Šiame straipsnyje kviečiame išsamiau susipažinti su vienu žymiausių XX a. vidurio lietuvių rašytoju Mariumi Katiliškiu ir jo epiniu realistiniu romanu „Miškais ateina ruduo“.
Mariaus Katiliškio biografija
Marius Katiliškis (tikroji pavardė Albinas Marius Vaitkus) gimė 1914 m. rugsėjo 15 d. Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Vaikystę praleido Katiliškių kaime, netoli Žagarės, kuris vėliau ir įkvėpė jo literatūrinį pseudonimą. Lankė Žagarės pradžios mokyklą, progimnaziją, dirbo tėvų ūkyje.
1936 m. Katiliškis buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, vėliau dirbo Pasvalio bibliotekos vedėju. Šis darbas, tikėtina, suteikė jam platų literatūrinį išprusimą. Artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, 1944 m. jis pasitraukė į Vakarus, iš pradžių į Vokietiją, kur studijavo meną Freiburge.
1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, apsigyveno Čikagoje, vėliau - Lemonte. Marius Katiliškis mirė 1980 m. gruodžio 17 d.
Kūrybos bruožai
Marius Katiliškis yra laikomas intensyvaus, vaizdingo žodžio kūrėju. Jo kūryboje dominuoja realizmas, dažnai persipynęs su autobiografiniais elementais - daugelis personažų ir aplinkų atspindi paties rašytojo gyvenimo patirtį. Katiliškis pasižymėjo gebėjimu autentiškai ir sodria kalba vaizduoti lietuviško kaimo gyvenimą, jo žmones, jų tarpusavio santykius, moralinius pasirinkimus.
Kūriniui, parašytam 1957 m. (pirmasis leidimas Čikagoje, Lietuvoje išleistas 1969 m.), būdingos netikėtos metaforos, originalūs palyginimai ir laisvas, sodrus kalbėjimas. Be to, romanas „Miškais ateina ruduo“ sukurtas rašytojui jau gyvenant išeivijoje. Istorijos audrų nublokštas toli nuo tėvynės, M. Katiliškis visą gyvenimą ją nešiojosi širdyje.
"Miškais ateina ruduo"
Romanas „Miškais ateina ruduo“ autentiškai atskleidžia tarpukario (apie 1920-1940 m.) Aukštaitijos užkampio, Virsnių kaimo ir Basiuliškių ūkio, gyvenimą bei jame vykstančius žmonių moralinius nuopolius. Kūrinį galima laikyti psichologiniu romanu dėl gilinimosi į veikėjų jausmus, išgyvenimus, nuotaikų kaitą. Kartu tai ir realistinis romanas, pasižymintis nuosekliu, chronologiniu veiksmu (pavasaris - vasara - ruduo) ir detaliais aplinkos aprašymais.
Romano centre - meilės, kaimo gyvenimo, miško ir gamtos temos, per kurias atsiskleidžia džiaugsmas, liūdesys, išdavystė. Svarbu pažymėti, kad M. Romano ašis - lietuvis ir miškas. Kaip yra sakęs filosofas Antanas Maceina: „Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą…“ Romano siužete miško ir žmogaus likimas glaudžiai susipynę, todėl gausu gamtos aprašymų.
Socialinis-ekonominis kontekstas romane
- Žemės reforma: Nors tiesiogiai romane plačiai neaptariama, jos pasekmės jaučiamos. Atsiranda naujakuriai, smulkūs ūkininkai, tokie kaip Krivickas Vargdienis, kurie bando įsitvirtinti gautoje žemėje, tačiau dažnai susiduria su sunkumais ir patenka į priklausomybę nuo stambesnių ūkininkų ar verslininkų.
- Naujakuriai ir senieji gyventojai: Romane juntama įtampa tarp senųjų kaimo gyventojų, tokių kaip eigulio Baikščio šeima, ir naujakurių bei atvykėlių.
