Mažėjantis gimstamumas yra problema ne tik Lietuvoje. Portalas „Euronews“ paskelbė, jog pirmą kartą nuo 1960 m. gyvų gimusių kūdikių skaičius Europos Sąjungoje (ES) sumažėjo iki mažiau nei 4 mln. - tai vienas mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje. Nors kone visose Europos valstybėse gimstamumas dramatiškai mažėjo pastaraisiais metais, statistika leidžia matyti, jog Lietuva patenka į sąrašą šalių, kur vienai moteriai tenkančių gyvų gimstančių kūdikių skaičius yra tarp mažiausių. Kol kas, panašu, sėkmės formulė dar nėra atrasta.
Bendros Gimstamumo Tendencijos
Gimstamumas Lietuvoje nuo 1994 m. pastoviai kito, bet bendra tendencija buvo mažėjanti. Bendrai šis rodiklis (t.y. 1994 metais gimstamumo rodiklis buvo 11,6, bet iki 2000 metų jis nuolat mažėjo, pasiekdamas 9,8 (per šešerius metus gimstamumas sumažėjo beveik 16%). 2000-2002 metais gimstamumo rodiklis toliau mažėjo, pasiekdamas 8,6, bet tada stabilizavosi ir net šiek tiek pakilo iki 2006 metų, kai jis siekė 9,1. 2007-2010 metais Lietuvoje gimstamumas vėl šiek tiek pakilo, pasiekdamas 10,2 2009 metais, tačiau 2010 metais vėl sumažėjo iki 9,9. 1994 metais Lietuvoje gimė 42 376 vaikai. Nuo tada, gimusiųjų skaičius kasmet mažėjo, iki 2002 metų pasiekdamas 29 541. 2003-2009 metais, gimusiųjų skaičius vėl šiek tiek padidėjo, siekdamas 32 165 2008 m. Tačiau šis padidėjimas buvo laikinas, nes 2010 metais gimusiųjų skaičius vėl sumažėjo iki 30 676. Nuo 2010 iki 2016 metų šis skaičius svyravo apie 30 tūkst. Natūrali Lietuvos gyventojų kaita 2024 m. išliko neigiama - 18,8 tūkst. daugiau žmonių mirė, negu gimė, teigia Valstybės duomenų agentūros (VDA) generalinė direktorė Jūratė Petrauskienė.
Anot jos, 2024 m. kūdikių gimė rekordiškai mažai - 18,7 tūkst. arba apie 9,5 proc. „Praeitais metais turėjome rekordiškai mažą gimusių kūdikių skaičių“, - ketvirtadienį per 2024 m. pagrindinių šalies ekonominių ir socialinių rodiklių pristatymą teigė J. Petrauskienė. VDA duomenimis, 2024 m. mirė 37,4 tūkst. žmonių, kas yra 439 arba 1,2 proc. daugiau negu 2023 m. Pasak J. Petrauskienės, „Negalime neatkreipti dėmesio į gilėjančią demografinę duobę. (...) Tai temdo ir ateities ekonomines prognozes“.
VDA duomenimis, 2025 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 890,2 tūkst. nuolatinių gyventojų - 4,3 tūkst. (0,1 proc.) daugiau negu prieš metus. Kaip aiškino agentūros direktorė, nors imigracijos srautas sumažėjo, gyventojų skaičiaus didėjimą ir toliau lėmė teigiama neto tarptautinė migracija, kuriai įtakos turėjo karo pabėgėlių iš Ukrainos ir atvykusiųjų iš Baltarusijos, Uzbekistano, Kazachstano, Kirgizstano, Tadžikistano bei Indijos skaičius. Į Lietuvą grįžo 9,4 tūkst.
VDA duomenimis, 2024 m. Lietuvos Respublikos piliečių neto tarptautinė migracija buvo teigiama, t. y. į šalį grįžo 9,4 tūkst. Lietuvos piliečių daugiau negu jų išvyko, kai 2023 m. - 7,3 tūkst. 2024 m. į Lietuvą imigravo 51,8 tūkst. žmonių - 14,9 tūkst. (22,4 proc.) mažiau negu 2023 m., bet 23,1 tūkst. daugiau, negu iš jos išvyko. Tuo metu 2024 m. iš Lietuvos emigravo 28,7 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų: 19,1 tūkst. užsieniečių ir 9,5 tūkst. Lietuvos piliečių.
