Kun. Algirdas Toliatas, kone diplomatiškiausias ir „priimtiniausias“ kunigas Lietuvoje, sulaukė didelės pykčio ir neapykantos bangos. Užteko vos vieno įrašo feisbuke, kai kun. A. Toliatas išsakė savo nuomonę.
Prisipažinsiu, pamatęs tą kunigo Algirdo įrašą, iš pradžių nustebau ir aš. Kone pirmąkart jis viešojoje erdvėje atstovauja kuriai nors stipriai išreikštai vertybinei-politinei pozicijai. Juk esame įpratę šį dvasininką matyti kalbant ir rašant vien apie „gražius“, „dvasingus“ dalykus (dėl to kartais mėgstam jį švelniai patraukti per dantį). O štai čia - prašom.
Tiesa, sulaukęs įvairių neigiamų reakcijų ir mėgindamas sumažinti įtampą, kunigas vėliau ištrynė įrašo vietą apie peticijas. Ir visai be reikalo.
Nes - kad ir kaip daliai žmonių tai nepatiktų - kun. A. Toliatas čia nepadarė absoliučiai nieko blogo ar neleistino.
Turbūt pamenate, kaip prieš 2020 m. Seimo rinkimus kai kurie Lietuvos vyskupai ir kunigai atvirai agitavo už konkrečius politikus ar partijas. Tačiau į kunigo Algirdo „atvejį“ pažvelgęs darkart, be emocijų, matau, kad šįkart situacija - visiškai kita.
Ir kad priekaištai, esą kunigai ir Bažnyčia kišasi į politiką, naudojasi savo autoritetu ir pan., čia neturi rimto pagrindo.
Bažnyčios teisynas ir kunigų veikla
Prisiminkime, ką apie kunigų ir vienuolių „kišimąsi į politiką“ kalba Bažnyčios teisynas - Kanonų teisės kodeksas: „Dvasininkams neleidžiama aktyviai dalyvauti politinių partijų veikloje […], nebent, kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu, tai būtų reikalinga Bažnyčios teisių gynimui ar bendros gerovės įtvirtinimui“ (Kan. Ar kunigo Algirdo (ir kitų dvasininkų) Stambulo konvencijos ir Partnerystės įstatymo kritika yra „aktyvus dalyvavimas politinių partijų veikloje“? Akivaizdu, kad ne.
Peticijos yra nukreiptos ne už ar prieš partijas, politikus, bet prieš konkrečius teisės aktus, kurie, anot dalies piliečių, kelia grėsmę bendrajam gėriui. Beje, atkreipkime dėmesį, kad Bažnyčios kanonai leidžia dvasininkams aktyviai dalyvauti partijų veikloje, jeigu taip nusprendžia bažnytinė vyresnybė.
Kitas svarbus dalykas, kodėl neturėtume piktintis kunigų agitavimu už peticijų pasirašymą - nes šie dvasininkai… tik pritaria oficialiai Bažnyčios Lietuvoje pozicijai.
Prisiminkime, kad Lietuvos vyskupų konferencija 2018 m. Kodėl Konvencijos vyskupai nepalaiko - priežastys tokios pat, į ką peticijose atkreipiamas dėmesys ir šiandien: „Dirbtinai konstruojamos socialinės lytys užmaskuotai pateikiamos Stambulo konvencijoje, prisidengiant siekiu apsaugoti moteris.
Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu visuomenei primetamos ideologinės nuostatos, nederančios su prigimtine žmogaus teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį požiūrį į moterį ir vyrą.
Gan aiškią nuostatą vyskupai išdėstė ir dėl Partnerystės įstatymo projekto. Ganytojiškame laiške „Kalėdų belaukiant“ pateikiamas Marijos ir Juozapo santuokinės ištikimybės ir dėl to saugios aplinkos Jėzui augti meilėje pavyzdys.
Tai štai - Lietuvos vyskupai yra nusistatę prieš Stambulo konvenciją ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą. Patinka mums tai ar ne, pritariame išdėstytoms mintims ar ne - tokia realybė, kaip mėgsta sakyti Šarūnas Jasikevičius.
Tačiau lygiai taip pat turime suprasti, kad kiekvienas dvasininkas ar pasaulietis yra visiškai laisvas agituoti prieš minėtus įstatymus - nesvarbu, ar tai būtų kaimo klebonas ar DELFI „Įtakingiausiųjų“ dešimtuko narys.
Kunigas nėra dvasia, nusileidusi iš dangaus - jis yra ir savo valstybės pilietis, kartu su kitais piliečiais kuriantis ją. Renkantis ir stebintis savo valdžią.
