Daugiau nei šešerius metus gyvūnų prieglaudose savanoriaujanti „PetCity“ klinikos ordinatorė Živilė Vilčiauskaitė įsitikinusi - gyvūno atsiradimas namuose reikalauja ne tik moralinio, finansinio, o kartais ir fizinio pasiruošimo. Ji pati namuose augina priglaustą katiną ir trikoję šunytę. Kartu čia visuomet gyvena ir bent vienas laikiną globą turintis gyvūnas. Taip pat Živilė kasdien rūpinasi, kad „PetCity“ klinikose atsidūrę beglobiai pacientai ne tik sparčiau sveiktų, bet ir greičiau rastų naujuosius namus.
Klaidingas stereotipas apie gyvūnus iš prieglaudos
Lietuvoje prieglaudose suskaičiuojama dešimt tūkstančių beglobių gyvūnų, ieškančių naujų namų. Tačiau neretai žmonės bijo pasiimti gyvūną iš prieglaudos, nes egzistuoja nuomonė, jog į prieglaudas patenka tik ligoti, sutrikusia psichika, asocialūs ar net agresyvūs gyvūnai. Deja, bet didžioji dalis keturkojų kasdien minančių prieglaudos slenksčius visiškai sveiki, mylintys žmogų ir socialūs gyvūnai, kurie tiesiog atsidūrė arba netinkamosiose rankose ir jais buvo atsikratyta, arba jų šeimininkai dėl įvairių priežasčių nebegali jais pasirūpinti ir neturi kitos išeities kaip gyvūną atiduoti į prieglaudą“, - sakė Ž.Vilčiauskaitė.
Pasak jos, nusprendus priglausti jau suaugusį šunį ar katę, bus galima nuspėti, kokio dydžio šuo ar katė užaugs, koks bus jo charakteris. Kiek sudėtingiau su jaunais gyvūnais - neturint informacijos apie jų tėvus, sunku nustatyti augintinio genetiką, polinkį į tam tikras ligas.
Mažas vaikas ir jaunas augintinis - ne pati geriausia kompanija
Apskritai svarstant priglausti beglobį gyvūną vertėtų kritiškiau vertinti tuos atvejus, kai, pavyzdžiui, namuose yra mažamečių vaikų arba laukiamasi naujo šeimos nario. Esą tėvų noras, kad vaikas ir gyvūnas augdami kartu taptų geriausiais draugais, neretai lieka tik svajonė - realybė dažnai būna visiškai kitokia.
„Ne kiekvienas šuo ir katė nori draugauti su vaikais, nes kol vaikai išmoksta tinkamai, švelniai bendrauti su gyvūnais, augintinių akyse jie tampa jų skriaudikais, kurie tai už uodegos, tai už ausies patempia, tais, nuo kurių reikia slėptis, o blogiausiu atveju - net kąsti. O ir maži šuniukai ar kačiukai turi aštrius dantis, nagus, kuriais mokydamiesi žaisti gali užgauti vaikus, šie išsigąsta, nenori draugauti su augintiniu. Šuniukai džiaugdamiesi mėgsta ir šokinėti, todėl vaiką gali ir apversti, sužeisti“, - pasakojo Ž.Vilčiauskaitė.
Todėl, jos teigimu, nors turint mažų vaikų auginti jauną gyvūną namuose įmanoma, verta apsvarstyti, ar tikrai nevertėtų kelis metus luktelėti, kol kuris nors iš jų šiek tiek paaugs. „Šuniukus iki 6 mėnesių rekomenduočiau rinktis tik ypatingai kantriems, pasiruošusiems daug ir atsakingai dirbti, nes mažylį reiks mokyti visko iš pagrindų. Teks susitaikyti su paliktomis „dovanėlėmis“ - neretai sugraužtomis šlepetėmis ar baldais. Mažyliams ypač reikalingas dėmesys ir laikas skirtas jų socializacijai ir dresūrai, kad užaugęs šuo galėtų būti pavyzdingai išauklėtas, gražiai vaikščiotų lauke, nepultų kitų šunų ar žmonių. Nors išdaigų gali prikrėsti ir kačiukas“, - sakė Ž.Vilčiauskaitė.
