Dalia Grybauskaitė gimė 1956 m. kovo 1 d. Vilniuje. Ji yra Lietuvos valstybės ir politikos veikėja, aštuntoji ir devintoji Lietuvos Respublikos prezidentė (2009-19). Ekonomistė, socialinių mokslų daktarė.
Išsilavinimas ir Karjeros Pradžia
1983 m. baigė Leningrado A. Ždanovo universitetą (politinę ekonomiją). 1988 m. Maskvos visuomenės mokslų akademijoje apgynė mokslinį darbą. Sėkmingai baigusi studijas ir įgijusi ekonomisto ir politinės ekonomijos dėstytojo kvalifikaciją, nedelsdama grįžo į Vilnių.
1975-76 m. dirbo LSSR valstybinės filharmonijos Kadrų skyriaus inspektore, 1976-83 m. - Leningrado kailių fabriko Rot‑Front darbininkė, laborantė. 1983 m. - Žinijos draugijos mokslinė sekretorė. 1983-84 m. - Vilniaus aukštosios partinės mokyklos Žemės ūkio kabineto vedėja, 1985-90 m. - politinės ekonomijos dėstytoja. 1990-91 m. - Lietuvos ekonomikos instituto mokslinė sekretorė, 1991 m. - Lietuvos Respublikos Vyriausybės programų vadovė. 1991 m. stažavo Georgetowno universiteto Tarptautinių ekonominių santykių institute.
Diplomatinė Karjera
1994-95 m. - Lietuvos Respublikos misijos prie Europos Sąjungos nepaprastoji pasiuntinė ir įgaliotoji ministrė, Nacionalinės pagalbos koordinatoriaus atstovė Briuselyje. 1996-99 m. - Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėse Amerikos Valstijose įgaliotoji ministrė. 1999-2000 m. - finansų viceministrė, 2000-01 m. - užsienio reikalų viceministrė, 2001-04 m. - finansų ministrė. 1999-2000 m. - Lietuvos derybų su Tarptautiniu valiutos fondu ir Pasaulio banku vadovė.
Europos Komisija
2004-09 m. - Europos Komisijos komisarė, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą.
Prezidentės Veikla (2009-2019)
Veiklos prioritetai: siekti skaidrumo visose valstybės gyvenimo srityse, užtikrinti gynybinį (Lietuvoje dislokuotas NATO batalionas) ir energetinį (Klaipėdoje atidarytas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas) saugumą, didinti socialinį ir ekonominį teisingumą (inicijuota nacionalinė kampanija Už saugią Lietuvą), pasitikėjimą teisėsauga.
Kita Veikla
Nuo 2019 m. - nepriklausomo analitikos centro Europos draugai (angl. Friends of Europe) Patikėtinių tarybos narė, nuo 2024 m. vasario mėn. - centro tarptautinės darbo grupės, skirtos Ukrainos saugumui ir euroatlantinei integracijai, narė. Nuo 2020 m. balandžio mėn. - Jungtinių Tautų komisijos, atsakingos už tarptautinę finansinę atskaitomybę, skaidrumą ir sąžiningumą (angl. Panel on International Financial Accountability, Transparency and Integrity, FACTI) viena vadovų. Nuo 2025 m. sausio mėn. - Jungtinių Amerikos Valstijų analitikos centro Atlanto taryba (angl.
2014-19 m. - Pasaulio moterų lyderių tarybos pirmininkė.
2019 m. apie D. Grybauskaitę sukurtas dokumentinis filmas Valstybės paslaptis (režisierius D. Ulvydas). Pasisakymai, posakiai, kalbos, metiniai pranešimai surinkti knygoje Prezidentė.
