Šioms trims mamoms gražiausias metų šventes yra tekę sutikti gimdymo namuose. Likimas kartais viską surežisuoja kaip geriausiame Holivudo trileryje. Ne viskas priklauso nuo mūsų norų.
Evelinos Gimimas Gruodžio 23-iąją
Evelina gimė gruodžio 23 dieną. Mano nėštumą prižiūrinti nuostabi gydytoja akušerė-ginekologė Rasa Mackevičienė prognozavo, kad dukrytė turėtų šauti šventinį šampaną gruodžio 31 dieną. Bet ne, Evelinutė „susikrovė lagaminus“ ir nusprendė atkeliauti ankstų gruodžio 23 d.
Sakau „šį kartą“, nes mano motinystės patirtis labai skaudi. Iki pirmojo sūnelio Gabrieliaus patyriau 4 persileidimus. Šį kartą viskas buvo gerai, nėštumas nuo pat pradžių iki pabaigos buvo sklandus. Kur norėčiau gimdyti, jau žinojau iš anksto. Jeigu viskas gerai, tai Mažylio gimdymo namuose, kitu atveju - Kauno klinikose.
Pradėjusi lauktis Gabrieliaus, irgi labai bijojau, skaičiavau savaites, ar išsilaikys vaikutis? Ar išnešiosiu iki galo? Gabrielius gimė kiek neišnešiotas, 35 savaičių. Žinojome, kad, kai truputį paaugs sūnus, norėtume dar vieno vaikelio. Todėl nusprendėme labai ilgai nelaukti.
Kai sužinojau, kad laukiuosi Evelinos, aplankė didelis džiaugsmas, bet kartu ir baimė. Ar nepabėgs, ar bus išnešiota? Vakare pradėjo mausti, maniau, tai paruošiamieji sąrėmiai. Gruodžio 22 dieną ruošiau, kad šventėms būtų saldėsio, gaminau Kuršėnų vyniotinį. O aš dukrytei vis sakiau, kad palauktų dar truputį, kad neskubėtų, kad leistų pabaigti daryti vyniotinį.
Pabaigiau, suvyniojau ir Kuršėnų vyniotinis iškeliavo į šaldytuvą. Atėjo vakaras, naktis. 4 ryto jau pajutau sąrėmius labai stipriai. Pradėjo labai dažnai kartotis stiprus skausmas. Jau net nematavau, kas kiek laiko kartojasi. Sūnus ramiai miegojo, tad palikome jį močiutės priežiūrai.
Mano brangus vyras pasitiko abu mūsų vaikus. Nors nežinojau iki paskutinės minutės, ar liks. Neverčiau ir nereikalavau, nors giliai širdyje norėjau, kad būtų. Kai dalyvavo pirmame gimdyme, laikėsi šauniai. O antrąjį kartą jam vienu metu pasidarė karšta, silpna, net prisėdo. Tai vyko tuo metu, kai stūmiau vaikutį ir buvau užsimerkusi.
Bet girdėjau, kai gydytojas jam pasakė sėsti ir nuleisti galvą. Buvo labai sunku stumti, nes aplink dukrelės kaklą buvo apsivijusi virkštelė. Gydytojai profesionaliai man padėjo išstumti, jautėsi stiprus spaudimo jausmas, dėl kurio man atsirado didelės kraujosrūvos abejose akyse, iš nosies stipriai bėgo kraujas (matyt, tada mano vyras pasijuto silpnai). Džiaugiuosi, kad pavyko pagimdyti natūraliai, abu vaikai gimė be nuskausminamųjų.
Esu girdėjus, kad antrą kartą viskas vykstą greičiau ir skaudžiau. Pastarasis gimdymas buvo labai greitas, bet kartu ir labai skausmingas. Gimdymo namai buvo labai gražiai išpuošti. Stovėjo tikra, didelė eglutė. Jutau šventinę nuotaiką, patiko eglutės kvapas. Išeidavau su Evelinute pasivaikščioti.