Senjorai reikalauja daugiau priežiūros
Kiek paprasčiau prižiūrėti ūgtelėjusį gyvūną, „PetCity“ atstovės teigimu, geriausias pasirinkimas - priglausti 1-6 metų augintinį. Toks sprendimas - puiki idėja tiems, kurie nori aktyviai leisti savo dienas ir užsiimti su šuniu jį dresuojant, išmankštinant ir žaidžiant. Tiesa, priglaudus jau paaugusį šunį, gali tekti susidurti su tam tikromis elgsenos problemomis ar baimėmis, kurioms išspręsti gali prireikti dresuotojo pagalbos.
„Kiek kitaip su katinais - nusprendus priglausti suaugusį katiną, jo charakterio savybės jau būna išryškėjusios, jau matyti, ar katinas meilus, ar mėgsta dėmesį, ar leidžiasi imamas į rankas, o gal priešingai - itin savarankiškas, net baikštus“, - pastebėjo pašnekovė. Tuo metu senjorą šunį ar katiną geriausia esą rinktis tiems, kurie mėgsta vakaroti ant sofos su knyga ar kino filmu. Senjorai paprastai būna ramesni, meilūs ir ypač prieraišūs, todėl yra patys geriausi kompanijonai norintiems keturkojo draugo. Tačiau reiktų žinoti, kad auginant senjorą, neretai padaugėja išlaidų dėl augintinio sveikatos - su amžiumi jie, kaip ir žmonės, serga dažniau, atsiranda įvairių lėtinių ligų.
Agresija ir baimė - auklėjimo pasekmė
Tiesa, naujiems šeimininkams reikia susitaikyti ir su tuo, kad augintinis gali būti traumuotas psichologiškai, kad kuriame nors jo auklėjimo ar socializacijos etape buvo padarytos tam tikros klaidos, dabar pasireiškiančios augintinio baime, agresija. Tokiu atveju, svarbu tinkamai jas identifikuoti ir žinoti, kaip tinkamai reaguoti.
„Prisijaukinti baikštų gyvūną gali užtrukti. Geriausias būdas tą padaryti - jaukintis jį maistu, negainioti jo, kad dar labiau neišgąsdintumėte. Iš baimės gyvūnai ima rodyti ir agresiją, todėl reikia laiko, kol keturkojis ima pasitikėti nauju žmogumi“, - pasakojo Ž.Vilčiauskaitė. Kiek sudėtingiau, kai šuo rodo agresiją kitiems šunims, tokiu atveju gali prireikti ir profesionalaus dresuotojo pagalbos. Augintinis iš baimės taip pat gali imti niokoti daiktus, ypač - paliktas vienas namuose. Todėl labai svarbu, kad jis turėtų kuo užsiimti, kad fiziškai išsikrautų.
Su augintiniu ateina ir didžiulė atsakomybė
„Viena iš klaidų, kurias daro žmonės pasiimdami beglobį gyvūną - priglaudžia jį tik iš gailesčio, bet neapgalvoję atsakomybių ir pareigų, kurios atsiranda kartu su nauju šeimos nariu. Taip neretai nutinka, kai pasiimami jauni gyvūnai, o po kelių savaičių bemiegių naktų naujieji šeimininkai supranta, kad gyvūnui yra visiškai nepasiruošę“, - sakė pašnekovė.
Pasak jos, daug šunų ir kačių į prieglaudas patenka dėl emigracijos, kai gyvenamą vietą nusprendę pakeisti šeimininkai nenori su savimi pasiimti augintinio. „Kiekvienam augintiniui patekimas į prieglaudą ir išsiskyrimas su šeimininku yra be galo skaudi patirtis“, - tikino Ž.Vilčiauskaitė. Kitos dažniausiai pasitaikančios priežastys, kodėl gyvūnai patenka į prieglaudas - gyvūnai yra gaunami kaip dovana, kuri laikui bėgant nebėra reikalinga, kai žmonės susižavi augintinio išvaizda, bet neįvertina jo charakterio, kai šeimininkus ištinka sveikatos problemos ar mirtis ir jo giminaičiai sprendžia keturkojo likimą.
