Pirmosiomis šių metų dienomis visuomenei pristatyta dailėtyrininko dr. Viktoro Liutkaus knyga „Penketas". „Ši knyga padėjo riebų tašką grupės istorijoje“, - sako Romanas. 2016-aisiais suėjo 40 metų, kai baigėme institutą ir 30 metų, kai užbaigėm grupės veiklą.
Sovietiniais laikais jokių dailininkų grupių, išskyrus pačią Dailininkų sąjungą, būti negalėjo. Bet... 1977-ųjų lapkritis. Per visą Sovietų Sąjungą (sovietinę Lietuvą taip pat) ką tik prašniokštė šventinių paradų ir saliutų banga, skirta „Didžiojo spalio“ 60-mečiui.
Ką tik buvo patvirtinti nauji TSRS ir LTSR himnai, priimta nauja TSRS konstitucija, skelbianti brandaus socializmo pergalę. Tų pačių metų lapkritį Vilniuje, Dailės fondo salone buvusioje P. Cvirkos gatvėje atidaryta 1976 metais VDI studijas baigusių tapytojų kūrybos paroda. Paroda buvo netikėta ir drąsi.
Pirmoji paroda - manifestacija be žodžių
Jau pirmoji Penketo paroda sukėlė rezonansą, buvo jaunatviškai drąsus ir beatodairiškas iššūkis politinei sistemai. Kiekviena vėlesnė Penketo paroda (paskutinė, ketvirtoji, įvyko 1986 m.) tapo ryškiais kultūrinio gyvenimo įvykiais, svarbiais ne tik Penketo autoriams.
Jaunųjų paveiksluose nebuvo įprastų socialistinės realybės vaizdų: fabrikų su baltais iš kaminų rūkstančiais dūmais, kylančių miestų panoramų, tiltų, kolūkinio turgaus vaizdų. Nebuvo teigiamo herojaus - socializmo statytojo - optimistininių portretų ir jo veiklos pėdsakų. Nebuvo ir tradicinio lietuviško peizažo, nutapyto būdingomis žemiškomis spalvomis.
Tačiau ir neįgudusi akis Penketo kūriniuose įžvelgė ironijos, grotesko ir sarkazmo elementų, erotikos ir absurdo scenų, sumaišties, siurrealistinių vizijų, neįprastai sodrių spalvų žaismės, iki tol neregėtų snobiškų personažų ir sumauto gyvenimo vaizdų. Kone kiekvieną paveikslą galėjai suprasti kaip alegoriją. Tai buvo tikra jaunųjų kūrėjų manifestacija, nors žodinio manifesto per visus dešimt bendros veiklos metų jie taip ir nesukūrė.
Kūrybinis įsipareigojimas ir vienybė
Dailėtyrininkas V. -Jūsų Penketo reguliariai rengiamos grupinės nebuvo įprastas dailės reiškinys. Nesulaukė didelio palaikymo ir paskatinimo nei iš šalies, nei iš viršaus. - Tai buvo didelis kūrybinis ir moralinis įsipareigojimas vieniems prieš kitus. Žinojai, kad po trejų metų turėsi parodyti, ką nuveikei. Kurstė ambicijas, vertė nenurimti, intensyviai dirbti, nenuleisti rankų.
Gija. - Ilgai išlikote kaip labai vieninga grupė, nors buvote skirtingi ir saviti kūrėjai, ryškios asmenybės. - Subūrė bendros studijos Dailės institute ir gyvenimas bendrabutyje ("cvirkynėje"), kuriame tvyrojo tiršta kūrybinė ir akademinė dvasia. Užsimezgė vyriška draugystė. Buvo ilgi pasisėdėjimai vakarais, diskusijos, ginčai, aiškinantis gyvenimo ir kūrybos tiesas. Buvome artimi, atviri, jautėmės saugūs, būdami kartu. Toleravome vienas kito nuomonę, elgseną ir kūrybą. Pokštaudavome, krėtėme eibes. Dar - buvome sąžiningi ir labai ambicingi. Neretai mus taip ir vadindavo - nepagotintamų ambicijų menininkai.