Bet labai ilgėjausi sūnaus ir vyro. Per šventes nelikau alkana, nes gimdymo namuose buvo tiekiamas neblogas maitinimas. Buvo ir silkutės, ir kūčiukų. Dar ir vyras papildomai iš namų priveždavo. Aš gavau pačią geriausią kalėdinę dovaną - sveiką dukrytę. O prisimenate, kai minėjau apie Kuršėnų vyniotinį, kurį gaminau. Tai jis laukė manęs namuose, o koks skanus išėjo!
Gimdymo namai irgi įteikė dovanų (kaip tik šiuo metu vieną iš dovanėlių doroja mažoji - masažuoja dantenas kramtuku). Laukė ir kitų dovanėlių namuose.
Domanto Gimimas Gruodžio 24-ąją
Domantas gimė gruodžio 24 dieną. Kūčių išvakarėse kuo ramiausiai tvarkiausi namus ir galvojau, kokius dar darbus reikės pasidaryti Kūčių dieną, jokių ženklų ar požymių, kad artėja gimdymas, taip pat nejaučiau. Paryčiais pradėjo mausti pilvą, bet tai tikrai nebuvo panašu į sąrėmius. Ryte maudimas pasidarė stipresnis, tad nusprendžiau nuvažiuoti pasitikrinti į ligoninę.
Namuose susirinkau reikalingus daiktus, nes dar ne visi buvo sukrauti į „ligoninės krepšelį“. Pakeliui į ligoninę nuvežėme dukrytę seneliams, kad pabūtų, kol mes grįšime, - nes buvau tikra, kad patikrins, pamatuos vaikelio tonus ir paleis namo. Kadangi buvo „nedarbo“ diena - šurmulio nebuvo ir personalo - tik vienas kitas priimamajame. Laukiamajame sulaukiau gydytojos iš skyriaus, kad apžiūrėtų, - ji liepė pildyti dokumentus ir guldyti į gimdyklą.
Gimdymo skyrius buvo pasipuošęs kalėdiškai - koridoriuje ir eglutė, ir lemputės, tačiau pati asmeniškai šventinės nuotaikos nesjaučiau. Kalbant apie tradicijas, - jas priminė pati ligoninė. Gimdymas buvo lengvas ir tikrai greitas, be jokių komplikacijų. Labai džiaugiausi profesionalia gydytojos ir akušerės priežiūra gimdymo metu.
Vyras visą laiką buvo kartu ligoninėje, bet pačiame gimdyme nedalyvavo. Jis nedalyvavo nei per dukrytės, nei per sūnaus gimimą. Maloniai buvau nustebinta Kalėdų rytą - gimdymą priėmusi akušerė atėjusi apžiūrėti sūnelio, jam padovanojo megztus tapukus - buvo labai miela ir maloni staigmena. Tiesą sakant, buvo net truputį liūdna, kad turiu būti ligoninėje ir negaliu būti su savo šeima, dukryte, susitikti su draugais.
Domo Gimimas Gruodžio 29-ąją
Domas gimė gruodžio 29 dieną. Labai laukėme savo pirmagimio, to, kuris nuo mūsų su vyru draugystės pradžios jau turėjo vardą. Remiantis gydytojų numatyta data, Domas turėjo į pasaulį ateiti sausio 13 dieną.
Su vyru nutarėme nuvažiuoti į savo mėgstamiausią miestą - Birštoną papietauti savo mėgstamo maisto. Ir tikriausiai tuo metu jis mūsų klausėsi, nes gruodžio 29-osios naktį mažasis nusprendė atvykti švęsti gimtadienio! Nieko keisto tą vakarą nejutau, tik labai neramiai miegojau, girdėjau, kaip kaimynai šnekučiavosi kieme, ir niekaip nepavyko nurimti, 2 valandą nakties maniau nueisiu į vonią ir pajutau nubėgant vandenis.