„Gyvenime gali atsitikti labai daug netikėtumų. Gali keistis gyvenimo sąlygos, sveikata, tačiau svarbiausia - netylėti ir bendrauti su prieglaudomis, jos padės rasti geriausią išeitį“, - sakė Ž.Vilčiauskaitė.
Ką daryti, jei katė pasimetė?
Jei nemačiom paspruko per daugiabutyje esančio buto duris ir nesate tikri, kad išlėkė į kiemą, apeikite visus aukštus, apklausinėkite kaimynus. Katinai neretai supainioja aukštus ir įbėga į toje pačioje pusėje esantį butą, vos durims prasivėrus. Pakabinkite skelbimą ir lifte, ir laiptinėje, matomoje vietoje. Jei neturite spausdintuvo, rašykite raštu, - svarbu perduoti informaciją, o ne gražiai sumaketuoti skelbimą.
Jei gyvūnas dingo individualių namų rajone ar kaime, vėlgi reikia apeiti kaimynus, visiems palikti savo kontaktą - galbūt nematė, bet pamatys po valandos. Pakabinti skelbimų ant savo tvoros, ant stulpų, stotelėje, parduotuvėje, prie kiosko, seniūnijos - ten, kur renkasi žmonės. Visada yra plėšančių skelbimus, tad nemanykite, jog rimtai paieškai užteks dviejų trijų.
Jei aplakstėte artimiausius namus ir nieko neradote, įkelkite į portalus skelbimą, jei nemokate, tegu įdeda draugai. Bet kurioje paieškos sistemoje suvedus „dingo šuo“, „rasta katė“ jums pasiūlys ne vieną svetainę, kuria galėsite pasinaudoti.
Ką nurodyti skelbime?
- Turi būti nurodyta dingimo data. Ne „vakar“ ir ne „trečiadienį“, kartais gyvūno ieškoma kelias savaites, tad turi būti metai, mėnuo, diena.
- Reikia nurodyti gyvūno rūšį (katė, šuo, šeškas), spalvą, dydį, lytį, ypatingas žymes, ar dėvėjo antkaklį.
- Nurodyti dingimo vietą. Ne vien „Vilniuje“ ar „Petrašiūnuose“, o konkrečią gatvę, namo numerį.
- Pridėkite nuotrauką. Jei neturite, paklauskite draugų, gal jie fotografavo jūsų augintinį.
- Duokite vieną ar du telefono numerius ir būtinai tikrinamą el. paštą.
Smalsuolės katės neretai iškrenta per balkoną ar nuslysta nuo palangės, ir toli gražu ne visada sėkmingai kaip animaciniuose filmuose. Jei ne iškart pastebėjote, kad murklė dingo, ir įtariate, jog iškrito, apžiūrėkite visus krūmus po langu. Katės išsigąsta ir paprastai toli nebėga, tuo labiau, kad greičiausiai susitrenkė. Nebent kas pabaidytų.
Pažiūrėkite po visom mašinom kieme, plyšiuose tarp namų, po balkonais, gėlynuose. Išeikite ieškoti jos vėlai vakare, kai viskas nurimsta. Pasitaiko, kad katės įlenda į svetimą rūsį ar sandėliuką, garažą ir išsigandusios pasislepia, todėl jų niekas nepastebi ir uždaro. Jei nerandate, nenuleiskite rankų, kiekvieną vakarą eikite ir eikite... Katės kartais pasislepia ilgam, o kai skrandis ima groti maršus, pasiduoda.
NESISTEBĖKITE, JEI JŪSŲ NAMINĖ KATĖ JŪSŲ NEPAŽINS. dažnai nebėga prie šeimininko, bijo. bėga ir kur pasislepia. jei pagautumėt? Ar turite spec. krepšį? raumenų panikos su nagais! jį atsivežti ir parvežti, jei reikia.
