Visose tautose, taip pat ir lietuvių, gausu ženklų ir prietarų, perspėjančių bei saugančių nuo įvairių bėdų ir nelaimių. Tačiau norisi, kad gyvenime būtų kuo daugiau optimizmo, todėl verta prisiminti laimės ir sėkmės ženklus bei prietarus.
Laimės ir sėkmės ženklai
- Jei norite, kad jūsų namuose vyrautų gėrovė, o visi namo gyventojai būtų laimingi, pakabinkite ant įėjimo durų pasagą.
- Rasti keturlapį dobilą ir alyvos penkialapį žiedą - laimei.
- Rasti akmenėlį su skylute, kuris dar kitaip vadinamas vištų dievu - laimei.
- Jei aižant žirnelių ankštį, randate 9 žirnelius, tai jų nevalgykite, bet sugalvoję norą meskite jį per petį.
- Kai virš savo galvos pamatysite krentančią žvaigždę - sugalvokite norą.
- Jei sausio 1 d. nupjausite nuo bet kokio medžio vytelę ir ją nešiosite kišenėje, tuomet ištisus metus jus lydės sėkmė.
Žinoma, gandrai tiesiogiai vaikų neatneša. Tai yra tik mitas, susiformavęs per ilgą laiką. Tačiau gandrai, kaip ir kiti gyvūnai, apipinti įvairiais mitais ir tikėjimais.
Mitas apie "ichtiandrus"
Ar mūsų planetoje egzistuoja žmonių populiacija, kuri prieš dešimtis, o gal ir šimtus amžių paliko kietą žemę ir visiems laikams apsigyveno po vandeniu?
Narai vakariniame Baikalo krante dalyvavo mokomuosiuose koviniuose nardymuose. Šios būtybės, iš išorės labai panašios į žmogų, ūgis buvo maždaug trys metrai. Įkandin jos po kurio laiko pasirodė dar du “ichtiandrai”. Nors visa tai vyko maždaug 50 metrų gylyje, jie neturėjo nei akvalangų, nei kokių kitų aparatų ar įrangos. Visa jų “ekipuotė” - į rutulius panašūs šalmai, dengiantys galvas, ir prigludę kombinezonai.
Apie paslaptingą įvykį nedelsiant buvo pranešta įvairioms instancijoms. Sunerimusi vadovybė įsakė tučtuojau sulaikyti vieną “ichtiandrų”. Užmetus tinklą ant vieno milžinų, visa narų grupė kažkokio galingo impulso buvo išsviesta į paviršių. O kadangi autonominė įranga neleido pakilti iš tokio gylio ignoruojant dekompresijos režimą, visi grupės nariai susirgo kesonine liga. Vienintelis išsigelbėjimas - dekompresijos režimas barokameroje, ir nedelsiant. Taigi trys iš grupės žuvo, kiti liko invalidais.
Žmogus vidutiniškai po vandeniu gali išbūti apie minutę.
Tai jis pademonstravo tiesioginiame Amerikos rytinio televizijos šou eteryje ir pagerino savo paties ankstesnį pasaulio rekordą - 14 min. 25 sek.Įdomu? Sudominkite ir kitus!
Prieš pasiekdamas pastarąjį rekordą T.Zittas 20 min. kvėpavo grynu deguonimi. Tačiau Gineso rekordų knygoje užfiksuotas ir jo gebėjimas sulaikyti kvėpavimą prieš tai papildomai neįkvėpus deguonies - 9 min. ir 8 sek.
Kas nardė, tas žino: paprasto žmogaus akys neprisitaikę prie povandeninio gyvenimo. O mokenai, mintantys jūros dugne augančiais moliuskais, jūros agurkais, puikiai mato 10 ir daugiau metrų gylyje.
Bet kas įrodė, kad po vandeniu gyvenančios žmogiškos būtybės tikrai vietoj plaučių turi žiaunas? Vienas benamis Senos dugne netoli Paryžiaus gyveno kelis mėnesius!
Visai neseniai netoli Hondūro žvejai pagavo ryklį. Jo skrandyje buvo rasti neregėtos būtybės griaučiai. Radinį perdavus mokslininkams šie nustatė, kad viršutinė skeleto dalis - žmogaus, o nuo dubens - žuvies.
Viduramžiams prasidėjus žinomas karvedys Minas Nilo žemupyje matė “jūrų žmogų” ir “jūrų moterį”.
“Kosmografijoje” irgi dažnai minimi “jūrų žmonės”, pasakojama, kad prie Ispanijos krantų yra gyvūnas, kurio veidas labai panašus į žmogaus.
Panašių būtybių, kaip liudija istoriniai šaltiniai, XIV-XV amžiuje buvo galima aptikti prie senovės armėnų Vano ežero. Keliautojai pasakodavo matę ežere plaukiojančius žmones su plėvaplėvėmis sujungtais rankų ir kojų pirštais.
