Vilniaus universiteto (VU) Psichiatrijos klinikos profesorius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Dainius Pūras pabrėžia, kad homoseksualumas nėra liga.
Pasak D. Pūro, žmonės, organizuojantys tokias praktikas, vadovaujasi kitokiu požiūriu ir kitokiomis teorijomis, kurių medicinos vadovėliuose nerastume. „O mokslas sako, kad tai žalingi būdai, žalojantys žmogaus sveikatą, ypač dvasinę.
Tai visiškai ne mokslinis ginčas - tai ginčas tarp idėjų. Apskritai žmogaus teisės pasaulyje atakuojamos, o tai yra vienas išpuolių būdų prieš šiuos šiuolaikinius žmogaus teisių principus, tokiu būdu siekiama sujaukti žmonių protus“, - teigia D. D. Pūras kalba, kad kartu su populistiniu nacionalizmu ir religijų bandymu primesti tam tikrą dienotvarkę bandoma grįžti prie to, kad galbūt homoseksualumas yra liga, kurią reikia gydyti.
„Pasaulio sveikatos organizacija, mokslo žinios sako, kad šioje srityje, kalbant apie seksualinę orientaciją ir lytinį tapatumą, yra įvairovė.
Žmonės gali būti heteroseksualūs, homoseksualūs, biseksualūs... [...] Studentai universitetuose turėtų to mokytis, žinoti šiuos dalykus“, - portalui LRT.lt sako D. „Tai gali labai neigiamai paveikti žmogų, jis jaučiasi nepriimamas“, - apgailestauja J.
„Kai kurie gydytojai, turintys galiojančias licencijas, skleidžia ir dezinformaciją viešojoje erdvėje, tokiu būdu tik sustiprina ir taip įsišaknijusį neigiamą visuomenės požiūrį į LGBTI+ asmenis.
Pasak J. Homoseksualumo ir biseksualumo gydymo metodai siekia 20 amžių, yra pasenę, mokslininkų pripažinti kaip netinkami ir galintys pabloginti asmenų emocinės sveikatos būklę, tad galima kelti klausimą, ar minėti gydytojai yra linkę tobulintis, jei jų žinios neatitinka pasaulyje pripažintos medicinos praktikos, yra pasenusios“, - svarsto J.
„Nors sakoma, kad ligos nėra, ji yra. Anot kreipimosi autoriaus J.
„Mano patirtis bendraujant su LGBT asmenimis rodo, kad jie dėl homofobiškos aplinkos patiria neigiamų jausmų ir išgyvenimų, jiems sunku priimti ir save, todėl šie žmonės kreipiasi pagalbos į psichologus arba psichiatrus“, - portalui LRT.lt sako J. J. Valaitis socialiniuose tinkluose pradėjo nagrinėti, kokios LGBT bendruomenės patirtys nusprendus kreiptis pagalbos.
„Gydytojas seksologas padės išspręsti problemas, sutrikimus, susijusius su (...) lyties identifikacija (homoseksiualizmas) ir kiti seksualiniai sutrikimai“ (kalba netaisyta - LRT.lt). Toks aprašymas dar neseniai puikavosi vienos klinikos interneto puslapyje.
„Gydytojas seksologas padės išspręsti problemas, sutrikimus, susijusius su (...) lyties identifikacija (homoseksiualizmas) ir kiti seksualiniai sutrikimai“ (kalba netaisyta - LRT.lt). Taip buvo teigiama klinikos „Homo Sanus“ interneto puslapyje prie gydytojo Mindaugo Burago aprašymo. LRT.lt susisiekus su M. Buragu, gydytojas tvirtino, kad homoseksualumo klinikoje negydo.
„Aš jums dar kartą kartoju - interpretacija yra neteisinga. Ir žmogus neteisingai interpretavo, ir jūs neteisingai interpretuojate“, - kalbėjo M. „Nieko neinterpretuosiu - tai nėra liga ir tai nėra gydoma. Viskas, daugiau nieko negaliu pasakyti, mes tokių dalykų negydome, tai nėra liga“, - nedaugžodžiavo M.
Šis atvejis - ne vienintelis. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba ir Lietuvos bioetikos komitetas pradėjo tyrimus ir dėl dviejų gydytojų pareiškimų, nuskambėjusių prieš kelerius metus.