Mes dar nežinojome, kaip tapysime, tačiau žinojome, kaip nenorime tapyti. Pokarinė tapytojų karta, kuri subrendo, kai socializmas dar tik formavosi, vis dar tikėjo, kad kuria šviesią ateitį. Mums tai atrodė tikri kliedesiai. Oponavome ne konkretiems tapybos autoritetams, savo dėstytojams, profesoriams. Esame jiems dėkingi - išmokė daug ko, ne tik profesinių dalykų. Gerbėme juos, o jie mūsų nežlugdė, pernelyg nespraudė į rėmus, stengėsi mus suprasti ir atskleisti. Stebėdami, patardami, laviruodami tarp Maskvoje parengtų ir patvirtintų studijų programų ir laisvos kūrybos dvasios. Galbūt net truputį pavydėdami mūsų jaunystės, laisvės ir drąsos.
- Mūsų tapybos studijoms vadovavo žinomi dailininkai Vincentas Gečas, Vladas Karatajus, Antanas Gudaitis, Sofija Veiverytė.
- Žinoma, stebėjome, sekėme jų veiklą. Tai buvo modernu, įtaigu. Mums imponavo ir jų kūrybos objektai, ir tai, kaip jie nutapyti. Traukė ir ryškios, spalvingos jų pačių asmenybės.
Mums bebaigiant studijas, ketvertas jau turėjo išsikovojęs šiokias tokias pozicijas, tad ir mums buvo truputį lengviau ir drąsiau. Man artimiausi buvo A. Švėgžda ir A. Kuras. Laikiau juos autoritetais, tačiau aklai nesekiau. Didieji atradimai.
Romano Vilkausko kūrybinis kelias
Jūs buvote turbūt pats radikaliausias, labiausiai politikuoti ir diskutuoti linkęs Penketo žmogus. - Nesiginsiu. Toks buvo mano būdas. Be to, man kilo turbūt daugiausiai klausimų, neaiškumų, reikėjo daug ką suprasti ir išsiaiškinti. Savo grupelėje nesijaučiau esąs stipriausias. Visi jie buvo ragavę daugiau meno, mokęsi dailės jau prieš institutą. Aš, galima sakyti, buvau savamokslis, studijoms ruošiausi savarankiškai, iš knygų, tarnaudamas kariuomenėje. Anksti supratau, kad daugiausiai ir stipriausių impulsų kūrybai suteikia realybė, kad tikrovės paveikta kūryba įgyja visiškai kitą vertę. Negalėjau apsimetinėti - aš norėjau smogti faktu. Viename iš tų studentiškų debatų, išsprūdo kategoriškas argumentas: „Faktas yra viskas“.
Ne. Baigiant institutą ir gerokai vėliau buvo laikomasi dogmos, kad tapyba - tai spalva. Taškas. Neginčijama tiesa. Kai man kas nors ją itin prikišamai brukdavo, žinot, kaip atsakydavau? „Tapyba - tai aš!“ Tai, ką aš sukursiu, ką išmąstysiu ir išreikšiu, tai ir yra kūryba. - Atrodo, taip ir įvyko. - Ne. Kur dabar tokių bepročių surasi. Ir nereikia daugiau. Čia mano likimas. - Labiausiai mane domino realybė, laikas, kuriame gyvenome.
Bet kas, prisilietęs prie Jūsų kūrybos, žiūrėdamas ar vertindamas, būtinai pabrėžia socialinį jos aspektą. Netgi yra teigiančių, kad tai įgimtas, o ne išugdytas asmenybės bruožas. - Būti socialiam man reiškė nepalaikyti okupacinės valdžios. Beveik visuose sovietmečiu nutapytuose darbuose yra politinė potekstė. Gimiau 1949-aisiais. Dviejų mėnesių kūdikis, buvau susuktas į ryšulėlį šalia kitų tremčiai paruoštų daiktų - duonos kepalo, lašinių bryzo, šiltesnių drabužių ryšulio. Tėvai buvo įspėti, kad naktį mus išveš. Nuo tremties išgelbėjo atsitiktinumas - už tėvą laidavo vienas iš troikos narių. Jis neryžosi netekti gabaus ir skrupulingo apskaitininko, koks buvo mano tėvas. Užaugau laikraštiniame interjere.
Jūsų kūrybinis kelias prasidėjo sumauto gyvenimo vaizdais. Socialumo juose buvo apstu - studentiška bendrabučio buitis, tarpuvartėje suklupęs ar ant šaligatvio parvirtęs pilietis, buteliais nukrauti stalai. - Temų daug, jų nereikėjo ieškoti, bet pirmais savo darbais nebuvau labai patenkintas. Pats mačiau, kad juose per daug tiesmukiškumo, literatūros, stilistinio blaškymosi.
