Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti, nes ji byloja, kaip mūsų protėviai mąstė apie pasaulį, kaip suprato gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priežastis. Būdami pagonys, lietuviai turėjo daug deivių ir dievų, kai kurie jų gerai žinomi iki šiol, o kai kuriuos žino tik istorikai ar istorija besidomintys žmonės. Bent kiek patikimesnių žinių apie lietuvių ir prūsų dievus bei deives randame jau XIII a.
Vienas iš pirmųjų rekonstruoti pagoniškąjį tikėjimą bandė istorikas Teodoras Narbutas. Norėdamas parodyti, kad lietuvių pagoniškas tikėjimas kone prilygsta senovės graikų ir romėnų religijoms, jis perdirbo keletą klasikinių mitų ir išgalvojo naujų lietuviškų mitologinių personažų (tokių kaip Milda, Nijolė ir kt.). Lietuvių mitologijos tyrinėtojai šiandien netgi kaltina T. Narbutą kai kurių šaltinių falsifikavimu. Taigi remtis T. Narbuto faktais reikia itin atsargiai.
Žymiausi mitologijos tyrimai buvo inicijuoti Algirdo Juliaus Greimo, juos Lietuvoje išpopuliarino Norbertas Vėlius. Svarbus įvykis lietuvių mitologijos tyrinėjimo istorijoje yra Algirdo Juliaus Greimo knygos Apie dievus ir žmones : lietuvių mitologijos studijos pasirodymas. Autorius įrodė, kad lietuvių mitologija ne tik egzistuoja, bet ir yra nepaprastai turtinga, turinti didelę reikšmę viso pasaulio mitologijos ir etnologijos tyrinėjimams. Taip pat didelę įtaką tyrimams padarė Marijos Gimbutienės Baltų mitologija.
Viena iš didžiausių problemų rekonstruojant lietuvių ir apskritai baltų mitologiją yra tai, kad lietuvių mitologija nebuvo statiška, laikui bėgant keitėsi, įtraukdama naujų elementų, tačiau, nepaisant kintančių senųjų mitų ir įvairiausių siužetų detalių, pamatinė mitologijos esmė, dievybių bruožai ir veiklos funkcijos mažai pasikeitė.
Deivės Laima, Ragana, Laumė, Žemyna ir joms giminingos kitos mitinės būtybės baltų žemėse vietinių gyventojų išsaugotos iš ankstesnių nei 3-2,5 tūkst. pr. m. e. laikų. Senosios deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, bet motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą. Jos dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, tris, dar didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją. Deivės ir su jomis susiję papročiai išliko, jie buvo perduodami per amžius iš kartos į kartą ir jų vaidmens nieks nenustelbė. Jos dažniausiai sėdi aukso krėsle kaip valdovės - kalnelyje, upelyje, medyje ir pan. Deivės yra kūrėjos, susijusios su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė.
Lietuvių mitologija - tai turtingas ir daugiasluoksnis kultūros paveldas, rodantis senovės baltų pasaulėžiūrą, gamtos garbinimą ir dvasinį ryšį su aplinka. Senovės lietuvių dievai ir deivės, tokie kaip Dimstipatis, Gabija ar Giltinė, buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis - jie globojo namus, derlių, gamtos stichijas ir net žmogaus likimą. Šiame puslapyje pateikiamas lietuvių senovės dievų sąrašas su aprašymais, atskleidžiantis jų roles, simboliką ir reikšmę baltų tradicijose.
Nors daug informacijos apie šias dievybes buvo užrašyta tik po krikščionybės įsigalėjimo, jų vardai ir istorijos iki šiol žavi savo gilumu ir paslaptingumu.
Žymiausios Deivės ir Dievai
Dievas
Tarp lietuvių senovės dievų seniausiu laikomas Dievas, aukščiausiasis dievas, siejamas su dangumi, pasaulio tvarka ir kūrimo idėja. Jo vardas, kilęs iš indoeuropietiškos šaknies deiwo-, reiškiančios „dangus“ arba „šviesa“, rodo, kad Dievas galėjo būti garbinamas dar priešistoriniais laikais, bendroje baltų ir kitų indoeuropiečių tradicijoje. Nors rašytiniuose šaltiniuose Dievas dažnai minimas kaip visų dievų tėvas, jo vaidmuo laikui bėgant tapo abstraktesnis, užleisdamas vietą žemesnėms, kasdienį gyvenimą labiau veikiančioms dievybėms.
