Tautos sąvoka yra subjektyvi ir todėl nėra tiksliai "matematiškai" apibrėžiama taip, kad tas apibrėžimas be išlygų tiktų visiems dabar (ir praeityje) egzistavusiems tautų variantams. Todėl ir egzistuoja keletas sąvokos "tauta" apibrėžimų.
Visus juos jungia bendra savybė - tauta yra istoriškai susiklosčiusi žmonių bendrija ir kiekvienas tos bendrijos narys visų pirma pats save laiko tos tautos nariu, o kiti tos tautos nariai vienas kitą irgi tokiais pripažįsta, ir aiškiai atskiria save nuo kitų tautų (tai yra nelaiko save kitų tautų nariais).
Tautiškumas ir jo principai
Tautiškumas (antiimperinis nacionalizmas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - ideologinės nuostatos.
Tikrojo tautiškumo (antiimperinio nacionalizmo - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimo) ideologiniai principai ir politiniai tikslai:
- Pasaulis istoriškai yra padalintas į skirtingas tautas, paprastai kalbančias skirtingomis kalbomis.
- Kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje.
- Istorinės-etninės tautų gyvenamos teritorijos ir politinės tautinių valstybių sienos turi sutapti.
- Svetimų etninių žemių okupacija ir kolonizacija nėra teisėta ir negali būti įteisinta jokiais tarptautiniais ar kitokiais susitarimais ar sutartimis, nepriklausomai nuo to, kiek laiko okupantas valdo tą žemę, ir kada į kitos tautos žemes atsikraustė kolonistų protėviai.
- Kiekviena tauta turi teisę pati spręsti savo pačios likimą savo įkurtoje valstybėje.
- Valstybės esminė paskirtis yra sudaryti sąlygas valstybę sukūrusios tautos kultūriniam ir ekonominiam suklestėjimui šioje valstybėje.
- Tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis.
- Jokia tauta ir jos sukurta valstybė neturi teisės kištis į kitos tautos ir jos sukurtos (ar dar kuriamos) valstybės reikalus.
- Pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes.
- Kitataučiai kolonistai, imigrantai ir jų palikuonys, nelojalūs ir kenkiantys tautinei valstybei, nepripažįstantys tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, turi būti baudžiami ir iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.
Praktinis šių principų įgyvendinimas glaudžiai susijęs su konkrečia istorine-politine situacija, kuri pastoviai kinta - todėl būtina visada turėti parengtas struktūras, atitinkamus planus ir būti pasiruošus juos realiai įgyvendinti, pasitaikius tinkamai progai. Iki tol organizuoti ideologinį-istorinį visuomenės švietimą ir tarptautinį spaudimą okupantams, užgrobusiems svetimas etnines-istorines žemes.
Nacionalizmas ir sionizmas
Sionizmas yra žydų nacionalizmas, tai yra siekia visų žydų sugrąžinimo prie Siono kalno - į istorinį Izraelį, ir Izraelio Valstybės atkūrimo, praėjus maždaug 1700 metų po jo sunaikinimo (tai padarė dar romėnai).
Kaip tik todėl visi įvairių pasaulio tautų nacionalistai palaiko ir žydų nacionalistų - tai yra sionistų - siekį atkurti savo valstybę savo tautos istorinėje-etninėje žemėje. Nes šis fundamentalus nacionalizmo principas galioja visiems nacionalistams.
Tai yra ir juridinis tarptautinis precedentas - kadangi žydai atkūrė Izraelį 1948 m. (tai yra maždaug po 1700 metų nuo savo išvarymo iš savo žemių 2 mūsų eros amžiuje) ir JTO tokią žydų teisę pripažino dar 1947 m., vadinasi kartu tuo pačiu yra ir nustatyta tarptautinė riba laike, kada bet kuri pasaulio tauta gali atgauti savo tautines - etnines - istorines žemes ir atkurti savo tautinę valstybę, nepriklausomai nuo to, kokie okupantai ir kolonistai per tą laiką į tą žemę atsikraustė.
Žinoma, visiems įvairiausių imperijų ir kosmopolitizmo simpatikams tai labai stipriai nepatinka, nes sudarė tarptautinį precedentą įvairiausioms tautoms dekolonizuoti ir išvaduoti savo istorines-etnines žemes, kurias įvairūs okupantai ir kolonizatoriai užgrobė per praėjusius 1700 metų.
