Pasak istoriko dr. Jono Griniaus, Oskaras Vladislovas Liubič-Miloš-Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz), lietuvių-prancūzų poetas, filosofas, diplomatas, gimė 1877 m. gegužės 28 d.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Kilmė
Oskaras Milašius gimė ir augo Čerėjos dvare. Pirmąkart Čerėja paminėta Lietuvos Metrikoje 1454 metais. Vietovė po LDK padalijimo tarp Rusijos ir Prūsijos priklausė Rusijos imperijai (Mogiliovo gubernija). Pirmasis Čerėjos valdytojas buvo Bogdanas Sapiega (1450-1512), lietuvių-lenkų valstybės valdovo Kazimiero IV Jogailaičio raštininkas, valstybės veikėjas.
Milašiai Čerėjos dvarą valdė nuo 18 amžiaus pabaigos. Jie buvo atkilėliai. Juozapo sūnus, Oskaro senelis, Artūras Milašius, buvo Lietuvos-Lenkijos kariuomenės karininkas, dalyvavęs 1831 m. sukilime prieš rusus ir buvęs sužeistas (neteko kojos). Jis į giminės medį įskiepijo itališką pumpurą: vedė gražuolę italę dainininkę Nataliją Tasistro (Natalia Tassistro), Milano operos "La Scala" orkestro dirigento dukrą, ir su ja apsigyveno Vilniuje.
O. Milašius didžiavosi seneliais Artūru ir Natalija, gėrėjosi jų talentais ir dorybėmis, apie kurias sprendė iš išsaugotų senelio laiškų. Tai buvo nesutramdomo temperamento asmenybė; anot to meto "aukštuomenės kronikų", - "ateistas ir anarchistas". Mėgo pramogas ir laisvę, domėjosi mokslais ir menais, praktikavo medžioklę ir aeronautiką, žavėjosi žirgais, o labiausiai - kelionėmis po platųjį pasaulį.
Pavyzdžiui, 1889 m. Būdamas 40 metų, Vladislovas Varšuvoje sutiko būsimą poeto mamą - žydaitę Rozaliją Mariją Rozental (Maria Rosalia Rosenthal), smuklininko dukrą, ir ją parsivežė į dvarą, tačiau jos nevedė. Tėvas retai būdavo namuose, dvaro ūkio tvarkymu teko užsiimti vienai mamai. Berniuką globojo auklės ir tarnai. Čerėjoje, šeimoje, buvo kalbėta lenkiškai, vokiškai arba prancūziškai. Tiesa, dvaro kaimynystėje gyveno baltarusių valstiečiai, su kurių vaikais Oskaras žaisdavo.
Būdamas mažas, jis aistringai įsimylėjo vyresnę už save kaimynų mergaitę. Istorikas dr. Grinius rašo, jog pats O. Vladislovą smerkė giminaičiai, priešiškai nusiteikę kitatikės Rozalijos atžvilgiu. Be abejo, ji nebuvo laiminga. Sirgo jis ūmumu, o gal depresija ar net paranoja, nes kartą Čerėjoje sūnaus akivaizdoje persirėžė sau pilvą senoviniu kardu.
Nuo motinos Oskaras irgi slėpdavosi sode ir parke, mat kartais jai užeidavę nevaldomi motiniškų emocijų priepuoliai, kurių jis bijodavęs. Paveldėjęs tokį emocinį palikimą, tėvo šaltį ir motinos vienatvę, O. Milašius, pasak jo biografų, bandė nusižudyti, ir ne kartą: 1899 m. - Čerėjoje, po kivirčo su tėvu, ir 1901 m.
Studijos ir Kūrybos Pradžia Paryžiuje
1889 m. balandį, kai Oskarui dar nebuvo sukakę nė 12 metų, tėvai savo vienturtį išvežė į Paryžių išmokslinti. Atidavė jį į prestižinį Žansono de Saji (Janson-de-Sailly) licėjų, o patys netrukus (spalio mėnesį) grįžo į Čerėją. Autobiografijoje O. Oskaras gyveno internate. Ilgėjosi namų, jautėsi paliktas, vienišas.
Licėjuje Oskaras pradėjo kurti eiles. Baigęs licėjų, trejus metus studijavo Nacionaliniame Rytų kalbų ir civilizacijų institute. O. Milašius įsiliejo į Paryžiaus bohemą, tapo dažnu literatų kavinių lankytoju.