Apdovanojimai
Gedimino ordino Komandoro kryžius (2003), Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine (2009). Daugelio užsienio valstybių aukščiausieji apdovanojimai: Trijų žvaigždžių 1 laipsnio ordinas su grandine (Latvija), Karališkojo Šv. Olafo ordino Didysis kryžius (Norvegija), Sakalo ordino Didysis kryžius su žvaigžde (Islandija; visi 2011), Pripažinimo kryžius (Latvija), ordinas Respublikos labui (Malta), Šv. Karolio Didžiojo karininko ordinas (Monakas; visi 2012), Baltosios rožės ordino Didysis kryžius su grandine (Suomija), Marijos žemės kryžiaus ordino grandinė (Estija), ordino Už nuopelnus Aukščiausiojo laipsnio Didysis kryžius (Vokietija), Karalienės Tamaros ordinas (Sakartvelas; visi 2013), Respublikos ordinas (Moldova), Karališkasis Serafimo ordinas (Švedija), ordino Pro merito Melitensi grandinė (Maltos ordinas; visi 2015), ordinas Už ypatingus nuopelnus (Slovėnija), Žvaigždės ordino grandinė (Rumunija; abu 2016), Baltojo Erelio ordinas (Lenkija, 2019). Karolio Didžiojo apdovanojimas (Karlspreis; 2013). Vokietijos analitinės žiniasklaidos apdovanojimas Auksinė Viktorija (skirtas trims Baltijos šalims; 2014).
Bibliografija
- D. Ulbinaitė Nustokim krūpčiot: Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Vilnius 2019.
- T. Janeliūnas D. Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009-2019 m.
D. Grybauskaitės Požiūris į Savo Biografiją
Duodama interviu LRT televizijos laidai „Teisė žinoti“ šalies vadovė teigė, kad jos biografijoje paslapčių nėra. „Visada tikėjau, kad užtenka Visuotinės lietuvių enciklopedijos, kurioje yra absoliučiai detali mano biografija. [...] Ten yra absoliučiai visi duomenys. Dabar mes vėl patikslinome mano biografiją Prezidento tinklalapyje. Niekada paslapčių nedariau ir dėl savo partiškumo - tai įrašyta VRK tinklalapyje “, - sakė Prezidentė D.
Darbas Vilniaus Aukštojoje Partinėje Mokykloje
Interviu laidai „Teisė žinoti“ Prezidentė D. Grybauskaitė išsamiau papasakojo, kodėl ji iki 1990-ųjų vasaros dirbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Anot jos, tarp Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos, nuo kurios ši neseniai buvo atsiskyrusi, vyko nemaži konfliktai, savotiškas įtakų sferų dalijimasis, todėl darbą aukštojoje partinėje mokykloje ji supratusi kaip Lietuvos pusės palaikymą.
„Galiu pasakyti, kad iki 1990-ųjų metų birželio mėnesio dirbau Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Tikriausiai to klausiate, nes 1989 metų gruodį Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos. Tas 6 mėnesių laikotarpis iš tiesų labai svarbus. Kiekvienas mes, matyt, kariavome savo mažuosius pasipriešinimo karus. Tai darėme ir mes“, - teigė D.
„Nors skamba „partinė mokykla“, tačiau dauguma mūsų, ypač lietuvių iškart perėjo į Lietuvos komunistų partiją. Būtent todėl žiemą gruodžio mėnesį, einant dėstyti į mokyklą, mus pasitiko automatais pasipuošę rusų kariai ir neleido įeiti. Tuomet vyko mažytis karas tarp LKP ir buvusių komunistų - kariavome net dėl pastatų. Mes likome mokykloje tam, kad ji nebūtų atimta iš Lietuvos ir nebūtų tiesiog užkariauta. Konfliktas vyko iki pat birželio mėnesio, kol galiausiai iš Maskvos įsakyta ją uždaryti. Todėl mes ten ir likome - kitaip joje būtų likę kiti“, - LRT televizijos laidai savo biografiją aiškino Prezidentė D.
Pasak D. Grybauskaitės, nemaža dalis jos kolegų, su kuriais ji dirbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, šiuo metu dėsto Lietuvos edukologijos universitete. „Manau, jis puikiai atsimena tą labai karštą situaciją. Tuo metu pereiti iš tuometinės Komunistų partijos į LKP taip pat reikėjo drąsos, ypač dirbant partinėje mokykloje. Ir ypač tada, kai joje stovėjo automatais pasipuošę rusų kariai“, - sakė Prezidentė D.