- Miškų kirtimas kaip verslas: Miško kirtimas romane vaizduojamas ne tik kaip sunkus fizinis darbas, bet ir kaip augantis verslas, kurį valdo tokie veikėjai kaip Melamedas. Tai atspindi tarpukario Lietuvos ekonomikos bruožus, kai miško ištekliai tapo svarbiu pajamų šaltiniu.
- Modernėjimo ženklai: Romane pasirodo modernėjančio pasaulio ženklai: naujai tiesiamas vieškelis, kartą per dieną kursuojantis autobusas, pieninė, griovių kasimo darbai (Vilkijos upės sausinimas), radijo prietaisai, telefono linijos tiesimas. Šie elementai rodo kaimo atotrūkio nuo miesto mažėjimą, naujų technologijų ir gyvenimo būdo skverbimąsi.
- Socialinė diferenciacija: Ryškėja socialiniai skirtumai tarp turtingų ūkininkų (Doveika), verslininkų (Melamedas), samdomų darbininkų (Tilius, Petras Raudonasis), smulkių ūkininkų (Krivickas) ir tarnautojų (Monika kaip pienininkė).
Veikėjai
Romano centre - aistringai laimės trokštantys veikėjai, kurių likimai, atrodo, pavaldūs fatališkai jėgai, vedančiai į neišvengiamą nelaimę.
Tilius (Telesforas Gelažius)
Drąsus (apgina Agnę nuo įgaliotinio Špico, Moniką nuo Doveikos šūvio), darbštus, gamtos žmogus, kurio veiksmus ir nuotaikas dažnai lemia aplinka ir vidinės aistros. Kartu jis ir egoistiškas (apgaudinėja Agnę). Ankstyva tėvo mirtis privertė Tilių greitai suaugti ir perimti atsakomybę. Daug skaitęs, jis susikuria knyginį pasaulį ir svajoja apie geresnį, „valdišką“ gyvenimą, nori pabėgti iš kaimo.
Tilius nėra tipiškas tradicinės kaimo bendruomenės narys; jis - modernėjantis, tačiau kartu ir pasimetęs, nepajėgiantis suvokti sudėtingų suaugusiųjų santykių žmogus. Gužienės krautuvėje įsimyli Agnę, šeimininkės jaunesniąją dukterį. Dvejojančio, nepatenkinto, nerimastingo Tiliaus paveikslas yra kintančio laiko ženklas.
Rūpestingas ir atsakingas praeityje: „Penkioliktus metus eidamas, turėjau ne tik sau duoną užsidirbti, bet ir motinai padėti, nes tėvas paliko gaują alkanų vaikų. Visi kaip lazda nubraukti. Aš vyriausias. Reikia sėti. Motina prašo kaimynų. Nepriprašysi kasdien. Ne, sakau, leisk man, pasėsiu. Sėtuvė traukia prie žemės. Buvau jau prastypęs, bet plonas, kaip gysla. Ir tiek ten tos tvermės. Nugara įskaudo, pakirto pakinklius. Vietomis subloškiu į krūvą, vietomis - tušti lopai, kai sudygo. Ak tu, sakau, nors eik keliais per dirvą. Bliaunu su ašarom, bet sėju, ir tiek. Paskui jau ką gi. Sustembau. Šešerius metus atmušiau. Sąžiningiausiai. Kol pašaukė kariuomenėn. Suaugo jaunimas, man reikia dairytis vietos kitur. Priauginau artojų, mergų.
Agnė Gužaitė
Atitrūkusi nuo gamtos, nuobodžiaujanti, valdoma jaunatviškumo. Ištikima ir mylinti, tikisi ištrūkti iš kaimo ir gyventi mieste prasmingiau. Grakšti, trykštanti energija ir jaunyste. Agnė, suvokusi, kad praranda Tilių, svajoja apie susitaikymą su juo, prisimena kartu patirtus neišdildomus įspūdžius.