Ne, Bažnyčia Lietuvoje nėra atskirta nuo valstybės. Nežinau, kodėl dalis visuomenės (net ir tarp pačių katalikų) tebetiki šita posovietine kliše. Taip, LR Konstitucijoje rašoma, kad Lietuvoje „nėra valstybinės religijos“ - bet tai toli gražu nereiškia, jog religija išmetama už borto.
Taip pat, esant reikalui, valstybė ir Bažnyčia gali bendradarbiauti, išklausyti viena kitos pozicijas. Be to, Lietuva su Šventuoju Sostu yra pasirašiusi keturias tarptautines sutartis.
Tad ir Bažnyčios atstovų laisvas žodis turi visas teises egzistuoti.
Nuomonės formavimas ir socialiniai tinklai
Viešojoje erdvėje galima matyti maždaug tokį teiginį: Algirdas Toliatas yra ne šiaip kunigas, jis - influenceris, turintis daugiau nei 34 tūkstančius sekėjų feisbuke, formuojantis visuomenės nuomonę.
Toji L. Šulcienės paminėta „kova“ ar „mažumai atstovaujanti jėga“ daliai žmonių (ypač homoseksualios orientacijos) tikrai galėjo atrodyti pernelyg skaudžiai, nors nieko įžeidžiančio ar tuo labiau nusikalstamo ten nėra.
Tačiau reikia mokėti ne tik piktintis nepatinkančiais įrašais, bet ir pagarbiai į juos atsakyti, argumentuotai parodyti, kur autorius suklydo.
Bet jų vieša reakcija ir elementarios kultūros stoka tiesiog atima žadą: „Vemsiu“, „menkystų pasaulėlis“, „pedofilų artilerija“ ir t. t. O kur dar tyčiojimasis iš kunigo pavardės ar apeliavimas į „neišpildytas seksualines fantazijas“.
Ir visa tai parašė žmonės, kurie šiaip pasisako už meilę, toleranciją, atvirumą. Atrodo natūralu: pasakai kažką, kas kitam nepatinka - gauni atgal ir su dar didesniu trenksmu. Žodžio laisvė. Bet ar tokiomis priemonėmis mes ją išties puoselėjame?
Stebint visą šitą šaršalą, susidaro liūdnokas vaizdas.
- Darydami spaudimą (kuris iš dalies paveikė kun. A. Toliatą), kad „tu negali taip kalbėti“, „nesikišk į politiką“, „neagituok“, negerbiame ką tik minėtos žodžio laisvės - dovanos, kuri duota visiems, ne vien man, „teisiajam“. Ne, nekalbu apie rasizmą, tą pačią homo- ar kitokią neapykantą. Tik kunigo Algirdo pasisakymuose to nė su žiburiu nerasi. Jei negerbiu žodžio laisvės, žiūrėk, galiu nė nepajusti, kaip užsiimsiu cenzūra ar net persekiojimu.
- Jei panašūs dalykai tęsis ir toliau, viešojoje erdvėje gali kiti vis daugiau baimės, nepasitikėjimo ir savicenzūros.
- Šitaip „bendraudami“ (ir matydami tokius „bendravimo“ pavyzdžius) mes niekaip neišmoksime gerbti kito nuomonės, atsakyti į ją pagarbiai ir argumentuotai. Virtualiai aprėkdami ir lipdydami epitetus, mes tik sukursime savo oponento karikatūrą. Kitas žmogus ne visada visais klausimais sutiks su tavo nuomone, pozicija ar pasaulėžiūra. Taip tiesiog nebūna.
- Bandos jausmas. Dėl ko man vis labiau nepatinka socialiniai tinklai? Nes jie primena paauglių elgesį mokykloje - yra vienas ar du kieti vierchai, į kuriuos kiti privalo lygiuotis, paklusti tam, kad pritaptų. „Vadai“ tyčiojasi iš silpnesniojo? Ir mes kartu, hahaha. Draugauji su tuo lūzeriu ar jį užstoji?
Liūdnoka ir dėl kai kurių tikinčiųjų, kurie, pamatę kunigo Algirdo įrašą, pareiškė, kad atitolsta nuo Bažnyčios. Nesinori tų žmonių kritikuoti, labiau kyla minčių apie tai, ką jau kurį laiką kalba Bažnyčios žmonės - kad sielovados ir evangelizacijos situacija Lietuvoje yra skurdi.
Kita problema - dalis visuomenės yra įpratusi, kad kunigai atlieka vien tik „paslaugų teikėjų“ funkciją: pakrikštija, palaidoja, palaimina santuoką, pasako vieną kitą gražų, neįpareigojantį žodį, ir viso gero.
Iš bičiulių katalikų vis daugiau girdžiu apie „kovą“ ir „lemiamą mūšį“. Ką gi, tebūnie - tik Dieve padėk, kad ta kova vyktų garbingai.
