Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Lietuva - Marijos žemė. Taip mūsų tėvynę pavadino apaštalinis vizitatorius Lietuvai Achilles Ratti, vėliau tapęs popiežiumi Pijum XI 1922-1939.

Dabar prie Marijos žemėje gyvenančių savo gentainių prisijungiame ir mes. Prie mus siejančių veiksnių, kaip gentystė, kaimynystė, bendros kovos už laisvę, prisideda dar viena - esam Marijos žemės vaikai. Marijos žemės arealas išsiplėtė.

Paveldėję iš senovės valstybės vadų ir protėvių meilę Marijai, kaip gražiausią ir brangiausią vertybę perduokime ją mūsų ainiams.

Būti Marijos žemės vaiku ne tik garbė, bet ir įpareigojimas dorai, garbingai, skaisčiai gyventi.

Marijos karūnavimas

Marija buvo ne tik paimta į dangų, bet ir apvainikuota.

Apie vainikavimą rašoma Vilniuje 1906 m. išleistoje knygoje „Gyvenimas Jėzaus Kristaus“:

Pirma karūna, kuria buvo apvainikuota mūsų Švč. Motina, Bažnyčios Šv. Tėvų nuomone, yra net būtina kiekvienai sielai dėl Dievo regėjimo.

Apskritas vainikas neturi galo ir reiškia begalinius amžius. Tokiu vainiku apvainikuota Švč. Mergelė. Šį vainiką ji gavo nuo Dievo Tėvo, savo pagimdyto Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Antra karūna yra Mergelių karūna, apie kurią Bažnyčia gieda: „Ateik, Sužieduotine Kristaus, imk karūną, kurią tau Viešpats nuo amžių sutaisė“.

Bet kadangi Marija ir Motina yra mergelių mergelė, neturinti už save didesnės, todėl ir yra karūnuota Mergelės karūna, kuri skaistumu prilygo baltajai lelijai pagal Saliamono giesmės žodžius: „Kaip lelija tarp erškėčių, tu prietelka mano tarp Adomo dukterų“.

Trečia karūna - Išpažintojų. Apie ją yra parašyta: „Vyresnieji, ganykite Dievo žodžiu aveles, kurios tarp jūsų yra, idant apturėtumėte amžinos garbės karūną, kuri Dievo žodžio skelbėjams yra paskirta“.

O ta karūna vadinasi žvaigždė, kaipo apie ją parašė Danielius: „Kurie daugybę pripratino prie tiesos bus kaipo žvaigždės ant am-žių amžinųjų“.

Ketvirta - kuri duodama kankiniams. Bet kadangi Marija sunkesnę kančią už visus kankinius iškentėjo, kančios kalavijai jos širdį pervėrė, tai garbingesnę už visus kankinius karūną pelnė.

Penkta karūna - Gyvenimo. Apie ją šv. Jonas apreiškime rašo: „Būk ištikimas iki mirties, o duos tau gyvenimo karūną“.

Ana duodama žmonėms trejopai: esantiems luome moterystės - 30 kartų, našlystės - 60 k., panystės - 100 k., o kadangi Marija buvo moteriškė, našlė ir pana, todėl pagal teisybę pelnė tą karūną.

Šešta vadinama „Palme pergalėjimo“, apie kurią šv. apaštalas rašo: „Tas bus karūnuotas, kurs tiktai stipriai ir ištikimai kariaus.

O ta palmė duodama tiems šventiesiems, kurie taip save pergalėjo, jog visuomet turėjo gerą valią dėl Kristaus kentėti kaip šv. Martynas ir šv. Pranciškus.

Ir norėjo tūkstantį kartų už sūnų ir su sūnumi numirti. O už tą savo norą Marija buvo prieš savo garbingą ir linksmą ėmimą į Dangų teisėtai pergalės karūna karūnuota.

