Parengė doc. dr. Kažin ar pavasariai Latvijoje būtų tokie sodrūs ir veržlūs, jei 1933 m. gegužės 3 d. į latvių kultūrinę tapatybę nebūtų įsirašęs poeto Imanto Zieduonio (Imants Ziedonis, 1933-2013) kultūrinis ženklas, jo sukurti vaizdiniai „mėlynoji Žiemgala“, gintarais nusėta Kuršo žemelė - Kuržemytė, milžiniški šakoti ąžuolai kaip Latgalos žvakidės, Palietuvėlė. Ragaciemo kaime prie Rygos įlankos gimusiam poetui, rašytojui, eseistui, literatūros kritikui, pasaulio ir savęs pažinimo vadovėlių vaikams kūrėjui, animacinių ir vaidybinių filmų scenarijų autoriui, įvairių kultūrinių iniciatyvų pradininkui, latviškos tapatybės restauratoriui 2023 m. pavasarį būtų suėję 90 metų. Latvijoje vieno skaitomiausių poeto jubiliejus pasitiktas jam dedikuotais leidiniais, įvairiais meno kūriniais ir projektais. Be abejo, dalis jų buvo skirti vaikams.
Zieduonio kūryba apima gana platų žanrų, temų ir meninės išraiškos spektrą, nuo 1961 m. išleista daugiau nei 40 knygų, kurių leidimai kartojami iki šiol. Pirmieji eilėraščių rinkiniai (Žemės ir sapnų smėlis (Zemes un sapņu smilts, 1961), Širdies dinamitas (Sirds dinamīts, 1963), Motociklas (Motocikls, 1965) nustebino ir sužavėjo tuometinį skaitytoją savo jaunatvišku veržlumu, kvietimu plėsti ribas, keistis ir keisti pasaulį. Rinkinį Motociklas sudarė eilėraščiai-metaforos, kuriuose per atskiras motociklo dalis (motorą, ratus, stabdžius, stipinus, vairą, priekabą ir kt.) reiškiamos lyrinio subjekto emocinės būsenos ir egzistencinis santykis su aplinkiniu pasauliu, detalės santykis su visuma.
Aštuntajame dešimtmetyje, prasidėjus politiniam „atšilimui“, Zieduonio poezijoje palaipsniui ryškėjo pastangos gilintis į individą, į save, į žmogaus prigimties daugiabriauniškumą (rinkinys Aš įeinu į save (Es ieēju sevī, 1968) ir kt.). Poetas žavėjosi Janio Rainio (Jānis Rainis) kūryba, ją tyrinėjo, iš jos perėmė nuolatinio tobulėjimo idėją ir ją pratęsė, akcentuodamas aktyvaus rašytojo misiją, pasiaukojimą, pareigą savo bendruomenei. Šiuo laikotarpiu poetui tampa svarbus kelio, kelionės, individo ir tautos laisvės motyvas. Kelionių įspūdžiai sugula į didelio populiarumo sulaukusias kelionių apybraižas, esė (Kuršo žemelė (Kurzemīte), 1 d. 1970, 2 d. 1974), Vis tiek. Knyga apie Madlieną (Tik un tā. Grāmata par Madlienu, 1985), Palietuvėlė (Leišmalīte, kartu su Rimantu Zieduoniu, 2013), kuriose iš mikroistorijų, reportažų ir istorinių faktų, gamtinių etiudų dėliojasi tuometinės Latvijos veidas ir tautos dvasia, o kartu ir paties pasakotojo portretas.