Perkūnas
Tarp lietuvių bene populiariausias buvo Perkūnas, griaustinio ir žaibų dievas, simbolizavęs gamtos jėgas, teisingumą ir apsaugą. Perkūnas dažnai minimas liaudies pasakose, dainose ir kronikose, o jo vardas iki šiol išlikęs įvairiuose vietovardžiuose. Jo populiarumas greičiausiai kilo iš gamtos stichijų svarbos žemdirbiškam gyvenimo būdui - lietuviams buvo itin svarbu apsisaugoti nuo audrų ir užtikrinti derlių.
Gabija
Pavyzdžiui, Gabija, ugnies deivė, globojo namų židinį - ugnis buvo laikoma šventa, o jos užgesinimas galėjo užtraukti nelaimę. Gabijai aukodavo maisto, kalbėdavo švelniai, nes tikėta, kad ji įsižeidžia ir palieka namus.
Žemyna
Žemyna, žemės ir vaisingumo deivė, buvo garbinama siekiant gausaus derliaus.
Laima
Laima, likimo deivė, lemdavo žmogaus gyvenimo kelią nuo gimimo.Laima - lemties deivė, nulemianti žmogaus gyvenimo kelią jau gimimo akimirką. Kartu su Dekla ir Karta sudarė lemiančiųjų trejybę. Laima globojo ir gimdyves, todėl buvo viena iš labiausiai gerbiamų moteriškų dievybių.
Šios dievybės padėjo žmonėms jaustis saugiau nenuspėjamame pasaulyje, suteikdamos dvasinę atramą ir paaiškindamos gamtos reiškinius. Tikėjimas dievais taip pat skatino bendruomeniškumą - per šventes ir apeigas žmonės rinkdavosi kartu melstis ir aukoti.
Kiti Dievai ir Deivės
- Algis - Apsauginė dvasia ar jėgos simbolis.
- Andajus - Galimai aukščiausiasis dievas ar dangaus valdovas.
- Aušlavis - Dievybė, susijusi su aušra arba šviesa.
- Aušrinė - Ryto žvaigždės deivė, Saulės dukra.
- Austėja - Bičių deivė, globojanti šeimą, namus ir motinystę.
- Auštrinis - Gali būti susijęs su aštrumu arba rytiniu kryptingumu.
- Bangpūtys - Jūros ir audrų dievas.
- Baubis - Mitinis nakties padaras, baimės įkūnijimas.
- Bibčių Bobelis - Sodo dievas.
- Bičbirbis - Pavasario šauklys, susijęs su bitėmis ir gamta.
- Blizgulis - Žiemos ar šalnos dvasia.
- Bubilas - Bičių dievas, Austėjos vyras.
- Dalia - Lemties deivė, paskirianti žmogui jo gyvenimo kelią.
- Dekla - Lemties deivė, atsakinga už žmogaus gyvenimo užrašymą.
- Dimstipatis - Namų dvasia, sauganti trobos dūmus ir židinį.
- Dirvolika - Derlingumo ir laukų deivė.
- Diviriksas - Dievų valdovas arba kunigaikštis.
- Drebkulis - Žemės drebėjimų dievybė.
- Ežerinis - Vandens dvasia, gyvenanti ežeruose.
- Gabjauja - Ugnies deivė, globojanti židinį.
- Ganiklis - Gyvulių globėjas.
- Giltinė - Mirties deivė.
- Girstis - Miško dvasia arba medžių globėjas.
- Gota - Šeimos ar ūkio globėja.
- Gulbių dievas - Susijęs su gulbėmis kaip šventais paukščiais.
- Gužė - Pavasario ir žemės pabudimo deivė.
- Jagaubis - Gyvulių globėjas ar ganyklų dvasia.
- Javinė - Javų lauko dvasia, globojanti derlių.
- Javų dvasios - Įvairios derliaus dvasinės būtybės.
- Jumis - Gausos ir vaisingumo ženklas.
- Jumpira - Neaiškios kilmės dievybė.