Pvz., tai mūsų atveju visų pirma liečia pietinę Mažosios Lietuvos dalį (ją Lietuvos Valstybė prarado 13 amžiuje, kada šias žemes užgrobė vokiečių Kryžiuočių ordinas), laikinai okupuotą Rusijos imperijos.
Žinoma, į šį 1700 m. laikotarpį patenka ir Pietų Lietuva, laikinai okupuota Lenkijos 1920 m., bei Rytų Lietuva, laikinai okupuota Baltarusijos 1939 m.
Lietuvio pareiga
Lietuvis "siaurąją prasme" yra tas, kas kalba lietuviškai, mąsto lietuviškai ir laiko save lietuviu.
Tačiau remdamiesi daugybės kitų tautų pavyzdžiais (pvz., mums gerai žinomų airių) galime (ir netgi turime) kalbėti ir apie lietuvius "plačiąją prasme", kurie dėl įvairių priežasčių gal būt kol kas nemoka lietuviškai, gal ir jų "genetiniai" tėvai metrikose ir pasuose įrašyti ne lietuviais (arba jau seniai pamiršę savo lietuviškas ar baltiškas šaknis), tačiau jie yra Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos patriotai.
Deja, bet žmogaus tautybę nulemia ne genai, o kultūrinė aplinka, kurioje jis išaugo. Jei būtų priešingai, tai dabar lietuvių būtų ne 3,5 milijono, o kokie 25 milijonai (jei ne daugiau) - dabartiniai baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai, rusai, vokiečiai, amerikonai ir kt., kurių protėviai buvo lietuviai.
Todėl, sakydami "Lietuva - Lietuviams", turime turėti omenyje Lietuvius "plačiąja" - kultūrine - prasme.
Žalgirio mūšyje 1410 m. kovoję aukštaičiai jau buvo pakrikštyti dar 1387 m. Tik žemaičius pakrikštijo jau po mūšio - 1413 m. Ir tai jiems nesutrukdė visiems kartu sumušti kryžiuočius.
Lygiai taip pat ir dabar religiniai-konfesiniai skirtumai neturi trukdyti lietuviams, kovojant su mūsų Tautos priešais. Būtent tokia yra nacionalistų-tautininkų-patriotų principinė nuostata.
Lietuvio pareiga:
- Lietuvis privalo nuoširdžiai mylėti savo Tėvynę Lietuvą ir jai uoliai darbuotis.
- Lietuvis turi gerai susipažinti su visa savo Tautos praeitimi bei Lietuvos istorija.
- Lietuvis privalo gerai pažinti Lietuvos Valstybės problemas, būti aktyviu savo Valstybės nariu ir stengtis, kad Lietuva būtų tikrai lietuviška ir Lietuvių Tauta stipri.
- Lietuvis turi laikytis savo sveikų lietuviškų papročių bei tradicijų ir sąžiningai atlikti savo tautines pareigas.
- Lietuvis privalo gerbti savo seną, gražią, vertingą kalbą ir ją visuomet vartoti.
- Lietuvis turi eiti savu lietuvišku keliu, reikštis lietuviškomis savybėmis - lietuviškai galvoti ir lietuviškai darbuotis.
- Lietuvis privalo stengtis, kad tarp visų lietuvių meilė ir vienybė viešpatautų.
- Lietuvis turi rūpintis, kad tarp visų lietuvių luomų idealu būtų lietuvybė.
- Lietuvis privalo įsisąmoninti ir ugdyti lietuvišką susipratimą bei lietuvišką sąmonę.
- Lietuvis kuria lietuviškoj dirvoj ir rūpinasi išvystyti visas lietuviškas kūrybines galias.
Šios taisyklės tinka bet kuriai tautai ir kalbai.
Teisė į žemę
Jei yra keli okupantai - o visos šiuolaikinės tautos be išimties yra okupantai kažkieno atžvilgiu - tai pats seniausias išlikęs "okupantas" (tiksliau - iki mūsų dienų kur nors - ir nebūtinai toje teritorijoje - išgyvenę jų palikuonys, kurių dabar irgi gali būti keletas skirtingų tautų) ir yra teisėtas žemės šeimininkas.
