Kai kurie mūsų, skaitydami knygas, galbūt išgyveno ribą, skiriančią mūsų pašnekesius palaikančius tekstus nuo literatūros personažų nešamos kitokio kalbėjimo naštos.
Prozos, bet ypač poezijos herojai yra tikri galiūnai, kurie pakelia nepalyginti daugiau - ir tie, kurie kalba, ir kiti, apie kuriuos pasakojama.
Kadangi šįsyk esu literatūros teksto kūrėja, o čia minimas istorikas jau tapęs personažu, mudu galime pakelti daugiau.
Pradėkime nuo viršaus - istoriko ševeliūros.
Galbūt tik mano akys fiksavo jo nepaslankų viršugalvio verpetą, kuris dažnai, atrodo, priešindavosi šukoms bei simetrijai.
Styrantys suplėkusių šiaudų spalvos plaukų kuokštai išduodavo mokytoją esant mirtinga, silpna būtybe.
Ją, kaip ir mus, priveikia miegas, ji, kaip ir mes, nepajėgia suvaldyti savo kūno bei išvaizdos.
Svarbu buvo ir tai, kad ji, kaip ir aš, turi tokius nepaklusnius, tiesius kaip šiaudai plaukus.
Taigi istorikas, žvelgiant į jo šukuoseną, buvo man giminiškas gyvūnas.
Negana to, jutau jam gailestį ir atjautą.
Juk turėti tokius tiesius plaukus man, paauglei, kai dažniausiai norisi to, ko neturi, atrodė tikra pragaištis.
Jie visiškai netiko kuriant tais laikais madingą šukuoseną.
Ne kitaip jausdavausi stebėdama plačias jo plaštakas: tvirti trumpi pirštai trumpais, greičiausiai nukramtytais nagais.
Su gelsvomis cigarečių paliktomis dėmelėmis atitinkamose pirštų vietose.
Tai buvo tokie patys nagai, kokius matydavau namuose.
Nagų kramtymo įpročiu besididžiuojantis mano tėvas, pamenu, grožėdavosi savo dantų poveikiu nagams: natūraliai išgauta nagų forma jam atrodė tobula.
Visa, kas priminė tėvą, buvo tam tikro psichologinio despotizmo ir uždarumo, atsiribojimo ženklas.
Po tėvų skyrybų gyvenome dviese su mama, tačiau nieko nebuvau pamiršusi.
Amžinybę trunkančių tėvo sėdėjimų žaliame krėsle su knyga ar laikraščiu rankose, nagų kramtymo, ant staliuko sukeltų kojų.
Apgirtęs su ašaromis akyse pasakodavo apie kažkur Rusijoje paliktą savo pusiau lietuvį Kaziuką, su kuriuo jiedu būtų galėję eiti kartu žvejoti ir šiaip dirbti visokius vyriškus darbus.
Iš tiesų tai buvo literato gebėjimų turinčio tėvo nerašyta knyga.
Jos turinyje atspindėjo kūrybiškas nepasitenkinimas esama padėtimi.
Ši popieriuje niekada neįsikūnijusi knyga parazitavo ant mūsų visų šeiminės laimės kaip ir gilėjantis tėvo alkoholizmas.
Anuomet, savo pirmūniško gyvenimo laikais, turėjau slaptą tikėjimą, kad galiu pakeisti tėvą arba gerumu, arba protestuodama.
Tai buvo instinktyvi vienpusė vaiko meilė, kažin koks nevaldomas, bemaž gyvuliškas kraujo šauksmas.
Tą patį būčiau galėjusi pasakyti apie istoriko akis ir akinius.
Optika kartais iškrečia ne ką mažiau suktų pokštų nei sapnai.
Gerai pasvėrus, mažesnės akys turi tam tikrų privalumų, ir už tai kartais reikėtų dėkoti pigiems trumparegių akiniams.
Pro storus stiklus jo akys galėjo atrodyti ne tokios liūdnos, žinoma, jeigu jos iš tiesų buvo liūdnos.
Gali būti ir taip, kad jos netgi neatrodė liūdnos ar netgi tokios nebuvo, ir kad liūdnumas yra tiesiog vaizduotės išdaiga, ypač jei toji vaizduotė priklauso trumparegei paauglei.