O kiek buvo jaudulio, atrodė, visas kūnas dreba nuo patirto įvykio ir supratimo, kad JAU! Abu su vyru keliavome į gimdymo namus. Vyras buvo man didžiausia parama, be jo gimdymas nebūtų buvęs toks sklandus, nes jo ramybė ir palaikymas leido ir man jaustis ramiai. Kadangi gimdžiau Kauno centre esančiuose gimdymo namuose, pro stoglangį matėme gražius fejerverkus, tik nerimavome, kad garsai neišgąsdintų Domo.
Nieko šventiško nebuvo, bet man buvo taip skanu, kad nenorėjau nė namo grįžti. Palata buvo be galo patogi, naujai įrengta, kaip tikrai gana neblogas viešbučio kambarys, maistas - tobulas! O grįžus namo po paros teko skubiai vykti į Kauno klinikas, nes mažyliui prireikė pagalbos. Po maždaug 10 parų grįžome namo pradėti jau savo tikro šeimyninio gyvenimo!
Tad dovanėlės laukė kiek vėliau. Šiemet Naujuosius, esant tokiai neramiai pasaulinei situacijai, greičiausiai sutiksime namuose.
Šeimos Tradicijos per Kalėdas
Kalėdos - magiškas metų laikas, dosnus tradicijų ir papročių. Iš vaikystės atkeliauja tas nenusakomas jausmas, lyg pagardintas cinamonu, kvepiantis mišku, dovanojantis nepaprastą bendrystės jausmą ir tikėjimą stebuklu. Mano vaikystėje Kalėdos buvo ta šventė, kurios itin nekantriai laukdavau.
Menu, kaip tėvų duodamus tris litus užkandžiams mokykloje prieš šventes su broliais imdavome taupyti, atsisakydami gardžių bandelių, nes turėdavome kilnų tikslą - nustebinti savo tėvelius dovanėlėmis. Kalėdų ir Kūčių tradicijų mūsų šeimoje buvo griežtai ir tiksliai laikomasi. Užaugome taip ir nepamatę (juokiasi).
Mums itin nekantru buvo puošti eglutę, tačiau kabinti žaisliukus tėtis leisdavo likus vos valandai iki Kūčių vakarienės. Vakare, visi susirinkę, pirmiausia apsikabiname, susitaikome, atsiprašome už tai, kas galbūt buvo negerai, tuomet padėkojame už metus, už tai, kad visi esame sveiki, ir užkabiname kiekvienas savo žaisliuką. Mūsų šeimoje išlikusi ir tradicija keliauti į mišias po Kūčių vakarienės.
Tiesa, stalo niekada nenukraustome per naktį - kad ateitų pasivaišinti iškeliavę anapilin artimieji. Jiems ir prie šventinio stalo visuomet būna padėta viena tuščia lėkštutė. Iš tėvų namų atsineštos tradicijos ir mūsų šeimoje nepakito, šventai jų laikomės. Nuo mažų dienų skiepijame vaikams švenčių tradicijas ir puoselėjame bei saugome tą natūralų tikėjimą šv.
Eglutę visuomet puošiame antrąją gruodžio savaitę. Ankstoka, tačiau vaikai to puošimo labai laukia, o ir egle norisi pasidžiaugti ilgiau. Turime tradiciją, užkabinant pirmąjį žaisliuką, sugalvoti norą ir išlaikyti jį paslaptyje. Galiu išduoti: mano noras visuomet skamba panašiai - prašau sveikatos, kantrybės ir išminties, būnant su šeima.
Pirkti eglės vykstame visi kartu. Visuomet perkame kuo didesnę! Tą vakarą namie būna daug chaoso. Pirmiausia bandome pastatyti eglę, tada iš garažo parnešame dėžes su kalėdinėmis dekoracijomis ir vaikai kuo skubiau bando jas išardyti ir sukabinti žaisliukus. Baigę eglės ir namų puošimą, kepame pyragą su cinamonu.
Iki šiol tai darydavau aš, tačiau šiemet šią pareigą perims vyriausioji dukra, mat puikiai išmoko. Ir pagaliau, gurkšnodami arbatą ir skanaudami pyragą, įžiebiame eglę. Kaip ir dauguma šeimų, taip ir mūsų Kalėdas švenčia su seneliais ir tėvais. Tai ypatingas laikas kartu.