Septinta karūna - Teisybės. Atpildas už gerus darbus, nes kiekvienas pagal savo teisybes ir darbą paims užmokestį.

Ašma jos karūna vadinasi Garbė ir Neapsakoma Gražybė. Kaip rašo karalius Saliamonas: „Ims šventieji iš Dievo rankų neapsakomai gražią karalystę“.

Devinta vadinama karališka. Marija tą karūną gavo kaip Dangaus ir žemės karalienė.

Dešimta - sužieduotinės. Kaip rašė pranašas Izaijas: „Kaipo sužieduotinę papuošė karūna mano Viešpats Dievas, rūpestingai aprėdė mane“.

Vienuolikta yra karūna Garbės ir Šlovės, apie kurią parašyta: „Garbe ir šlove karūnavai ją, mieliausias Viešpatie, ir pastatei ją ant visų darbų tavo“.

Apie dvyliktą karūną knygoje nėra. Tekstas tos knygutės kiek sutrumpintas. Marijos karūnavimą vaizduoja Pažaislio didžiojo kupolo sferinį paviršių uždengianti didžiulė freska.

Jei Dangus taip pagerbė Mariją, mes turėtume Jai rodyti pagarbąjuo labiau.

Jau pirmieji krikščionys šlovino Mariją.

Pagarba Marijai

Marijos šventės, Marijos vardu pavadintos bažnyčios atsirado krikščionims atgavus laisvę - po Milano edikto 313 m. Išlikusios seniausios bazilikos iš IV a. Efeze - Antiqua, Romoje ir Trastevere, Maria Maggiore.

Garsas apie Mariją plito ne tik tarp krikščionių. Islamo šv. knygoje Korane Marija minima su didele pagarba.

Šventasis Raštas apie Švč. Mergelę Mariją. Jos įvaizdžiai STPradžios kn.: Patiriame, kad Marija bus antroji Ieva.

Ji taip pat yra „Visų gyvųjų Motija“ ir „Moteris, kuri sutrins žalčio galvą“, „Aš padarysiu nesantaiką tarp tavęs ir tarp moteriškės, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji sutrins tau galvą, o tu tykosi jos kulnies“.

Ji yra atspindys Jokūbo sūnaus Juozapo motinos Rachelės. Išėjimo kn. Mergelė Marija vadinama „degančiu krūmu“.

Skaičių kn. kreipiasi į ją kaip į „Testamento arką“, „Žydinčią Aarono lazdą“.

Teisėjų kn. vadina Mariją „Gedeono vilna“.

Rūtos kn. Marijos prototipu yra moabietė Rūta.

Karalių kn. Marijos figūra yra Samuelio motina Ona ir jos giesmės būdas. Ji vaizduojama Saliamono dramblio kaulo bokštu, aukso indu.

Juditos kn. vadina Mariją, Jeruzalės garbe“.

Psalmėse sakoma: „Už visus žmonių vaikus tu išvaizdesnis“.

Marijos sielos grožis: „Visa graži įeina karaliaus duktė, jos apdarai išmegzti auksu“.

„Parodyk mums, Viešpatie, savo gailestingumą ir duok mums savo išgelbėjimą“.

„Savo pastatą šventuose kalnuose myli Viešpats: Siono vartus labiau kaip visas Jokūbo padangtes“.

„Garbingi dalykai skelbiami apie tave, Dievo mieste!“.

„Tikrai teisieji šlovins tavo vardą“.

Patarlių kn. „Viešpats turėjo mane savo kelių pradžioje, pirma negu yra ką nors padaręs nuo pat pradžios. Aš esu įstatyta nuo amžių ir nuo senovės laikų, pirma negu buvo padaryta žemė. Dar nebuvo gelmių, o aš jau buvau pradėta, dar nebuvo ištryškę vandenų šaltiniai“.