„Manau, kad kiekvienas darėme tai, ką galėjome ir kariavome savo karus ten, kur tuo metu buvome“, - reziumavo D.
Svarbūs Užsienio Politikos Epizodai
Šiame rašinyje pirmą kartą atskleidžiami iki šiol neskelbti faktai, atkuriant dešimt svarbių užsienio ir saugumo politikos epizodų. Publikacija parengta remiantis interviu su keliomis dešimtimis Lietuvos ir užsienio politikų bei diplomatų, kurie sutiko kalbėti anonimiškai, taip pat gautais dokumentais ir viešais pranešimais.
1. Gynybos planai
2009 metų antroje pusėje NATO būstinėje neišvaizdžiame pilkų pastatų komplekse Briuselio rytuose susibūrė „slaptasis šešetas“. JAV, Vokietijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatai kartu su NATO generalinio sekretoriaus pasiuntiniu pradėjo derinti Baltijos šalių gynybos nuo Rusijos planus. Jie sutarė, kad po Rusijos ir Gruzijos karo JAV generolų savarankiškai pradėto „apdairaus planavimo“ (angl. prudent planning) nepakanka - reikia detalesnių planų, kuriems pritartų visos NATO šalys. Šis klausimas taip pat tapo svarbia NATO „didžiojo ketverto“ - JAV, Prancūzijos, Britanijos ir Vokietijos - susitikimų tema.
Sunkiausia užduotis iš pradžių atrodė įtikinti Pietų Europos valstybes, kurios neįžvelgė Rusijos grėsmės ir nerimavo, kad gynybos planai paskatins nereikalingą įtampą. Greitai diskusijos pasipildė nauja tema: kaip nutildyti naująją Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę? Diplomatus glumino jos vieši pareiškimai, kad NATO neturi gynybos plano Baltijos regionui, ir svarstymai, esą jis gali atsirasti po dvejų metų. Amerikiečiai su vokiečiais siuntė įspėjimo signalus, kad paviešinus užkulisines derybas Rusijai palankūs politikai gali jas stabdyti politinėmis priemonėmis. Latvius ir estus siutino, kad Grybauskaitė nesitardama kalba visų Baltijos šalių vardu. Prašymus patylėti Grybauskaitė ryžtingai atmetė. Priešingai - ji perspėjo, kad kalbės tik garsiau.
Apsisprendus JAV prezidentui Barackui Obamai, istorinį sprendimą NATO šalių generolai priėmė 2010 metų sausio 22 dieną. Jie sutarė, kad Lenkijai skirtas karinis planas „Erelis sergėtojas“ apims ir Baltijos šalių gynybą. Tai tapo svarbaus proceso pradžia. Po Krymo aneksijos gynybos planai iš esmės atnaujinti 2016 metais, tačiau aštrios diskusijos dėl jų detalumo vyksta iki šiol. Pasiekti Šaltojo karo lygio planų tikslumą bus jau naujojo prezidento Gitano Nausėdos vadovaujamos diplomatijos užduotis.
Grybauskaitė ir jos aplinka mano, kad būtent prezidentės viešas spaudimas ir griežtos kalbos pralaužė ledus, neleido vilkinti proceso. Kai kurie derybų dalyviai sako, kad nuopelnų priskyrimas Grybauskaitei yra mitas - viešas spaudimas suvaidino savo vaidmenį, bet jai atėjus idėja jau buvo brandinama, o jos kalbos nebuvo esminis veiksnys strateginiam JAV ir Vokietijos apsisprendimui. Didžiausi kritikai sako, kad kariniai planai patvirtinti ne dėl Grybauskaitės kalbų, o nepaisant jų - esą Grybauskaitė tik nusiraškė kitų užaugintus ir sunokintus vaisius.
2. Praeities šešėliai
„Mes turime bendrų draugų Sankt Peterburge“, - 2010 metų vasarį žiaumodamas kramtomąją gumą Helsinkyje į Grybauskaitę kreipėsi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kai kambaryje nebeliko kamerų. „Jokių bendrų draugų mes neturime“, - atkirto ji.