2024 m. 63,4 proc. visų imigravusių gyventojų sudarė užsienio piliečiai, 36,6 proc. - Lietuvos piliečiai. Didžioji dalis užsienio piliečių į Lietuvą atvyko iš Ukrainos, Baltarusijos. 2024 m. į Lietuvą imigravo 16,3 tūkst., arba 33,2 proc. Palyginti su 2023 m., emigravusiųjų skaičius padidėjo 7 tūkst. (32,1 proc.). Agentūros duomenimis, ankstesniais metais į Lietuvą atvykę imigrantai grįžta į savo kilmės šalis, todėl pagrindinės nuolatinių šalies gyventojų emigracijos kryptys išliko tos pačios: Baltarusija (5,7 tūkst.), Ukraina (5,5 tūkst.), Jungtinė Karalystė (1,9 tūkst.), išaugo grįžtančiųjų į Kirgizstaną (1,3 tūkst.) ir Uzbekistaną (1,2 tūkst.) skaičius.
Gimstamumo rodikliai
| Metai | Gimstamumo rodiklis | Gimusiųjų skaičius |
|---|---|---|
| 1994 | 11,6 | 42 376 |
| 2000 | 9,8 | - |
| 2002 | 8,6 | 29 541 |
| 2006 | 9,1 | - |
| 2009 | 10,2 | - |
| 2010 | 9,9 | 30 676 |
| 2016 | - | Apie 30 000 |
| 2024 | - | 18 700 |
Kas Lietuvoje lemia mažėjantį gimstamumą?
Sociologė, demografė, VDU Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė tikino, jog mažėjantį gimstamumą Lietuvoje pirmiausia lemia demografija. „Yra žymiai mažiau moterų, kurios gali susilaukti vaikų. Jei prieš 30 metų jų buvo apie 900 tūkst., tai dabar - apie 600 tūkst. Mažiau reproduktyvaus amžiaus moterų, mažiau vaikų, jei skaičiuojame absoliučiais skaičiais“, - įvardijo sociologė.
Antras dalykas, keičiasi, kiek vaikų susilaukia skirtingų socialinių grupių moterys. Kaip ji pastebėjo, ilgą laiką moterys su žemesniu išsilavinimu susilaukdavo daugiau vaikų, tad jų įnašas į bendrą gimstamumą buvo didesnis. Ši tendencija pasikeitė. Be to, vis dažniau jos lieka bevaikės, kai anksčiau tai buvo dažniau aukštesnio išsilavinimo moterų likimas. A. Maslauskaitė pabrėžė, jog moterys su universitetiniu išsilavinimu tiek anksčiau, tiek ir dabar susilaukia panašaus vaikų skaičiaus.
Trečia - pasikeitė, kada susilaukiama vaikų, o tai taip pat turi efektą. Vėliau startuojant, dalis moterų vis tiek pagimdo keletą vaikų ir suspaudžia tai į trumpesnį laiko tarpą. Kitos, susilaukusios pirmojo, atideda antrą ar paskesnius ir nebespėja.
„Ketvirta, jei kalbame apie dabartinį kontekstą, turime išorinių - globalių, geopolitinių - ir vidinių priežasčių komplektą. Jis veikia dabartinę dvidešimtmečių - trisdešimtmečių kartą ir jų sprendimus susilaukti vaikų. Tai, kad gimstamumas pradėjo mažėti dar iki COVID-19 pandemijos, nurodo į vidines, su mūsų visuomene, jos raida susijusias priežastis. Atsirado jos iki pandemijos, tačiau tebeveikia ir dabar. Ir čia galima kalbėti apie būsto prieinamumą, darbo rinkos ypatumus, tokius kaip darbo vietos saugumas ir pan., vaiko priežiūros paslaugų prieinamumą ir kainą ir kt. Ne mažiau svarbūs yra ir kiti, „minkštieji“ veiksniai, kurie susiję pavyzdžiui, su tuo kaip tėvai įsivaizduoja kiek kainuoja auginti vaikus norint atliepti gerus tėvystės/motinystės standartus. Jei nepasitikima valstybine švietimo sistema kaip teikiančia kokybišką startą vaiko gyvenimui ir kaip alternatyva matomas privatus sektorius, vaiko kaina auga, o tėvai galbūt bus linkę dar labiau apriboti susilaukiamų atžalų skaičių“, - komentavo profesorė.