Jei katinas ar katė pabėgo per morčių, bus sunkiau, grįžti gali ir su kraičiu, ir su iškabinta per peštynes akimi - o gali niekados negrįžti.
Šuniui ieškoti pasitelkite šeimą, draugus, kolegas, visus, kas neabejingas. Jei surinksite bent dešimt, rajonas bus kur kas geriau išieškotas. Kai kurie tikrai parbėga patys, ir sveikiname, jei jums pasisekė.
Bet jei vis dėlto nesiseka, bent keletą mėnesių nenuleiskite rankų. Žinoma, būtinai paskambinkite savo regiono gyvūnų prieglaudoms (ypač dėl šunų), pateikite aprašymą su nuotraukomis, nepamirškite ir sanitarinių, karantino tarnybų. Ne visos jos skelbia apie rastus gyvūnus internete.
NEPAMIRŠKITE NUPLĖŠTI SKELBIMŲ arba panaikinti jų internete arba pakeisti statusą, jei gyvūnas atsiranda ar neduokdie randamas negyvas.
Nesinešiokite katės ant rankų arba susuktų į antklodėlę mieste. Nepalikinėkite prie atdarų langų ir balkonų. Nesivedžiokite šunų į fejerverkus, ypač jei baikštūs, maukite jiems petnešėles. Nepaleidinėkite vienų šunų pasivedžioti save, taip pat katinų daugiabučių rajonuose. Instinktai parves namo? Niekas jums negarantuos.
Daugybė kačių žūsta po mašinų ratais arba yra išvejamos iš savo kiemo pikto šuns, žmogaus, laukinio katino ir augintinio galite niekados neberasti. Jūs paverksit ir liausitės, o gyvūnui teks kovoti su badu, šalčiu, vaikymu, nuodijimu ir t.t., neduok dieve, jei tai dar nesterilizuota katė...
BŪKITE ATSAKINGI.
Kaip paruošti namus naujam gyvūnui?
- Parinkite būsimai katei vietą namuose, kurią vadinsite “katės vieta” bent kelias dienas, ar savaites - iki kol ji apsipras. Tai gali būti namų vonia, ar kitas mažas kambarys.
- Šioje vietoje nusimatykite, kur stovės dubenėliai vandeniui ir maistui bei katės tualetas. Dubenėliai ir tualetas turi būti padėti atskirai.
- Nupirkite katei nagų draskyklę. Idealu, jei nagų draskyklės būtų visuose kambariuose, kur yra minkštų baldų.
Jei namuose yra ir kitų šeimos narių, būtinai aptarkite katės laikymo ir priežiūros taisykles. Ar namuose yra kitų augintinių?
Jei yra galimybė, atsineškite katę specialiai pritaikytame krepšyje arba bokse. Taip ji jausis žymiai saugiau. Iškarto nuneškite ją tiesiai į jai paskirtą vietą, ar kambarį. Žinoma, būtų geriausiai, jei šiuo metu niekas netrukdytų katės ramybės, tačiau natūralu, kad visi šeimos nariai norės kuo greičiau su ja susipažinti.
Atsisėskite ant žemės ir laukite, kol katė pati ateis iki jūsų. Neverskite jos. Leiskite jai apsiprasti. Jei katė neišlys iš krepšio ir neateis iki jūsų pirmąjį kartą, atsitraukite, palikite ją vieną, o vėliau bandykite dar kartą.
Paimta iš prieglaudos katė pirmąsias dienas gali labai mažai valgyti, arba visai nevalgyti. Pasistenkite išsiaiškinti, kokį maistą ji valgė prieglaudoje ir bent jau pirmąsias jos buvimo jūsų namuose dienas maitinkite ją tuo pačiu maistu. Taip pat nepamirškite dažnai keisti vandenį ir įsitikinkite, kad katė tikrai jį geria.