Jau tradicija tapo kelerius metus iš eilės mus aplankantis Kalėdų Senelis. Kitoks Kalėdų Senelis… Ne tas, kuris atneša tik gausų dovanų maišą ir už eilėraštį ar dainelę išdalija juos vaikams, o toks, kuris priverčia pažiūrėti vienas kitam į akis ir pasakyti, kokie mes vieni kitiems esame svarbūs. Tiek senelius, tiek mus jis paskatina susimąstyti, kad esame vienas dėl kito ir vienas kitam.
Po pirmojo jo apsilankymo supratome, kad žaismingas dovanų dalijimas yra kur kas paprastesnė pramoga nei gebėjimas pasakyti svarbius žodžius artimiausiems žmonėms. Kai tėtis prieš kokius 15 metų gavo iš vienos įmonės dovanų kepti paruoštą marinuotą kalakutą, nė vienas nebūtume patikėję, kad tai taps kasmetiniu šv. Kalėdų ryto patiekalu.
Tąkart atrodė: kaip mes tokį didžiulį kepsime, kaip jis orkaitėn tilps, kas jį tokio dydžio suvalgys?.. Išnyko tas keptas kalakutas nuo gausaus vaišių stalo pats pirmasis. Vėliau kasmet kepdavome ir tebekepame pas tėvus didesnį ar mažesnį, bet visada visą kalakutą.
Mama vis tobulina receptą: kelias dienas iki švenčių didžiulį paukštį laiko marinate su citrinomis, vėliau įtrina žolelėmis, kmynais, patepa sviestu. Ankstyvą šv. Buvo metų, kai kildavo mintis: „Ai, gal nebereikia“, bet su seserimi vis prieštaraudavome, juk tai - mūsų tradicija, nelaužykime jos, išlaikykime.
Iš vaikystės iškyla vaizdinys - didžiosios šventės pas močiutę su gausiu giminaičių būriu. Augome mes ir tas gausus ratas pamažu išvažinėjo, atitolo. Bet tradicijos gyvuoja tiek, kiek patys pasirūpiname jų tęstinumu. Kūčių vakarienė ir šv. Vis dėlto netikėtai pernai nutiko taip, kad dauguma įprastai kartu švęsdavusios kompanijos išskrido kas kur, tad likome tik keturiese.
Ilgai nedvejoję, nusprendėme patobulinti kitą mūsų tradiciją: dažnai šeimos narių gimtadienius sutinkame svetur, tad nusprendėme šaltos žiemos darganą iškeisti į kaitrią Egipto saulę. Taip visai atsitiktinai gimė naujas šeimos paprotys - per Kalėdas mėgautis Afrikos saule.
Tiesą sakant, turime su vyru gana neįprastą tradiciją. Gruodžio pradžioje, kai visi ima gyventi advento nuotaikomis, mudu pradedame žiūrėti visas filmo „Haris Poteris“ dalis. Šis filmas mums kuria magišką nuotaiką, o jo garso takelis asocijuojasi su žiema ir šv. Kalėdomis. Žiūrime filmą, gurkšnodami karštą kakavą ir valgydami dar šiltą pyragą.
Likus kelioms dienoms iki šv. Kalėdų, kepame meduolių namuką. Visos šventės prabėgo lyg pagreitintame kine, o mes mėgavomės pirmosiomis dienomis su mūsų išsvajotąja mergyte. Vis dėlto šiemet, kaip ir visais ankstesniais metais, važiuosime tradiciškai rinktis, parsinešti ir puošti eglutę.
Viršūnę visada uždeda vyras! Šių švenčių ypač laukiu ir todėl, kad ir mažoji metinukė šiemet įsitrauks į tradicija virtusį eglutės dekoravimą drauge. Mūsų šventės visiškai skiriasi nuo įprastų šeimų. Kadangi vyras jau dešimtmetį darbuojasi Kalėdų Seneliu, šventimą deriname pagal jo neįprasto darbo grafiką.