Mano istorijos mokytojo akys pro storus trumparegio akinius atrodė mažytės, šiek tiek liūdnos ir dėl to ne tokios pavojingos.
Kampuoti akinių rėmai puikiai atkartojo kampuoto veido kontūrą.
Gremėzdiški, tamsūs - tokius rėmus veidas nešė tarytum savąjį kryžių, dėl to jis, veidas, visada turėjo ką veikti.
Buvo nuolat užimtas.
Pro storus trumparegiui skirtus stiklus į mus žiūrinčios apgailėtinai mažos akys man keldavo užuojautą, gailestį bei tokį pat giminišką jausmą, kaip ir plaukai.
Jau turėjau akinius, kuriuos labai nenoromis užsidėdavau, kai tekdavo žiūrėti, kas užrašoma lentoje.
Kadangi per istorijos pamokas į lentą spoksoti arba nereikėdavo, arba nebuvo būtina, dėkle gulintys akiniai saugodavo mano giminystės trumparegiams paslaptį.
O mažos istoriko akys, tiksliau, jų vaizdas, nuvilnydavo toli į mano praeitį, į kadaise mano adresu išsakytą požiūrį apie mano akis.
Užteko to, kad sykį bobutė iš mamos pusės, man girdint, labai išraiškingai papasakojo, kaip mano bobutė iš tėvo pusės, pirmą sykį mane pamačiusi, prasitarė, kad mano akys - labai mažos.
Belieka pridurti, kad mažaakių pakako abiejose giminaičių stovyklose.
Bobutė iš motinos pusės, kaip ir galima nujausti, buvo mažaakė, tačiau kita senelė, kaip irgi nesunku numanyti, - didžiaakė.
Tačiau apie abudu senelius - tėvo ir mamos tėčius - turėčiau pasakyti priešingai.
Tad aš mažas akis galėjau paveldėti tiek iš tėvo, tiek iš bobutės.
Vis dėlto suvokimą, kad mažos akys yra kažkas, kas atveria burnas anaiptol ne pagyrimui, ne džiaugsmui, paveldėjau iš dviejų tarpusavyje giminystės ryšiais nesusijusių savo giminės moterų.
Ar man patiko būti mažaake?
Žinoma, ne.
O gal patiko nešioti akinius?
Iš dalies.
Trumparegystė, kaip ir antroji kraujo grupė, buvo liudijimas, kad esu, savo tėvo pykčiui, jo vaikas.
Tai jis mane, moteriškos lyties būtybę, pasidirbo, nors ir norėjo sūnaus.
Taigi, pats kaltas, tačiau gali būti, kad kada nors manimi didžiuosis labiau, nei kuris nors kitas vyras didžiuojasi savo sūnumi.
Tiesą sakant, pro tėvo lūpas prasprūstanti panieka ar rodomas abejingumas savo vaikui dėl to, kad jis nėra vyriškos lyties, man iš dalies tapo akstinu entuziastingiau, nei to imdavosi kiti mano vienmečiai, domėtis lyčių skirtumais.
Su didžiausiu smalsumu stebėjau berniukus: kaip jie atrodo, elgiasi, ką jie mėgsta ir ko nekenčia.
Tai buvo kita kokybė, kuriai kitoniškumo priskirdavau netgi daugiau, nei jo buvo iš tiesų.
Berniukus gaubė mano pačios susigalvota paslaptis.
Istorikas, niekam daugiau, išskyrus mane, to nežinant, man buvo vakarykštis berniukas nepaklusniais plaukais ir nedidelėmis akytėmis.
Tvirto sudėjimo, tačiau mažesnis už kitus.
Galbūt istorija, kurią jis kadaise pasirinko, papildomų, metaforiškų šaknų pavidalu turėjo kompensuoti jo ūgį?
Istoriko protas galėjo tapti vyriškos galios papildymu.
Šiaip ar taip, istorijos mokslas jam tikrai teikė svorio, nors ir visiškai ne dėl to, kad šį svorį jis perduodavo mums.
Būdama trumparegė (nors to vis nenorėdama pripažinti) bei ilgėdamasi kaime pralėkusių vasarų, jutau giminystę šiam mokinių nesuvaldančiam istorijos mokytojui.