Akistata su Putinu ėmė keisti Grybauskaitės požiūrį į Kremlių. Tuometinė prezidentė vėliau Lietuvos žurnalistams pasakojo, kad Putinas pateikė jai reikalavimų sąrašą ir kelissyk nusikeikė, tačiau prisiminimų apie Sankt Peterburgą pasidalijimas liko tik tarp jų.
Grybauskaitės komunistinė praeitis netapo kliūtimi jai griežtai kritikuoti Rusiją - priešingai, biografija tik sustiprino jos pareigos valstybei jausmą. Grybauskaitė jautė nuoskaudą, kad šeimoje nebuvo auklėjama patriotizmo dvasia, ir giliai slepiamą skolos jausmą dėl savo veiklos nepriklausomybės aušroje.
Skambiausiu jos pareiškimu tapo Rusijos pavadinimas „teroristine valstybe“ 2014 metų lapkritį. Šis žodis jos galvoje buvo likęs nuo tais metais vykusių diskusijų, kad Maskvos remiamus separatistus reikėtų įtraukti į teroristinių grupių sąrašus. Taip neįvyko, o nustebusiems užsienio diplomatams Prezidentūra paaiškino, kad tai buvo politinis pareiškimas - jokių teisinių veiksmų nebus.
Antrojoje kadencijoje Grybauskaitė uždraudė bet kokius aukštesnio lygio kontaktus su Rusija - bendrauti negalėjo ne tik ministrai ar viceministrai, bet ir Užsienio reikalų ministerijos departamento direktoriaus lygio diplomatai.
Asmeninė diplomatija Grybauskaitei nesusiklostė ir su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka, nors vilčių buvo daug. Praėjus vos mėnesiui po priesaikos, per pirmąjį savo vizitą Briuselyje Grybauskaitė informavo Europos Sąjungos vadovus, kad nuvažiuos į Minską, nutrauks Baltarusijos izoliaciją ir priartins ją prie Europos. „Ar esate tuo tikra? Jumis dėtas būčiau atsargus“, - perspėjo Europos Parlamento pirmininkas lenkas Jerzy Buzekas. Grybauskaitė nesudvejojo. Jau po trijų savaičių ji priėmė Lukašenką Vilniuje, o 2010 metų spalį pati apsilankė Minske. Ten Lukašenka jai pažadėjo, kad prezidento rinkimai vyks demokratiškai, bet iškart po balsavimo Baltarusijos režimas suėmė šimtus opozicijos atstovų. Grybauskaitės nuomonė pasikeitė. Dialogo nebeliko, o Astravo atominė elektrinė tapo didžiausiu jos ir visos Lietuvos diplomatijos pralaimėjimu. Kadencijos pabaigoje prezidentė buvo įsitikinusi, kad vis atsinaujinančios kalbos apie Baltarusijos savarankiškumą tėra nepagrįstos iliuzijos. „Baltarusiją traktuoju kaip Rusijos teritoriją“, - savo griežtą nusistatymą paaiškino ji.
3. Libijos veto
2011 metų kovą tarp Vilniaus, Briuselio ir Vašingtono ėmė kaisti telefono linijos: Dalia Grybauskaitė blokuoja NATO operaciją Libijoje! Lietuvos prezidentė manė, kad ataka prieš diktatoriaus Muammaro Gaddafio vyriausybę bus neteisėta, sukels chaosą, o jos vykdytojams grės tarptautinis tribunolas. Prancūzų entuziazmą imtis karinių veiksmų iš pradžių kritikavo ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, bet veto grėsmės iš Lietuvos nesitikėjo niekas - juk šalis neturėjo jokių resursų ir interesų Šiaurės Afrikos regione. „Visi jau pritaria, jūs liekate vieninteliai“, - Grybauskaitės patarėjus telefonu perspėjo JAV diplomatai. Premjeras Andrius Kubilius kartu su užsienio ir gynybos ministrais Audroniumi Ažubaliu bei Rasa Juknevičiene ėmė svarstyti šaukti Valstybės gynimo tarybą, kad pakeistų Grybauskaitės sprendimą, diplomatai pradėjo derinti Grybauskaitės pokalbį su Merkel. „Balsuokit kaip reikia, apginsim“, - atstovybei Briuselyje perdavė Kubilius.
