Ši (ketvirtoji) „Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knyga sudaryta iš keturių partizaninių apygardų ryšininkų, rėmėjų ir partizanų prisiminimų. Tai dėl to, kad norėta aprėpti daugiau vietovių ir sudominti platesnį skaitytojų ratą. Juk visas pokario laisvės kovų etapas paliko ryškius pėdsakus mūsų tautos istorijoje.
Nors pokario partizanai buvo bejėgiai prieš tūkstantines atėjūnų armijas, bet savo gyvybių auka tautą jie išgelbėjo nuo visiško sunaikinimo. Vietiniai gyventojai partizanus labai rėmė, juos maitino ir rengė. Čia okupantai irgi gana išradingai pritaikė visus jau seniai išbandytus metodus, kaip šituos rėmėjus neutralizuoti: tūkstančiai lietuvių šeimų prievarta buvo grūdami į belangius gyvulinius vagonus ir tremiami į Sibirą, daugeliui jų buvo „priklijuotos" buožių etiketės, tai reiškė, kad jie turėjo daug žemės ir išnaudojo neturtinguosius.
Taip ir liko partizanai vienui vieni -nei savi, nei užsienis jiems jau jokios pagalbos suteikti nebegalėjo, po vieną buvo išdavikų, provokatorių surankioti, iššaudyti. Išlikime verti partizanų priesaikos žodžių - tęsti brolių krauju rašytą testamentą...
„Prisikėlimo" apygarda
„Prisikėlimo" apygarda įkurta 1948 04 01 padalijus jungtinę „Kęstučio" apygardą į dvi apygardas. Į „Prisikėlimo" apygardą įėjo centrinėje Lietuvos dalyje (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse) veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė 3 rinktinės: „Kunigaikščio Žvelgaičio" (anksčiau „Voverės"), „Maironio" (anksčiau „Povilo Lukšio") ir „Lietuvos žalioji" (į ją įtraukta „Atžalyno" rinktinė).
Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis", jos teritorijoje (Radviliškio raj. Minaičių k.) 1949 02 10-20 įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė, paskelbta politinė 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija. „Prisikėlimo" apygardoje bazavosi LLKS Visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis.
Trūkstant štabų pareigūnų, 1952 05 20 Vakarų srities įsakymu „Prisikėlimo" apygarda buvo panaikinta, likę gyvi kovotojai įtraukti į „Kęstučio" apygardą. Kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė „Kunigaikščio Žvelgaičio" rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas". Paskutinis apygardos partizanas Pranciškus Prūsaitis buvo suimtas ir sušaudytas 1963 m.
Gyvenimo pradžia
Gimiau 1922 m. sausio 2 d. Radvilų kaime prie Radviliškio miesto. Tėvai buvo visiškai beturčiai. Tėvas Teodoras Vyšniauskas vertėsi atsitiktiniais darbais, motina Zuzana Baltramaitytė-Vyšniauskienė - namų šeimininkė. Turėjau dvi seseris ir brolį.
Šiaip taip 1940 m. man pavyko užbaigti Linkuvos gimnaziją. Studijuoti aukštojoje mokykloje neturėjau lėšų, todėl, užbaigęs Mokytojų kursus Ukmergėje, pradėjau mokytojauti Bokštų pradžios mokykloje, Tauragės apskrityje. 1946 06 09 patekau į MGB rankas.
Paleistas iš lagerio 1955 02 09 bandžiau tęsti mokslus, bet visi keliai į aukštąsias mokyklas buvo uždaryti. Pavyko įstoti tik į Vakarinį Karagandos Kalnų technikumo PCS skyrių. 1961 m. gavau diplomą su raudonais viršeliais ir tuoj pat išvykau į Lietuvą.