Įprastai Kūčių rytą keliamės apie 6 valandą, baigiame ruošti iš vakaro pradėtus patiekalus ir jau 10 valandą ryto visi sėdame prie Kūčių stalo. Pernai jis vyko šeimų aplankyti vienas, mat pati buvau ką tik pagimdžiusi antrąjį sūnų, paprastai aš jį lydžiu kaip Snieguolė. Šiemet jau ir man bus darbymetis.
Gruodis mums - pats darbymetis, nes su vyru esame ne tik Kalėdų Senelis ir Snieguolė, dirbame dar ir kaip iliuzionistas su šokėja… Menu praėjusių metų gruodį, kai tėtis vos spėjo nusimesti Kalėdų Senelio apdarus, prieš atvykdamas į gimdyklą. Mūsų šeimoje - labai artimi, glaudūs ir stiprūs ryšiai.
Šeima - tai ne tik aš su vyru ir vaikai, mūsų šeima - tai mano tėvai, anyta ir mano sesers šeima. Kūčias ir šv. Kalėdas kasmet švenčiame paeiliui vis kituose namuose, tačiau būtina sąlyga - visada visi kartu. Šiemet sutiksime didžiąsias metų šventes anytos namuose.
Didžiąją dalį šventinės ruošos ant savo pečių paima mano mama ir anyta, o mes pasirūpiname, kad į šventę aplankyti vaikų ir nudžiuginti suaugusiųjų visada atvyktų Kalėdų Senelis. Jam eilėraščius beria ne tik vaikai, bet pakratyti atmintį tenka ir vyresnės kartos atstovams. Būsiu atvira - mūsų šeima mėgsta daug ir skaniai pavalgyti, todėl Kūčios yra tikra puota skrandžiams.
Turiu savo firminį, jau keletą metų gaminamą patiekalą - šprotų mišrainę (į didelį dubenį paeiliui porąkart susluoksniuojami smulkiai supjaustyti pomidorai, svogūnai, kiaušiniai, šprotai, visa tai reikia paslėpti po majonezo sluoksniu ir užbarstyti tarkuoto sūrio). Ir nors šis patiekalas „nusižengia“ tradicijoms, mat gaminamas su majonezu, nuo gausaus vaišių stalo jis dingsta akimirksniu.
Dar vienas svarbus kasmetinis mūsų švenčių akcentas - stalo žaidimai. Tai puikus būdas sujungti visą šeimą, kartu pašėlti ir iki soties kvatotis. Šis užsiėmimas dovanoja begales gerų, pozityvių emocijų, todėl tradiciškai ir Kalėdų Senelis mums būtinai atneša kokį nors naują, dar neišbandytą, mūsų kolekcijoje neturimą žaidimą.
Žinoma, jei Kalėdos būna snieguotos, mielai keliaujame pramogauti į gamtą. Visi trys vaikai kasdien atlieka advento kalendoriaus užduotėles ir už tai iš kojinių pasiima kiekvienam skirtą dovanėlę. Prieš Kalėdas iš sagų, veltinio, druskos masės gaminame eglutės žaisliukus.
Daug smagiau dabinti eglę savo gamintais žaisliukais, kuriuose sudėta tiek daug meilės ir šilumos. Kūčių vakarą visuomet švenčiame su tėvais pagal visas tradicijas, einame pasivaikščioti po mūsų apylinkes, pačiuožinėti nuo kalno. Pirmąją Kalėdų dieną visuomet ruošiamės Mato gimtadienio šventei.
Sūnui visada įteikiame dvi dovanas - kalėdinę ir gimtadienio. Kai augo vyresnėliai, namuose gyveno vos keli gyvūnai, tačiau vaikai visuomet, rašydami laiškus Kalėdų Seneliui, konkrečiai parašydavo, ką reikėtų atnešti ir jų augintiniams, tad dovanas gaudavo ne tik šeimos nariai, bet ir kiekvienas augintinis.
