Konstantinas Stašys buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, Vilniaus burmistras. Apie K. Stašį rašoma įvairaus pobūdžio leidiniuose.
2023 m. išleista Vilniaus universiteto istorikų Vilmos Bukaitės, Kęstučio Kilinsko ir Leono Nekrašo monografija „Vilniaus sargas: burmistras Konstantinas Stašys“ [1]. Autorių kolektyvas atliko išsamų istorinės literatūros, istoriografijos ir šaltinių tyrimą, išanalizavo ir patikslino K. Stašio gyvenimą liudijančius faktus. Knyga gausiai iliustruota, pateikiamas literatūros sąrašas, yra asmenvardžių rodyklė.
Istoriko Broniaus Makausko knygoje „Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais“ [8] galima rasti informacijos apie jo visuomeninę veiklą įvairiose organizacijose. Leidinyje pristatoma ir apžvelgiama „Stašio byla“, sukėlusi didelį atgarsį Lietuvoje ir Lenkijoje.
Bibliofilo Gintauto Šapokos sudarytame straipsnių ir dokumentų rinkinyje „Lenkinimo politika Vilnijoje“ (Vilnius, 2009 m.) skaitytojai supažindinami su XX a. pr. politine Vilniaus situacija. Tuo metu K. Stašio veikla buvo pastebimai ryški. Knygos pabaigoje pateikiama jo išsami biograma.
Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [2], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [10], Alberto Medelinsko knygoje „Panemunis, 1598-1998: [Rokiškio rajonas]“ (Vilnius, 1999), Rimos Tumėnaitės sudarytame leidinyje „Kultūros istorikas, muziejininkas Vincas Žilėnas“ (Vilnius, 2011) taip pat galima rasti glaustai išdėstytų K. Stašio biografijos faktų. Informacijos pateikiama enciklopediniuose leidiniuose bei periodikoje, internete.
Gyvenimo kelias
Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijoje. Nors augo religingoje šeimoje, tačiau 1896 m. buvo pašalintas iš gimnazijos už atsisakymą melstis rusiškai. Vidurinį išsilavinimą gavo Samaroje (Rusija). Dorpato (dab. Tartu, Estija) universitete studijavo farmaciją (1908 m. gavo provizoriaus teises) [1, 2]. Šiame universitete buvo susitelkusi nemaža lietuvių studentų bendruomenė, kurios nariai dalyvavo lietuviškoje veikloje. Jai priklausė ir K. Stašys.
Vasarą studentai važinėjo po Lietuvos kaimus, rinko tautosaką, dainas, vietos jaunimui klojimuose padėdavo rengti lietuviškus vakarus, rašė į lietuvišką spaudą [11]. Pabaigęs studijas, K. Stašys dirbo vaistinėse Vilniuje ir Mintaujoje. 1908 m. Laižuvoje nusipirko vaistinę [2, 6, 9]. Šiame miestelyje jis ne tik užsiėmė farmacine veikla, bet ir padėjo kunigui Juozui Tumui-Vaižgantui tvarkyti Blaivybės draugijos skyriaus reikalus [11].
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją. Buvo paimtas į armiją ir tarnavo „Sojuz gorodov“ (liet. Miestų sąjunga) ligoninėje, dirbo vaistinės vedėju karo lauko ligoninėje Gluboke. 1918 m. atvyko į Vilnių iš Rusijos su gydytoju Danieliumi Alseika. Kartu su juo įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, keletą metų buvo Lietuvių poliklinikos vaistinės vedėju. Vėliau dėstė chemiją Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią savo namuose (A. Jakšto g. 7) ir priglaudė.
K. Stašys dalyvavo draugijos „Rytas“, Labdarybės draugijos, Lietuvių kooperatyvinio banko veikloje, buvo ilgametis Tautinio Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas (1922, 1927-1939 m.) [2, 6]. Šis komitetas atstovavo visai Vilniaus krašto lietuvių organizuotai visuomenei, gynė lietuvių teises lenkų ir tarptautinėse įstaigose. Pirmininkaudamas šiai organizacijai, atstovaudavo tautinių mažumų kongresuose Šveicarijoje bei įvairiuose Lenkijos tautinių mažumų komitetuose Varšuvoje. Už lietuvių gynimą buvo persekiojamas [6].
Persekiojimai ir tremtis
1936 m. Krokuvoje leidžiamas „Ilustrowany Kurier Codzieny“ (liet. „Iliustruotas kasdienis kurjeris“), pakurstytas Vilniaus vaivadijos valdybos, išspausdino straipsnių, kurių tikslas buvo diskredituoti K. Stašį kaip priešiškos valstybės agentą. Straipsniai turėjo paruošti viešąją nuomonę, ištirti lietuvių veikėjų Lenkijoje, ypač K. Stašio, reakciją ir Lietuvos vyriausybės poziciją. Tai įžiebė lenkiškos valdžios veiksmus [8].