Giesmių giesmė tęsia Marijos simbolių ir figūrų šlovinimo giesmę: kalba apie ją kaip „laukų gėlę“, „slėnių leliją“, „leliją tarp spyglių“, vadina „gyvųjų vandenų šaltiniu“, „saule“, „vynuogynu“, „Dovydo bokštu“.

Izaijas: „Štai mergelė pradėjo ir gimdo sūnų, ir vadina jį vardu Emanuelis“.

Naujasis Testamentas Mariją vadina „moterimi, apsisiautusia saule“ ir „Dievo padangte tarp žmonių“.

Lietuvoje pirmieji krikščionybės žingsniai susiję su Marijos vardu. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų katedros savo globėja turėjo ir Dievo Motiną.

1983.IV.22 Šv. Tėvas Jonas Paulius II Romon atvykusiems mūsų vyskupams kalbėjo: „... Lietuvos katalikų tikėjimo gyvastingumą paliudija nuoširdus Švč. Mergelės Marijos garbinimas, gili meilė Dievo ir Bažnyčios Motinai Marijai.

Ypač visiems matoma gausiose šventovėse, kurių yra visose Lietuvos vyksupijose, kaip Vilniaus Aušros Vartai, kaip Šiluva, Žemaičių Kalvarija, Krekenava, Pivašiūnai ir daugelis kitų.

Belankant šventas vietas, kilo idėja surašyti jų istorijas. Knyga turėtų praversti kaip vadovas piligrimams.

Gėlės miršta

Gėlės miršta. Jos numiršta. Kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos Gėlės miršta. Jos numiršta. Gėlės, imkit, numarinkit ir mane.

O artinas jau evangelija, o jau...

Einu, kur žemė neša, o kur veda mus dangaus keliai. Ir ves mus amžinai.

Ir aš į uostą Viešpaties be poilsio einu. O kas tu? Iš kur tu? Kas tau užmigt neduos!

Ji Kristaus skeptrą, rožėmis dabintą, neša tau. Baigia nešt, bedugnėn baigia nešt visas žemes.

Ir sesuo, šalta sesuo - mirtis...

Tu niekados... O Viešpatie, tai Tu šauki, tai Tu...

Žydės išdygusi vienui viena šakelė...

Sumigs žiedai... Dejai.. Dejai.. Deja!.. Deja!..

Ar našlaitė? Tu mažoji - tu didžioji Lietuva!

Kad liautųs tėviškė skausme rankas grąžyt! Ir mūsų rytdieną nušviesk, šviesi Žvaigždė!

Galulaukėje šventasai Izidorius artojasAnt kelių klumpa tardamas. Užverčia debesys dangaus skliautų mišiolą.

Baltų mitologija

Baltų pasaulėjautą padeda paaiškinti vaizduojamasis menas (keramika,papuošalai, medžio, akmens raižiniai).

Menas turėjo padėti gamtai atgimti, javams derėti, gyvuliams ir žmonėmsdaugintis. Dangaus skliautas buvo laikomas dinamišku. Tikėta, kad dangus sukasiaplink žemę. Dangaus kūnus simbolizavo apskritimai, ratai, kryžiaiapskritimuose, spiralės, turėję skatinti amžinąjį dangaus judėjimą. Saulės,mėnulio simboliai siekia neolito laikus.

Ide laikus siekiantis simbolis yra SVASTIKA. Tai Saulės, Perkūno irDievo (t.y. Dangaus ir šviesos dievybių) simbolis. Svastika - priemonė gyvybės klestėjimui. Jai būdingas sukimasis ratu(iš kairės į dešinę), tad ji virto apskritimu. Baltai buvo įsitikinę, kadkovoti su blogiu padeda judesys, sukimasis ratu, ratas.

RATAS simbolizuoja Saulę. Pati Saulė, būdama dangaus šviesos Dievovalioje, gali simbolizuoti šviesą, dangų, Dievą. Liaudies sąmonėje ratasvisų pirma yra Perkūno ženklas. Jo viduje - kryžius ir žaibai. Simbolisbaido aitvarus, vagis, apsaugo nuo žaibo. Ratas apsaugo žmogų nuo piktųjų jėgų.