Šiuo metu turime nemenką jų būrį - tris šunis, tris priglaustas katytes, vėžlį ir dvi šinšilas. Prieš trejus metus mūsų šeimos gyvūnų gretas papildė vokiečių aviganė Jūrų Pelėda Laukinė Vilkauogė, kuri gimusi per šv. Kalėdas.
Mūsų šeimos tradicijos - lietuviškų ir norvegiškų papročių mišinys. Prieš šv. Kalėdas visada pagaminame kelis imbierinių sausainių namukus, kuriuos tradiciškai nugriauname ir valgome Naujųjų naktį, tikėdami, kad išsipildys visi norai.
Gruodžio 13-ąją Norvegijoje švenčiama šv. Liucijos diena, kuri mums ir vėl asocijuojasi su kepiniais - drauge raitome S formos Liucijos bandeles. Beje, visuomet stengiuosi, kad lietuviško skonio šventėje vis dėlto būtų - pasistengiu, kad iš Lietuvos iki Kalėdų į mūsų namus atkeliautų kūčiukų bei kalėdaičių („plotkelių“).
Gaminu aguonų pieną, verdu pyragiukų su aguonomis, maišau baltą mišrainę. Jei pavyksta, parsisiunčiu ir šakočio ar tikros lietuviškos duonos. Ją kartais iki švenčių specialiai net šaldiklyje užšaldau. Tiesa, jei vykstame švęsti į norvegų uošvių namus, ten ragaujame tradiciškai ruoštų avienos kauliukų pagal specialų receptą, ypatingo limonado, kotletukų, kurių įsigyti galima tik prieš šv.
Mano galva, norvegai lengvai pamišę, nes turi begales įvairių skanumynų, kurių galima įsigyti tik šventiniu laikotarpiu. Vaikai labiausiai laukia advento kalendoriaus ir būna labai pamaloninti, jei tai būna ne pirktinis kalendorius, o mūsų pačių padarytas su įvairiomis užduotimis ir, žinoma, nedidukėmis dovanėlėmis.
Marijos Silickajos-Šmatavičienės Patirtis
Dabartinis TV laidų vedėjos, prodiuserės ir verslininkės Marijos Silickajos-Šmatavičienės gyvenimo periodas - išskirtinis: jau beveik du mėnesius ji gyvena sūnelio Jokūbo sudėliotu ritmu. Jis, anot Marijos, lemia daug pokyčių jos kasdienybėje - nuo neįprasto pietų miego iki kitokių švenčių. „Dienotvarkė pasikeitė kardinaliai“, - apie naujagimį, kurį mielai pavadina Direktoriumi, portalui Žmonės.lt pasakoja M.Silickaja.
Šie metai Marijai Silickajai-Šmatavičienei ir jos vyrui Liudui - ypatingi: spalį pasaulį išvyko jų pirmagimis Jokūbas. „Trimis mėnesiais anksčiau vaikelio susilaukusi sesė Darija tikino, kad gimdymas - labai sunkus procesas. Galvojau, kad taip bus ir man, bet nemeluoju - gimdykloje aš juokiausi. Man nė kiek neskaudėjo! Tiesiog negalėjau patikėti, kad gimdau. Išvažiavau į eilinę patikrą, po kurios dar žadėjau nuvažiuoti pas kolegas į filmavimą, bet ėmiau gimdyti ir...
Vis tik po lengvo gimdymo prasidėjo kur kas sunkesnės dienos. „Problematiškas vaikelio maitinimas kas 1-2 valandas ir nuolatinis kėlimasis sukėlė didesnį šoką nei pats gimdymas, kuris daugumą merginų labai gąsdina. Kadangi man viskas pavyko lengvai, galėčiau gimdyti ir gimdyti. Na, bet iš pradžių dienos slinko lėtai ir sunkiai, nes reikėjo ne tik prižiūrėti sūnelį, bet ir pačiai susivokti, apsiprasti.