Agnė - tikra miškų dukra, „dar tik prasikalęs daigas, sprogstantis pumpuras“. Užaugusi tarp miškų, ji, kaip jauna stirna, yra atvira pasauliui, jos mintys skaidrios, be piktų kėslų, žodžiai nuoširdūs. Tiliaus meilę ji priima pasitikėdama, atsiverdama, su sunkiai slepiamu džiaugsmu. Tiliui pasitraukus, padūkusi, drąsi, besijuokianti Agnė tampa rami, susimąsčiusi, užsidaro savyje. Ji pasirenka nebe svaiginančios meilės, o blaivaus apskaičiavimo kelią.
Monika Doveikienė
Išsilavinusi, tačiau nevertinanti tradicinių šeimos vertybių (būdama ištekėjusi, santykiauja su kitu). Egocentriška, jai svarbi asmeninė laimė. Baigusi mokslus, tikėjosi gero darbo ir prabangaus gyvenimo, tačiau išsiunčiama dirbti į pieninę atokiame kaime. Taip pat yra atitrūkusi nuo gamtos, siekia išvykti į miestą.
Ištekėjusi už Petro Doveikos, nors ir tampa socialiai aprūpinta, jaučiasi praradusi dalį savęs, tarsi paaukojusi jaunystės svajones. Troško meilės, buvo impulsyvi, aistringa, moteriška. Bandė prisitaikyti prie gyvenimo kaime, tačiau prasiveržia jos prigimtis (pasitaiko Tilius, kurį labai greitai suvilioja), nori susigrąžinti savo jaunystę. Monika yra subrendusi ir gali daugiau pasiūlyti Tiliui negu Agnė.
Monikos meilė nieko nepaisanti, akla, agresyvi. Monika Doveikienė, kitaip nei Agnė Gužaitė, pažadina Tiliuje slypėjusią milžinišką jėgą - seksualinę energiją.
Petras Doveika
Nemyli savo pirmosios žmonos, laukia jos mirties, tačiau sensta ir, sutikęs Moniką, nori su ja atsigriebti už prarastą jaunystę. Siekė būti turtingiausiu ir turėti daugiausia galios. Buvo šalto ir racionalaus proto, nepriėmė emocijų. Monika jam buvo kaip daiktas, trofėjus. Suklysta vertindamas save: nors ir turtingiausias bei galingiausias apylinkėje, tikėjo, kad Monika bus su juo laiminga, tačiau jis jai per senas.
Jis nesibodi kaimo, miško, bet žemę vertina kaip daiktą, o ne kaip tradicinę vertybę. Doveika yra Basiuliškės sodybos šeimininkas, juo kaime nepasitikima, nes, pats nieko neturėdamas, tapo turtingiausiu žmogumi apylinkėje, konfliktuodamas su kaimynais. Nenuolaidumas, gobšumas, gudrumas jam padėjo kaupti turtus. Jis save laikė kovos žmogumi, kurio principas - „Eiti per gyvenimą ir laimėti“.
Mėgo būti svarbiausias, jam patiko, kai kiti pavydėjo turtingų namų ir jaunos žmonos. Žmones, taip pat ir Moniką, vertino kaip daiktus. Doveika, atėjęs į Basiuliškes iš kito pasaulio, įkūnija aktyvųjį naujų laikų pradą, bet stokoja kultūringo žmogaus intelekto ir moralės.
Veronika Gužienė
Virsnių kaimo krautuvininkė, Petro Doveikos pusseserė. Jos krautuvė - svarbi kaimo susibūrimų vieta, kurioje mezgasi pažintys, sprendžiami reikalai ir liejasi alkoholis. Kūrinyje apie ją pasakotojas ironiškai atsiliepia: „Tokia pat višta, nemokyta.“ Tačiau ji yra veikli moteris, mokanti suktis ir išlaikyti savo verslą. Ji - tipiškas smulkiosios kaimo verslininkės pavyzdys, prisitaikanti prie besikeičiančių sąlygų.