Išgyvenau tai netgi su bundančiu motinišku švelnumu ir gailesčiu, pati tuo stebėdamasi, prieš savo valią linkdama prie nelinksmų būtybių.
Istoriją jis mums dėstė taip, tarsi ko drovėtųsi.
Kalbėdavo tyliai, neįtaigiai - tarsi pagrindinis jo uždavinys būtų kuo mažiau mums įkalti į galvas.
Dažnai vietoje pasakojimo tiesiog liepdavo čia pat, klasėje, perskaityti vadovėlio tekstą ir netgi pasiūlydavo iš jo dar tą pačią pamoką užsidirbti pažymį.
Buvau viena iš tų trumpos atminties atstovių, kurios šiuo pasiūlymu susigundydavo.
Tai buvo puiki proga užsitikrinti trimestre penketą - aukščiausią tuometinės penkiabalės sistemos pažymį.
Jį papildydavo kontrolinių, per kuriuos būdavo galima naudotis vadovėliais, pažymiai.
Nebuvo nieko lengviau, nei rasti atsakymą vadovėlyje.
Nesuvaldomi paaugliai: priremti prie sienos, apie savo akiniuotą istorijos mokytoją jie nebūtų pasakę blogo žodžio.
Žinoma, nė vienas jų nebuvo pakankamai subrendęs, kad būtų galėjęs pasakyti, ką jautė be žodžių: tiesiog privalu tokį savimi užsiėmusį mokytoją vienokiu ar kitokiu būdu išvaduoti iš jo pedagoginės prievolės, nes juk tai įrašyta visoje jo povyzoje, įskaitant ir kostiumą, kurio švarko rankovės ir kelnių klešnės atrodo juokingai plačios, striukos ir juokingai liūdnos.
Visais atvejais istoriko balsą girdėdavome retai.
Garsiausiai jis prakalbėdavo tada, kai bandydavo mus pritildyti.
Galbūt jam buvo gėda mums pasakoti apie tai, kas anuomet, sovietmečiu, buvo pernelyg išvirkščias istorijos atspindys?
Galėjo būti, kad puikiai matė mūsų nepasirengimą iš esmės susidomėti istorijos mokslu ar praeityje nutikusiais įvykiais.
Nenuostabu, jei anuometinėmis aplinkybėmis būtų jautęsis bejėgis.
Tačiau jo menkos pastangos ar nepajėgumas suvaldyti mokinius bei tinkamai išdėstyti pamokos medžiagą nepaprastai atitiko daugelio mūsų įsitikinimą, kad istorija mums visiškai nereikalinga.
Šiandien, tiesa, kelčiau klausimą, kaip šis akiniuotas jaunuolis tapo istoriku?
Ko jis tikėjosi iš šio mokslo anuomet?
Galbūt jį užkabino kieno nors užmesti istorinės romantikos kabliukai?
Ar tai buvo jo entuziastingų mokytojų užmesta meškerė?
Istorijos pamoka mums būdavo laikas, kai galėdavome atlikti nepadarytus namų darbus.
Per šią pamoką mano algebros ar geometrijos sąsiuviniai tapdavo itin populiarūs.
Jie keliaudavo iš rankų į rankas ir - stebėtina - niekada neprapuldavo.
Kiekvienas, kuris gaudavo sąsiuvinį su mano atliktais namų darbais, prisiimdavo atsakomybę jo neprapuldyti ir netgi nesuglamžyti.
Tvarkingai į mano rankas grįžęs sąsiuvinis buvo tarsi kreditas, užtikrinantis, kad kitą kartą manieji namų darbai ir vėl taps dar keleto, o neretai ir visų namų darbais.
Šios nusirašinėjimo bangos fizinį ir dvasinį sklandumą užtikrindavo mūsų istorikas.
Ką tuo metu jis veikdavo?
Galbūt ką nors skaitydavo, nieko aplinkui nepastebėdamas, kaip ir mano tėvas?
Arba, kaip ir šis, vaikščiodavo pirmyn ir atgal, mintimis vis labiau toldamas nuo realybės.
Prisimenu tik tai, kad man šiame visuotinio nusirašinėjimo darbymetyje nelabai būdavo ką veikti.