„Mūsų dabarčiai trūksta gebėjimo save dokumentuoti, kurti kroniką. O kronika yra savivoka. Reikia gebėjimo save suvokti“, - rašė Zieduonis, ruošdamasis kelionei į Madlienos kraštą. Pro aštrią keliautojo akį neprasprūsta į kaimo žmonių gyvenimus šaknis įleidžiantys abejingumas, neūkiškumas, netvarka. Poetas tarsi nekvestionuoja socialistinės sistemos - pateikia ūkiškai besitvarkančių kolūkių pirmininkų, melžėjų ar traktoristų pavyzdžių ir ragina sąžiningu darbu kurti savo gyvenimą čia ir dabar. Tačiau tekstuose kartkartėmis atsiveria dviprasmiški realybės vertinimo pertrūkiai: „Buvo… buvo… buvo… Būtojo laiko veiksmažodis. Tuščias žodis, jeigu nė vieno jo garso negalim panaudoti dabartyje.“ Knygoje Kuršo žemelė poetas ragina sukurti savo pasaulį: „Didysis [pasaulis] susideda iš mažųjų. Kur yra tavo mažasis? Sukurk jį iš braškių daigų ar iš plieno kibirkščių. Sukurk iš eilėraščių eilučių ar molio keramikos. Jis neturi būti didelis, bet tegul bus turtingas. Ir jis neturi būti vitrinoje išstatytas, bet jei tave aplanko svečias, turėk kuo jį pavaišinti.
Eilėraščių rinkiniuose Kaip žvakė dega (Kā svece deg, 1971), Skersvėjis (Caurvējš, 1975), Man palankioje tamsoje (Man labvēlīgā tumsā, 1979), Žvelki, kaip (Re, kā, 1981) ryškėja visuomenės negerovių, žmonių dviveidiškumo kritika, reiškiamas nepasitenkinimas dėl politinių lozungų ir tikrovės neatitikimų, metamas intelektualus iššūkis dogmų ir ribojimų pasauliui, atsiranda vidinę įtampą liudijančių užuominų apie tai, jog ne apie viską galima garsiai ir drąsiai kalbėti („Čirškia žiogeliai, audra užgrius. Aštuntajame dešimtmetyje Zieduonis susidomi tautosaka, mitologija, kelia klausimą, kas sudaro latvio tapatybės pamatą. 1976 m. poetas kartu su bendraminčiais pradeda Latvijos senųjų ąžuolų gelbėjimo akciją „Kelias“ („Ceļš“). „Mes išvesime ąžuolus į žmones (…)“, - sako Zieduonis.
„Mes su jais ir per juos išsikviesime sielas. Išėjusias, bet dar susigrąžinamas jėgas“. Kelionių po Latviją įspūdžiai, baltiškos ir latviškos pasaulėjautos patirtys, gamtos ir žmogaus gyvenimo ritmas susipina vienoje iš aukščiausių latvių lyrikos viršūnių - Zieduonio Poemoje apie pieną (Poēma par pienu, 1977). Kūrinyje itin akcentuojamas motinos - gimdytojos, maitintojos, tradicijų ir išminties perdavėjos - vaidmuo, aprėpiamas žmogaus ir Būsimajam autoriui treji. 1936 m. Nuotraukos autorius nežinomas. Tuo laikotarpiu poetas dar kartą nustebina literatūrinę bendruomenę, pradėjęs leisti ypatingo žanro išpažintinės, eseistinės poetinės prozos kūrinius - epifanijas (1971, 1974, 1994), kurių žanro apibrėžtį pats ir nusako: „Proza yra sunkesnis, ilgiau trunkantis sėdimas darbas. Įkvėpimas paprastai netrunka tiek, kad užtektų ilgesniam prozos kūriniui, todėl prozoje yra atskiri proveržiai, tokios nušvitimo akimirkos, kuriuos Džeimsas Džoisas (James Joyce) vadina epifanijomis.
Vėlesnėje Zieduonio kūryboje (rinkiniai Lengva (Viegli, 1993), Akimirksniai. Upėtakiai (Mirkļi. Foreles, 1993), Kelionės sentimentai (Ceļa sentiments, 2000), Trioletai (Trioletas, 2003) ieškoma dermės su visata, nedaroma skirties tarp „aš“ ir „pasaulis“, jie suvokiami kaip vienis - vienas nuo kito priklausomi ir iki galo nepažinūs. Greta kūrybos suaugusiems skaitytojams aštuntajame dešimtmetyje Zieduonis pradeda kurti ir literatūrines pasakas vaikams - 1972 m. jis spaudai parengia savo garsųjį ir dabar jau į daug kalbų išverstą rinkinį Spalvotosios pasakos (Krāsainas pasakas, 1973, 2016). Vaikų literatūros apžvalgoje rašytojas Valdemaras Ancytis (Valdemārs Ancītis) šį Zieduonio posūkį įvertina kaip naują kokybę latvių vaikų literatūroje. Už Spalvotąsias pasakas 1976 m. Atėnuose vykusiame penkioliktajame Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros tarybos (IBBY) kongrese Zieduoniui įteikiamas Hanso Christiano Anderseno diplomas, o jo vardas įrašomas į H. Ch. Anderseno garbės sąrašą.