1937 m. vasario mėnesį K. Stašį suėmė ir apkaltino antivalstybine veikla, rengus sukilimą, kad Vilniaus kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Lenkijos institucijos sufabrikavo vadinamąją „Stašio bylą“, kuria, kaip buvo tikimasi, pavyks užgniaužti K. Stašio aktyvią politinę veiklą okupuotoje Rytų Lietuvoje, apkaltinant jį valiutiniais nusikaltimais. Atlikus kratą K. Stašio namuose, buvo konfiskuoti vertingi numizmatiniai rinkiniai. Juos vėliau per teismus norėta susigrąžinti, bet to padaryti nepavyko [3, 8]. Byla buvo garsinama, ruošiant tarptautinę atmosferą Lenkijos ultimatumui. Suimtasis, nepaisant jo prastos sveikatos, buvo įkalintas Lukiškėse, bet visuomenėje kilo protestai ir apeliacinis teismas sumažino kalėjimo terminą perpus.
1941 m. K. Stašį su šeima ištrėmė į Altajaus kraštą [1, 7, 9]. Po šešių tremties mėnesių jį apkaltino šnipinėjimu ir nuteisė mirties bausme [6]. Ilgą laiką jo likimas nebuvo žinomas net artimiesiems. Pagal vieną versiją K. Stašys nuo sunkaus darbo dideliame šaltyje susirgo ir mirė [5]. Vilniaus universiteto istorikų duomenimis - mirties nuosprendis įvykdytas 1942 m. birželio 23 d. [1, p. 219].
Veikla Vilniuje
1918 m. K. Stašys atvyko į Vilnių iš Rusijos. Kartu su gydytoju D. Alseika įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, vėliau įsitraukė į kitų lietuvių organizacijų veiklą. Keletą metų vadovavo Lietuvių poliklinikos vaistinei, dėstė chemiją Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kuri buvo įkurta K. Stašio namuose, A. Jakšto g. 7.
1939 m. atgavus Vilnių, Lietuvos vyriausybės K. Stašį paskyrė Vilniaus miesto burmistru. 1940 m. birželio mėn. sovietinė administracija jį iš pareigų atleido. 1939 n. bolševikams užėmus Vilnių, prie savo namų K. Stašys organizuodavo mitingus. Juose buvo reikalaujama, kad Vilnius pagal 1920 m. sutartį būtų sugrąžintas Lietuvai.
Sveikindamas 1939 m. spalio 28 d. į Vilnių įžygiavusią Lietuvos kariuomenę, vadovaujamą Vilniaus rinktinės vado divizijos generolo Vinco Vitkausko, pirmasis sveikinimo kalbą pasakė tuometinis Vilniaus Lietuvių Tautinio komiteto pirmininkas K. Stašys. Nuo 1939 m. gruodžio iki 1940 m. kiekvieną laisvą šeštadienį tyrinėdavo savo sukauptą numizmatikos kolekciją, rinko medžiagą, kuria pasidalindavo su kolekcininkais, ateidavusiais į jo namuose vykstančius susiėjimus.
Atminimo įamžinimas
K. Stašio vardas gerai žinomas ir Lietuvos numizmatikos istorijoje. Pirmąsias monetų kolekcijas jis pradėjo rinkti dar besimokydamas gimnazijoje. Tačiau rimtai tuo domėtis pradėjo apie 1930 m. - gyvendamas Vilniuje ir būdamas pasiturintis, rimtai ėmėsi istorinių vertybių paieškų ir kaupimo. Jo namuose buvo rengiami „posėdžiai“, kuriuose dalyvaudavo žymūs kolekcininkai: pedagogas Povilas Karazija, kunigas Juozas Stankevičius ir kt. K. Stašys taip pat palaikė ryšius su Lenkijos kolekcininkais. Jis rinko monetas, popierinius pinigus, medalius. Prisidėjo prie numizmatikos mokslo populiarinimo: parėmė gausiai iliustruoto P. Karazijos leidinio „1930 m. Vilniaus lobis“ (Vilnius, 1932) leidimą. Didelė ir įvairi vertingos K. Stašio kolekcija buvo nacionalizuota.
2000 m. spalio 2 d. Vilniuje, Jakšto g. 7 (Naujamiesčio seniūnija), ant namo, kuriame gyveno Vilniaus burmistras, atidengta memorialinė lenta. Ant juodo marmuro plokštės iškalti žodžiai: „Čia 1932-1941 m. gyveno provizorius, Vilniaus lietuvių veikėjas, Vilniaus burmistras 1939-1940 m., Konstantinas Stašys“. Ši lenta atidengta Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva, pažymint K. Stašio nuopelnus. 1991 m. Naujosios Vilnios Šiaurės kvartale viena gatvė pavadinta K. Stašio vardu.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Neįtikėtini atsiliepimai apie gydytoją Biržietį ir P. Mažylio gimdymo namus – sužinokite tiesą!
- FMR Gydytojas Kūdikiams: Sužinokite, Kaip Jis Gali Pagerinti Jūsų Vaiko Sveikatą!
- Vaikų ligų gydytojas į namus – greita pagalba, patogios kainos ir paprasta tvarka!
- Kaip Greitai ir Lengvai Užregistruoti Vaiką į Darželį Internete Lietuvoje
- Vladimiro Putino Biografija: Atskleisti Gimimo Vietos Ir Vaikystės Paslapčių Faktai