Ji taip pat pastebėjo, kad tikėtina, jog koronaviruso pandemija „suspaudė“ jaunimo gyvenimo galimybes ir dabar kai kurie iš jų nori atsigriebti. Daro kažką, kas nebuvo įmanoma, o vaikus stumia į ateitį. Taip pat tie, kurie jau turėjo vaikų per pandemiją, dėl vaikų priežiūros ir darbo namuose patyrė papildomo streso, daugiausia tai buvo moterys, galbūt irgi nukelia ar atsisako turėti daugiau vaikų.
Ne mažiau reikšminga ir geopolitika. „Karas Ukrainoje sustiprino argumentus atidėti vaikus ateičiai. Neigiamas karo poveikis tikėtina, mažina gimstamumą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose dvejose Baltijos šalyse. 2023 m. Estijoje taip pat gimė rekordiškai mažas kūdikių skaičius, tas pats pasakytina ir apie Latviją. Tad visos trys šalys turi mažiausią gimusiųjų kūdikių skaičių per visą fiksavimo istoriją, kuri apima maždaug šimtmetį“, - pastebėjo A. Maslauskaitė.
Europos patirtis
Demografai ir ekonomistai teigia, kad Europos pastangos skatinti mažėjantį gimstamumą yra nesėkmingos. Jie ragina iš naujo apsvarstyti šią problemą, taip pat pakeisti požiūrį ir pripažinti bei priimti ekonomines senėjančios visuomenės realijas. „Labai labai sunku padidinti gimstamumą“, - sakė Anna Matysiak, kuri, būdama Varšuvos universiteto darbo rinkos ir šeimos dinamikos docentė, daugelį metų stebėjo neefektyvią pronatalistinę politiką visoje Vidurio Europoje.
Pastarąjį dešimtmetį Europos gimstamumo rodiklis buvo įstrigęs ties 1,5 gyvo gimstančio kūdikio vienai moteriai riba. Tai yra daugiau nei Rytų Azijoje, tačiau gerokai mažiau nei 2,1, reikalingo gyventojų skaičiui išlaikyti. A. Matysiak ir kiti ekspertai nemano, kad artimiausioje ateityje šis rodiklis bus pasiektas. Europos šalių vyriausybės jau dabar išleidžia milijardus eurų papildomai prie pagrindinių socialinės apsaugos priemonių, kad finansuotų įvairias vaikų gimstamumą skatinančias priemones - nuo tiesioginių piniginių paskatų vaikams iki mokesčių lengvatų gausesnėms šeimoms, mokamų vaiko priežiūros atostogų ir išmokų vaikams.
Tačiau net tokiose šalyse kaip Prancūzija ir Čekija, kuriose pastaraisiais metais gimstamumo rodikliai buvo gana aukšti, dabar jau mažėja. Visame žemyne priežastys yra įvairios, o kai kuriais atvejais jos nėra iki galo suprantamos.
Madrido universiteto šeimos sociologijos, demografijos ir nelygybės profesorė Marta Seiz teigė, kad tokie veiksniai kaip sparčiai augančios būsto kainos ir nesaugumas dėl darbo vietų yra susiję su Ispanijos gimstamumo rodikliu (1,16), kuris yra antras mažiausias Europoje po Maltos. „Žmonės norėtų turėti vaikų ir norėtų jų susilaukti anksčiau, tačiau dėl struktūrinių priežasčių jie negali to padaryti“, - sakė ji. Tokie ekonominiai suvaržymai jaučiami visur.