Po įtemptų užkulisinių pokalbių, artėjant lemiamam balsavimui, kai kas apsisprendė - veto nepritars, verčiau jau tegu prezidentė atleidžia iš pareigų. Kelias valandas trukusią krizę padėjo išspręsti skandinavai. Grybauskaitė kaip tik atvyko į Briuselį dalyvauti Europos Sąjungos viršūnių susitikime. Prieš jį atskirai susirinkus Baltijos ir Šiaurės šalių vadovams, visi pasisakė už, o Danijos premjeras paklausė: „Ar tarp mūsų yra iš esmės prieštaraujančių NATO misijai?“. Įsitikinusi, kad Lietuva lieka viena, Grybauskaitė sukandusi dantis pratylėjo. Diplomatams tai buvo žalia šviesa balsuoti už. Krizė baigėsi.
Kritikai sako, kad Grybauskaitė elgėsi neadekvačiai, be reikalo supykdė sąjungininkus ir rizikavo NATO vienybe. Jos rėmėjų akimis, prezidentė parodė, kad su Lietuva reikės skaitytis, ir įžvalgiai numatė, jog po karinių atakų nuvertus režimą Libija panirs į chaosą, kuris sukels migracijos krizę.
4. Lenkijos ginčas
2014-ųjų vasarą Grybauskaitė iki paskutinių dienų atsisakė paremti Lenkijos premjero Donaldo Tusko ambicijas tapti Europos Vadovų Tarybos pirmininku. Sulaukusi šias pareigas baigiančio belgų politiko Hermano Van Rompuy skambučio, ji pareiškė: Lietuva palaiko ne lenką, o Danijos premjerę Hellę Thorning-Schmidt. Vis dėlto po kelių dienų užkulisinių derybų nugalėtoju tapo Tuskas, o atėjus metui balsuoti, Grybauskaitė pakėlė ranką už.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai tuomet buvo gerokai pašliję. Įtampą daugiausia kurstė užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis, nuolat priekaištavęs Lietuvai dėl lenkų mažumų teisių ir netinkamo elgesio su lenkų investicijomis naftos perdirbimo gamykloje Mažeikiuose. Įsiutęs, kad lietuviai nenusileidžia, Sikorskis ėmė įtikinėti Gynybos ministeriją nesiųsti Lenkijos naikintuvų į Lietuvą ir uždraudė lenkų ambasadoriams organizuoti bendrus renginius su lietuviais. Atvykęs į Vilnių, 2013 metų rugsėjį su lietuvių žurnalistais, uždavusiais klausimus anglų kalba, jis bendravo pabrėžtinai… lenkiškai.
Grybauskaitė neabejojo, kad būtent Sikorskio iniciatyva per vizitą Varšuvoje ją sutiko pikti protestuotojai ir jai teko ilgą laiką prastovėti lauke prastomis sąlygomis. Kantrybės taurę perpildė Sikorskios sprendimas nutekinti naujienų agentūrai „Reuters“ Grybauskaitės pasisakymą uždarame susitikime su diplomatais, kad Lukašenka yra Baltarusijos stabilumo garantas, o opozicija - nieko verta.
Sikorskio Lietuvoje nemėgo niekas, bet daug kas viltis dėjo į lietuviškų šaknų turintį Lenkiją prezidentą Bronislawą Komorowskį. Grybauskaitė manė kitaip. Jų santykiai nesusiklostė. Jau po vieno iš pirmųjų susitikimų Grybauskaitė privačiai pasiskundė, kad jis per daug vyną mėgstantis plepys, o vėliau nusprendė, kad Komorowskis piktybiškai ignoruoja pastabas apie Sikorskio šantažą ir Lenkijos ambasados darbuotojų flirtą su rusais tautinių mažumų klausimu.