Sūnaus gimimas atnešė ir daugiau iššūkių. „Dabar galiu kažką planuoti vos dviem valandoms - toks yra vaikučio ritmas. Tokiais intarpais jį reikia pamaitinti ir užmigdyti, nes išalkęs jis pradeda šūkauti, rėkauti, prašyti dėmesio. Daug energijos atima ir kėlimasis naktį, vėlgi - kas dvi valandas. Nuovargis Mariją įpratino numigti dienos metu - anksčiau tai būtų buvęs neįtikėtinas poelgis.
Marija tikina - motinystė nėra lengva. „Labai įnirtingai ruošiamės šventėms - dalyvausime kalėdinėse mugėse, esame paruošę naują asortimentą ir turime daugybę užsakymų. Kyla klausimas - kada ji viską suspėja? Dažniausiai didieji darbai prasideda 21-22 valandą vakaro, užmigdžius sūnų.
Tuomet Marija imasi būtiniausių reikalų - atrašinėja į laiškus, bendrauja su klientais ir tvarko užsakymus - ir dirba iki nakties. „Būna, kad vienoje rankoje laikau vaiką, o su kita dirbu prie kompiuterio. Darbas televizijoje taip pat nėra paliktas nuošalyje.
Nors M.Silickajos vedama programa „Pagaminta Lietuvoje“ yra paruošta gerokai į priekį, kalėdinėmis laidomis iš anksto nepasirūpinta, tad jas teko nufilmuoti dabar. Marija tikina, kad išeiti iš namų, pasigražinti ir pasimatyti su kolegomis buvo tikra atgaiva. „Jis man sako - eik, prasivėdink, keliauk į parduotuvę, paturėk laiko sau. Vyras puikiai supranta, kad uždarius tarp keturių sienų man pradeda važiuoti stogas.
Jis dar turi tokią idėją: aš jam palieku tiek pieno, kad užtektų visai dienai, o pati kur nors iškeliauju. Liudas nori suprasti, ką reiškia būti mama ir su vaiku praleisti visą dieną. Klausiu - o ką man tuo metu veikti? Jis pasiūlė važiuoti į SPA, pasiimti drauges.
Kelis metus iš eilės ji su vyru, tėvais, sesės šeima, seneliais, dėdėmis, tetomis ir jų vaikais renkasi į išnuomotą pirtį, kurioje laukia smagi programa. Kalėdos Marijos šeimoje - didelė šventė su savomis tradicijomis. „Siekiame, kad nė vienas nebūtų šeimininkas, turintis visais pasirūpinti. Gi dažniausiai, jei švenčiama pas kažką namie, sisais rūpinasi vienas žmogus.
Jei mama jo paruošti negali, gaminimu užsiima pati Marija, tačiau dažniausiai artimuosius palepina įdaryta žuvimi. Ant šventinio stalo visuomet puikuojasi silkė pataluose - firminis Marijos mamos patiekalas, kuris, anot jos, yra nepakartojamo skonio. Paprastai ši šventė rengiama antrą Kalėdų dieną, tačiau kartais diena parenkama atsižvelgiant į Marijos tėčio darbo grafiką.
Moteris tikisi, kad šiemet toks susibūrimas, kad ir su mažiau dalyvių, vėl įvyks. „Atėjo laikas, kai visi vaikai seneliams peri anūkus, tai Kūčios ir Kalėdos bus ramios, jaukios ir šeimyniškos, jas praleisime naujuose sesės namuose. Jos kitokios bus dar ir dėl to, nes pirmą kartą per šventes būsiu mama (šypsosi). Naujieji metai taip pat bus neįprasti - vyras pasiūlė juos atšvęsti šeimoje.
žymės:
Panašus:
- Neįtikėtinos Gimdymo Patirtys Alytuje: Tikros Atsiliepimų Istorijos, Kurios Jus Nustebins!
- Sužinokite viską apie gimdymo riziką po akių operacijos – svarbiausi faktai ir patarimai
- Kodėl neprasideda gimdymas? Svarbiausi faktai ir efektyvūs patarimai laukiančioms mamoms
- Kaip Tinkamai Aprengti Kūdikį Vasarą: Nepamirštami Patarimai Tėvams!
- Nepraleiskite! Naujausias vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius Lietuvoje – svarbiausia informacija tėvams