D. Pūras kalba, kad kartu su populistiniu nacionalizmu ir religijų bandymu primesti tam tikrą dienotvarkę bandoma grįžti prie to, kad galbūt homoseksualumas yra liga, kurią reikia gydyti.
Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktorė Nora Ribokienė portalui LRT.lt patvirtino, kad Sveikatos apsaugos ministerija tarnybai pateikė informaciją dėl minėtų gydytojų. Lietuvos bioetikos komiteto direktorė Asta Čekanauskaitė portalą LRT.lt informuoja, kad komitetas nagrinės viešus gydytojų pareiškimus.
„Negavę paaiškinimo ir argumentacijos, kodėl vienas ar kitas teiginys buvo pasakytas, negalime priimti sprendimų. Mūsų praktika tokia, kad problemą matome, atrodo, kad tie pareiškimai yra nekorektiški, bet turime išklausyti antrą pusę“, - tvirtina A. Tai reiškia, sako A. Čekanauskaitė, kad gydytojo profesija yra 24 valandoms per parą ir 7 dienoms per savaitę.
„Jei pasitvirtins, kad tie teiginiai, kuriuos jie sakė, yra nekorektiški (o jie atrodo nekorektiški), bet jei gydytojai negalės jų kaip nors pagrįsti ir paaiškinti, tai su šia nuostata tikrai turėtų nekaip sutapti“, - teigia A.
Aleksandras Alekseičikas-Kirinovas (g. 1940) - žymus Lietuvos psichiatras, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėjas. Jis yra žinomas kaip vienas iš psichoterapijos pradininkų Lietuvoje, 1967 metais įkūręs pirmąjį oficialų psichoterapijos kabinetą ir ėmęs vesti privačias ir grupines terapijas.
Mano tyrimas siekia suprasti homoseksualių žmonių patirtis ir homofobijos apraiškas sovietmečiu. Kadangi pokalbio metu buvo aptarti visuomenei mažai žinomi faktai - tokie kaip konversijos terapijos taikymas, homoseksualių žmonių išgyvenimai psichiatrų priežiūroje, - šį pokalbį publikuoju ir viešai, su gyd.
Ilgai galvojau, ką susidūrimas su psichiatrais sovietmečiu, tuomet, kai beveik neegzistavo jokia pozityvi informacija apie homoseksualumą, galėjo padaryti tokio žmogaus kaip aš savijautai ir savivertei.
Šis pokalbis vyko Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, gyd. Alekseičiko kabinete. Pokalbio metu kabinete buvo dar trys žmonės, pakviesti gydytojo iniciatyva: katalikų kunigas, viena moteris ir vėliau prisidėjęs stačiatikių kunigas. Sėdėdami ant sofos, jie klausėsi mūsų pokalbio, o pabaigoje į jį ir įsitraukė.
- Vakarų valstybėse praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmetyje buvo gana plačiai paplitęs homoseksualių žmonių psichiatrinis „gydymas“. Jis buvo įgavęs įvairias formas: buvo taikoma konversijos terapija, naudojami įvairūs vaistai, elektrošoko terapija, net lobotomija. Vakaruose tik aštuntajame dešimtmetyje, kaip turbūt žinote, buvo atsisakyta homoseksualumo kaip psichiatrinės diagnozės. Amerikoje tai įvyko 1974-aisiais, o Pasaulio sveikatos organizacija homoseksualumą iš psichikos ligų klasifikacijos išbraukė 1990-aisiais.
Mes žinome, kad ir Sovietų Sąjungoje buvo „gydomi“ homoseksualūs žmonės, tačiau šis fenomenas yra mažai ištirtas.
- Pirma, ką aš noriu pasakyti, tai yra gerai, kad jūs pradedate tirti šią problemą iš medicininio taško. Jūs suprantate, kad apskritai lyties problema yra milžiniška, pilna visokių energijų, priešingų požiūrių. Sunku iš viso pasakyti, kas yra žmogus - tai biologinė, psichologinė, sociologinė, visuomeninė, politinė ir, svarbiausia, lytinė dviejų lyčių būtybė. Čia viskas labai sudėtinga. Lyties esmės suvokimas yra labai sudėtingas. Aš linkęs kalbėti iš medicininės pusės.