Grybauskaitė nutraukė tradiciją vykti į Varšuvą lapkričio 11-ąją nepriklausomybės dienos proga, vėliau atmetė ir Lenkijos prezidento kvietimą atvykti aptarti NATO reikalus. „Nereikia pasiduoti bet kokiam Lenkijos spaudimui. Nereikia dramatizuoti, kad mums be galo jų reikia“, - kartą pareiškė prezidentė.
Kritikų akimis, dėl Grybauskaitės ambicijų Lietuva neišnaudojo Komorowskio eros, kad sparčiau įgyvendintų energetikos projektus. Yra manančių, jog šiltesni santykiai būtų atvėrę naujų galimybių glaudesniam trišaliam kariniam bendradarbiavimui tarp Lietuvos, Lenkijos ir JAV. Grybauskaitės šalininkai sako, kad ji apgynė valstybės garbę, nes nesileido žeminama. Jie tikina, kad Valdo Adamkaus bičiulystė su Lenkijos prezidentais nevirto apčiuopiamais rezultatais - ne politikų draugystė, o Briuselio spaudimas nulėmė strateginių infrastruktūros projektų įgyvendinimą.
5. Krymo atgarsiai
2014 metų rugpjūčio 28 dieną prie Kauno hidroelektrinės sustojo iš Maskvos į Karaliaučių vykęs traukinys. Penkiolika minučių Prezidentūroje tvyrojo įtampa. Imta svarstyti juodžiausią scenarijų: kiek žmonių žūtų, jei įvyktų sprogimas ir griūtų Kauno hidroelektrinė? Traukinį apsupo policijos ekipažai. Įtampa atslūgo, paaiškėjus, kad tai tebuvo gedimas.
Tądien buvo sukakę penki mėnesiai nuo Krymo aneksijos, o Rytų Ukrainoje vyko karas. Rusijos agresija Ukrainoje išgąsdino daugelį lietuvių, ir prezidentė nebuvo išimtis. Grybauskaitė pasikeitė - ėmė akyliau rūpintis ir asmeniniu saugumu, ir valstybės gynyba. Kadencijos pradžioje iš jos lūpų skambėjusios kalbos, kad krašto apsaugos finansavimas pakenks pensijų kompensavimui, o „keli tankai“ šalies neapgins, tapo istorija, kurios ji vėliau nenorėjo prisiminti.
Po Krymo aneksijos Grybauskaitė ėmėsi tvirtos lyderystės didinti gynybos biudžetą, grąžinti šauktinių kariuomenę ir įsigyti naują karinę techniką. Šauktiniai 2015 metais grąžinti prieš krašto apsaugos ministro Juozo Oleko valią - prezidentė jį ignoravo, bet klausėsi jo pirmtakės konservatorės Juknevičienės ir kariuomenės vado generolo Jono Vytauto Žuko patarimų. Ji per mėnesį užkulisiuose įtikino premjerą Algirdą Butkevičių bei Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę, tad Valstybės gynimo taryboje Olekas liko vienas.
Šią rokiruotę ji panaudojo ir apsisprendžiant dėl brangiausio kariuomenės pirkinio. Kai Valstybės gynimo taryba susirinko spręsti, kokius šarvuočius įsigyti, Olekas pasiūlė palikti tris arba keturis variantus, nes konkurencija dar leistų pasiderėti dėl kainos. Grybauskaitės atsakas buvo trumpas: „Jokių sąrašų, jokių derybų, imame vokiškus „Boxer“. Sprendimas buvo priimtas.
Grybauskaitė manė, kad Rusijos grėsmė yra reali, todėl elitiniai kariai turi likti šalyje - ji atmetė amerikiečių ir prancūzų prašymus atsiųsti specialiųjų operacijų karius į Iraką ir Afriką. Ministrų argumentai, kad lietuvių karių dalyvavimas sustiprintų ryšius su dviem stipriausiomis NATO kariuomenėmis ir taptų neįkainojama patirtimi patiems kariams, jai nepasirodė pakankami. Vis dėlto kadencijos pabaigoje, po Krymo praėjus ketveriems metams, ji galiausiai sutiko, kad amerikiečių labai vertinami Lietuvos specialiųjų operacijų kariai grįžtų į Afganistaną.