Demografiją analizuojantiems mokslininkams taip pat aišku, kad keičiasi ir giluminis kultūrinis požiūris į tėvystę.
Svarbiausi veiksniai, lemiantys gimstamumą
Dažniausiai moterys susilaukia kūdikių tarp 20 ir 40 metų (Valstybės duomenų agentūra amžiaus ribas praplečia iki 15-49 metų). Dar 2002-aisiais tokio amžiaus moterų būta 883 tūkst., na, o 2022-aisiais jų labai sumažėjo iki 596 tūkst. Daugelis jų per šį laikotarpį emigravo iš Lietuvos: viena didelė emigracijos banga kilo po įstojimo į Europos Sąjungą, antroji - po 2009 m. ekonominės krizės. Iš kitų Rytų bei Vidurio Europos šalių emigracijos statistikos matyti, kad dauguma ekonominių emigrantų buvo vyrai, tačiau lietuvės moterys keitė savo gyvenimus taip pat ryžtingai.
„Pastebėčiau, kad nuo 2001 iki 2016 metų kasmet gimdavo apie 30 tūkst. vaikų, šis skaičius svyravo nedaug. O nuo 2017 m. jis kasmet traukėsi ir vos per šešerius metus sumažėjo 10 tūkstančių,“ - sako prof.
Įdomu tai, kad traukimasis prasidėjo kaip tik tuo metu, kai ekonominis ir socialinis gyvenimas Lietuvoje pradėjo sparčiai gerėti: nuo 2016 m. Kitas demografams svarbus rodiklis - kiek moterys susilaukia vaikų. Kartų kaitai užtikrinti būtinas suminis gimstamumo rodiklis (t. y.
„Gimstamumo rodiklis pradėjo mažėti 2017 m., nors prieš tai beveik dešimtmetį jis augo, - dar 2016-aisiais turėjome gana komfortišką 1,6 lygį, o 2022-aisiais jis jau buvo tik 1,27. Tai ypač žema reikšmė, prilygstanti 2001-2002 m. antirekordui,“ - teigia prof. A. Priminsime, kad tarp 1998 ir 2002 m., tikėtina, dėl Rusijos ekonominės krizės poveikio, Lietuvoje gimimų skaičius sumažėjo net 20 proc. - nuo 37 000 iki 29 500 vaikų, nors tuo metu jų susilaukti galinčių moterų bei šeimų skaičius buvo gana stabilus. Šių negausių kartų jaunimui dabar jau 22-25 metai.
Turint omenyje pastaruosius ketverius metus - patirtą pandemiją ir dėl karo Ukrainoje juntamą nuolatinę psichologinę įtampą, nėra ko tikėtis, kad jaunimas skubės kurti šeimas ir susilaukti vaikų. „Turime išorinių (globalių, geopolitinių) ir vidinių priežasčių komplektą, kuris veikia dabartinę dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių kartą ir jų sprendimus. Kita vertus, gimstamumas pradėjo mažėti dar iki COVID-19, tad esama ir vidinių, su mūsų visuomene, jos raida susijusių priežasčių, kurios susiformavo iki pandemijos ir tebeveikia iki šiol,“ - komentuoja prof.
Pasiteiravome ir LSMC Sociologijos instituto demografo dr. Daumanto Stumbrio, kodėl gimstančių vaikų skaičius mažėja sparčiau nei gimdyti galinčių moterų skaičius, ir jis įvardijo priežastis: tai ateities neapibrėžtumas, kurį, be minėtųjų globalių priežasčių, lemia ir smarkiai pabrangęs pragyvenimas. O dėl mažo gimstamumo natūrali gyventojų kaita jau dabar yra smarkiai neigiama, t. y.