- Na, atvirai pasakius, galvojau gal kiek vėliau pasikalbėti apie patį lytiškumo fenomeną, bet pirmiausia norėjau konkrečiai paklausti, ar buvo gydomi žmonės, jaučiantys potraukį tai pačiai lyčiai, Sovietų Sąjungoje ir sovietinėje Lietuvoje.
- Turėkite omenyje, čia sudėtingas ir neaiškus dalykas. Vieni į tai žiūrėjo iš grynai medicininės, psichopatologinės pusės, kiti iš psichologinės pusės, vieni iš vyriškosios, kiti iš moteriškosios pusės. Dar į tai žiūrėjo ir iš juridinės pusės (vyrų homoseksualumas Sovietų Sąjungoje buvo baudžiamas kaip kriminalinis nusikaltimas - R. N.).
Tuo metu, kai aš tuo domėjausi, netgi, sakyčiau, buvau priverstas tuo užsiimti, daugelis žmonių nenorėjo, kad kas nors žinotų. Ne visi norėjo būti gydomi - vieni tik konsultavosi, kiti gydėsi. Viskas buvo gana paslėpta. Aš negaliu pasakyti, kaip buvo visoje Sąjungoje… Nors, be abejo, savo laiku daug kuo domėjausi ir buvau, pavyzdžiui, Maskvos gydytojų tobulinimo institute, kur buvo seksologijos katedra ir joje į tai buvo žiūrima iš psichopatologijos taško.
Kai vykdavo kursai, tai būdavo galima paprašyti, kad suorganizuotų susitikimą su šiais specialistais. Daugiau galėčiau papasakoti apie tai, kas buvo Lietuvoje. Aš buvau pakankamai kompetentingas, nes buvau vienintelis oficialus psichoterapeutas ir jau prieš 60 metų turėjau oficialų psichoterapinį kabinetą. Akcentai tuomet buvo dedami ant sugestijos, hipnozės - tuomet tikrai buvo manoma, kad šiuos dalykus galima gydyti hipnoze.
Tais laikais psichoterapinių priemonių buvo desetkos, o dabar jų yra šimtai. Esu tikras, kad paslapčia žmonės turbūt įvairiai bandė gydytis. Ir tie, kurie norėjo keisti savo orientaciją, norėjo tai daryti dėl to, kad visgi kentėjo.
Jūs suprantate, dauguma žmonių ir tada, ir iki šiol mano, kad yra normalu būti arba vyru, arba moterim ir turėti priešingos lyties partnerį. Ir jeigu tavo polinkis yra nukreiptas ne ten, kur reikia, - reikia pasidomėti, ką galima dėl to padaryti… Tu turbūt esi nepilnavertis, turint omeny, kad tu negalėsi turėti šeimos, negalėsi turėti vaikų.
Na, o jeigu žmogus neturi vaikų, tai dauguma žmonių ir tuomet, ir dabar mano, kad „jeigu aš nesu pilnavertis tėvas, tai aš nesu ir pilnavertis žmogus“. Arba „jeigu moteris manęs nesužavi kaip vyro, tai aš nesu vyras“.
O jeigu moteris jautė, kad neturi potraukio prie vyrų, kad ji nenori būti moterimi ir nenori pereiti visus šituos etapus - nėštumo, gimdymo ir t. t., - tai palyginus su visom kitom ji jautėsi nuskriausta.
Aš taip pat į juos žiūrėjau ir iki šiol žiūriu kaip į žmones, kurie turi problemų, nuo kurių jie kenčia, ir kuriems reikia padėti. Aš iki šiol žiūriu iš pagalbininko pusės.
- Turėkite omenyje, kad tuomet literatūros buvo labai mažai. Aš visoje Lietuvoje turbūt buvau vienintelis turėjęs trijų tomų seksualinę enciklopediją, išleistą lenkų kalba dar prieš karą. Taigi aš jaučiausi šioje srityje pakankamai kompetentingas.
Toje enciklopedijoje buvo žiūrima į visus šiuos nukrypimus nuo normos kaip į liguistą dalyką, taigi aš nuo to laiko taip ir linkęs žiūrėti. Tuo labiau kad aš tuomet turėjau palyginus neblogą praktiką… O dabar jau pastaruosius trisdešimt metų neturiu geros praktikos - pas mane ateina tik tie žmonės, kurie jaučia, kad jie kenčia dėl šito.