Antroji sovietų okupacija užklupo Radviliškyje. 1944 10 01 mane paskyrė pradinės mokyklos Nr. 2 vedėju. Čia tęsiau rezistencinę veiklą prieš naujus okupantus su kolegomis ir su gimnazijos moksleiviais. Dirbdamas Lyduvėnų mokykloje, su kolega Antanu Šiukšta įsitraukiau į pogrindinį darbą. 1945 m. pradžioje prieš mano norą buvau paskirtas kandidatu į TSRS AT Tautybių tarybą.
Visų nuostabai - 1945 04 02 į mano butą Dariaus-Girėno gatvėje atėjo NKGB agentai manęs areštuoti. Pasitaikius progai, nuo arešto pabėgau ir įstojau savanoriu į partizanų „Žaliąją rinktinę". Netrukus prie manęs prisijungė brolis Vincas-Ginutis, dirbęs mokytoju Pakalniškių mokykloje.
Niršdami iš pykčio partijos aktyvistai, vadovaujami paties pirmojo sekretoriaus Malaknos, su rusų kareiviais 1945 07 24 apsupo tėvų namus Radviliškyje ir išvežė namuose buvusias mamą ir seserį Janiną, Šiaulių prekybos mokyklos mokinę. Kadangi kovoti partizanų gretose jis buvo per senas, kapitonas Radvila nusiuntė jį į Mašnauskų ūkį Dervelių kaime, Rozalimo valsčiuje.
Brolis Vincas Vyšniauskas-Ginutis partizanų gretose išbuvo tik iki rudens. Žuvus kapitonui Radvilai, naujasis „Žaliosios rinktinės" vadas leitenantas Petraitis įsakė jam legalizuotis. Kadangi NKGB brolio neieškojo, jis be jokios registracijos pradėjo dirbti Kupreliškio pradžios mokykloje.
Į šitą partizanų rinktinę įstojau savanoriu 1945 m. balandžio pradžioje ir ištarnavau joje 14 mėnesių. Per kolegą Simaitį (dabar gyvena Vilniuje) susisiekiau su kapitonu Izidoriumi Pucevičiumi-Radvila. Kai kuriuos iš jų prisimenu. Visi jie garbingai žuvo.
1945 m. balandžio pabaigoje drąsi ryšininkė Apolonija Šernaitė, prof. Šerno sesuo (dabar gyvena Rozalime), atvežė iš Radviliškio mano tėvų namuose paslėptą nuosavą rašomąją mašinėlę „Standart-Korona". Tą pačią dieną kapitonas Radvila paskyrė mane „Žaliosios rinktinės" spaudos redaktoriumi ir leidėju. Tą darbą dirbau iki patekimo nelaisvėn, iki 1946 09 06. Turėtą slapyvardį Gražvydas pakeičiau į Aušrą. Tačiau po savaitės, atėjus į rinktinę vyresniam už mane partizanui Aušrai, tapau Aušrele.
Be spaudos redaktoriaus ir leidėjo pareigų, kapitonas Radvila buvo mane įpareigojęs rašyti „Žaliosios rinktinės" metraštį, ką aš ir dariau iki 1945 m. liepos vidurio. Prisimenu, kad apie „Žaliosios rinktinės" įkūrimą buvau užrašęs maždaug taip: 1945 m. kovo 21 d. vokiečių lėktuvas nuleido Panevėžio apskrityje Frankenhageno desantininkų mokykloje paruoštų jaunuolių grupę. Jie buvo apginkluoti rusiškais ginklais ir aprūpinti GRU padalinio pažymėjimais, įpareigojančiais visus pareigūnus teikti pažymėjimo savininkui visokeriopą pagalbą. Jie susirado Šeduvos valsčiuje besislapstantį kapitoną I. Pucevičių ir paprašė būti jų vadu. Prie šito būrelio prisijungus dar keletui vyrų, gimė „Žalioji rinktinė".