Lietuviai čia irgi ne išimtis. Deja, geresnio teisingumo dar niekas nesugalvojo.
Kiekvienas išsilavinęs žmogus puikiai žino, jog nėra bendro visiems, absoliutaus ir vienodo, teisingumo. Būtent todėl kiekviena pasaulinė ideologija turi savus "idealaus teisingumo" kriterijus, kurie labai dažnai yra visiškai priešingi kitų ideologijų teisingumo supratimui.
Pas kosmopolitus (kurie šiuo metu ir valdo Vakarų pasaulį) yra vieni "idealaus teisingumo" kriterijai, pas nacionalistus - kiti, pas socialistus, nacistus, šovinistus, fašistus, komunistus, liberalus, krikščionis, musulmonus, induistus, judaistus, budistus, .... - įvairių pakraipų, tame tarpe ir fundamentalistus - dar kiti kriterijai.
Aš esu nacionalistas ir vadovaujuosi nacionalizmo idealais, kaip ir visi tikri nacionalistai visame pasaulyje (tame tarpe ir Rusijoje).
Būtina visada labai aiškiai skirti autochtonus (net jei jie dėl įvairių priežasčių jau tapo etnine mažuma savo istorinėje-etninėje žemėje) nuo įvairių imigrantų, jų palikuonių bei nutautėlių.
Aš esu nacionalistas ir todėl remiuosi nacionalizmo principu - "visos tautos savo istorinėje-etninėje žemėje turi lygias teises".
Esminis nacionalizmo ideologijos principas - visos autochtoninės tautos turi teisę turėti savo nepriklausomą valstybę savo istorinėje - etninėje teritorijoje.
Jei toje pat teritorijoje gyvena kelių tautų atstovai, tai visada pirmenybę sukurti savo nepriklausomą valstybę turi seniausiai šioje teritorijoje gyvenanti tauta - ir istorinis perimamumas nustatomas ne tiek genetiškai, o visų pirma kalbine-kultūrine prasme.
Teorinis teisingumas ir tarptautinė teisė
Mes, nacionalistai, visų pirma kalbame apie teorinį teisingumą (tai yra absoliutų ir idealų) tautų atžvilgiu, o ne apie "tarptautinę teisę", kuri su jokiu teisingumu (net pačiu menkiausiu) neturi nieko bendro.
Jei lietuviai būtų vadovavęsi šita "tarptautine teise", tai ir dabar sėdėtų SSSR "viduriuose".
Juk šią vadinamąją "tarptautinę teisę" būtent ir sukūrė paskutiniai okupantai (visų pirma trys stambiausios imperijos - SSSR, JAV ir Britanija), kuriems joks teisingumas niekada nerūpėjo.
Būtent taip įvairios "tarptautinės teisės" buvo kuriamos visais laikais, pvz., po Napoleono sutriuškinimo, ar po WW1 bei WW2.
Tačiau dabar, ir vėl pasikeitus tarptautiniam jėgų balansui, nei JAV, nei Rusijai jokia "tarptautinė teisė", sukurta po WW2, šiuo metu nieko nebereiškia. Ir taip bus, kol nesusiformuos nauji ir aiškūs jėgos santykiai tarp šių (bei kelių kitų) imperijų.
Faktiškai dabar viena JAV tapo galingiausia imperija ir todėl kuria naują "tarptautinę teisę", nekreipdama dėmesį į kokią nors Rusijos imperiją ar kitus "žaidėjus".
Taigi, dabartinė padėtis tik įrodo, jog "šaltąjį karą" - WW3 - laimėjo JAV, o Rusija prakišo. Tačiau ji vis dar bando įrodyti, kad dar turi "sveikatos". Todėl kada JAV "sukuria" Kosovą, Rusija - "sukuria" Abchaziją ir Pietų Osetiją. JAV nusiunčia kelis karo laivus į Gruziją - Rusija siunčia savo karo laivus į Venesuelą. Ir taip toliau ...
Precedento principas
Vis tik nereikia pamiršti, kad trijų stambiausių okupantų sukurtoje "tarptautinėje teisėje" egzistuoja ir vadinamas precedento principas.