- Taip. Tarp kitko, ir anais laikais pas mane ateidavo žmonės, kurie dėl šito nenorėjo gydytis, o tik tikrinosi. „Daktare, aš jaučiu, kad tai yra mano savybė, tačiau ar tai nėra kokios nors rimtos psichinės ligos požymis?
- …noriu pasakyti, kad, be abejo, ateidavo žmonės, o tai gresia privačiais nemalonumais. Jie nenorėjo, kad būtų kur nors užfiksuota, jog žmogus kreipėsi dėl to, kad jis yra homoseksualus.
- Taip, konfidencialiai. Jie sakydavo: „Daktare, aš noriu su jumis pasikonsultuoti…“ Aš klausdavau: „Ar turite siuntimą?“ Jie atsakydavo: „Jeigu aš gausiu pas jus siuntimą, tai aš prarasiu darbą.“ Taip būdavo su pedagogais, mokytojais, teisininkais… O kariškiai ir milicininkai, pavyzdžiui, neturėjo teisės pas mus gydytis, turėjo savo polikliniką.
Dar man žmonės sakydavo: „Daktare, aš atėjau, nes man ant kaklo yra kilpa, nors ji ir nematoma. Labai prašau skirti man savo laiko.“ Tuo metu aš pirmas turėjau oficialiai savo psichoterapinį kabinetą ir tokiems žmonėms sakydavau: „Viskas tvarkoje.
Mano praktika tuomet buvo labai įvairi ir davė man geresnį supratimą apie visą psichopatologiją, kuri tuo metu buvo Lietuvoje tiek oficialiai, tiek neoficialiai.
- Tai kokia visgi buvo jūsų nuomonė apie tai? Kad tai yra ligos simptomas ar labiau charakterio savybė?
- Na, jeigu žmogus nenorėjo gydytis ir žiūrėjo į mane įtartinai, sakydavau, kad šiuo metu ligos, pavyzdžiui, šizofrenijos, požymių nerandu ir negalvoju, kad čia yra susiję su liga. Bet tiems, kurie nenorėjo tokie pasilikti… Na, tuomet aš su jais… Žinote, nebuvo tuomet tokių turtingų žmonių, su kuriais norėtum turėti privačią praktiką. Tai dažniausiai aš sakydavau, kad galiu jiems padėti, jeigu jie oficialiai užsiregistruos ir vaikščios. Nereikės nieko mokėti. Aš nerašiau, kad čia kažkoks fiksuotas neurotinis potraukis, bet, pavyzdžiui, kad čia yra „įkyrių būklių neurozė apie savo per didelį jautrumą“ arba „nepilnavertiškumo kompleksas“.
Fiksavau ligos istorijoje „nepilnavertiškumą“, „nepakankamą drąsumą“, „bailumą“ ar „silpnavališkumą“, bet visuomet turėjau omenyje (homoseksualumą - R. N.)… Ir duodavau paskaityti - „prašom, va ką apie jus rašau“.
- Jūs esate anksčiau minėjęs, pavyzdžiui, savo interviu knygoje „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną“ (2014), kad jums teko gydyti ne vieną homoseksualų asmenį. Kaip suprantu, pas jus savanoriškai ateidavo daug pacientų - arba kankinami tų minčių, arba bandydami išsiaiškinti, ar jie yra ligoniai, ar ne.
- Ne tik šitoj ligoninėj, bet ir visoj Lietuvoj nebuvo kito tokio psichoterapinio kabineto, kur buvo užsiiminėjama psichoterapija ir hipnoze, - aš tuomet buvau vienintelis. Tarybų laikais hipnozė buvo labai žinoma ir labai populiari ir žmonės žinojo, koks gali būti stiprus psichologinis poveikis. Gal jūs girdėjote apie Wolfą Messingą, Kašpirovskį, kitus tokius stebukladarius, dar buvo toks gydytojas Mesmeris… Tai buvo žinoma ir dvidešimtame, ir jau devynioliktame amžiuje.
- Na ne… Žinote, reikėjo išaiškinti žmogui, pavyzdžiui, per racionaliąją psichoterapiją… Dabar galiu jums kalbėdamas supaprastinti. Reikėjo išaiškinti, kad neatsitiktinai visoje gamtoje, net pas skruzdėles ir taip toliau, visur yra vyrai ir moterys. Taip yra neatsitiktinai ir taip vis dėlto yra normalu.