Pastaraisiais metais nesaugumo jausmą patyrė daugelis. Vilnius jau senokai aplenkė ES vidurkį pagal vienam žmogui sukuriamą BVP, tačiau pagal būsto įperkamumą nusirito į 2009-2010 m. lygį. Daugelis jaunesnės kartos žmonių atidėjo planus įsigyti nuosavus namus, nes nekilnojamojo turto kaina vos per ketverius metus padidėjo vidutiniškai 40 proc. O laimingieji naujakuriai šiuo metu moka bankams 6 proc.
Prof. A. Maslaukaitė vardija ir kitus, „minkštuosius“, šeimos planavimą veikiančius veiksnius: „Svarbu, kaip planuojantys šeimos pagausėjimą įsivaizduoja geros tėvystės / motinystės standartus, t. y. kiek, jų manymu, kainuos vaiko auginimas. Neretai nepasitikima valstybine švietimo sistema, manoma, kad ji negali suteikti vaikams kokybiško gyvenimo starto.
Ketvirtadalis Lietuvoje vaikus auginančių tėvų yra vieniši. Pagal 2021 m. Eurostato duomenis, daugiau vienišų tėvų Europoje tėra tik Švedijoje (34 proc.), Danijoje (29 proc.), Estijoje (28 proc.). O mažiausiai jų - Kroatijoje (5 proc.), Suomijoje, Lenkijoje, Ispanijoje (8 proc.). Lietuvoje, šeimai arba partneriams išsiskyrus, vaikai dažniausiai lieka su mamomis, ir joms tenka derinti darbą ir vaikų auginimą. Vieno asmens ūkiui tenka nemaži finansiniai iššūkiai. Tarkim, jei vidutinį atlyginimą (1300 Eur į rankas) uždirbančiai mamai, be būtinų pragyvenimo išlaidų, tenka mokėti ir būsto paskolą, tuomet skirti lėšų vaikų būreliams tikrai sudėtinga.
Net 29,9 proc. vienišų mamų ar tėvų, auginančių bent po vieną vaiką, patiria skurdo riziką. Ar tokiose šeimose gali gimti daugiau vaikų? Jokia valstybės šeimos politika nepadės susirasti partnerio, prisiimančio atsakomybę už vaikų ugdymą. Beje, Lietuvoje mažėja tiek santuokų, tiek skyrybų skaičius. Nuo 2019 m. iki 2022-ųjų santuokų sumažėjo beveik penktadaliu - nuo 19 500 iki 16 127 (o 2023-iaisiais jų įregistruota vos 14 200!). Skyrybų per tą patį laiką sumažėjo nuo 8 683 iki 7 395.
Šiuo metu vidutinis pirmą kartą tekančių nuotakų amžius siekia 28,3 metų, o vyrų - 30,5 metų. Vidutinis pirmojo kūdikio susilaukiančių moterų amžius - 30,2 metų (vėlgi, remiantis vidurkiais, 2001-aisiais moterys tekėdavo 24, o vyrai vesdavo 26 metų). Tad dabar dažniau tuokiasi vyresni, tarsi labiau subrendę, ekonomiškai pajėgesni, jau „pagyvenę sau“ - po vieną arba kartu, bet nesusituokę.
Kokybinis mokslininkų grupės tyrimas atskleidė, kad neretai šio pobūdžio porų planai ir lūkesčiai skiriasi nuo tikrovės. Lietuva iš kitų šalių išsiskiria ilgomis motinystės bei tėvystės atostogomis - galima pasirinkti 18 arba 24 mėnesių laikotarpį (tiesa, kažin ar vaikų auginimas vadintinas „atostogomis“). Antraisiais kūdikio auginimo metais jau leidžiama gana lanksčiai derinti vaiko priežiūrą bei darbinę veiklą, t. y. suteikiama galimybė dirbti „atostogų“ metu.
Pavyzdžiui, jei mama iki vaikelio gimimo uždirbo 1500 eurų į rankas, antraisiais jo auginimo metais iš „Sodros“ ji gaus 30 proc. buvusio atlyginimo (t. y. 500 Eur) ir dar turės teisę gauti 70 proc. minėtosios sumos (t. y. 1000 Eur) darbinių pajamų. Nuo 2024 m. padidėjo vaiko priežiūros atostogų išmokos ir didesnes pajamas iki vaiko gimimo gavusiems tėvams (anksčiau buvo nustatyta dviejų vidutinių atlyginimų dydžio išmokų riba). Vis dėlto suteikiamos motinystės ar tėvystės atostogos nepakeičia gimstamumo kreivės į pozityviąją pusę.