- Junda - Karo deivė arba karingos dvasios atspindys.
- Jūratė - Jūros deivė, gyvenanti Baltijos jūros gelmėse.
- Karorius - Karo dievas ar dvasia.
- Karta - Lemties deivė, formuojanti žmogaus gyvenimo kelią.
- Kaukas - Mažytė dvasia, galinti nešti turtus ar nelaimes.
- Kauriraris - Beveik nežinomas vardas.
- Kelio dievas - Globodavo keliautojus ir jų kelius.
- Kelukis - Garbinti vandenų, namų ir sodybų dievai, deivės, dvasios.
- Kirnis - Galbūt gyvulių arba naminių paukščių globėjas.
- Kolera - Ligos dvasia.
- Krotis - Mitinė būtybė arba dvasia.
- Krūminė - Miško ir tankmės dvasia.
- Kupolė - Augmenijos, žolynų ir vasaros kupėjimo švenčių deivė.
- Lada - Meilės, motinystės ir harmonijos deivė.
- Laimė - Sėkmės ir džiaugsmo deivė.
- Lauksargis - Laukų sargas, globojantis dirbamą žemę.
- Laumė - Mitinė būtybė, susijusi su vandeniu, miškais ir audromis.
- Lazdona - paslaptinga ir retai minima dievybė ar dvasia, vardas siejamas su lazdynu ar lazdele - tai gali rodyti ryšį su gamta, moteriška galia ar net gydymu.
- Lietuvonis - mitinė figūra ar dvasia, kai kada tapatinama su tautos įsikūnijimu. Gali būti laikomas personifikuotu lietuvių dvasios atvaizdu arba gentiniu globėju.
- Magyla - kapų ir mirusiųjų dvasia, siejama su laidotuvių kalneliais (magylomis). Ji globojo mirusiųjų poilsio vietas, galėjo būti maloni ar bauginanti, priklausomai nuo mirusiųjų pagarbos.
- Maras - ligos dvasia, siejama su epidemijomis. Senovėje tikėta, kad Maras vaikšto po kaimus ir plinta kartu su vėju ar debesimis. Jam aukodavo, kad apeitų kaimą.
- Maro deivės - bendrinis pavadinimas įvairioms ligų personifikacijoms, dažniausiai moteriškos giminės. Gali būti, kad tai vietiniai vardai ar savotiškos maro „pagalbininkės“.
Lietuvių Dievų Įtaka Kasdieniam Gyvenimui
Lietuvių dievai turėjo didžiulę įtaką kasdieniam gyvenimui. Šios dievybės padėjo žmonėms jaustis saugiau nenuspėjamame pasaulyje, suteikdamos dvasinę atramą ir paaiškindamos gamtos reiškinius. Tikėjimas dievais taip pat skatino bendruomeniškumą - per šventes ir apeigas žmonės rinkdavosi kartu melstis ir aukoti.
Apeigos ir Garbinimas
Lietuvių dievai buvo garbinami per įvairias apeigas, dažnai gamtos apsuptyje - šventose giraitėse, prie akmenų ar upių. Pavyzdžiui, Perkūnui buvo aukojami jaučiai, o apeigos vykdavo po šventais ąžuolais, laikomais jo simboliu. Namuose dievai, tokie kaip Dimstipatis (šeimos ir namų dievas), buvo gerbiami laikant šventą ugnį ar dedant aukas - maistą, gėrimus - ant stalo. Šventės, tokios kaip derliaus nuėmimo ar saulėgrįžos, buvo proga šlovinti dievus dainomis, šokiais ir ritualais. Svarbų vaidmenį atliko kriviai - žyniai, kurie tarpininkaudavo tarp žmonių ir dievų, aiškindami jų valią.
Įdomi Istorija: Perkūno ir Velnio Kova
Viena įdomiausių lietuvių mitologijos istorijų - tai Perkūno ir Velnio kova, simbolizuojanti gėrio ir blogio, dangaus ir požemio priešpriešą. Pasak padavimo, Velnias pagrobė Saulės dukrą Aušrinę, norėdamas ją vesti, tačiau Perkūnas, kaip dangaus ir teisingumo sergėtojas, stojo jos ginti. Jis vijosi Velnią per dangų, mesdamas žaibus ir griaudėdamas, kol galiausiai Velnias buvo priverstas slėptis požemyje. Ši istorija rodo lietuvių tikėjimą gamtos stichijų galia ir Perkūno, kaip tvarkos sergėtojo, svarbą. Ji taip pat paaiškina, kodėl audros metu žaibai trenkia į žemę - tai Perkūnas, ieškantis Velnias.