Taigi va, jūs einate per gatvę ir atrodote kaip visi kiti - jūs atrodote kaip vyras ar kaip moteris. Taip iš tikrųjų ir turėtų būti… Ir žmonėms patikti turi… Dažniausiai jūs patinkat (kreipiasi į R. N.), o ypač jeigu einate ir jūsų gražios kojos, o jeigu dar nuogos kojos… Va mano laikais, aš atsimenu, kada moterys su kelnėmis nevaikščiojo, čia buvo nemadinga.
- Be abejo, aš turėjau taip paaiškinti žmogui, kad jis turi labai didelį potencialą, pavyzdžiui, būti vyru.
- Taip taip. Aš sakiau taip, kaip ir dabar sakau. „Jūsų vyriškumas yra užgniaužtas, užspaustas, jis dar nepradėjo vystytis…“ Vaikas vystosi ir auga. (Rodo ranka aukštyn) Vyriškumas ir moteriškumas yra nematomi, bet jie irgi vystosi.
- Taip taip. Aš sakydavau, kad mes pabandysime pasijusti kitaip. Na, aš savo laiku buvau drąsus, nes pas mane savu laiku gydėsi ir dideli viršininkai.
- Taip, tai visur buvo tos silpnybės. Bet, žinote, buvo tokia sistema, kad… galbūt net girdėjote, buvo toks lozungas, kad „Tarybų Sąjungoje sekso nėra“. Taip?.. Tai aš ir sakydavau (pacientams - R. N.), kad „jūs esate nedasivystęs“.
- Taip taip. Na, jeigu paimtume schematiškai, tai hipnozė pas mane buvo sudėtinga. Ne taip, kad įteigiu, jog „jūs esate vyras, jūs supervyras, supermacho“ arba „jūs esate moteris, jums patinka vyrai, jūs pradedate kreipti dėmesį į visus ūsuotus vyrus, jie jums atrodo gražesni“… Čia buvo sudėtingiau. Tik noriu pasakyti, kad kuomet jiems pagerėdavo, mūsų pacientai būdavo nedėkingi. Na kaip čia prisipažinti, kad psichiatras jiems padėjo.
- Žinote, manau, kad visose srityse.
- Tai, įsivaizduoju, su psichiatrais juo labiau?..
- Taip. Taip yra dėl to, kad jis jaučiasi labai skolingas.
- Taip. Ir paskui dingdavo. Tai konkrečiai pasakyti negaliu, gal paskui ir atkrisdavo. Mačiau, kad kiti buvo tokie fiksuoti šioje srityje, kad net nenorėjo gydytis.
Žinote, aš ir jums galiu pasakyti… galiu parodyti, kaip atrodė gydymas. Parodysiu jums.
- Taip. Parodysiu. (Padeda ant stalo tušinuką) Noriu. Kad Jūs. Mano. Tušinuką. Paimtumėte.
- Vienu pirštu?
- Kodėl man reikia jį paimti vienu pirštu?
- Oo… jau aiškina ji… Kol kas vyksta tik diagnostika.
- Nepavyko.
- Trimis… Na, iš karto. Iškrypėlė. Jauna… o negali paimti… Aš jums parodysiu.
- Va paėmiau, vienu pirštu. O jūs trimis. Neišsivysčiusi esate. Jums patinka tik savo kūnas.
- Norėjau parodyti, kad jūs imate trimis pirštais.
- Taip taip taip… Pianinu jūs turite groti va tokiu būdu (groja pirštais), o ne vienu pirštuku. Ir jeigu jūs grojate vienu pirštuku, dėl to jūsų gyvenimas bus nepilnavertis. Jums trimis ar dviem pirštais žymiai lengviau paimti nei vienu pirštu… Aš žinau, kaip paimti vienu pirštu, man tai ne problema.
- Ne, reikia būti visapusiškam. Jums… ir dėl to hipnozė tuomet tikrai buvo efektyvi… Jums turi patikti vyriškas balsas! (Kalba garsiau) Ir ne tik, kad grubus toks, bet yra garsus. Na va, o moteriškas balsas turi būti švelnus… (Šneka tyliau ir švelniau) Na aš tą ir įteiginėjau žmonėms, ir, man atrodo, tai buvo efektyvu.
Dirbau ir su žinomais aktoriais ir režisieriais, tik negaliu sakyti, su kuo ir kada… Kai pradėjau dirbti, tai beveik penki procentai mano pacientų buvo meno žmonės.