Reikia pažymėti, jog tuo metu visą šalį buvo apėmęs patriotizmo bumas. Į kovą veržėsi ir tie, kuriems negrėsė sovietų represijos. Daugelis motinų prašė kapitono priimti į partizanų gretas jų sūnus. Kapitonas diplomatiškai paaiškindavo, kad kova dėl Nepriklausomybės gali užsitęsti ir kad dar nesusidarė reikalinga tarptautinė padėtis. Į partizanų gretas turi teisę stoti tik tie, kuriems gresia represijos.
Struktūriškai „Žaliosios rinktinės" branduolys susidėjo iš trijų būrių, po 40 žmonių kiekviename. Tai - žvalgybos, sargybos ir štabo apsaugos skyriai, su ūkio padaliniu prie pastarojo. Aš tarnavau štabo apsaugos skyriuje, kuriam vadovavo vyr. puskarininkis Virpša.
Vieningos darbo sąjungos (VDS) organizacija
VDS organizacija turėjo savo veiklos programą ir įstatus. Programoje buvo numatyti jos uždaviniai okupacijos sąlygomis ir ateičiai, kai Lietuva taps nepriklausoma. Galutinis organizacijos tikslas - sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Okupacijos sąlygomis organizacija turėjo į savo veiklą įtraukti daugiau studentų, inteligentų ir vykdyti ideologinę kovą, kurios galimybės, deja, buvo gana ribotos.
Viena tos ideologinės kovos priemonių buvo pogrindžio spauda. Šiam tikslui organizacija užmezgė ryšį su Kęstučio apygardos kovotojais.
VDS organizacijos įkūrėjai ir branduolys buvo vienuolika Ariogalos gimnazijos pirmosios laidos vaikinų, studijavusių Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Kiti šeši į VDS veiklą įsitraukė vėliau. Bet tribunolo nuosprendis visiems šešiolikai buvo vienodas: 25 metus kalėti ir 5 metams atimtos piliečio teisės. Šitaip 1953 m. pradžioje šešiolika jaunuolių pradėjo ilgą ir sunkų 25 metų kelią Gulage. Nors Stalinas jau buvo miręs, tačiau kruvinoji sistema tebeegzistavo be ryškesnių pasikeitimų. Nemažai visiems teko patirti bado, sunkaus fizinio darbo ir pažeminimų.
1955 metais VDS bylą peržiūrėjo ir keliems studentams bausmę sumažino iki 5-6 metų, o kitiems - iki 10 metų. Tų pačių metų pabaigoje akivaizdžiai išryškėjo Gulago irimo požymiai. 1956 metais TSRS AT Prezidiumo komisijos peržiūrėjo visų politinių kalinių, taigi ir VDS narių, bylas.
VDS narių veikla, be abejo, įnešė tam tikrą indėlį į tautos pasipriešinimo kovą su pavergėjais. Jų asmeninė auka nebuvo beprasmė. Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė penkiolika narių, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip buvo suluošintas.
Organizacijos vadovui, t.y. man, arešto metu 1952 m buvo 21-eri. Buvau Vilniaus universiteto ketvirtojo kurso studentas. Perskaičius šias eilutes, galima suabejoti mano psichine sveikata. Taigi už tokį baisų nusikaltimą Sovietų Sąjungos Pabaltijo pasienio apygardos karo tribunolo kolegija nuteisė mane kalėti dvidešimt penkerius metus ir penkeriems metams atėmė piliečio teises.
Po planinių aktyvistų šnekų, kitiems tylint, A Lukaševičius pasiprašė žodžio ir pasakė, kad atsakomybė turinti būti asmeninė, t.y. už savo veiksmus, o ne kolektyvinė. Susirinkimo organi...
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Imbieras Nėštumo Metu: Neįtikėtina Nauda ir Svarbiausios Rizikos, Kurias Turi Žinoti Kiekviena Moteris!
- Sužinokite, Kiek Sauskelnių Tikrai Reikia Naujagimiui Per Dieną – Nepakeičiamas Gidas Tėvams!