Žemėpatis
Žemėpatį garbina “pirm Saulės ir Mėnulio” (Jonas Bretkūnas, XVI a.), t.y. apeigos visada prasideda nuo vietovės dievybės pagerbimo. Žemėpatis pagerbiamas pradedant ir baigiant įvairius darbus, atliekant šeimynines namų apeigas, pagerbiant vietovę. M.Pretorijus rašo, kaip meldžiamasi Žemėpačiui. Uždega 3-4 ugneles (žvakes), prie jų padeda po mažą duonos kepalėlį ir kaušelius gėrimui. Dėkojama, kad apsaugojo šeimą, turtą nuo pikto, prašo toliau sergėti. „Kiekvienas, pastvėręs savo kepaliuką duonos, spaudžia jį prie žemės ir kalba:„Žemėpati, tu duodi mums tokios geros duonos, už tai tau dėkojame, padėk, kad tavo malone gerai apeitume savo laukus ir gautume daugiau tavo dovanų“. Po to jis kelia duoną aukštyn ir žiūrėdamas į dangų kalba: „Dieve, pasotink mus“ (BRMŠ, III. Spalio mėn. pabaigoje, sudoroję derlių, lietuviai taip švenčia. Stalą apkreikia šienu, ant jo padeda duonos, o iš abiejų duonos pusių stato du indus alaus. Paskui prieš pradėdami valgyti atpjauna po gabaliuką kiekvieno valgio ir meta ant žemės į kiekvieną namo kertę sakydami: ”Priimk palankiai, Žemininke, šias mūsų aukas ir džiugiai suvalgyk”.
Vanduo
Mitinis pasaulis prasideda iš vandenų. Visose kalendorinėse ir šeimos šventėse vanduo naudojamas kaip švarinanti ir šventumą teikianti galia.
Medžiai
Medžių kirtimas. Kad kas kokį didelį medį savo namuose nukert, „seną ąžuolą ar kitą kokį medį“, tai reik už senučius už prosenučius atminimą padaryti - už tuos, kas sodino tą medį. O kad nepadarysi atminimą, tai numirs kas nors iš tų namų (Jonas Basanavičius. 12t.
Prūsų Mitologija ir Religija
Ankstyvieji šaltiniai nėra informatyvūs. V a. iki Kr. Herodotas pirmasis paminėjo šiaurės gentis ir jų religiją. I a. po Kr. veikale Germania Publius Cornelius Tacitas rašė, kad aisčiai garbino Dievų Motiną ir nešiojo šernų atvaizdus. Petras Dusburgietis rašė, kad prūsai kaip dievus garbino gamtos reiškinius. Pirmą kartą prūsų dievai buvo įvardyti tik kraštą apkrikštijimus. Bažnyčios dokumentai minėjo senųjų tikėjimų reliktus, prūsų apeigas bei tikėjimus - pvz., „Sūduvių knygelė“, Jano Maleckio traktatas.
Ritualų aprašymuose į pirmą vietą iškelti ekonominės funkcijos dievai, derlingumo globėjai ir panašiai. Pirmaisiais dievais įvardyti Okopirmas (aukščiausiasis dievas, neturėjęs kultinės reikšmės) ir Svaistikas (šviesos dievas). Trečiuoju minėtas Aušautas (sveikatos dievas). Greičiausiai jis pradėjo dievų II sluoksnį (sietą su gyvastingumu, derlingumu, vaisingumu), kur vyravo su vandeniu sieti dievai: Autrimpas (jūrų dievas), Patrimpas (tekančių vandenų), Bardaitis (laivų), Pergrubijus (augmenijos), Pilvytis (turto). Vanduo ypač pabrėžtas, nes šaltiniuose dažnai aprašyti Sembos prūsų - žvejų dievai. Tik po jų dievų sąraše minėtas Perkūnas. Po jo - žemutinės sferos dievai: Pikulas (pragaro ir sutemų), pokliai (skraidančios dvasios arba velniai). Sąrašą užbaigė žemutinės mitologijos atstovai: Puškaitis (žemės dievas), barzdukai (maži vyrukai) ir markopoliai (požemio žmonės).
XV-XVII a. šaltiniuose prūsų panteonas menkai kito. Senovėje turėję būti mažiau dievų. S. Grunau teigė, kad senaisiais laikais Rikojote stovėjo tik 3 prūsų dievų - Patulo, Perkūno ir Patrimpo - atvaizdai, prūsai į karo lauką nešęsi 2 vėliavas. Vienoje jų vaizduoti 2 balti žirgai, antrojoje ant baltos medžiagos buvę nupiešti 3 aukščiausieji prūsų dievai.
Kultas
Šaltiniuose minėtas prūsų religinis centras - Romovė, kurioje rezidavo krivis, turėjęs ypatingą religinį autoritetą. Adomas Brėmenietis, P. Dusburgietis ir kiti rašė apie šventąsias giraites, šventuosius vandenis, minėta šventoji ir negęstančioji ugnis, šventieji ažuolai. Per karo žygius laimėtas grobis dalytas į 3 (kartais 4) dalis ir aukotas dievams.
Aprašytas karo belaisvių aukojimas: burtais parinktas 1 belaisvis sudegintas gyvas, raitas ant žirgo su visa ginkluote. Tai buvo specifinė karo auka, dėkojant dievams už pergalę. Vėlesni šaltiniai aprašė aukojimus kaimuose, kuriems vadovavęs viršaitis (žynys). Pvz., Sūduvių knygelėje aprašytose pavasarinėse Pergrubijui skirtose apeigose viršaitis pirmiau šaukėsi jo, po to kreipėsi į Perkūną (kad laiku suteiktų lietaus ir nublokštų piktąsias jėgas), trečiuoju šauktasi Svaistiko ir kitų dievų. Aprašant rudens šventę, kreiptasi į Aušautą, kad šis paprašytų Pergrubijaus, Perkūno, Svaistiko ir Pilvyčio kitais metais būti palankesniems kaimo žmonėms.
Pomirtinio Gyvenimo Samprata
Apie 890 Wulfstanas aprašė ilgą nesudeginto mirusiojo laikymą namuose, aisčių sugebėjimą užšaldyti numirėlį, po to vykusias šermenų apeigas ir ritualines žirgų lenktynes. Mirusysis sudegintas su ginklais ir drabužiais.
Dievas Baltų Mitologijoje
Baltai kaip ir kiti indoeuropiečiai turėjo aukščiausio ir vyriausip Dievo vaizdinį. Žodis Dievas (prūsiškai Deiws, latviškai Dievs, senovės indų ir iranėnų Deva, lotynų Deus) įasmenino šviečiantį dangų, dieną, šviesą. Senųjų baltų tautosakoje jis kai kada vadintas Dievų dievaičiu, Ddidžiuoju dievaičiu. Ilgainiui aukščiausiam Dievui pavadinti sukurta papildomų asmenvardžių: Praamžius, Ūkopirmas (Okopirmas, Laikopirmas ir kiti). Baltams priėmus krikščionybę senovinis žodis Dievas įvardijo krikščionių vienatinį Kūrėją.
Laima Baltų Mitologijoje
Sėkmingą ar nesėkmingą žmogaus gyvenimą lėmė deivė Laima, tarp kitų deivių paminėta 1666 Danieliaus Kleino giesmyne. Kaip visokio gėrio deivę ją minėjo Jokūbas Brodovskis (XVIII a.), Gotfrydas Ostermejeris, Martynas Liudvikas Rėza.
Žemyna ir Lauksargis
Intensyvios žemdirbystės laikotarpiu gerbta Žemyna bei jos analogai Žemėpatis ir Lauksargis. Martyno Mažvydo „Katekizmo“ įžangoje (parašė Karaliaučiaus universiteto rektorius Friedrichas Staphilas) minėta, kad dar yra tokių, kurie Perkūnui daro įžadus; tie, kurie susirūpinę pasėliais garbina Lauksargą, o kurie gyvuliais - Žemėpatį.
Gabjauja
Namų židinio ugnimi rūpinosi dievybė Gabjauja (mažlietuvių dar vadinta Panike).
Giltinė
Prie senųjų deivių priskiriama mirties deivė, Žemynos sesuo Giltinė.
Kitos Dievybės
Garbinti vandenų, namų ir sodybų dievai, deivės, dvasios (Bangpūtis, Kurka, Birbulis, Ragutis, Aušautas, Kelukis, Divytis ir kiti).
Šventyklos ir Atvaizdai
Ginčijamasi, ar baltai turėję šventyklų ir dievų atvaizdų. Herodoto liudijimu skitai ir dauguma genčių, siejamų su baltais, šventyklų neturėjo. Nuo XII a. baltų šventyklos minėtos Magdeburgo analuose, magistro Vincento, Vygando Marburgiečio, Jokūbo iš Ekso ir kitų kronikose, Jeronimo Prahiškio pasakojime, Jano Długoszo Historia Polonica [Lenkijos istorija] ir kituose šaltiniuose. Tai patvirtina archeologiniai duomenys.
Manoma, kad šventyklų būta nedaug. Religines apeigas vaidilos atlikinėję tiesiog gamtoje. Galėjo būti ir garbintų dievų atvaizdų, tą liudija Juodkrantėje rastos II tūkstantmečio iki Kr. gintarinės žmogaus ir gyvulių figūrėlės, nešiotos kaip amuletai. Prūsų dievų statulos pirmą kartą paminėtos Bergo vienuolyno vienuolio Arnoldo (1119-66) sudarytuose Magdeburgo analuose.
Laumė
Jos paminėjimai užrašyti beveik tik lietuvių gyventose teritorijose. M. Pretorijus laumes (laumes) priskiria vandens dievams. Teigia, kad jas nadruviai įsivaizdavę kaip moteris su šiek tiek plokščiomis rankomis ir kojomis, plokščiais kojų ir rankų pirštais. J. Brodovskis Laumę (Laume) vadina gimimo, K. G. Milkus - žemės deive; jis užrašė tikėjimą, kad laumės galinčios sukeisti vaikus (Laumes apmainytas).
Lietuvių sakmėse laumė yra viena dažniausiai minimų būtybių. Pasakojama, kad laumės dažniausiai pasirodo prie vandens telkinių, šaltinių, pamiškėse. Žmogus su jomis susitinka dirbamuose laukuose, pirtyse. Gali pakeisti vaiką netikru, netyčia paliktus vaikus prižiūri, apdovanoja, tyčia paliktus sudrasko. Dirba moteriškus darbus (verpia, audžia, balina drobes), viską daro labai greitai. Žmogui gali ir kenkti, ir padėti, geba keisti reljefą (pvz., užtvenkti upę).
V. Ivanovo, V. Toporovo, N. Laurinkienės tyrinėjimuose teigiama, kad Laumė - griaustinio dievo žmona, kuri už neištikimybę buvo išvyta iš dangaus į žemę ir susituokė su velniu. Šią rekonstrukciją iš dalies atitinka L. A. Jucevičiaus pateikta žemaičių sakmė (dangaus deivė Laumė pamilo mirtingąjį ir pagimdė sūnų Meilų, todėl vyriausiasis dievas ją nubaudė sukapodamas).
Dievturi
The followers of Latvian Ethnic Religion have named themselves "Dievturi," which would be "Dievaturiai" or maybe even "Dievanešiai" in Lithuanian. In other words, to hold or carry God in yourself. If you chose to worship a form of God in your spiritual or religious practice, the essence and goal is holding that God in your daily life and carrying that God throughout your life. This is the Baltic way. Devotion is not just singing a few dainas to your God once a day or once in a while. Prayer begins with the dainas and ends with God being part and parcel of your entire life. Dievas, Laima and Žemyna are the three most beloved Lithuanian deities.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Sužinokite savo Mėnulio ženklą – paprastas žingsnis po žingsnio vadovas!
- Kaip Kūdikiai Užsikrečia Virusais ir Kaip Apsaugoti Savo Mažylį – Efektyvios Prevencijos Patarimai
- Neįtikėtini Gimdymo Termino Nustatymo Būdai, Kuriuos Privalote Žinoti!