Visa britų ir amerikiečių teisinė sistema (o ja remiantis ir visa vadinamoji "tarptautinė teisė") yra pagrįsta precedento principu - užtenka bent vieno vienintelio įteisinto įvykio, kad jis taptų teisine norma, kurią jau galima reikalauti taikyti ir ja remiantis grįsti savo pretenzijas.
Kaip tik todėl Rusija bei kitos imperinės šalys taip bijo, jog Kosovui bus suteikta ir tarptautiniu mastu pripažinta nepriklausomybė.
JTO įteisintas žydų grįžimas į istorinę tėvynę po beveik 2000 metų irgi yra toks precedentas. Ir juo reikia aktyviai naudotis ginant tarptautiniuose santykiuose savo teises (tame tarpe ir lietuvių, pvz. pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje, šiuo metu kol kas dar okupuotoje Rusijos; Seinų ir Suvalkų krašte, okupuotame Lenkijos ir Rytų Lietuvos dalyje, okupuotoje Baltarusijos).
Kas yra lietuvis?
Lietuvis yra tas, kas kalba lietuviškai, mąsto lietuviškai ir laiko save lietuviu.
Deja, bet žmogaus tautybę nulemia ne genai, o kultūrinė aplinka, kurioje jis išaugo.
Ar Lietuva gali būti milžinu?
Gatvėje darant apklausą vienas žmogus pasakė, jog mes Europos Sąjungai rūpime tik tiek, kad įstojome į ją. Kitaip tariant, uždėjome dar vieną pliusą prie norinčiųjų būti didžiulėje vieningoje šeimoje. O čia juk visi lygūs, visi vienodi, visi vieni kitus gerbia ir myli. Tačiau turbūt visada, kur pasigirsta žodis „lygūs” it yla iš maišo tyliai išlenda frazė „bet yra ir lygesnių”.
Juk kad ir kaip nykštukas norėtų būti milžinu, tačiau tai jam pavyksta nebent tik svajonėse. Taigi ir dabar, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai, ji gal ir sėdės prie vairo, tačiau krypties, kur važiuoti, ji tikrai negalės pasirinkti.
Bet bent jau galės išsišiepusi žiūrėti per langą ir visiems moti garsiai šaukdama: „Aš vairuoju!”
Kitaip sakant bus leidžiama palinksėti galvutėmis ir pritarti sprendimui kurį didieji priims. Juk niekas niekada neklausydavo mažylių. Čia kaip smėlio dėžėje, kai mažas vaikas nori paimti kastuvėlį, bet pribėga dičkis ir nustūmęs mažylį lyg niekur nieko pradeda kasinėti.
Trumpiau tariant, kaip ir gamtoje, čia išlieka stipriausieji. O bandymai kažką aiškintis ar derėtis dažniausiai lieka tik monologu.
Žinoma, ir tas milžinas smėlio dėžėje, ir ES ar didžiosios valstybės, visi puikiai gali išklausyti. Tačiau kokio nors atsakymo dažnai nesulaukiama.
Kario dvasia
Mūsų sakmės perspėja - artėja laikai, kai vienam gaidžiui papjauti gali prireikti net devynių vyrų… Ir ne kokiam gaidžiui mutantui, o paprastam lietuviškam kakariekūnui - kokių devynių specialistų, neskaitant buhalterio, direktoriaus ir vadybininko.
Didvyrių ir milžinų laikai užtikrintai baigėsi. Kur dingo kario dvasia? Gal ji perėjo lenkams ar gudams sėkmingai ir sumaniai besisavinantiems herojinę Lietuvos istorijos galią?
Vis dūsaujame, kad net herojinio epo, galėjusio ir tebegalinčio pakelti mūsų sielas nuo žemės, suburti ir įkvėpti žygiams, neturime.
Tuo tarpu, Lukašenkos politekonominio režimo užgrūdinti gudai geba savo dvasią kelti romantiniais istoriniais filmais apie tautą sunkiomis kovų akimirkomis pagalbos sulaukiančią iš pelkėse užsilikusių Krivio įkvėptų, pagonių pajėgų, sugeba ir lietuvišką herojinį epą išsiversti iš lenkiškai surašytų senovinių odžių.