6. CŽV kalėjimas
2014 metų gruodį Grybauskaitei telefonu paskambino JAV viceprezidentas demokratas Joe Bidenas, ją ir Valdą Adamkų asmeniškai aplankė Jungtinių Valstijų ambasadorė. Jie perspėjo, kad JAV Senatas netrukus paskelbs ataskaitą apie CŽV kalėjimus. Šis dokumentas patvirtino Grybauskaitės įtarimus, kad 2005-2006 metais Antaviliuose netoli Vilniaus amerikiečiai buvo įrengę kalėjimą, į jį retkarčiais atgabendavo įtariamuosius dėl Rugsėjo 11-osios išpuolių.
Istorija prasidėjo 2009 metų rugpjūtį, kai, praėjus vos 40 dienų po Grybauskaitės inauguracijos, apie slaptą kalėjimą pranešė JAV televizija „ABC News“. Iš pradžių žvalgybos vadovai viską kategoriškai neigė, tačiau prezidentės tai neįtikino. Ankstyvai rytinei kavai į rūmus Daukanto aikštėje pasikvietusi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Arvydą Anušauską ji pareiškė esanti įsitikinusi, kad kalėjimas buvo, ir paragino atlikti išsamų tyrimą. Pastabų, kad trūksta įrodymų, ji nenorėjo klausytis. Atsakymas buvo griežtas: „Vadinasi, blogai ieškot“.
Tylą pirmieji pralaužė pasieniečiai, netikėtai paliudiję, kad 2005 metų spalį jiems sukliudyta patikrinti iš Antalijos Turkijoje atskridusį lėktuvą, siejamą su CŽV skrydžiais. Po to žvalgybininkai pakvietė parlamentarus apžiūrėti VSD bazę Antaviliuose. Po mėnesį trukusio tyrimo Seimas paskelbė, kad kalėjimui tinkamos patalpos buvo, bet neaišku, ar į jas buvo atgabenti žmonės. Savo darbo ėmėsi prokurorai, bet per apklausas išgirdę, kad Antaviliuose buvo „žvalgybos paramos centras“, teisėsaugininkai tyrimą 2011 metų sausį nutraukė.
Grybauskaitė buvo įsitikinusi, kad tyrimai nebuvo pakankamai išsamūs. Jos paskirtas generalinis prokuroras Darius Valys priekaištavo prokurorui Mindaugui Dūdai dėl tyrimo nutraukimo ir ėmė vardyti konkrečius asmenis, kurių veiksmai galėtų būti vertinami kaip nusikalstami. Po JAV Senato ataskaitos paskelbimo tyrimas atnaujintas ir tęsiasi iki šiol, tačiau vienas iš svarbiausių klausimų - kaip ir kam amerikiečiai neoficialiai sumokėjo už kalėjimą - lieka neatsakytas.
7. Trumpo neprognozuojamumas
„Esate drąsios šalys, juk jūs pradėjote pasaulinį karą“, - į Baltijos šalių prezidentus 2018 metų balandį kreipėsi JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Per chaotišką susitikimą Baltuosiuose rūmuose jis supainiojo Baltijos šalis su Balkanų valstybėmis. Trumpas apsimetė negirdintis žurnalistų klausimų apie prašymus atsiųsti amerikiečių karių Rusijai atgrasyti, bet nušvito, kai Grybauskaitė pasakė, kad jo neprognozuojamumas yra gera savybė. „Pakartok tai per spaudos konferenciją“, - Grybauskaitės paprašė Trumpas. Ji sutiko.
Grybauskaitės santykiai su JAV pergyveno kelis ciklus. Vos pradėjusi dirbti, užsienio reik...
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Nežinoma tiesa apie Dalios Grybauskaitės gyvenimą ir šeimą – sužinokite dabar!
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Atskleiskite Slėpiningas Vaiko Sapno Prasmės: Neįtikėtinos Interpretacijos ir Paslaptys
- Geriausi Gimtadienio Atvirukai: Nuoširdūs Linkėjimai ir Sveikinimai, Kurie Sužavės!