Kaip suprasti, ar katė apsiprato naujuose namuose?
Ji pati jums tai parodys. Jei buvote jai skyrę atskirą kambarį, ar privačią teritoriją namuose, ji parodys norą pažinti tai, kas yra už jos “saugios vietos”. Leiskite jai netrukdomai apžiūrinėti namus, plėsti savo teritoriją.
Kai katė apsiprato namuose, metas pirmajam apsilankymui pas veterinarą, kad šis patikrintų jūsų augintinės sveikatą.
Kiekvienas augintinis ir jo atvejis yra skirtingas, todėl ne visada reikia elgtis vienodai.
Svarbiausias žingsnis prieš renkantis gyvūną - savo galimybių įvertinimas
Kaip pasakoja VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus patarėja Kristina Stakytė, kiekvienas potencialus gyvūno pirkėjas pirmiausiai turi aiškiai sau atsakyti, kokiu tikslu ketina įsigyti augintinį, įvertinti savo gyvenimo būdą, galimybes ir atsakomybes jį prižiūrint.
Jei šioje vietoje entuziazmas nedingo, K. Stakytė pataria pereiti prie sprendimo, ar norima auginti veislinį, ar neveislinį gyvūną. „Jei išvaizda mažiau svarbi ir norite turėti tiesiog mielą, ištikimą draugą, pirmiausiai rekomenduojama apsilankyti gyvūnų prieglaudoje. Taip padėsite ne tik sau, bet ir prieglaudai.
Jei vis dėlto nusprendėte, kad norisi veislinio gyvūno, tuomet, anot K. Stakytės, būtina atlikti papildomus namų darbus: pasidomėti veislynais, savininkais, įvertinti ten laikomų gyvūnų sąlygas, išduodamus dokumentus.
„Atminkite, jog teisėtai veiklą vykdantys ir savo reputaciją branginantys veislynai neslepia savo duomenų, skelbimuose nurodo veisiamų šunų veisles, suporuotų gyvūnų vardus ir titulus, pateikia informaciją, kokie sveikatos tyrimai jiems atlikti, šuniukų atvedimo datą ir kokie dokumentai bus pridedami įsigyjant augintinį. Visi gyvūnų augintinių veisėjai turi savo veiklą registruoti VMVT teritoriniuose padaliniuose. Savo svetainėje skelbiame viešai prieinamą sąrašą, tad pirmiausiai visuomet galima pasitikrinti būtent čia.
Šunų veislynai savo veiklą taip pat registruoja Lietuvos kinologų draugijoje (LKD) arba Lietuvos gyvūnų augintojų centre (LGAC), o kačių veisėjų organizacijų yra daugiau, pavyzdžiui Lietuvos felinologų draugija „Bubastė“, Tarptautinė felinologų asociacija „Alpha Catum“ ir kitos.“, - pasakoja K. Stakytė.
Dokumentai - svarbus aspektas
„Kai pirkėjas, paskambinęs į veislyną, pokalbį pradeda nuo klausimo apie kainą, save ir savo veiklą gerbiantys veisėjai dažnai dialogo gali ir nebetęsti. Pagrindinis kriterijus apsisprendus, kokio augintinio norima, vis dėlto turėtų būti ne kaina, ne išvaizda, o jo sveikata“, - įsitikinusi ilgametę veisėjos patirtį turinti gyvūnų globos namų „Nuaras“ vadovė ,veterinarijos gydytoja, tarptautinės kategorijos kačių teisėja Jurgita Gustaitienė.
Anot moters, didelė kaina nėra iškeliama šiaip sau - ją lemia tam tikra praktika ir pasiekimai. Šioje vietoje, jos teigiamu, labai svarbu gyvūno dokumentai, kurie užtikrina, kad augintinis turės jo veislei būdingas būdo, išvaizdos, kailio ir kitas savybes.