1901 m. "Jis buvo nuvežtas į ligoninę, kur tarp gyvybės ir mirties jis išbuvo savaites. Pagaliau jis iš ten išėjo kūniškai sugijęs, bet morališkai dar labiau palaužtas... Visos protinės abejonės, visos menkystės ir nusivylimai jauno palaidūno gyvenime, visos šeimyninės nuoskaudos, visi šitie susitelkę bandymai kapojo jį be perstojo, kad jis buvo atsisakęs bet kokios ramybės vilties" (dr. G. I.).
Patirdamas tokią būseną, ieškojo išeities klajodamas - po Europą ir Šiaurės Afriką, tyrinėdamas įvairių kraštų dvasinę kultūrą. Lankėsi Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Ispanijoje... 1904 m. 1906 m. išėjo antrasis eilių rinkinys "Les Sept Solitudes" ("Septynios vienatvės"), kuriame tilpo viso pasaulio liūdesys dėl prarastos vaikystės, tikrų namų ilgesio, prasmės paieškų ir neviltingo beprasmybės, būties tuštumos pojūčio. ("Numirėliai iš tiesų gyvesni negu aš"...)
1909 m. Venecijoje poetas sutiko savo pirmąją ir vienintelę meilę, vardu Emi (Emmy), kuri vėliau, motinos spiriama, ištekėjo už "auksu apsipylusio" jaunuolio. Apie šią istoriją žinių maža: pats O. 1910 m. pasirodo romanas "Meilės įšventinimas" ("L'Amoureuse initiation"), kuriame daug asmeninių išgyvenimų. Veiksmas vyksta 18 a. Venecijoje.
Romano herojus grafas Pinamontas, nihilistas ir cinikas (jis prisipažįsta vaikystėje niekada nepažinęs švelnumo ir meilės), pagaliau per aistrą moteriai atranda meilę Kūrėjui. Tačiau, išpažindamas visur esančią Absoliučią Meilę, O. Milašius niekur neteigia savo tikėjimo Bažnyčia. Pasak dr. J. Evangelijos Dievą jam padeda atrasti mistikai.
1914 m. O. Milašius įninka skaityti švedų teosofą, krikščionių mistiką Emanuelį Svedenborgą (Emanuel Swedenborg), kuris tvirtina bendravęs su kitais pasauliais. Pats Oskaras patiria vidinę "dvasinės saulės" viziją.
Diplomatinė Veikla ir Tapatybės Paieškos
1916 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, O. Milašius buvo pašauktas į Prancūzijos armiją, Rusijos padalinį, spaudos korpusą. Čia jį pasiekė žinios apie lietuvių nacionalinį judėjimą. 1917 m., po perversmo Rusijoje, gimtosios Čerėjos dvarą pasisavino bolševikai. Dvaras, sodai ir parkas buvo sudeginti. Protėvių palaikai, ilsėjęsi parke įrengtame giminės laidojimo rūsyje, - išniekinti.
Kai Lietuva atkūrė valstybingumą, O. Milašius, nors nemokėjo lietuviškai, tapatino save su lietuvių tauta. 1919 m. dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje kaip lietuvių delegacijos diplomatinis redaktorius. 1920 m. O. Milašius netgi sukūrė savo teoriją apie lietuvių kilmę. Tyrinėdamas tautosaką, jis atrado izraelitų, baskų ir lietuvių giminystės ryšių.
Baskai, sena iberų tauta, išlaikė savo tautinį savitumą kaip ir lietuviai. O. Milašius rašė, kad "lietuviai sudarė vieną seniausių iberų kolonijų neolitinėj epochoj Šiaurės Rytų Europoj... Kaip Airija ir Šiaurės Škotija, Lietuva yra iberų kolonija. Iberai buvo dideli jūrų keliautojai, o lietuviškas gintaras juos traukdavo į Baltijos pakraščius dar prieš Saliamoną ir faraonus.
Jis laisvai kalbėjo anglų, vokiečių, italų, ispanų, rusų ir lenkų kalbomis, mokėjo baskų, skaitė lotyniškai ir hebrajiškai.
1920-1925 m. buvo oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925-1938 m.
DIPLOMATAS. Lietuvos atstovybė Paryžiuje. Oskaras Milašius sėdi trečias iš kairės (1930 m.).
Pripažinimas ir Mirtis
Didelis susidomėjimas Milašiaus kūrybiniu palikimu Vakaruose rado atgarsį ir Lietuvoje. „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ O. Milašiui nebuvo skirta nė vienos eilutės, o dabar, visiems minint Milašiaus gimimo 100 metų sukaktį, lietuvių tarybinė spauda pateikė keletą jo poezijos vertimų bei trumpų jo biografijos žinių.
