaulio šalių, vaidino įvairiausiose scenose, pelnė daugybę apdovanojimų. Keista įsivaizduoti šešiolikmetę moksleivę, vaidinančią Monake, kunigaikštienės Grace Kelly, legendinės Holivudo aktorės, teatre.
Pasibaigus „Aglijos“ trupės spektakliui „Pasmerkti namai“, kuriame Ineta atliko pagrindinį vaidmenį, žiūrovai plojo atsistoję, jaunuosius trupės aktorius gatvėje atpažindavo praeiviai, o teatrologas iš Niujorko pavadino šį spektaklį įdomiausia Tenesio Viljamso pjesės interpretacija iš visų jo matytų.
Vis dėlto nei dabar, nei tuomet žvaigždžių liga I. Stasiulytės nekamavo. Tai vis tvirtas žemaitiškas charakteris, neleidžiantis kojoms atsiplėšti nuo žemės ir „alergiškas“ visokiems perdėtiems jausmams bei neatleidžiantis „falšo“ nei sau, nei kitiems.
Studijos ir Karjeros Pradžia
Po studijų Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje tapo Vilniaus mažojo teatro aktore ir vien šiame teatre sukūrė daugiau kaip 10 vaidmenų. Dar vaidina ir „Domino“ teatre. Be to, filmavosi keliuose televizijos serialuose bei kino filmuose. Ineta suvaidino filmuose „Naktinė žvejyba“, „12 kėdžių“, „Tarp mūsų, mergaičių“, „Aš esi tu“.
Visada svajojo tapti šokėja, mėgo baletą, domėjosi egzistenciniais klausimais. Kai Ineta baigė vidurinę, jai choreografė Anželika Cholina buvo sudariusi šokio programą. Vis dėlto pagrindiniu savo gyvenimo keliu ji pasirinko ne šokį, o teatrą - įstojo studijuoti aktorinį meną į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją.
Á Vilniaus mažąjį teatrą įsiliejo kartu su visais kitais kurso draugais (režisierius Rimas Tuminas, tais metais kurdamas Vilniaus mažąjį teatrą, į jį pasiėmė visą savo kursą).
Baigusi Rimo Tumino kursą, aktorė neliko gatvėje su daug vilčių ir mažai galimybių. Ji džiaugiasi, kad režisierius R. Tuminas „pasiėmė“ visą savo kursą ir įkūrė Mažąjį teatrą, tačiau atmetė tokią hipotezę, kad priešingu atveju didžiuosiuose šalies teatruose, kur didelė konkurencija, tikriausiai būtų tekę vaidinti tarnaites.
„O kuo prastas tarnaitės vaidmuo? - karštai paprieštaravo pašnekovė. - Kuo tarnaitė prastesnė už kokią nors ponią? Nėra mažų vaidmenų, yra maži aktoriai...“ Pasak Inetos, kiekvieną vaidmenį, kad ir koks jis būtų, reikia mylėti, o ne trokšti pirmųjų vaidmenų ir kitus atlikti atmestinai.
Charakteris ir Įsitikinimai
Keista, kad aktorė netapatinama su Žemaitijos regionu, nors kiekvieno, turinčio bent lašą žemaitiško kraujo, būtinai visi klausinėja apie žemaitišką charakterį. Visgi Ineta yra įsitikinusi, kad turi žemaičiams būdingų bruožų. Sakykim, tokią savybę, kurią galima pavadinti ir teigiama, ir neigiama - tiesmukiškumą, kategoriškumą.
„Matau, kaip aplinkui visi inkščia, dejuoja, ir iškart kyla noras paklausti: ką padarei, kad būtų kitaip? Ir apskritai - ar žinai, ko nori? Jeigu ne, tuomet keičiam temą ir pasikalbam apie ką nors kita“, - išbėrė aktorė ir pridūrė, kad taip tiesmukai kalba ir su savimi - meluoti sau, gailėtis savęs ji tikrai nėra įpratusi.
Tiesa, Ineta sakė, kad žemaitiško charakterio tikrai nelaiko iš piršto laužtu mitu, o į kitų Lietuvos regionų atstovų charakterius rečiau atkreipiamas dėmesys todėl, kad galbūt jie nėra tokie ryškūs. Pasak aktorės, esant žemaitiško charakterio santykiai su žmonėmis neužmezgami greitai ir lengvai, bet jie būna tikri ir ilgalaikiai.