Su rato simbolika siejasi ir VAINIKAS. Dabar vainikas, ypač rūtų,laikomas skaistumo, dorybės, nekaltumo simboliu.

SAULĖS ir MĖNULIO simboliai ypač dažni geležiniuose kryžiuose.

Labiausiai paplitę arklio, ožio, jaučio vaizdiniai.Jie dažnai susipynę su rato, koncentrinio apskritimo, saulės, mėnulio argyvatės ženklais.

ŽIRGAS gali simbolizuoti dvasios lydėtoją į aną pasaulį, t.y.tarpininką tarp dviejų pasaulių (jojimas gali reikšti išsiskyrimą su kūnu).

PAUKŠČIAI - dangaus ir žemės tarpininkai, turėję jungti dievybes sužmonėmis.

Reikšmingi ROPLIŲ (žalčių, gyvačių) motyvai. Garbintas ne roplio kūnas,bet jame slypinti gyvybės jėga, kuri sieta su žemės galiomis. Būtatikėjimų, kad į roplius persikelia mirusiųjų sielos, todėl žalčiuslaikydavo namuose. Žalčių motyvai dažni baltų papuošaluose,stogastulpiuose, kryžiuose, prieverpstėse, margučiuose.

AUGALINIAI MOTYVAI simbolizuodavo vyriškojo dangaus prado ir žemėssąveikoje atsinaujinusią gyvybę. Neatsitiktinai senajame mene augaliniaimotyvai jungiami su dangaus simboliais (pvz., stilizuota eglė apsuptaduobučių, apskritimų, ratų).

EGLĖ - gyvybės amžinumo simbolis. Per vestuvesir laidotuves eglišakėmis buvo barstomi takai ir kambariai. Eglė reiškėdorumą, tvirtumą, garbingumą, derlingumą, buvo nemirtingumo simbolis,reiškė Gyvybės medį.

Moteriškasis pradas, gimdantis visa, kas gyvą, senajame meneneparodomas. Jį reikia pajusti. Vaizduojamas tik jo vaisius - augalas.

Ypač dažnas tautodailėje PASAULIO MEDŽIO simbolis. Krikšto pavidalupasaulio medis būdavo statomas ant mirusiųjų kapų. Pasaulio medis - tai irtradiciniai pakelių koplytstulpiai, stogastulpiai.

XV a. baltams uždrausta statytistogastulpius, tačiau jie vis tiek išliko, tik pakitę, jau simbolizuojantyskrikščionių dievus. Žemaičiai dievų namelius statė ant akmenų.

Dažniausiai vaizduojamas ne visas pasaulio medis, o tik jo dalis,simboliškai išreikštos jo savybės.

Pasaulio medis vienija skirtingas Visatos zonas, yra jų jungtis, todėltautodailėje aptinkame žalčio - augalo, žalčio - paukščio, augalo - žmogausir paukščių jungčių.

Pasaulio medis gali būti pavaizduotas ir geometrinėmis figūromis.Schemose visada akcentuojama viršūnė, tai gali būti trikampis, stogelis,rombas, šešiakampis.

Tas pats ženklas schemoje galėjo turėti skirtingas reikšmes. Pvz.,trikampis schemos viršuje reiškė dangaus skliautą, o schemos apačiojesimbolizuodavo žemę.

Dažnas rombas. Pasaulio medžio schemos v…iršuje jis reiškia žiedą,saulę, vainiką, apačioje - pasaulio bambą.

Rombų gali būti keli, jie galisudaryti tinklą. TINKLAS simbolizuoja dengimą, globą, siejamas su Laima(dėl tinklo panašumo su drobe).

Baltų dievai

Skiriamos dvi grupės dievų:

  • Senosios Europos dievai ir deivės.
  • Indoeuropiečių kilmės dievai ir deivės.