Pasak dr. V. Savanoriškos bevaikystės kelią renkasi tiek moterys, tiek vyrai. Tai nėra visai naujas reiškinys, tačiau jis sparčiai plinta. Bevaikystės problematiką tyrinėjančios dr. Ž. Oertelės duomenimis, Europoje bevaikystę pasirinkusiųjų skaičius pradėjo augti visų pirma Vakarų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose ir Anglijoje. O Pietų ir Rytų Europos šalyse tai yra palyginti naujas reiškinys, pradėjęs plisti tarp jaunesnių moterų kartų (pvz., Italijoje kas penkta 1965 m.
Kodėl moterys bei vyrai renkasi bevaikystės kelią? Ar tai būdinga Lietuvai? „Atlikusi keletą išsamių interviu su bent penkerius metus susituokusiomis ar partnerystėje gyvenančiomis Lietuvos moterimis (28-37 metų) pastebėjau, kad jų apsisprendimą neturėti vaikų dažniausiai lemia noro ir poreikio tapti motina stoka bei pasitenkinimas pasirinktu gyvenimo būdu. Vaikų neketinančios turėti moterys nebūtinai atsiduoda karjerai ar kitai veiklai. Jų prioritetas - į suaugusiuosius orientuotas gyvenimo būdas, laisvalaikis, kelionės, kurių neriboja su vaikų auginimu susiję rūpesčiai bei atsakomybės“, - tyrimo rezultatais dalijosi sociologė dr. Ž. Jos turimais Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 2021 metais 8,8 proc. (t. y. apie 77 tūkst.) vyresnių nei 41 metų moterų buvo bevaikės, tad Lietuvoje kiek mažiau nei dešimtadalis moterų lieka negimdžiusios.
Pasak mokslininkės, bevaikių moterų dalis pamažu didėja: tarkim, tarp 1960-1964 m. gimusių moterų jų buvo 8,6 proc., tarp 1965-1969 m. gimimo - jau 8,9 proc., o iš 1970-1974 m. ir 1975-1979 m. gimusių moterų bevaikėmis liko daugiau nei 10 proc. (atitinkamai - 10,1 proc. ir 11,1 proc.).
Dar keli iškalbingi skaičiai: 2019 m. atlikto „Šeimos ir nelygybių“ tyrimo, kurio metu buvo apklausti 3000 respondentų, gimusių 1970-1984 m., duomenimis, net 12 proc. vyrų ir 7,6 proc. moterų nenorėtų turėti nė vieno vaiko. Neretai moterys mano galinčios tapti motinomis tik susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai jos jau galėsiančios auginti vaiką taip, „kaip reikėtų“, t. y.
Kol kas sunku spręsti, ar savanoriškos bevaikystės mastas Lietuvoje išaugs iki 20 proc., kaip yra Italijoje, Anglijoje, Šveicarijoje, bet akivaizdu, kad visuomenės spaudimas vaikų nenorinčioms gimdyti moterims ir jų auginti vengiantiems vyrams mažėja. Jaunesnės kartos linkusios pasinaudoti pasirinkimo laisve.
Galbūt vyrų bei moterų norą susilaukti daugiau vaikų galėtų paskatinti ilgalaikė valstybės demografijos bei šeimos politika: įperkamas būstas, kokybišką ugdymą bei išsilavinimą garantuojantys valstybiniai vaikų darželiai bei mokyklos, lanksčios darbo sąlygos. Kur kas sudėtingiau išsaugoti žmonių gebėjimą kurti glaudžius emocinius tarpusavio ryšius.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Viskas, ką turite žinoti apie žyminį mokestį, globos pareiškimą ir dokumentus pilnamečiams Lietuvoje
- Senukai kilimai vaikams: didelis pasirinkimas, geros kainos