1928 m. O. 1930 m. J. Grinius išleido studiją apie O. Milašių. Po metų pasirodė Antano Vaičiulaičio verstos "Poemos". 1937 m. 1931 m. poetas pagerbtas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu - Garbės legiono ordinu. 1938 m. 1939 m. kovo 2 d., būdamas 61 metų, mirė nuo širdies smūgio savo namuose.
Praėjus penkeriems metams nuo O. Milašiaus mirties, 1944 m., Šveicarijoje buvo pradėti leisti jo raštai. 1944-1948 m. išėjo 6 tomai (tarp jų - lietuvių pasakos). Dar po kelių dešimtmečių išėjo 11 tomų raštų serija Paryžiuje. Vėliau O. Milašiaus kūryba imta versti į lenkų, ispanų, anglų, vokiečių ir kt. kalbas.
Ž. Mariteno minties veikiamos brendo ir klostėsi daugybės šio šimtmečio žmonių - dvasininkų ir pasauliečių - veiklos linijos. Iš jo raštų sėmėsi sau įkvėpimo ir tokie žymūs lietuviai, kaip prel. Mykolas Krupavičius, prof.
Vertas dėmesio garsaus čekų rašytojo ir „Simfonijų“ vertėjo Milano Kunderos teiginys, jog Milašiaus poezija nėra prancūziška; esą, išlaikiusi savo lenkiškai lietuviškas šaknis, ji rado prieglobstį prancūzų kalboje kaip kokiame vienuolyne.
Oskaro Milašiaus kūryba
Kurti Milašius pradėjo dar jaunystės metais. Bėgant laikui, rašytojo kūryba stipriai keitėsi, evoliucionavo. Lemtingu lūžiu tapo 1914 m. patirta vizija, vidinis regėjimas.
Kaip mini Nijolė Kašelionienė, misticizmas nebūdingas Prancūzijos kultūrai: „Daugelis prancūzų kritikų sutaria, kad Milašiaus kūryba - neįprastas reiškinys prancūzų literatūroje, nes intensyvus misticizmas yra retas šalyje, pasižyminčioje minties aiškumu. Šį išskirtinį poeto bruožą - misticizmą, kaip ir Adomo Mickevičiaus atveju, prancūzų tyrinėtojai sieja su lietuviško mentaliteto specifika. Be to, Milašiaus kūrybos vertėjai į kitas kalbas pastebi, kad poeto eilių grožis peržengia prancūzų kalbai būdingos poetinės tradicijos ribas, nes čia prancūziški žodžiai keisčiausiu būdu įsišaknija niekada neregėtoje svetimoje žemėje.
Pateikęs biografinių duomenų, J. Stoskeliūnas rašo, kad Kudirkai nemažą poveikį yra padaręs lenkų pozityvizmo skelbėjas, publicistas Aleksandras Sventochovskis, siekęs reformuoti lenkų dvasią ir lenkų visuomenę.
Jis piršo racionalizmą, mokslo patyrimu paremtą požiūrį į pasaulį, buities gerinimą, papročių švelninimą, pramonės, prekybos plėtimą. Aistringai polemizavo nevengdamas pašaipos, sąmojo.
1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje (dabartinėje Baltarusijoje) gimė būsimasis rašytojas, diplomatas Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz).
Milašius buvo kilęs iš LDK didikų. Plačiai žinoma, kad likimas jį anksti susiejo su Prancūzija ir pranzcūzų kalba: Milašius nuo 1889 metų gyveno Paryžiuje.
Mokėsi Janson de Sailly licėjuje, 1896-1898 Luvro ir Rytų kalbų mokyklose studijavo egiptologiją, asirologiją, hebraistiką. Per I pasaulinį karą buvo mobilizuotas, paskirtas į Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos spaudos biurą. 1919 m. Lietuvos vyriausybės paskirtas Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos derybose sekretoriumi.
žymės: #Gime
Panašus:
- Ne santuokoje gimęs vaikas: teisės ir socialinė parama
- Neįtikėtina Raimundo Razukevičiaus kelionė į sėkmę – sužinokite viską apie jo gyvenimą!
- Vido Antonovo Biografija ir Rimos Kristinos Antonovienės Įspūdingi Gyvenimo Pokyčiai, Kuriuos Privalote Žinoti!
- 9 senoviniai prietarai, kurių nėščiosios privalo vengti – sužinok tiesą dabar!
- Neįtikėtina Elžbietos kelionė: nuo kūdikių namų iki Afrikos – tikros patirtys ir atsiliepimai dirbant su vaikais