Įgaliotinis Špicas
Pono Melamedo, miško supirkėjo, įgaliotinis. Jis atsakingas už miško kirtimo darbų organizavimą ir atsiskaitymą su darbininkais. Romane jis pasirodo kaip nemalonus, savanaudis tipas, linkęs išnaudoti darbininkus ir įsiveliantis į konfliktus. Jo užpuolimas prieš Agnę tampa vienu iš pirmųjų Tiliaus drąsos ir impulsyvumo išbandymų.
Laurynas (Šlubis)
Petro Doveikos piemuo, vėliau - Tiliaus kaimynas šeimyninėje. Nors ir šlubas, jis yra įžvalgus, gudrus ir turintis savo nuomonę apie Basiuliškių ūkio gyventojus. Jis tampa savotišku Tiliaus patikėtiniu, tačiau jo pastabos ir perspėjimai dažnai yra dviprasmiški, kupini ironijos ir netiesioginės kritikos. Laurynas puikiai pažįsta Doveiką ir Moniką, nujaučia jų paslaptis ir netgi bando perspėti Tilių apie gresiantį pavojų.
Krivickas Vargdienis
Smulkus ūkininkas, kurio žemę ir daržinę kažkada perėmė Petras Doveika. Jis jaučiasi nuskriaustas, nuolat priekaištauja Doveikai ir siekia atgauti savo turtą. Jo konfliktai su Doveika atspindi socialinę nelygybę ir žemės klausimo aštrumą tarpukario kaime. Galiausiai Krivickas tampa tragiška auka - Doveika jį nušauna, įtardamas padegimu.
Eigulys Baikštys (jaunesnysis)
Senojo eigulio sūnus, perėmęs tėvo pareigas. Jis - tradicinio kaimo žmogus, gerbiantis senąsias tvarkas, bet kartu bandantis prisitaikyti prie naujovių. Baikštys yra bendruomeniškas, dalyvauja kaimo gyvenime, laidotuvėse, tampa svarbiu liudininku Krivicko nužudymo byloje.
Petras Raudonasis (Kirtėjas)
Tiliaus porininkas miško kirtimo darbuose romano pradžioje. Stiprus, patyręs, pragmatiškas darbininkas. Jis tampa savotišku Tiliaus mokytoju ir patarėju, ypač derybose su Melamedu. Jo paveikslas įkūnija sunkiai dirbančio, bet savo vertę žinančio kaimo žmogaus tipą.
Každaila ir Tugaudis
Kiti miškakirčiai, vėliau griovių kasėjai, dažni Veronikos Gužienės krautuvės lankytojai. Jų paveikslai padeda sukurti platesnį kaimo vyrų bendruomenės vaizdą, atskleisti jų laisvalaikį, polinkį į alkoholį, muštynes, bet kartu ir tam tikrą solidarumo jausmą. Tugaudis, buvęs policininkas, jaučia nuoskaudą Doveikai ir svajoja apie grįžimą į tarnybą.
Veiksmo laikas ir erdvė
Veiksmo laikas: trunka apie pusmetį - nuo ankstyvo pavasario iki rudens pradžios. Ruduo romane tampa metafora, iškalbingai atskleidžiančia veikėjų būsenas ir artėjančią atomazgą. Veiksmo erdvė: Aukštaitijos užkampis - Virsnių kaimas (kur gyvena Gužų šeima) ir Basiuliškės (kur yra Doveikos ūkis). Romane pabrėžiamas erdvės ankštumas, uždarumas. Lietuvis ir miškas: miškas kaip gyvybės, prieglobsčio, bet kartu ir naikinamos gamtos simbolis.
Siužeto linijos
Monotonijos ženklai romane sukuria tokią aplinką, kurioje žmonių santykiai darosi įtempti, o blaivus protas užleidžia vietą gaivališkoms aistroms ir primityviai jėgai. Sužinojęs apie žmonos neištikimybę, Doveika ieško Tiliaus ir Monikos. Juos suradęs, miške padega daržinę, kurioje jie slepiasi. Monika žūsta liepsnose, o Tilių Doveika nušauna. Tiliaus gyvenimas priklauso nuo aplinkybių, stipresnių žmonių įtakos, o labiausiai - nuo jo paties prigimties, nesugebėjimo atsispirti aistroms ir padaryti ryžtingų sprendimų.