Taip pat ji teigė nejuntanti jokio pavydo, kai kitam aktoriui tenka geresnis vaidmuo. „Kaip gali trokšti to, kas tau nepriklauso? O jei nori tam tikro vaidmens, eik pas režisierių ir kalbėk - galbūt jam nė mintis tokia nekilo, kad galėtum jį atlikti?“ - dėstė I. Stasiulytė.
Be to, pabrėžė, kad nesupranta ir tokio požiūrio į vaidybą, kai vieni vaidmenys esą atliekami rimtai, o kiti tėra „chaltūra“. Sakykim, kad ir renginių vedimas - galbūt aktoriui tas darbas yra rutina, tačiau žmonėms - šventė, tad negali jos apnuodyti savo atsainiu požiūriu.
I. Stasiulytė teigė taip pat nesuprantanti žmonių, kurie visuomet tik ruošiasi gyventi, bet negyvena. „Juk net stovėjimas automobilių spūstyje yra gyvenimas, ir gyventi turime kiekvieną savo gyvenimo minutę“, - sakė ji.
Ineta, paklausta, ar tėvų išrinktas retas vardas jai ir turėjo lemti ypatingą ateitį, atsakė, kad jokios ypatingos reikšmės savo vardui neteikia ir jokių legendų iš tėvų šia tema nėra girdėjusi. „Tačiau jis man patinka, - šypsojosi aktorė. - Pažįstu tik vieną bendravardę. Beje, ji yra gimusi tais pačiais metais ir net tą pačią dieną kaip aš.“
Paklausus, ar šis adresas nereiškia, kad aktorė dėl nieko nėra tikra - sakykim, ateisiu, jeigu tik nepradės lyti ar pan., - ji atsakė, kad šie du žodeliai iš tikrųjų daug reiškia, tačiau ne visai tai, ką galima nuspėti. „Be žodelio „jeigu“ neegzistuotų teatras: jeigu tik tai atsitiktų, jeigu taip būtų...“ - atskleidė pašnekovė.
Be to, Inetos teigimu, žmonės dažnai mėgsta žaisti žodžiais: „jeigu tik būčiau galėjęs“, „jeigu tik būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės“, „jeigu tik būčiau spėjęs“, „jeigu tik būčiau gimęs kitoje šalyje ar kitokioje šeimoje“, „jeigu tik būčiau gražesnis, turtingesnis“... Pasak aktorės, tai tik stabdžiai, kurie trukdo mums įgyvendinti tai, ką norime ir galime.
„Dabar darykim, dabar veikim, dabar imkim iš gyvenimo viską, ką jis siūlo, o ne teisinkimės tariamąja nuosaka“, - kalbėjo I. Stasiulytė ir pridūrė, kad šie žodžiai - ne jos gyvenimo programa, o tarsi perspėjimas, kad nekiltų pagunda slėptis už žodžių. „Nėra jokių „jeigu“ - viskas, kas gali būti, yra dabar. Arba nėra...“ - šypsojosi aktorė.
Dalyvavimas Projekte "Šok su Manimi" ir Asmeninis Gyvenimas
2008 m. Lietuvoje Ineta žinoma ir kaip gera šokėja. 2010 m. dalyvavo TV3 projekte „Šok su manimi“. Šio projekto metu artimai susipažino su šokėju D. Meškausku.
2010 m. dalyvavo TV3 projekte „Šok su manimi“. Ši pažintis buvo lemtinga - jie pradėjo gyventi kartu. Tačiau ji visuomet buvo kaip vedlys - aktorė daugiau kaip ketverius metus gyveno su profesionaliu tango šokėju ir mokytoju Eduardu Chimenesu. Su Eduardu Chimenesu susilaukė dukters Upės.
Neliko nepastebėta ir tai, kad D. Meškauskas antrą kartą į porą renkasi vyresnę moterį, o gal atvirkščiai, antrą kartą jį renkasi vyresnė moteris. Vaikinas prieš tai draugavo su dainininke Rūta Ščiogolevaite, su kuria susilaukė sūnaus Adomo.
Jau prieš metus pasklidus gandams, kad I. Stasiulytė kalta dėl Deivido ir Rūtos skyrybų, aktorė griežtai viską paneigė. I. Stasiulytė tada sakė, kad kalbos apie jos ir D. Meškausko romaną yra išgalvotos: „Aš neuždrausiu žmonėms fantazuoti. Tai yra tik absoliuti komentatorių fantazija.
Eduardas Gimenezas patvirtino, kad išsiskyrė su I. Su Ineta palaikome gerus ryšius, bendraujame draugiškai ir kultūringai. Svarbiausia, kad mūsų dukra nejaustų jokių pykčių, nesutarimų, tai mūsų problemos. Stengiamės gyventi taip, kad ji nejaustų skausmo.