Negana to, istoriko nusišalinimas nuo pedagoginių užduočių teikė tam tikro įkvėpimo: norėjosi palaikyti šią mokytojo poziciją.
Būtent tai, mano manymu, paskatino mane vienam iš kvailiausių, sunkiai paaiškinamų poelgių.
Šiandien galbūt galėčiau galvoti, kad elgiausi kaip vaikas ar jaunas žvėrelis, tiesiog žaisdama slėpynes.
Per istorijos pamoką jausdavomės, tiesą sakant, mokytojui beveik nematomi.
Galėjome veikti ką panorėję, jei tik gebėjome tai padaryti ne per garsiai.
Manau, kad tokios paikos kalbos galėjo kilti arba itin plepioje burnoje, arba nuslysti nuo liežuvio tai, kuri per istorijos pamokas iš tiesų neturėdavo kuo užsiimti.
Tad vieną gražią dieną, dar pamokai neprasidėjus, užbarikadavau iš šono suolą kuprinėmis ir atsitūpiau po juo (ak, tupinčio sijonuoto padaro padėtis tokia dviprasmiška!).
Mano galvą iš dalies dengė mokyklinio suolo stalo dangtis, iš dalies - bičiulės kuprinė.
Buvau tikra, kad šios mano abejonės labai giminiškos mūsų istoriką varginančioms dvejonėms.
Jas, reikia pasakyti, išduodavo, pavyzdžiui, kad ir pakeliamas balsas.
Mokyklos - darželio baigimo proga.
Mokyklinės istorijos ir pedagogikos griūtis istorijos pamokų metu privalėjo neperžengti ribų.
Mūsų kuoduotasis akiniuotasis kampuotasis istorikas buvo priverstas nori nenori balansuoti, svarstydamas, koks triukšmo lygis ar mokinių šėlsmo intensyvumas dar atitinka visiems nepavojingą normą, o kurie jau peržengia ribas.
Belieka tik spėlioti, kokią įtampą išgyvendavo ir ar turėjo dvejonių dėl savo pašaukimo ir sąžinės.
Žvelgiant į jo mažas, storų akinių slepiamas liūdnas akis, buvo galima kai ką įžiūrėti.
Nelyginant savinieką, o gal sutrikimą, netvirtumą, nesaugumą.
Panašiai po suolu istorijos kabinete jaučiausi ir aš.
Įsivaizduokite keturiolikmetę su prakaito primirkusia tamsia mokykline uniforma.
Šis drabužis, per brangus, kad turėtų savo pamainą, be to, plisuotu, drėgmei neatspariu sijonu, nebuvo skirtas dažnai skalbti.
Kaip dabar pamenu šleikštulio bei pažeminimo jausmus dėl uniformos skleidžiamo prakaito kvapo - o juk net primityvios priemonės nuo prakaitavimo tais laikais buvo deficitas.
Ne mažesnį pažeminimą jausdavau mėgindama kompromiso būdu praskalbti bent pažastų vietas: tekdavo pasistengti, kad neišmuilinčiau ir nesušlapinčiau plisuoto sijono.
Nuo dažno trynimo uniforminės suknelės pažastys priminė veltinį - tai, kas tik dar labiau skatino prakaitavimą.
Be to, išplauti šito veltinio praktiškai nebuvo įmanoma.
Tupėdama po suolu išgyvenau keleriopą įtampą: netilpau nustatytose taisyklėse, neišsitekau savo suriestame kūne ir uniforminėje suknelėje.
Mano sumanymas protestuoti tampant nematoma, arba beveik nematoma, darėsi per ankštas.
Pylė prakaitas vien pagalvojus, kaip tokia susirietusi po suolu atrodau mokytojui, jei jis vis dėlto mane mato.
Betgi mato ar nemato?
Klausimas neturėjo atsakymo, ir dėl to buvo tarytum per ankštas, betikslis, kaip ir visas mano veiksmas.
Kas, jei mokytojas vis dėlto ne tyčia nesitvarko su mokiniais, bet tiesiog nesugeba to padaryti ir dėl to jaučiasi nevykėlis?
Jeigu taip, tai mano veiksmas - joks solidarumo žygis, o tik dar vienas laiptelis vargšo istoriko pažeminimo duobėje.