„Akcentuočiau, kad kilmės dokumentai yra gyvūno genotipo, o ne jo gerovės, patvirtinimas. Kitaip tariant, jei gyvūnai atitinkamoje veisykloje parduodami su dokumentais, tai dar nereiškia, jog jie ten yra tinkamiau prižiūrimi, jiems skiriama daugiau dėmesio“, - sako J.
Profesionalus veislynas priešaky su jo savininkais, anot pašnekovės, paprastai irgi įneša didelį indėlį komunikuojant su potencialiu pirkėju. „Viskas neįvyksta per dieną, bendravimas dažnai prasideda nuo skambučio ar laiško, toliau vyksta apsilankymai, poreikių išsiaiškinimas. Geras veisėjas visuomet supažindins su savo veiklos vertybėmis, pademonstruos auginimo sąlygas, nuodugniai papasakos apie norimą gyvūną, pateiks visus reikiamus dokumentus ir, galiausiai, adekvačiai vertins pirkėjo galimybes rūpinantis augintiniu“.
Pasak VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus patarėjos K. Stakytės, kylant įtarimų dėl gyvūno kilmės ar kitų savybių, pirkėjas turi teisę paprašyti, kad veisėjas pateiktų informaciją apie patelę ir patiną, parodytų likusią vadą, patikslintų pasiekimus įrodančius faktus.
Specialistė akcentuoja, jog parduodami ar perduodami augintiniai turi būti suženklinti mikroschema, ir registruoti gyvūnų augintinių registre. Be to, veisėjas turi pateikti visą informaciją apie jam taikytas vakcinacijas.
Vakcinacija nuo pasiutligės taikoma tik nuo trijų mėnesių amžiaus, tačiau labai svarbu augintinius vakcinuoti ir nuo kitų užkrečiamųjų ligų. Veisliniams gyvūnams atliekami ir genetiškai paveldimų ligų tyrimai.
Antrindama VMVT specialistei, gyvūnų globos namų „Nuaras“ vadovė, veisėja J. „Visuomet, tiek perkant, tiek perimant gyvūną, rekomenduoju sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Paprastai joje nurodomi visi būtinieji duomenys apie gyvūną: poodinės mikroschemos numeris, lytis, veislė, amžius.
Taip pat, pridedami duomenys apie pardavėją ir pirkėją, pardavėjo garantijos ir pirkėjo įsipareigojimai. Tokia sutartis yra susitarimo reikalas, joje galite įsitraukti abiem pusėms aktualius momentus. Tokios sutartys - tai didelė garantija ateityje, be to, jos padeda atsekti neatsakingus pardavėjus ir pirkėjus ir taip mažina dauginimui išnaudojamų ir kenčiančių gyvūnų skaičių“, - teigia J. Gustaitienė.
Komunikacijos specialistas bei žurnalo vyrams „L'Officiel Hommes“ redaktorius Saugirdas Vaitulionis prisipažįsta, kad beprotiškai myli gyvūnus, o jo sekėjai nesyk pastebėjo, kad vyriškio namuose sukiojasi Sfinksų veislės katė.
Kai Lietuvoje nuvilnijo skandalai susiję su nelegaliomis gyvūnų veisyklomis, S. Vaitulionio teigimu, jie prapjovė ilgai pūpsojusį pūlinį. „Su šiais skandalais atsivėrė ir kita didelė problema - žmonių dviveidiškumas. Būkime sąžiningi prieš save: kiek žmonių namuose laiko šunis ar kates, pirktus be dokumentų? Asmeniškai man, tas „perku ne parodoms, o namų džiaugsmui“ man yra kvailiausias pasiteisinimas“, - piktinasi S. Vaitulionis.
Anot jo, savo katės jis taip pat neketino ruošti parodoms, tačiau pirko oficialiai, su dokumentais, tam, kad būtų tikras dėl augintinės kilmės ir sveikatos. „Manau, kad kiekvienas, namuose glostantis mielą šuniuką "be dokumentų, ne parodoms, užtat pigiau pirktą" prisidėjo ir prie nacionalinio skandalo, ir prie tokio gyvūnų dauginimo bei auginimo nežmoniškomis sąlygomis.