Senosios Europos dievai ir deivės

Senosios Europos deivės buvo motinos, karalienės, ponios, teikiančiosgyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą, nulemiančios gyvenimoilgumą ir mirties laiką.

Ide deivės - žmonos, mylimosios, dukterys, dėl kurių varžosi vyriškiejidievai.

Senosios Europos vyriškieji dievai yra antriniai, jie nevaldo, nekuria,nekontroliuoja.

Senosios Europos deivės ir dievai susiję su paslaptinga žemės irvandens stichija, iš kurios kyla gyvybė; šios dievybės susijusios suaugmenijos gimimo ir augimo bei mėnulio fazių ritmu.

Šios deivės gyvybinę energiją imasi išvandens, drėgmės (marių, šaltin...

Gyvatė (Žaltys)

Garbintas ne roplio kūnas,bet jame slypinti gyvybės jėga, kuri sieta su žemės galiomis.

Austėja

Austėja - moteris. Vardas siejamas su žodžiais “austi”, “ausyti”, t.y. skraidyti, rinkti medų, austi korius.

Gabija (Ugnija, Ramutė, Gabjauja)

Gabija - ugnies valdovė.

Giltinė

Antroji Laimos pusė, jos sesuo. Giltinė numato kada žmogui mirti ir jį numarina.

Laumė

Kitas deives. Laumės globodavo žmones, apdovanoja, o tinginį baudžia.

Ragana

Lunarinė nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė.

Aitvaras

Aitvaras - savarankiška, pavydi, kerštinga būtybė.

Medeina (Žvėrūna, Žvorūnė)

Medžiotoja, žvėrių valdytoja, laukinės gamtos deivė. Pavidalų - meška. Dar XIX a. į naują namą pirmiausia įleisdavo mešką.

Žemyna, Žemininkas

Motina Žemė, teisingumo ir žemės derlingumo deivė.

Puškaitis

Padėjėjas - sodybos, gyvulių globėjas. Jis gyveno po girnomis, kampuose pasirodydavo žalčio pavidalu.

Kaukai (Barstukai, Barzdukai, Bezdukai)

Žemės vaisiais, iš dalies - dievais.

Vaižgantas

Linų, kanapių globėjas, jam melsdavosi moterys.

Indoeuropietiškos kilmės dievai ir deivės

Dievas

Svarbiausi dievai - Dievas, Perkūnas, Velinas.

Krikščionių dievą, kai kurios baltų Dievo funkcijos atiteko Šv. Vardo reikšmė siejasi su dangumi, dangaus šviesa. Perkūnas, Patrimpas, Patulas taip pat jo sūnūs.

Dievo gyvuliai - elnias, žirgas, jautis, maži paukšteliai. laikus (pats žirgas yra laikas). Dievo augalai - lapuočiai, rugiai.

Jam turi paklusti visas pasaulis, net dievai. nuosprendžiai surašyti akmenyje ir yra nepakeičiami. Dievo pirminis pavidalas buvęs karvelis.

padeda laukų darbuose. Jų arklas, akėčios auksiniai, sidabriniai. auksiniais tinklais.

Dievo sūneliai

Dvyniai, Dievo pagalbininkai, jo funkcijų vykdytojai žemėje.

Saulės dukra

Saulytė - saulės dukra, dangaus nuotaka.

Aušrinė

Saulės spinduliais. Kaip nuotaka, Saulytė nešioja karūną arba vainikėlį.

Mėnulis

grožio, laimės, turto teikėjas (perėmė Dalios funkcijas). Ypač gerbtas jaunas mėnulis (neša šviesą, sveikata,...

Perkūnas

Jis padeda jai keliauti per dangų. Kai jis įsimyli Aušrinę, tai jį Mėnulis nubaudžia, o laumės vis vaikšto mėnesienoje).

žymės:

Panašus: