Reiktų paskaityti Algimanto Baltakio dienoraščius „Gimiau pačiu laiku“ ar paskaičiuoti kitas knygas, kad bent maždaug įsivaizduotume jo kūrybos ir darbo apimtis. Bet tai galėsime padaryti kitą kartą.
Asmeninis gyvenimas ir santykiai
Sigita: Neseniai sukako 62 metai, kai kartu gyvename. Ir dar su kuo - su tokiu choleriku! Reikia žinoti, koks jo temperamentas ir ugningas būdas, kad suprastum, ką tai reiškia. Vytautas Kubilius sakydavo: „Tave, Baltakiene, reiktų su visu kūnu imti į dangų.“ Nes iš trijų draugų (Justino Marcinkevičiaus ir Alfonso Maldonio) jis buvo pats neramiausias, linksmiausiai gyveno. Dabar draugai guli kapuose, o pažiūrėkit, kaip atrodo Baltakis!
Sigita: Nežinau, kodėl taip atrodau, man greitai bus 82-eji (mėgstu pridėti sau amžiaus), jam yra 85-eri. Nieko mes nedarome išvaizdai gerinti. Skiriamės tuo, kad jis, atsidaręs šaldytuvą, ima iš jo, ką nori. O aš, atsidariusi šaldytuvą, galvoju: „Ką čia suvalgius, kad nereikėtų išmesti?“ Mes - iš skirtingų šeimų. Aš Smetonos laikais gyvenau labai gerai, o su juo prasidėjo vargas. Kai tuokėmės, pinigų neturėjome net žiedams - juos skolinomės.
Algimantas: Jos tėvas Adolfas Jazbutis - garsus tiltininkas. Jo visoms valdžioms reikėjo. Labai šaunus žmogus buvo, geresnio uošvio negalėjau norėti. Kai statė namą prie Kauno marių, iš mūsų paprašė kažkokios juokingos sumos ir padarė mansardą - joje daug metų vasaromis gyvenome. Sigita - žemaičio ir suvalkietės duktė, baisesnio junginio nesugalvosi!
Sigita: Dabar tik baramės ir pykstamės. O kai buvome jaunesni, dūždavo ir indai. Jis per šitiek metų nėra nusipirkęs net batų raištelio. Galite įsivaizduoti? Aš turiu nueiti, apsižiūrėti, susitarti, kad grįšiu su vyru. Tada atsivedu jį. Kol man pardavėja ką nors paduoda, atsisuku, o Algio jau nebėra.
Algimantas: Kaip tai nedarau?!
Darbas ir kūryba
Algimantas: Kad ir koks jis būtų, visą laiką norėjau iš ten pabėgti. Idiotizmas trisdešimt metų vienoje vietoje dirbti, ir dabar esu redakcijos kolegijos narys. Amžinai buvau tarp kūjo ir priekalo. Kai paskelbiau, kad noriu trauktis, atskuto pas mane keli „nesusitepę sovietizmu“: „Neik, neik!“ Aš jiems buvau patogus. Sukanka koks nors Spalio revoliucijos penkiasdešimtmetis ir gauname direktyvą: turi būti atitinkamas eilėraštis. Niekas nenori jo rašyti - imi ir pats parašai. Man buvo per akis tos veiklos. Kai pirmą kartą pabėgau iš „Pergalės“, išleidau vieną geresnių savo knygų „Strazdiškio elegijos“.
O dabar apie pareigas. Kai išėjau antrą kartą ir buvo antros išleistuvės, aš visiškai negėriau, buvau blaivininkas. Sėdėjau ir žiūrėjau, kaip prasideda pataikavimas tam naujam, kuris bus po manęs. Tik Valdas Kukulas jam pasakė: „Pyk nepyk, bet tu niekada nebūsi toks geras redaktorius, kaip Baltakis. Tu nemyli žmonių.“ Subariau jį. Bet būna tokių momentų, kai pasijunti reikalingas… Žmonės gali tau atleisti, jei ką nors bloga padarei, nes atleisdami jie pakyla savo akyse. Bet jei tu kam nors esi rimtai, iš esmės padėjęs, dėkingumo nesulauksi. Kažkada jis tau neprašomas bučiavo minkštą vietą, o dabar su malonumu įspirtų į ją.
Algimantas: Mes - kurso draugai. Visada sukomės tame pačiame voverės rate, kartu poilsiaudavome, netgi lošdavome kortomis. Aš daug ką dariau pirmas: pirmas vedžiau, pirmam gimė duktė. Apsigyvenome Žvėryne, Maloniojoje gatvėje, tame name prirodžiau kambarį ir Justinui. Kartą paprašėme jo, kad pažiūrėtų Eglutę. Grįžtame ir randame abu miegančius: apsiverkusį vaiką, o šalia - mano draugą. O su Maldoniu buvo kitokia draugystė. Turėjome bendrą aistrą - meškeriojimą. Juokaudavome, kad žvejyboje nėra dviejų nemalonių dalykų: tarybų valdžios ir žmonų. Iš pradžių meškeriodavome vis kitur, kad pažintume Lietuvą, o paskui jau turėjome kelias vietas, į kurias traukdavome net žiemą. Kiek kartų esu įlūžęs!
Sigita: Sūnus man pasakojo, jog tėvas ir per Kauno marių ledą važiuodavo, kad sutrumpintų kelią.
Algimantas: Aš lankiau bokso treniruotes, tik nesėkmingai.
Sigita: Ne. Tokio komplekso neturėjau. Mes tada gyvenome siaurose kompanijose, svetimų vengdavome. Be to, tarybiniais laikais, jei vyras būdavo garsesnis, tai viskas būdavo atskirai nuo žmonos: ir poliklinikos skirtingos, ir kapinės. Kartą vyko kažkoks literatūros vakaras „Šešupėje“: Algis išėjo, o aš apsižiūrėjau, kad neturiu raktų. Nuėjome su Maldoniene prie tos kavinės - milicija neleidžia.
Algimantas: Mane į politiką, į Seimą viliojo eiti kelios partijos. Juokingiausia buvo, kai krikščionys demokratai gundė. Skambina Petkus: „Kviečiame, duodame sąraše gerą vietą.“ Sakau: „Viktorai, tai kad aš - laisvamanis.“ - „Nesvarbu, mes ieškome bendros kalbos su netikinčia Lietuva.“ Pasirodo, mane rekomendavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas; buvome su juo draugai, ir mano sūnus restauravo Katedros Šv. Kazimiero koplyčią. Viliojo paskui ir kiti, neva apie mane, kaip apie poetą, labiau kalbės. Sako: „Žiūrėk, Avyžius, už tave aštuoneriais metais vyresnis, ėjo.“ - „Tai jis numirė. Be to, aš neturiu subinės, man sėdėti - pražūtis.“ Atsigyniau. Dėmesio aš nestokoju, negaliu sakyti, kad mane užmiršo. Anaiptol.
Algimantas: Juokauju, kad eilėraščių atsiranda, kai pavyksta prisijungti prie Dievo kompiuterio. O šiaip esu ryto darbininkas. Klausyk: „Apyaušrio valandos“. „Dievas, / davęs dantis, / davė man / ir didesnių dovanų. / Dovanojo / apyaušrio valandas, / kai kiti dar miega, / o tu jau budi. / Apyaušrio valandos, / apmąstymų valandos, / neužrašytų eilėraščių valandos, / didžiausios palaimos / ir mirtino siaubo valandos.
Visi galvodavo, kaip čia yra: vakarais amžinai sėdžiu „Neringoje“, nuo vienuoliktos - darbe. Kada rašau? O aš atsikeliu penktą, nusiskutu barzdą ir kasdien sau turiu keturias valandas… Sigitai sutrukdė mokslus anksti atsiradę vaikai. Kai Eglę leidome į pirmą klasę, žmona ėjo į pirmą kursą. Ir tais metais ji turėjo atlikti praktiką „Audėjuje“ - kasdien nuo šešių ryto. Tekdavo eiti pro žydkapius, tai lydėdavau, bijodavau ją vieną, jauną, gražią, paleisti.
Algimantas: Žinai, bjaurus dalykas - kai tokią žmoną turi, neįdomu svetimoteriauti: jeigu pabandai, tai įsitikini, kad kitos - daug blogesnės. Aš ją žiauriai mylėjau, žiauriai pavyduliaudavau. Taigi kvailas buvau. Turbūt niekas kitas neprirašė tiek eilėraščių apie meilę. Ir tos dvi knygos yra: „Mudviejų vakaras“ (1986 m.) ir „Pusryčiai dviese“ (2005 m.), jas skiria beveik dvidešimt metų.
Sigita: Nėra ko. Pas mus visko buvo, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Netrūko streso. 45 metų patyriau pirmą infarktą. O ir kas galėjo pagalvoti, kad mūsų sūnus Saulius išeis pats? Linksmuolis, niekada nebūdavo susiraukęs.
Tragedijos ir netektys
Algimantas: Mėgstu skaityti senas knygas. Imu pirmą pasitaikiusią: Czeslawo Miloszo „Pavergtas protas“. 1995 m. leidimas, Saulius - dar gyvas. O Miloszas aprašo savo tolimo giminaičio Oskaro Milašiaus tokį biografijos faktą: 1900 m. sausio 1 dieną jis mėgino padaryti tai, ką lygiai po šimto metų padarė Saulius. Amžiaus pabaigos sindromas, veikiantis jautresnes asmenybes. Daug Sauliaus draugų nusižudė ar be laiko mirė. Rimas Burokas, Vaidotas Daunys; tik šis buvo intelektualas, o Saulius - hipis. Visur buvo įsipainiojęs, nevirškino tarybinės santvarkos. Ir Sausio 13-ąją buvo prie televizijos bokšto. Skambina ryte marti: „Ar pas jus Sauliaus nėra?“ Aš ėmiau panikuoti, o Sigita, žemaitė, tokiu ramiu balsu sako: „Jei kitų vaikai žūva, kodėl mūsų negali?“ Bet jis dar dešimt metų gyveno, dukros sulaukė… Mūsų - dvi šakos. Sauliaus Lietuvoje liko tik kapas. Jo vyresnioji dukra gyvena Berlyne, augina mūsų proanūkį, vokietuką Joną. Jaunesnioji ir marti Rūta - Londone. O Eglės visa šeima - čia. Labiausiai didžiuojamės jos dukra Ieva, tai lyg ir mūsų gyvenimo įprasminimas. Kai Eglei gimė dvynukai, jie visi glaudėsi dviejų kambarių butelyje. Tai paėmėme Ievą į savo penkis kambarius, gyveno su mumis kaip duktė. Aš sekmadieniais mėgstu lošti loteriją, visada perku devynis bilietus - tiek, kiek turiu anūkų ir proanūkių, ir kiekvienam užrašau. Esu laimėjęs automobilį, daug kitų gerų daiktų. Pernai buvo anūko vestuvės. Mes jam paruošėme tokią menką dovaną, ir staiga jo bilietas laimėjo 10 tūkstančių!
Atsiminimai ir įvertinimas
Algimantas: Mano zenitas buvo 1965 metai: jau dirbau vyriausiuoju redaktoriumi, išleidau knygą „Požeminės upės“, ji buvo apdovanota. 1966 m. tapau „Poezijos pavasario“ laureatu. Ir dar penkiolika metų buvo labai geri. Nes geri laikai būna nepriklausomai nuo santvarkų: tada, kai tau sekasi dirbti… Prieš porą metų mane pakvietė į juristų stovyklą prie Molėtų, skaičiau ten eiles apie Stalino laikų represijas. Paskui toks jaunas prokuroriukas prieina: „Jūs blefuojate, jūs tuos eilėraščius parašėte dabar.“ Sakau: „Aš ne tik tada parašiau, aš už tą knygą 1965 m. Respublikinę premiją gavau, ir dar išėjo antra laida.“ Netiki.
Algimantas: Kai rašytojai ruošėsi statyti poilsio namus, buvo trys galimybės: Eduardas Mieželaitis norėjo Palangos, Justinas - Druskininkų, o aš - Nidos. Tai prieš valdybos posėdį kiek paagitavau kolegas, ir pora balsų laimėjo Nida. Buvau ją įsimylėjęs be galo. Atvažiuodavome atidaryti ir uždaryti kiekvieno sezono. Ir per vieną uždarymą Viktoras Miliūnas pakvietė: „Einam vidurnaktį ant Parnidžio kopos, pažiūrėsi, kaip išskrenda paukščiai.“ Buvo mėnesiena, nuostabi naktis, ir, Jėzau, kaip tie paukščiai skrido! Vienas šviesiausių mano atsiminimų… O savo butus skaičiuoju taip. Maloniojoje gatvėje buvo mūsų „pavasaris“. Paskui pastatė pirmą rašytnamį Antakalnio g. 8 - ten buvo „vasara“. Antrajame rašytojų name, Mildos gatvėje, - „ruduo“. O čia, L.
Sigita: Kiekviename iš tų butų Algimantas sakė: „Mane iš čia tik kojomis į priekį išneš.“ Mildos gatvėje turėjome per 100 kvadratų, vaškuotą parketą: pinigų nėra, o viską tvarkyti - man.
Sigita: Dabar, kai senstam, vis prisimenu vaikystę - kaip buvo gerai. Buvau tokia kilminga panelė.
Sigita: Tavo nuotykių tai tikrai nepamirštu ir ką man bloga padarei. Bet galiu papasakoti ir gera. Kad negertų, kartais Algį lydėdavau ar paimdavau su savimi. Sykį man reikėjo į kosmetikos kabinetą. Palikau jį ant suoliuko prie „Kronikos“ kino teatro. Perbėgu gatvę, pamatau, kad kabinetas uždarytas, ir grįžtu. O jo jau nėra. Galvoju: viskas, paspruko gerti. Grįžtu namo be nuotaikos, atsigulu, užmiegu. Pabudus pasidaro neramu: kur tas mano vyras? Važiuoju ieškoti. Išlipu prie „Kronikos“, o jis tvarkingai sėdi ant suoliuko, laukia manęs.
Algimantas: Paskui taip atsitiko, kad aštuoniolika metų buvau visiškas blaivininkas, turėjau mesti rūkyti. Man įtarė gerklės vėžį. Ką tik buvome palaidoję Stasį Krasauską, tokį jauną, tvirtą vyrą, mirusį nuo gerklės vėžio. Prisipažinsiu, ne juokais išsigandau. Net į Nidą nuvažiavau atsisveikinti su jūra. O prieš septynerius metus, kai jau gydžiausi tikrą vėžį, turėjau 37 švitinimus, visai nepanikavau, dienoraščių knygą „Gimiau pačiu laiku“ parengiau per tą laiką. Man nepatinka, kai iš ligų daro sensacijas. Liga - mano reikalas. Jaunieji mėgsta flirtuoti su mirtimi. Aš ją vertinu pagarbiai.
Algimantas: „Žiūrėkite - mano visa menkybė / Tartum ant delno. Nieko neslepiu“, - kad kūryboje tikrai yra atviras, viename savo eilėraštyje tvirtina poetas Algimantas Baltakis.
„Dingai vaikų neužauginęs / Ir nepalaidojęs tėvų“, - rašo poetas Algimantas Baltakis savo eilėraščių cikle, skirtame sūnui Sauliui. Poetas rodo vienos psichologės knygą su autografu: „Konkuruojančiai firmai - gerb. poetui Algimantui Baltakiui“ ir aiškina, kad tarybiniais metais, kai nebuvo psichologinių tarnybų, ne vieną žmogų sulaikęs nuo savižudybės, jį stiprindamas žodžiu, padėdamas įsidarbinti.
A. Baltakis mano, jog sūnų pastūmėti savižudybėn galėjo visoms amžių kaitoms būdingos psichozės žudytis, paklūstant pranašystėms apie priartėjusią pasaulio pabaigą. Tokia psichozė pasaulyje siautė ir sutinkant 1900-uosius metus. A.Baltakis sako tamsiausius eilėraščius parašęs ištiktas viduramžio krizės - sulaukęs panašaus amžiaus, kokio buvo jo sūnus, kai pasitraukė iš gyvenimo: „Pilkos dienos tyliai plaukia.
Žmona Algimantą kaltinanti, jog Sauliui įskiepijo riteriškumą - garbės, teisybės jauseną: neva, jei ne ši sūnaus savybė, gal jis būtų gyvas. „Sūnus buvo idealistas, priklausė hipių kartai. Beveik visi jo draugai nusižudė. Nekenčiu Keruako knygos „Kelyje“ - įdiegusios jiems klajūno, neprisirišimo prie vietos jauseną, tokią svetimą man. Blogiausia, kad ši knyga gerai parašyta...“ - svarsto A. Baltakis. Sūnus aktyviai dalyvavęs Sąjūdyje - rinkęs lėšas, jo namai buvo virtę ginklų sandėliu. Skirtingai nei kiti „didvyriai“, per pučą nesitraukęs iš Seimo rūmų. „Tėveli, kol visko Lietuvoje neišvogs, tol nebus geriau“, - sūnaus žodžius mena poetas ir priduria: „Teisybė - kol šeimininko neatsiras, geriau nebus.“ Sūnus už teisybę įsiveldavęs į muštynes. Kartą dar paauglys grįžo kruvinas. Mat gynė trijų vyrų užpultą rusę.
„Jis turėjo auksines rankas, deimantinę gerklę... Labai mėgo restauratoriaus darbą. Restauravo Rašytojų sąjungos duris, šv. Kazimiero karstą. Netekęs šio darbo pinigų nestokojo: apipavidalindavo parduotuves, kavines. Pusmetį dirbo Amerikoje, bet ten jam nepatiko. Jis susikūręs teoriją, aiškinančią, kodėl žmonės žudosi: „Yra trys apskritimai. Pirmasis - tu pats, tavo psichinė ir fizinė sveikata, antrasis - tavo šeima, profesija, trečiasis - pasaulis, tavo tėvynė. Jei bent viename apskritime viskas gerai, žmogus niekad prieš save nepakels rankos. Ir atvirkščiai. Poetui apmaudu, kad Lietuvoje nuo seno garbinama savižudybė. „Net vokiečių kronikininkai tuo stebėjosi“, - sako jis. Antai Pilėnų gynėjai nužudė savo žmonas, paskui patys nusižudė, dėl to juos garbiname, kaip ir gyvybę sau atėmusį Romą Kalantą, kitus taip pasielgusius asmenis.
„Pagrindinis mano pajamų šaltinis dabar - dainos“, - sako A. Baltakis, rodydamas LATG-os jam atsiųstą suvestinę, kurioje nurodyta, kiek kartų pernai dainos pagal jo žodžius skambėjo radijo bei televizijos eteryje, kitur. Vienais metais A. Baltakis buvo nominuotas kaip labiausiai dainuojamas poetas. Pasak A. Baltakio, pagarbiai su jo eilėmis elgėsi ir kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Algimantas Bražinskas, Laimis Vilkončius, muzikos grupių „Vairas“, „Hiperbolė“, „Jonis“ nariai - tekstų nekeitė, nekupiūravo neatsiklausę jų autoriaus ir pan.
Kūrybos bruožai ir temos
- Meilės lyrika
- Senatvės apmąstymai
- Gimtojo krašto prisiminimai
- Pokario temos
Poeto gimtinė - Leliūnai Utenos rajone. Su Strazdiškiu vis tiek labai susijęs - ten gyveno, apie jį parašė poezijos knygą „Strazdiškio baladės“. „Velnio tiltas“ - eilėraščių apie sudėtingą pokarį knyga (1957 m.). Knygos „Vienuolynas“ (1998 m.) eiles sieja senatvės tema. Apie gimtąjį kampelį, jo žmones, savo giminę poetas rašo prisiminimų knygoje „Mes iš Leliūnų parapijos“ (2002 m.). Neseniai pasirodė jo dienoraščių knyga „Gimiau pačiu laiku/ 1960-1997“.
A. Baltakis sako: „Žmogaus atmintis „selekcinė“ - linkusi atrinkti, kas geriausia, o kas nemalonu - nustumti“, - pastebi tokiai pagundai nepasiduodąs kūrėjas.
Paprašytas paaiškinti, kodėl jo senelis, kaip rašoma poetiniame cikle „Ariadnės siūlas“, jo tėvą pavadina baisiu nusidėjėliu, sako: „Tėvas, vargonininkas, sėdėjo kalėjime, nes buvo neteisingai apkaltintas vagims parodęs, kur pinigai. Paskui surado tikruosius kaltininkus.“ Bet prieš tėvo išteisinimą A. Baltakio motinai su vaikais teko bėgti nuo smerkiančių žmonių akių bei lūpų į Kauną. Karui baigiantis šeima atsidūrė Kelmės dvare, jo maisto atsargos sotino karo nepriteklių iškankintą šeimą. Joje augo 5 broliai ir 2 seserys. „Ir buvo karas, nes daugiau berniukų... Turiu 5 anūkus - 4 anūkes ir 1 anūką. Iš 4 mano proanūkių - 3 berniukai ir 1 mergaitė, reiškia, bus karas“, - sako A. Baltakis, be sūnaus Sauliaus, užauginęs dukrą Eglę, dailininkę.
A. Baltakis savo poetinėje kūryboje - meilės apologetas, tikįs jos amžinumu, galia: „Nemanau, kad meilė baigiasi, kai baigiasi aistra. Esama subrendusių žmonių meilės, kuri reiškiasi vienas kito globa, pagalba vienas kitam. Kartais vienas kitam trukdai, bet vis tiek paįvairini gyvenimą“, - sako poetas. Su žmona dailininke tekstilininke Sigita Marija jis kartu - 55 metus. Poetas prisipažįsta per vieną iš šių datų pristigęs pinigų, kad žmonai dovanėlę nupirktų, mat visus „pralaidokavęs“. Bet išvydęs sniegeną ir, įkvėpimo pagautas, parašė eilėraštį „Sniegena“, kurį tąkart padovanojo žmonai.
„Poezijos rašymas man - tai sritis, kuri teikia daugiausia malonumo ir kartu daugiausia kančios. Džiaugiuosi, kai eilės liejasi - kai lanko įkvėpimas. Sena, laiko patikrinta draugystė sieja beveik vienmečius poetus A. Baltakį, J. Marcinkevičių, siejo ir ne taip seniai mirusį Alfonsą Maldonį.
Dainų statistika
| Metrika | Reikšmė |
|---|---|
| Transliavimo kartų skaičius per metus | 5079 |
| Vidutinis transliavimo kartų skaičius per dieną | 13.9 |
| Visas transliavimo laikas | 13 parų |
Ši smegeninė veikia be atvangos ištisą parą platindama naujienas, nuolat ieškodama ir sujunginėdama pasiūlą su paklausa. Panašu, kad jau susitvėrė už žmogų aukštesnio lygio protingas organizmas. Netyčia atsitiko tai, ko žmonės visais laikais bijojo labiausiai - anarchija.
Kvaila daina skamba ausyse:,, Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku“. Negalėčiau to paties pasakyti apie save. Bandau prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo, socialinės aplinkos, dalyvauju visuomenimiame gyvenime, tačiau kur bebūčiau - renginyje, diskotekoje ar pamokoje - jaučiuosi lyg ne savo vietoje. Tuoj ima skaudėti galvą, jaučiu šaltį, piktus, abejingus, keisčiausių grimasų iškreiptus aplinkinių veidus.
Aplink jaunimas -nusigėręs ir nusirūkęs - besiklausantis pagreitinto ritmo užstalės dainų. Vienas kaimo gražuolis bando šokti ant stalo, tuoj pasigriebia šalia stovinčią plikabambę merginą, jiedu šoka, tačiau stalo kojos neatlaiko. Vargšas medinis keturkojis juda į šalis ir kone visai sulūžta, tad kaip nereikalingas laužas vienu kojos spyriu yra nutrenkamas į salės kampą. Ne laiku ir ne vietoje sulūžęs jis niekam nereikalingas. Merginos ir toliau raitosi it konvulsijų tampomos ar susileidusios agoniją sukeliančių narkotikų. Dar keletas stiklelių ir jokio tarpo ar ribos tarp lyčių nebelieka. Šis stebuklingas gėralas suveda,, laimingas“ sielas. Aš sėdžiu kampe ir jaučiu, jog visi mes esame ne laiku ir ne vietoje. Kalėdų vakaras, kurį derėtų praleisti su šeima, ne laikas ir ne vieta ištvirkauti ir gerti. Tai laikas, skirtas susikaupimui ir maldai, tačiau linksmybės tęsiasi.
Užsuku į viešąjį tualetą, jis pilnas neaiškios kilmės skaidraus skysčio, per kurį reikia bristi, norint pasiekti sostą. Atsitupi, nuleidi garą ir visiškai kitaip matai pasaulį. Žmogus myždamas jauti malonumą, malonumą pajausti, jog esi žmogus, gebantis valdyti savo kūną, raumenis ir nuotaikas. Pačiame auščiausiame pakilimo taške išvysti, jog tame skystyje, kurio pilnas tualetas, žūsta musė. Suspaudžia širdį matant kaip beviltiškai ji bando išsikapanoti į sausą vietelę. Puikus šokių ir linksmybių simbolis - griaunančioji jėga. Aplink,, šventinė nuotaika“, o čia tuo tarpu už savo gyvybę kaunasi gyvas padaras. Ne laikas ir ne vieta musei čia mirti. Žiemą ji turi miegoti ir laukti vasaros, o vasarą skraidyti, ėsti mėšlą, nešioti bakterijas, zyzti į ausis ir galbūt didvyriškai žūti retos rūšies voro tinkluose, taip padėdama nenutrūkti mitybos grandinei. Ne laikas ir ne vieta jai mirti.
Žengiu kurorto gatve. Laukiu žalio šviesoforo ženklo. Trumpam nuleidžiu akis žemyn. Prie bordiūro liūdnai guli numestas kryželis. Žalia šviesa. Galvoje sąmyšis. Minia pajuga, trypdama tą gležną kryželį. Paimti kryželį? Tuoj viduje prabyla dar vienas balsas. O kam jį imti? Kažkur esu girdėjusi, jog kryžius reiškia kančią ir naštą. Ką, jei paimsiu tą kažkieno pamestą lryžių, ir užsikrausiu jo naštą ant pečių? Bet ar galima jį taip palikti gulėti purvinoje ir dulkėtoje gatvėje? Aplink automobiliai, žmonės, įvairūs gyviai niekina Krikščionybės, Dievo simbolį. Argi taip galima? Galbūt kas nors netyčia jį pametė, bet kodėl jo niekas nepakelia, netgi gatvių šlavėjos? O gal nereikia kreipti tiek daug dėmesio į simbolius? Juk kryžius, tai sudėties ženklas matematikoje, kryžius paverstas ant šono reiškia iksą, tokiu dažnai žymimos piratų lobio vietos žemėlapiuose. Yra kryžiaus formos peltakis, kryžiaus formos langų rėmai, tai dvi susikertančios į begalybę besitęsiančios linijos. Bet vis vien, ten ne laikas ir ne vieta gulėti kryželiui. Dar ne laikas išsižadėti simbolių, tiesų ir dievų. Tai veda prie vienatvės. Gimiau ne laiku. Nepritampu šioje modernioje civilizacijoje, šioje visuomenėje. Jaučiuosi vieniša. Nemoku linksmintis, netoleruoju netvarkos, kuri sukelia įvairias asociacijas. Simboliai ne laiku ir ne vietoje.
žymės:
Panašus:
- Algimantas Baltakis: Atviras pokalbis apie poeziją, gyvenimo išmintį ir laiko dovaną
- Rugpjūčio 23 Zodiako Ženklas: Atraskite Paslaptingas Savybes ir Giliausią Reikšmę
- Neįtikėtinas gimimo stebuklas: nuo pasakų iki tikrų gyvenimo istorijų
- Įtraukiančios detektyvinės knygos vaikams: geriausių istorijų sąrašas, kurio negalėsite paleisti!
- Neįtikėtina Jėzaus Gimimo Istorija: Atraskite Tiesą Už Legendų!