- Nebūtinai.
- Be abejo… Aš sakiau jiems: „Jūsų jausmai yra silpnoki“, na, o lengviausia ant ko yra pasitreniruoti? Ant erotinių jausmų.
A. A. (rusiškai): Sveiki… Sėskite, įsitaisykite.
A. A. A. (rusiškai): Na čia sudėtingi… (Pereina į lietuvių) Čia sudėtingas dalykas, aš noriu pasakyti, kad jūs žinotumėt… (Rodo į knygų lentyną) Štai knyga apie kvapus. Vyrai kvepia vienaip, moterys kvepia kitaip.
- Na va… Meilė kvepia vienaip, baimė kvepia kitaip, agresija kvepia dar kitaip. Va, visa monografija. Turėkite omeny, aš jums rodau neatsitiktinai… (Varto lapus) Žiūrėkim, kas čia parašyta, taip, „uoslė praturtina gyvenimą“, „uostau, vadinasi, gyvenu“… Jūs rusiškai turbūt net pavadinimo nelabai suprasit, taip?
- Taip, tai noriu pasakyti, kad taip, jeigu aš uostau, tai, vadinasi, jaučiu. Uoslė veikia ir jausmus. Jeigu mano bloga nuotaika, tai aš nukabinu nosį, taip? Viskas yra susiję. Tada tokių knygų nebuvo, bet aš iš visokių enciklopedijų šį tą žinojau.
- Taip. Taigi gal dar galėčiau paklausti jūsų apie tą gydymą.
- Na, žinote, ne tik įtikinėjimo būdu, čia su visu žmogišku organizmu… Čia yra įtaiga.
- Taip, įtaiga. Hipnotinė įtaiga būna ypatingai stipri. Įtikinėji žmogų ne tik, kad „tu jautiesi toks“ ar kad „tau norisi pabučiuoti šitą moterį“, o kad „tu jautiesi vyru ir jauti pagarbą moteriai“.
- Atsiprašau, jūs fotografuojate? (Juokiasi) Jeigu mane fotografuojate, tai be leidimo prašome niekur nedėti. Taigi grįžtant prie mano klausimų… Savo 1980 metais išleistoje knygoje „Žmogaus silpnybių psichologija“ jūs nemažai rašote apie homoseksualumą: ten rašote, cituoju, kad „homoseksualumas yra neatitikimas tarp fizinių ir psichinių lyties požymių“ ir kad tai yra tokia būsena, kuri kelia disharmoniją, kančią, dėl kurios sunku gyventi, turėti darnius santykius.
- Taip, prieš keturiasdešimt metų aš jau buvau išminčius.
- Tuomet ši sritis nebuvo plačiai žinoma ar praktikuojama. Vyravo tokia, kaip sakoma, „karalienės Viktorijos laikų moralė“… Bet praktika yra praktika, ir žmonės su manimi bendradarbiavo.
- Bet jūs ne tik praktikas, bet ir teoretikas.
- Žinote, knygų tais laikais buvo nedaug. Iki šiol didžiuojuosi trijų tomų seksualine enciklopedija, 1930 metais išleista Lenkijoje, dar iki tarybų valdžios. Buvo dar galima nueiti į Mokslinę medicinos biblioteką ir paimti Freudo kūrinius, jie buvo išleisti rusiškai. Buvo galima skaityti, nors ir žymiai sunkiau, Jungą. Buvo galima skaityti mokslinėse bibliotekose apie meilę. Ir kad ir kaip keista, apie krikščionišką meilę… Suprantate, krikščioniškoje meilėje buvo pakankamai daug psichologijos. Mūsų laikais mus mokino, kad psichologija buvo teologijos tarnaitė.
žymės: #Nestumo
Panašus:
- Kada Galima Nustatyti Vaiko Lytį: Tiksliausi Būdai ir Laikas
- Sužinokite savo Mėnulio ženklą – paprastas žingsnis po žingsnio vadovas!
- Kaip Sužinoti Vaiko Lytį: Patikimi Medicininiai Tyrimai ir Liaudiški Spėjimai
- Rėmuo nėštumo metu: pagrindinės priežastys ir efektyvūs būdai palengvinti simptomus
- Apelsino Spalva Vaikų Kambaryje – Kaip Sukurti Spalvingą ir Linksmai Švytintį Interjerą!