Romano „Miškais ateina ruduo“ veiksmas rutuliojasi nuosekliai, atspindėdamas ne tik gamtos ciklų kaitą, bet ir veikėjų vidinius bei išorinius pokyčius. Romanas prasideda ankstyvo pavasario vaizdu miške, kur kirtėjai dirba sunkų darbą - verčia medžius. Oras keičiasi, artėja atlydys: „Orai pasikeitė greičiau, negu spėjo pilnatis pereiti į delčią“.
Pagrindinis veikėjas Tilius (Telesforas Gelažius) jaučiasi nepatenkintas savo darbu ir gyvenimu, jį vargina fizinis nuovargis ir monotonija. Tilius svajoja apie geresnį, „valdišką“ gyvenimą, laukia laiško su pasiūlymu dirbti žvalgu, budėtoju geležinkelyje ar net policininku: „Pareinu, o ant stalo laiškas. Nepaprastas laiškutis, ypatingas laiškelis. Vokas rudas, be pašto ženklo, antspaudais nudaužytas. Reiškia: prašau, ponas, atvykti.“ Šios svajonės atskleidžia jo norą ištrūkti iš kaimiškos aplinkos, jo modernėjantį mąstymą, tačiau kartu ir naivumą bei neapibrėžtumą. Skyrius įveda gamtos ir žmogaus santykio temą - miškas yra darbo vieta, bet kartu ir erdvė, kurioje skleidžiasi Tiliaus vidinis nerimas.
Artėja savaitgalis ir atlyginimo diena. Miškakirčiai laukia poilsio ir uždarbio, kurį išmokės Melamedo įgaliotinis Špicas Veronikos Gužienės krautuvėje. Į kirtavietę atvyksta eigulys, girininkas ir Špicas. Šis praneša, kad ponas Melamedas nori, jog miškas būtų iškirstas kuo greičiau dėl artėjančio polaidžio, ir siūlo dirbti naktį. Dauguma kirtėjų, ypač Tilius, piktinasi tokiu pasiūlymu. Tačiau gudrusis Petras Raudonasis pradeda derybas dėl didesnio užmokesčio už naktinį darbą. Jis argumentuoja, kad skubėti reikia ne darbininkams, o Melamedui, kurio mediena gali likti miške: „Aš žinau, kad miškas nepabėgs. Bet kelias pabėgs. Šis epizodas parodo kirtėjų socialinę padėtį - jie priklausomi nuo darbdavių, bet kartu geba, ypač Petro Raudonojo dėka, kovoti už savo interesus. Atsiskleidžia kolektyvo dinamika, kurioje lyderiu tampa Petras.
Į kirtavietę atvyksta pats ponas Melamedas. Po įtemptų derybų su Petru Raudonuoju, kuris reikalauja dvigubai didesnio užmokesčio už naktinį darbą („Po du ir pusę.“), Melamedas sutinka, su sąlyga, kad iki rytojaus vakaro bus nukirstas visas miškas. Veiksmas persikelia į Veronikos Gužienės krautuvę Virsnių kaime, kur renkasi miškakirčiai atsiimti uždarbio ir „aplaistyti“ sėkmingų derybų. Krautuvė tampa socialiniu centru, kur liejasi alkoholis, vyksta triukšmingi pokalbiai, dainos. Tilius, nors ir žadėjęs nebegerti, pasiduoda bendrai nuotaikai. Krautuvės aplinka atskleidžia kaimo vyrų laisvalaikį, jų polinkį į svaigalus ir triukšmingas linksmybes. Tiliaus vidinis konfliktas tarp noro keisti gyvenimą...
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Daugkartinės Medžiaginės Sauskelnės: Privalumai, Trūkumai ir Nepakeičiami Priežiūros Patarimai
- Neįtikėtina: Kaip Anykščių vaikų globos pirkimas keičia viešuosius pirkimus!