Taip, krikščionis visada turi būti budrus - bet jis yra vilties, o ne panikos žmogus.
Kun. Algirdo Toliato veikla atkuriant Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią
Lietuvos istorija garsi ne tik didikų giminių žygdarbiais, bet ir jų labdaringa veikla. Tokie jų pastangomis ir lėšomis atsiradę architektūros šedevrai, kaip Šv. Pacų, Sapiegų, Radvilų, Chodkevičių, Valavičių ir daugelio kitų kilmingųjų giminių atstovai, būdami gyvi, o neretai - ir savo testamentuose milžiniškas sumas skirdavo religinės architektūros objektų statybai ir išlaikymui, taip tapdami šių objektų fundatoriais.
Neabejoju, kad toks iššūkis kilo ir vienam garsiausių šalies dvasininkų, kunigui Algirdui Toliatui, jau kelerius metus dedančiam titaniškas pastangas, kad Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia - užmirštas ir apleistas architektūros perlas - pakiltų iš pelenų.
„Ramintojos“ bažnyčia, kurioje dirba A. Toliatas - vienintelis Lietuvoje vienbokštis vėlyvojo baroko kulto pastatas - sovietmečiu buvo paverstas daržovių sandėliu. Tuomet jo interjerą „papildė“ dvi gelžbetoninės perdangos, krovininis liftas ir kiti panašūs atributai.
Viduramžių fundatoriai neatkurs šio, šešėlyje nuo visuomenės ir turistų akių ilgą laiką buvusio Savičiaus gatvės lobio, kurį į dienos šviesą iškėlė tik kunigo Algirdo Toliato milžiniškos pastangos ir energija.
Todėl mane gerokai nustebino kaltinimai kunigui A. Toliatui, kad jis domisi ES fondų galimybėmis ir jų lėšų įsisavinimu. Dar akivaizdžiau, kad ES fondų atstovai patys neateina ir nepasibeldžia į griūvančio dvaro, aplūžusios bibliotekos, bažnyčios kiauru stogu valdytojų duris.
Vis dėlto džiugu, kad mūsų šalyje netrūksta veiklių ir iniciatyvių žmonių, nepaisant jų einamų pareigų, rango ar socialinės padėties. Per narystės ES laikotarpį Lietuvos miestai ir miesteliai pasikeitė neatpažįstamai - pasinaudodama fondų lėšomis, Lietuva vis labiau nusimeta pilką sovietmečio architektūros rūbą ir panašėja į modernias valstybes.
Švč. Rastas dokumentas yra svarbus visos Lietuvos tikinčiųjų bendruomenei. Išskirtinis atvejis, kada skirtingos valstybės įstaigos - Vidaus reikalų ministerija, Policijos Kapelionas kun. Algirdas Toliatas ir Pirmoji lietuviška Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija - dirbdamos drauge su tikinčiųjų bendruomene, stengsis bažnyčią pritaikyti religinėms, sielovados reikmėms, čia bus vykdomas ir pažintinis ugdymas.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos bendruomenė, maloniai prašo atsiliepti visus, kurie gali paliudyti apie tarpukario Švenčiausios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios veiklą, jos interjero detales 1918-1944 metais, ir nuo 1969 m., kada čia veikė daržovių ir mėsos sandėlys.
Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios istorija
- 1610m. - Savičiaus ir Bokšto gatvių kampe, Vilniuje, sudegė ir buvo nugriauta Kuzmos ir Šv.
- 1655 m.
- 1664 m.
- 1670 m.
- 1679 m.
- 1742 m.
- 1746-1768 m.
- 1768 m.
- 1854 m.
- 1859 m. - bažnyčia paversta į Šv. Andriejaus cerkvę (Architektas T. Tyšeckio projektas) - panaikintas vienuolių choras, pastatytas ikonostasas, nugriauta sakykla, pašalinti puošnūs rokokiniai altoriai su skulptūromis. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas ir kiti prievolės reikmenys buvo perkelti į Šv. Jono bažnyčią (dabartinė paveikslo buvimo vieta nežinoma).
- 1919 m.
- 1944 m.
- 1962 m. - bažnyčia buvo paversta daržovių ir mėsos sandėliu.
- 1991 m.
- 2017 m. - Vidaus reikalų ministerija kartu su Policijos Kapelionu kun.
A. Toliatas baigė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje, o 2007-aisiais buvo įšventintas kunigu. Nuo 2013 m.
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Sužinokite, Kiek Kartų Naujagimis Šlapinasi Per Dieną – Svarbiausia Informacija Tėvams!
- Neįtikėtina Patirtis: Pirmieji Vaisiaus Judesiai Antrą Nėštumo Kartą – Ką Turi Žinoti Kiekviena Būsima Mama!