Juk tol, kol bus perkančių „ne parodoms“, tol bus juos laikančių tokiomis sąlygomis ir pardavinėjančių be jokios sąžinės graužaties. Nemaloni tiesa, suprantu. Jei jau nenorite pirkti iš veislyno, be dokumentų ir pigiau, geriau nuvykite į artimiausią gyvūnų prieglaudą, ten jūsų laukia daug meilės ir šilumos pasiilgusių akių“, - įsitikinęs S.
Gyvūnų gerovė - aiškiai apibrėžtas teisinis principas
Gyvūnų gerovė - aiškiai apibrėžtas teisinis principas, reikalaujantis, kad būtų užtikrinti tiek fiziniai, tiek emociniai gyvūnų poreikiai. Tai reiškia, kad gyvūnai turi gyventi tokiomis sąlygomis, kurios atitinka jų poreikius gauti tinkamą maistą, vandenį, veterinarinę priežiūrą, turėti pakankamai vietos judėti ir galimybę elgtis natūraliai.
Lietuvoje, priklausomai nuo gyvūnų grupės, jų gerovės politiką formuoja dvi ministerijos. Aplinkos ministerija (AM) atsakinga už laukinių gyvūnų bei gyvūnų augintinių (šunų, kačių, šeškų ir kt.) gerovės politiką, nustato šių gyvūnų ženklinimo ir registravimo tvarką.
AM taip pat yra Gyvūnų augintinių registro informacinės sistemos valdytoja, ministro įsakymu patvirtintos Gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo taisyklės. Tuo tarpu Žemės ūkio ministerija rūpinasi ūkinių, t. y. Lietuvoje gyvūnų gerovę reglamentuoja Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, kuris dar vadinamas specialiuoju įstatymu.
Pagrindinė gyvūnų gerovės ir apsaugos politikos įgyvendinimo ir priežiūros institucija - Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Ji tvirtina reikalavimus gyvūnų globėjams, gyvūnų augintinių veisėjams, gyvūnų augintinių prekybai ir gyvūnų laikymo savivaldybių gyvenamosiose teritorijose aprašą.
Tarnyba taip pat vykdo priežiūrą, tikrina, ar šie reikalavimai įgyvendinami praktikoje, bendradarbiauja su savivaldybėmis ir policija. Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK) dėl Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimų numato administracinę atsakomybę pagal ANK 346 str.
Jį gali taikyti VMVT, policijos bei savivaldybių pareigūnai. Jei žiaurus elgesys su gyvūnais įgyja baudžiamojo nusikaltimo pobūdį, asmenims gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 310 str., kuriuo už žiaurų elgesį su gyvūnais numatyta ir griežčiausia bausmės rūšis - laisvės atėmimas.
Pagrindinis kriterijus atskiriantis baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės yra padariniai. Kuriant ir įgyvendinant gyvūnų gerovės politiką svarbus visų grandžių bendradarbiavimas - nuo valstybinių institucijų iki savivaldos ir nevyriausybinių organizacijų.
Patarimai auginant katę
- Katėms labai nerekomenduojama duoti vien sausą maistą, 50- net iki 100% patariama duoti šlapią. Geriausia, aišku, žalia mėsa.
- Katėms reikia katės-pelės žaidimų, nes tai yra kaip psichologinis variklis.
- Kates galima dresuoti kaip šunis, netgi naudojant tas pačias komandas.
žymės:
Panašus:
- Marijampolės gyvūnų globos namai: Padėkite beglobiams gyvūnams!
- Utenos gyvūnų globos namai: rekvizitai, kontaktai ir kaip galite padėti
- Liberiškės gyvūnų globos namai: padėkime beglobiams gyvūnams!
- Kaip Išsirinkti Tobulus Žaislinius Indus Vaikams: Nepakeičiami Patarimai ir Rekomendacijos
- Kaip Greitai ir Lengvai Padaryti Kūdikiui Pasą – Išsamus Žingsnis Po Žingsnio Vadovas