Pasižvalgęs aplink G. Beresnevičiaus žvilgsniu, vis dar atrandi užsimaskavusių karių. Kovoti įpratusiems didžiausias išbandymas - ne priespauda ir karas, o laisvė ir taika, užgriūnanti po to.
Panašiai iš kalėjimo ištrūkęs pražūva ne vienas kalinys, ilgus metus grūmęsis už išlikimą ir savo laisvę.
Lietuvos Respublikos valdžios postuose daug nesijautusių okupuotais. Nesijautė okupuoti tada, nesijaučia okupuoti dabar, nesijaustų okupuoti ir jei vėl mus kas okupuotų. Jie labai gabūs - imlūs naujovėms - naujai kalbai, ideologijai, uniformai…
Tokiems kario dvasia nerūpi.
Kovo 13 d. Seimas paskelbė atsisakąs Lietuvos šauktinių kariuomenės. Karinė prievolė Tėvynei nereikalinga. Dabar kariaus etatiniai darbuotojai ir savanoriai.
Gal ir gerai? Juk pusbrolių ir švogerių šalyje nuo kario garbės ir taip sėkmingai gelbėjamasi kyšiais ir fizinio ar bent protinio neįgalumo pažymėjimais…
Rusų okupacinė kariuomenė surinkdavo visus v dobrovolno-prinuditelnom poriadke („savanoriškai-priverstiniu būdu“). Panaikinus šauktinių kariuomenę kario dvasios likučiai pasmerkti išsisklaidyti visai.
Niekada nesijaučiantiems okupuotais saugiau be kariuomenės. Karių ir dvikovų laikais niekšai nebuvo saugūs. Bet kurią akimirką galėjo sulaukti atsakomybės už žeminantį veiksmą ar žodžio nesilaikymą.
Pūti į akis miglą, užmiršęs priešrinkimines priesaikas ir pažadus, tyčiojiesi iš žmonių ar apsimeti kvaileliu - rizikuoji papulti ant kario.
Jis nerašo skundų ir pareiškimų į tavo paties įkurtus garbės ir etikos komitetus ar teismus, nepuola įrodinėti, jog nėra „durnių laivo“ keleivis, - išsitraukia kardą ir vienu kirčiu nuo pečių nušnioja galvą…
Neteisėta? Tikrai. Dabar suprantu kodėl uošvis po beviltiškų politinių problemų aptarimo vis šiurpina savo išvada: „Reiktų kokią bombikę ant Seimo numesti ir viskas būtų tvarkoje“.
„Bet gi kiti ateitų ir vėl tą patį darytų“, - abejoju. „Na ne - sako - gal susimąstytų, bijotų…“
Tokius beviltiškumo žodžius teko girdėti ne iš vieno visą amžių gyvulius ir rupią žemdirbio duoną auginusio lietuvio, sąžiningu darbu ir prakaitu išlaikiusio save, savo vaikus, savo tautą.
Šie žmonės neturi kitos išeities tik ilgėtis tvirtos kario rankos ir garbingo žodžio. Kario dvasią palaiko tautos istorija.
Istoriją rašo nugalėtojai. Taip jie įduoda mums galių gijas ir ugdo naujus nugalėtojus. Mūsų kariai ne kartą įrodė, kad moka gintis ir pulti, moka nugalėti, bet mūsų lietuviškoji kario dvasia kažkur išsisklaidė.
Rašome, kalbame ir elgiamės taip, tartum jau iš anksto būtume pralaimėję. Sau ir savo vaikams pasakokime savąją istorijos versiją. Taip pabudinsime savyje snūduriuojantį kario dvasios šešėlį ir atgausime savigarbą.
žymės: #Gime
Panašus:
- Ne santuokoje gimęs vaikas: teisės ir socialinė parama
- Neįtikėtina Raimundo Razukevičiaus kelionė į sėkmę – sužinokite viską apie jo gyvenimą!
- Vido Antonovo Biografija ir Rimos Kristinos Antonovienės Įspūdingi Gyvenimo Pokyčiai, Kuriuos Privalote Žinoti!
- Neįtikėtinos gimtadienio balionų idėjos ir dekoravimo patarimai, kurie nustebins visus!
- Jurga Baltrukonytė: Nežinoma biografija, įkvepianti kūryba ir unikalus gyvenimo kelias