Ineta išsikraustė su dukra, išsinuomojo butą. Jinai priėmė tokį sprendimą, kadangi pajuto, kad ir aš taip gyventi negaliu, neįmanoma iškentėti. Ji tą suprato ir išėjo.
Su dukra viskas gerai. Matau ją beveik kiekvieną dieną. Ji dar vaikas, Upei tik šešeri metukai. Mergaitė supranta, kad tėvas ir mama nebegyvena kartu, bet čia ne tragedija. Tragedija būtų, jeigu mes su mama bendrautume nekultūringai arba kentėtume, bet dabar mes bendraujame draugiškai, su šypsena.
Jei ne Deividas, galėjo būti kitas žmogus. Daug dalykų sutapo. Buvo tas šokių konkursas, buvo Deividas, bet ir šiaip santykiai nebuvo tokie, kokių norėtųsi. Deividas buvo paskutinis lašas. Aš dariau daug klaidų, gana savanaudiškai gyvenau, bet laiko sugrąžinti atgal neįmanoma. Reikia pasimokyti iš klaidų ateičiai.
Kad visa tai nesikartotų, jeigu kada atsiras kitas žmogus. Skyrybos padeda subręsti žmogui, daugiau vertinti antrąją pusę, daugiau žavėtis, gerbti, o ne tik žiūrėti į save. Man tai didelė pamoka.
Taip pat skaitykite: I. Stasiulytė ir D. Meškauskas patvirtino, kad jie pora.
Kūrybiniai Projektai ir Parodijos
I. Stasiulytė - ir kito žinomo komedijos mylėtojo, aktoriaus Aisčio Mickevičiaus partnerė. Jie drauge ne vienus metus kuria žavingosios Vaigauskų poros etiudus. „Bet tai - tik darbas ir pomėgis. - Vaisinga darbų ir ačiū Dievui. Labai džiaugiuosi.
Visai neseniai Ineta išpildė ir dar vieną savo svajonę - kartu su Aisčiu Mickevičiumi sukūrė filmą „Legendinės legendos FELICITÀ“ apie Oresto ir Džildos Vaigauskų duetą. Kurdami šį filmą, Ineta ir Aistis rūpinosi kiekvienu jo žingsniu. Jie buvo ne tik aktoriai, bet ir filmo režisieriai, scenaristai, prodiuseriai.
Parodijų karaliene vadinama aktorė yra įkūnijusi ne tik kasdienių, visiems atpažįstamų personažų, bet ir žinomų žmonių. Didžiausio susižavėjimo I. Stasiulytė sulaukė pavirtusi Agne Jagelavičiūte, Egidijumi Dragūnu.
Reikia labai daug laiko jį stebėti, ką jis daro. Kame juokingumas buvo su Agne? Mes panašiai kalbame, man buvo lengva pagauti tą kalbėjimo manierą, bet juokinga buvo dėl to, kad aš paėmiau interviu iš ilgo periodo. Kaip visiems žmonėms - keičiasi aplinkybės, prieš 5 metus galėjome kalbėti viena, o po 5 metų mačiau, kad ji kalbėjo jau visai ką kita.
Man be galo malonu girdėti gražius žodžius, nes tai atperka mano pastangas, kurias aš į tai įdėjau. Surinkti, išanalizuoti visa tai užima daug laiko. Pavyzdžiui, aš turėdavau savaitę pasiruošti, tai per tą savaitę darydavau taip: jeigu dirbu savo darbus, tai sėdu į mašiną ir ten nuolat skambėdavo to žmogaus balsas. Tą savaitę užmigdavau su ausinukais ir visais to žmogaus mitingais. Man reikėdavo jį girdėti. Šitie dalykai, matyt, vis tiek gula į pasąmonę.
Įdomu, kad kai užlipdavau į sceną, kartais mane tai taip praraudavo, kai pajausdavau, kad jis jau valdo visą situaciją, aš galiu būti tik laidininkas. Aš visada galvojau, kad parodija - tai žmogaus išorės stebėjimas ir bandymas parodijuoti jo verbalinį bendravimą.
Man atrodo, atradau paslaptį, kas slypi šiuose dalykuose. Jeigu aš bandau padaryti taip, kaip jis daro, tai aš ir darysiu pagal savo santykį su tuo žmogumi. Tai nėra labai juokinga, nes matosi, kaip aš parodijuoju. Taip buvo su Roku Žilinsku. Ten juoko buvo nulis. Paskui buvo ir komentarų, kad atkartojimas ar parodija gerąja prasme nebūtinai turi sukelti juoką.