Debiutas ir pripažinimas
Bet juk buvo ir džiugių momentų. Visas jūsų Penketas debiutavo respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje. - „Studento šeimoje“ užkliuvo televizoriaus ekrane kalbanti galva, įtartinai panaši į Brežnevą, siūlė pakeisti peizažu, „Autoportrete prie Gedimino kalno“ vėliava pasirodė per juoda.
Netrukus R. Vilkausko kūryboje atsirado natiurmortas, pakeitęs socialinio gyvenimo scenas ir siužetus. Paveikslai sumažėjo, spalvos išbluko, kompoziciją sudarė paprasti kasdieniški daiktai, tapę iškalbingais daugiaprasmiais laiko ženklais. Kūryboje atsirado laikraščio motyvas, tapęs amžina R. R. Vilkauskas tapo laikraščio tapymo virtuozu, sukurdamas tokią iliuziją . Šie paveikslai ne kartą buvo atmesti parodų komisijų, į juos įtariai žiūrėjo politrukai, neapsispręsdami, ką daryti su tais laikraštiniais natiurmortais, pagardintais sprangiais bibliniais obuoliais: nuryti ar išspjauti. Būtent šie darbai R. Vilkausko kūryboje pralaužė ledus, atnešė pirmąjį didelį džiaugsmą.
1981 metais trys jo natiurmortai su laikraščiais buvo atrinkti į Vilniaus V tapybos trienalę. Anuomet tai buvo daugelio tapytojų svajonė, reiškianti ir pripažinimą, ir kokybės ženklą, pranašaujanti karjerą. Suteikianti pasitikėjimo savimi ir drąsos, plačiau praverianti parodų duris. Viso to reikėjo.
Maždaug tuo metu pėdsekys V.Liutkus parašė išsamų straipsnį apie R. „Jis jau yra“. Atidus Romano žvilgsnis toliau tyrinėjo tikrovę, matydamas ne jos fasadinę pusę, bet slaptąsias prasmes, kasdienybės „pamušalus“. Tų pamušalų pasirodė besanti galybė -vėrėsi čia pat, prieš akis - tereikėjo juos atskleisti, iššifruoti ir paversti menu. Taip į R. Vilkausko paveikslus atėjo žmonių gyvenimus ribojančios tvoros, aklinos sienos, už kurių greičiausiai nieko nevyksta, daugiabučių namų pašto dėžutės, garažo vartai - raudoni, mėlyni, žali, geltoni, autobusų talonai. Daugybė vienodų daiktų, tokių panašių į vienodai apsirengusius, vienodai matančius ir mąstančius žmones - tarybinę liaudį.
Romanui ir toliau ištikimai tarnavo laikraščio motyvas. Radosi vis naujos kompozicijos, jos grynėjo, tapo dar preciziškesnės, išvalytos nuo bet kokių pašalinių triukšmų, minimalistinės iki ribos. Vis mažėjo atstumas tarp kūrėjo akies ir tapomo daikto ir vis gilėjo potekstė, daugėjo prasmės. Daiktai atrodė tokie tikroviški, kad jų autorius buvo vadinamas ne tik fotorealistu, hiperrealistu, jam buvo klijuojama natūralisto etiketė. Net meno visuomenėje buvo svarstoma, kam reikalinga tokia tapyba, ar iš viso juos galima vadinti tapyba, jeigu jie atrodė beveik tikresni už tikrus? Šias diskusijas žemiškai paprastai nutraukė maestro Algirdas Petrulis: „Ar tapyta teptuku? Jei taip, tai tapyba“.
Aš negalvojau apie fotorealizmą, negalvojau apie hiperrealizmą man tik reikėjo rasti tapybos formą idėjoms išreikšti. Artėjo trečioji Penketuko paroda. Niekas jų nelaukė išskėstomis rankomis - nenorėjo duoti padorių patalpų, strigdė katalogo leidimą. Situacija buvo labiau negu kebli. Tuomet R. Vilkauskui kilo išganinga mintis - pasiūlė draugams parodą surengti Šiauliuose, tuomet dar visai naujoje Dailės galerijoje. Sumanymui pritarė Šiaulių dailininkų skyriaus vadovas R. Buivydas, parėmė miesto valdžia.
Paroda Šiauliuose - tikras benefisas
1983 metų gegužę Penketo desantas atvyko į Šiaulius. Paroda suskambėjo. Ko gero, ji buvo įsimintiniausia Penketo istorijoje, o Romanui Vilkauskui ji tapo tikru benefisu - eksponavo daug ir įsimintinų kūrinių, kurie vėliau tapo chrestomatiniais.