Beveik visos rašytojo pasakos pirmiausia pasirodė ikimokyklinukams ir pradinukams skirtame žurnale Zīlīte (Zylutė): anksčiausiai išspausdinti kūriniai - „Baltoji pasaka“, „Geltonoji pasaka“ ir „Rudoji pasaka“ (1970, Nr. 5). Žurnale pasakas iliustravo dailininkė Aija Zylė (Aija Zīle). Atskiro tyrimo reikėtų norint įvertinti alegorinių, daugiaprasmių pasakų, tokių kaip „Žydroji pasaka“, „Juodoji pasaka“ ar „Kreivoji pasaka“ ir kt., vaidmenį to meto lenininiu turiniu persunkto vaikų žurnalo tekstų kontekste. Pavyzdžiui, 1972 m. žurnalo Zīlīte vasario mėnesio numeryje, skirtame Sovietų Rusijos pristatymui, publikuotoje „Žydrojoje pasakoje“ viso pasaulio žirgai išsirenka Žydrąjį Vilties Žirgą ir jam prisako: „Tu esi svajonių žirgas (…). Tu gali ėsti viską ir gerti viską, kaip mes, kiti žirgai. Bet jei tu ėsi, ką ėda visi, tu prarasi žydrą spalvą ir žūsi. Tu - svajonių žirgas ir privalai ėsti neužmirštuoles.“ „Juodojoje pasakoje“, kuri žurnale buvo išspausdinta 1971 m. Be Spalvotųjų pasakų, Zieduonis išleido dar dvi pasakų knygas - literatūrinę pasaką Meškiukų pasaka (Lāču pasaka, 1976) ir rinkinį Pokštai ir pasakos (Blēņas un pasakas, 1980, 2015). Pirmosios trys knygos vėliau buvo perleistos rinkiniuose Visokios pasakos (Visādas pasakas, 1983, 2005), Pasakos (Pasakas, 2007). Atskira knyga buvo išleista Pasaka apie Kasą (Pasaka par Bizi,1997). Naujausias leidinys - fondo „Viegli“ išleista knyga Meškiuko Andrejaus pasaka (Lāča Andreja pasaka, 2022), susiejanti dvi rašytojo pasakas - „Meškiukų pasaką“ ir „Pasaką apie Kringelį ir Riestainytę“ („Pasaka par Kliņģeri un Baranku“), kurias šiuolaikiniam skaitytojui pristato naratorius - Imanto Zieduonio muziejaus eksponatas - žaislinis meškiukas Andrejus Upytis (Andrejs Upīts).