Ir štai iki šito nusiritau aš, prakaituota, trumparegė, šiaudaplaukė, geriausia klasės matematikė ir literatė?
Bet galbūt kaip tik dėl to, kad buvau kažkuo išskirtinė, palyginus su kitais, nutariau pažeminti save, pabandyti geriau įsilieti į paprasčiausių algebros uždavinėlių, elementarių rašinėlių laisva tema negebančių įveikti moksladraugių būrį?
Ar tai reiškia, kad nepajėgiu būti savimi?
Tad iš kurgi kilo tasai mano, klasės pirmūnės, sprendimas pratupėti istorijos pamoką po suolu?
Kur buvo šių negudrių slėpynių siūlo galas?
Šiandien šio keisto nutikimo priežastį patogiausia būtų nurašyti sapnui ar vaikiškam nesąmoningumui, o galbūt paaugliškam maištui, kurį sukelia besiformuojantis merginos polinkis globoti, nesuvokiamas motinystės instinktas ar net sublimuotas erotinis impulsas.
Po suolu tupinti keturiolikmetė, nesibodinti suriesti savo beveik subrendusį, į ankštą, trumpą mokyklinę uniformą įspraustą merginos kūną.
Ar kur nors dar naudojami šie gremėzdiški, presuotų medienos drožlių plokštėmis iš visų pusių apšarvuoti mokykliniai suolai?
Ir su kuo geriausia lyginti tą nervingą drebulį, beprasmybės jausmą ir nejaukumą, kurį paauglė per istorijos pamoką patyrė po suolu?
Tupėdama po suolu atrodžiau sau vis labiau panašesnė į vargšą istoriką.
Keturiasdešimt penkios pamokos minutės po suolu regėjosi kaip visa amžinybė.
Kampuotas, storų, kvadratinių akinių rėmų ketvirčiuotas mokytojo veidas kėlė dviprasmišką įspūdį.
Mes, moksleivės, tarsi patelės nujausdamos tvirtos kaktos ir galingų žandikaulių galią, sykį prisipažinome viena kitai, kad istorikas mums „visai nieko“.
Suprask: simpatiškas ir netgi beveik gražus.
Anuomet mes, paauglės, aptarėme ir tai, ko mūsų istorikui trūksta iki pilno grožio.
Tereikėtų timptelėti kūną į viršų tarsi guminį.
Mums, fizkultūrinės rikiuotės pirmagalio mergužėlėms, jis atrodė žemokas.
Mintyse jį tarytum lėlę aprengdavome madingu megztiniu ir nutrintais džinsais, kurie tuo metu buvo beveik vyriškos galios ženklas.
Aprengdavome jį, regis, nė nespėjusios nurengti.
Bent jau man niekada nekildavo mintis įsivaizduoti, kas yra po jo kostiumu.
Drąsiausios ano meto paaugliško amžiaus merginų erotinės mintys siekdavo meilaus žvilgsnio, žodžio ar geriausiu atveju meilės laiškelio.
Pamenu, kad susapnuotas bučinys degino lūpas visai ne perkeltine prasme.
Garsiai su kitais žmonėmis aptardami kurio nors pažįstamo asmens išvaizdą, dažniausiai nepasakome, kas mums svarbiausia.
Kietai sučiauptomis lūpomis arba dirbtine šypsena veide patys vieni išgyvename jaudulį, asociacijas, tai, ko nemokame išsakyti.
Panašiais atvejais mus dažniausiai palaiko sunkiai išsakoma nuojauta, kad yra dalykų, apie kuriuos žmonės verčiau nutyli.
žymės: #Gime
Panašus:
- Atraskite Tobulą Pusiausvyrą: Kaip Sėkmingai Suderinti Darbą ir Žvejybą
- Ne santuokoje gimęs vaikas: teisės ir socialinė parama
- Neįtikėtina Raimundo Razukevičiaus kelionė į sėkmę – sužinokite viską apie jo gyvenimą!
- Nėštumo požymiai net jei testas neigiamas – ar tai tikrai įmanoma?
- Vaikiškos dainelės džiunglių tematika – linksma gimtadienio šventė Klaipėdoje