Toje parodoje ėjo geriausia mano kūryba. Nežinau, ar ką geresnio po to padariau. Po šios parodos man jau nieko nereikėjo įrodinėti. Alfonsas Andriuškevičius, autoritetas tarp menotyrių, tada pasakė: „Jis jau yra.
Laikas buvo neramus. Sistema braškėjo, ore tvyrojo nuojauta, kad anksčiau ar vėliau, o gal ir visai netrukus kažkas atsitiks. Pasikeis. Tačiau tos nuojautos fone vis dar vyko Gegužės ir Spalio paradai, mitingai, plazdėjo svetimos vėliavos. Tokiame rausvame ir dirgliame kontekste R. Vilkauskas toliau ėjo savo keliu, plėtodamas ankstesnius motyvus, atrasdamas naujus. Kūrybos banga nekrito. Kad ir nebereikėjo nieko įrodinėti, norėjosi dirbti, per paveikslus išreiškiant tai, kas buvo aktualu, ką buvo suvokęs ir kuo norėjo dalintis su kitais. Šį laikotarpį galima būtų įvardyti kaip „sulaužytų šešėlių“ ir „pergalės interjerų“ laikotarpį. Pirmąjį „Pergalės interjerą“ nutapė 1985-aisiais. Pasiūlė tais metais Pergalės 40-mečiu dedikuotai parodai. Paveikslas buvo atmestas - laikraščiais ištapetuota siena su krintančiu šešėliu ir pablukusia Stalino nuotrauka pasirodė įtartina, su dvigubu dugnu. „O aš galvojau, kad jau galima...“, - ironizuoja Romanas, prisimindamas šį epizodą. Pergalės interjerų nutapė daug, tema užkabino, skleidėsi vis nauji jos niuansai. Pirmąkart šios serijos paveikslas „1949 metų interjeras“ viešai buvo eksponuotas tik 1987 metais parodoje, skirtoje Spalio revoliucijos 60-osioms metinėms.
Mūsų pokalbyje nuskambėjo paradoksali frazė: „Atėjo nepriklausomybė, ir nebespėjom padaryti penktos parodos“. - Gal ir nuskambėjo. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Prasidėjo Sąjūdis, mitingai, pertvarkos, vieni kitų neigimas, suirutė pačioje Dailininkų sąjungoje. Kūrybinėje grupėje svarbiausia yra susiformavimas, savęs įtvirtinimas. Tokio fizinio poreikio nebejautome. Grupės nėra amžinos, jos išsiskirsto. Mes subrendom, net pasenom, bet vis tiek susitinkam, pabūnam kartu, pokštaujam, nupilam dievams - tebesame vienas kitam įdomūs ir artimi.
Mažiau, aišku, bet dirbam. Tik Sližys jau nebeturi galimybės dirbti. 2009 m. buvusioje "cvirkynėje" buvo dar viena Penketo kūrybos paroda. Ji buvo skirta Raimundui, nors oficialiai to nedeklaravome.
Gyvenimas po Šiaulių
Kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jeigu 1976 metais nebūtumėt atvažiavęs į Šiaulius? Kai kurie kurso draugai sakydavo, kad pražus, jei išvažiuos iš Vilniaus. Man tokios problemos nebuvo. Esu žemaitis, Šiauliai - ne taip toli nuo gimtinės Mažeikių rajone. Pedagoginis institutas ir Dailės fakultetas turėjo gerą vardą. (R. Vilkauskas Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau - universitete dirbo nuo 1976 iki 2012 m. Vilniuje likę draugai neleido užsisėdėti nutolti nuo sostinės. Jeigu turi tikslą kūryboje, niekas nesutrukdys.
Ar daug supratimo patyrėte savo kelyj...
žymės: #Gime
Panašus:
- Ne santuokoje gimęs vaikas: teisės ir socialinė parama
- Neįtikėtina Raimundo Razukevičiaus kelionė į sėkmę – sužinokite viską apie jo gyvenimą!
- Vido Antonovo Biografija ir Rimos Kristinos Antonovienės Įspūdingi Gyvenimo Pokyčiai, Kuriuos Privalote Žinoti!
- Vaikų Žaidimo Kambariai Alytuje: "Pramogų Loftas" – Ideali Vietą Nepamirštamam Gimtadieniui
- Vaiko auskarų saugumas darželyje: svarbiausi patarimai tėvams, kurių negalite praleisti!