Fantaziją ir mąstymą žadinančius rašytojo kūrinius vaikams netrukus ėmėsi ekranizuoti Latvijos animacijos studija („Žalioji pasaka“ („Zaļā pasaka“, 1977), „Šuo Funas ir Vėjas“ („Suns Funs un Vējš“, 1978, rež. Iki šiol latvių vaikų literatūros tyrinėtojai ir populiarintojai stebisi, kodėl poetas taip mažai sukūrė eilėraščių vaikams. Aiškaus atsakymo nėra davęs ir pats rašytojas - nėra išleista nė viena eilėraščių knyga, o periodikoje išsibarstę pavieniai kūrinėliai (eilėraščių ciklai „Mažylių mankšta“ („Ķiparu treniņi“, 1981), „Saulytė“ („Saulīte“, 1983) ir kt.) poeto valia nebuvo perspausdinti ir rinktiniuose raštuose. Viename interviu Zieduonis yra sakęs: „Esu mokytas ir moksleivius mokęs, kad į eilėraščius nereikia žiūrėti pernelyg rimtai. Nes poezija yra visur… Gyvenime, aplinkoje, mumyse. Tai yra „savipoezija“. „Savipoezija“ yra vertingesnė už „svetimpoeziją.“
Užsimenama, jog kai kuriuose poezijos rinkiniuose (pavyzdžiui, Drugelių ataka (Taureņu uzbrukums) yra vaikystės prisiminimų blykstelėjimų, tačiau juose pulsuoja egzistenciškai skausminga įtampa, kurią jaučia ir gali suprasti tik suaugusysis, žinantis, kas yra ilgesys, baimė, skausmas. Pradėjęs kurti vaikams, rašytojas tapo aktyvus diskusijų apie vaikų literatūrą, jaunimo auklėjimą dalyvis, tad nenuostabu, jog 1980 m. Latvijos rašytojų sąjungoje įsteigus Vaikų literatūros sekciją jos pirmininku išrenkamas Zieduonis. Užėmęs šias pareigas rašytojas ėmė glaudžiai bendradarbiauti su pedagogais, mokslininkais, redakcijomis, televizija, jaunimu, gabiais vaikais, teigė, jog reikia nustoti žiūrėti į vaikų literatūrą kaip į nereikšmingą ir antrarūšę, reikia įsteigti Vaikų knygų centrą, kurti reguliarias TV laidas mažiesiems. Jis kritikavo tuometinių vadovėlių ir skaitinių netikslingumą, kėlė klausimą dėl naujo tipo pradžiamokslių, enciklopedijų, geografijos ir istorijos pažintinių knygų leidybos.
Zieduonio iniciatyva Rašytojų sąjungos bibliotekoje buvo įkurtas nuolatinis latvių vaikų knygų fondas ir iliustracijų diapozityvų rinkinys, Rygoje įkurtas Vaikų estetinio ugdymo centras, Latvijos universitete - Etninės kultūros centras, rengiamos kūrybinės stovyklos. Poetas ragino, kad Latvijos aukštosiose mokyklose būtų ugdomi vaikų literatūros kritikai, studentai rašytų vaikų literatūros tiriamuosius darbus. Sovietmečiu tai sunkiai sekėsi, tad rašytojas ir pats ėmėsi leisti vaikams pažintines knygas, pristatančias gamtos ir visuomenės funkcionavimo principus, sistemas ir sistemiškumą (Kas yra kolūkis? (Kas tas ir kolhozs?, 1983), Pradžiamokslis (Sākamgrāmata, 1985), Aš, žmogus, pasaulis (Es, cilvēks, pasaule, 1993). Anot Zieduonio, „[k]nygų vaikams turinys (…) turi būti labiau pažintinis, analitiškesnis, intelektualesnis; reikia išplėsti žanrinę įvairovę; mokyti vaikus sisteminio mąstymo, vystyti sąsajų kūrimo gebėjimus, kurti asmenybės visumą, mokyklose ugdyti individualybes“.
Rūpindamasis, kad vaikai neprarastų ryšio su tradicija, pamatinėmis latvių kultūros vertybėmis, poetas sudarė liaudies dainų rinktines atskirai berniukams ir mergaitėms (Ką turi žinoti mergaitės (Kas jāzina meitenēm, 1981), Bernužėlis augau (Puisīts augu, 1984). Kai kurie Zieduonio kūrinių aspektai dabartiniam skaitytojui, o ypač vaikui, yra kiek sunkiau suvokiami dėl pasikeitusio istorinio ir socialinio konteksto - pavyzdžiui, pažintinė knyga vaikams Kas yra kolūkis? savo laiku inovatyviai pasakojo apie tai, kaip veikia viena svarbiausių šalies ūkio sričių, tačiau dabar šis kūrinys beturi tik istorinę vertę. Tai, jog rašytojas mokėjęs laviruoti tarp oficialiosios valdžios standartų ir rezistencinės kūrėjo saviraiškos laisvės, savo prisiminimuose užsimena Zieduonio bendražygiai - jis net buvo lyginamas su driežu, kuris geba pasprukti nuo gaudytojo, palikdamas jo rankoje tik uodegą. Į tai poetas atsakęs klausimu, o kam „iš viso reikia driežus gaudyti? Jis tenorįs gyventi savo didelėje akmenų krūvoje ir netrokšta dalytis su gaudytoju medžiojimo džiaugsmu“.
Zieduonis išlaikė korektiškai formalius santykius su tuometine valdžia, nes leidžiantis į neesminius kompromisus tuomet buvo įmanoma išsaugoti ir įveiklinti tai, kas svarbiausia. 1988 m. kartu su bendraminčiais įkūręs Latvijos kultūros fondą, Zieduonis nepamiršo veiklos, susijusios su vaikų kultūra, pavyzdžiui, tais pačiais metais Rygoje jis inicijavo Visų lėlių šventę, sujungusią ir teatrą, ir kiną, ir bibliotekas, ir menininkus, ir rašytojus, ir, žinoma, kuriančius vaikus. Šventės atidaryme kreipdamasis į vaikus, poetas klausė: „Ar jūs mokote savo lėles latvių kalbos, užsienio kalbų ir naujų žodžių?“, linkėjo, kad visos lėlės būtų gražios, madingos, o svarbiausia, jog nebūtų visos vienodos. Įvairovės, savitumo puoselėjimas, anot Zieduonio, yra vienas svarbiausių jaunosios kartos uždavinių. Šią mintį poetas kartojo ir savo eilėraščiuose suaugusiesiems („Aš esu aš pats“ („Es esmu es pats“), ir publicistiniuose tekstuose, pavyzdžiui, vaikų žurnale Zīlīte išspausdintoje knygos Latvija ištraukoje rašytojas pabrėžia: „Nevalia gyvenime sumažinti variacijų skaičių.
Pasak rašytojo kūrybos vaikams tyrinėtojos Jolantos Mackovos, jau pirmoji Zieduonio pasakų knyga netiesiogiai ir subtiliai pasipriešino sovietinio auklėjimo sistemos ideologiniam ir psichologiniam spaudimui, ribojančiam vaiko asmenybės vystymąsi. Zieduonio knygos žadino laisvę ir kūrybinę saviraišką, liudijo būtinybę ir galimybę mąstyti kitaip. Anot tyrinėtojų, Zieduonio inicijuotose diskusijose išreikštos mintys, jog pasakos yra skirtos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, akivaizdžiai įkūnytos jo paties kūryboje - kiekviena pasaka savo problematika artima epifanijų gelmei. Spalvotosios pasakos kviečia į pasaulį žiūrėti plačiomis akimis, stebėti ir pastebėti. Kiekvienos pasakos tematiką ar problematiką lemia pasirinkta spalva - balta, geltona, juoda, raudona, ruda, žalia, mėlyna, violetinė, pilka. Rinkinys baigiamas pasaulio įvairovę apibendrinančia „Margąja pasaka“, o nacionalinės savasties esenciją ir jai kylančias grėsmes išryškina „Gintarinė pasaka“. Spalvų paletė leidžia kurti asociacijas ir su metų laikais, ir su žmogaus gyvenimo ciklu, ir su emocijomis. „Geltonojoje pasakoje“ skaitytojas pasineria į pavasario, vaikystės, šviesos, džiaugsmo, pilnatvės būseną. „Baltoji pasaka“ ir „Juodoji pasaka“ artimos savo simetrine semantika - abi jos teigia, jog kai turi vaizduotę, matyti gali ten, kur nieko nesimato, pavyzdžiui, baltame lape, kuriame parašyta baltu rašalu, arba juodoje tamsoje, kai nebijai aplink „rankomis grabinėtis“. „Baltojoje pasakoje“ nujaučiama ir latvio laimės kulminacinės būsenos - baltos dienos - simbolika, interpretuojamas pasaulio kūrimo mitas, kurį vaikai raginami pakartoti: pagauti pasakotojo paleistą baltą...
žymės: #Vaikisko
Panašus:
- Pigios vaikiškos lovos: kur pirkti internetu?
- Vaikiškos kambarinės sūpynės: puiki pramoga ir lavinimas
- Vaikiškos Crocs basutės: patogumas ir stilius viename!
- Kaip Teisingai Valyti Naujagimio Ausytes: Nepakeičiami Patarimai Jauniems Tėvams
- Ar Vaiko Kelionių Išlaidos Tikrai Įtraukiamos Į Alimentus Lietuvoje? Sužinokite Visą Tiesą!