Senovės indų tekstai byloja apie po vandeniu gyvenusius daugiau kaip 300 mln. žmonių!
1400 metais prekeivės pienu, anksti rytą traukdamos į turgų, seklumoje pagavo jūrų merginą ir padovanojo ją Harlemo miesto valdžiai. Ją apvilko suknele ir išmokė verpti.
1932 metais tuometinės britų kolonijos Pietų Kamerūno oficialiam rezidentui buvo pranešta, kad Ibibio gyventojai nemoka mokesčių. Anais laikais ta vietovė buvo tikras pelkynas, ten žmonės gyveno nedideliuose žemės ploteliuose.
Iš tolimos kelionės grįžę vietos gyventojai buvo iškvosti ir papasakojo, kur pasislėpė jų gentainiai. Belaisviai nuvedė kariškius prie nepaprastai tyro užtvenkto upelio ir pasiūlė, atsigulus ant žemės, pažvelgti į jo dugną.
Vyrai, moterys, seneliai ir vaikai sėdėjo ant dugno, atsišlieję į statų krantą ar vienas į kitą. Jų veidai buvo ramūs. Pasirodo, visi jie miegojo! Ir jokie vandens burbulai nekilo, kaip būna, kai žmogus kvėpuoja. „Ichtiandrams“ prie kojų stovėjo pintinės su šunimis, katėmis ir beždžionėmis!
Kaimo gyventojai buvo priversti palikti upelio dugną, o kareivių būryje esantis gydytojas kai kuriuos jų apžiūrėjo.
Žinomas ichtiologas Hansas Petersonas 1948 metais pareiškė, kad daugiau kaip 6500 metrų gylyje nėra gyvybės, nes esant 650 atmosferų slėgiui žūva net primityviausi organizmai.
Tačiau jau po metų danų ekspedicinio laivo „Galatėja“ specialistai, iškėlę iš 10 tūkst. metrų gylio dragą, rado joje dešimtis įvairiausių gyvų būtybių.
Apie kitą atvejį A.Sandersonui papasakojo sociologas Džefris Goreras (Jeffrey Gorer). Sykį jis jau su pažįstamu vietiniu vyruku patraukė į Senegalo vandenyno pakrantę. Pasikalbėjęs su žvejais Dž.Go-reras sužinojo, kad kiekvienas nardytojas po vandeniu gali išbūti iki pusvalandžio. Prieš nerdami jie vartoja tam tikrus preparatus, padedančius reguliuoti kraujo apytaką.
Specialistai mano, kad nuo senų laikų mūsų planetoje, be žemiškosios, egzistavo ir povandeninė civilizacija. Legendas apie „pusiau žmones, pusiau žuvis“ kūrė dar šumerai.
Japonai nuo seno pasakojo apie „meldų žmones“, galinčius gyventi po vandeniu. Dar japonai tiki paslaptingomis jūrų būtybėmis, kurios panašios į žmones ir nemarios. Tokio „žmogaus“ mėsos užvalgęs žemės gyventojas gali gyventi labai labai ilgai, gal net irgi tapti nemirtingas.
2003 metų kovo pabaigoje labai plačiai buvo kalbama apie Kaspijos jūroje gyvenančią keistą būtybę, kurią matė Azerbaidžano žvejai.
Pasirodo, Irano gyventojai ir anksčiau žinojo apie žmogų iš jūros. Į žmogų panašaus jūrų gyvūno aprašymai visais atvejais identiški. Kiek žemesnis nei vidutinio ūgio, 165-168 cm, tvirtai suręstas, išsišovusiu pilvuku, į irklakojų panašiomis pėdomis, keturiais pirštais su plaukmenimis. Oda balzgana, plaukai juosvai žali, šiurkštūs, rankos ir kojos kiek trumpesnės nei žmogaus, nagai auga ne tik ant pirštų, bet ir ant kumpos nosies galiuko, ir ši primena delfino snapą. Irane žmogus amfibija vadinamas Runan šachu, arba Vandens ir upių valdovu. Žvejai, matę jį iškylantį iš gelmių, įsitikinę: tinkluose įstrigusios žuvys jaučia, kai jis artinasi, - neapsakomai suaktyvėja, stojasi ant uodegų galiukų lyg žvakės ir ima tyliai burbuliuoti. Įdomu, kad romantiškai nusiteikę mokslininkai linkę tikėti Irano žvejų pasakojimais.
Apie neregėtą žmogišką būtybę, kuriai apie 16 metų ir kuri visą laiką gyvena vandenyje, o į krantą išlipa tik maisto, seniai pasakojo Indijos Kamatakos valstijos žvejai. Nors valdžiai šios istorijos atrodė kaip pasakos, gyvenimo realijos paskatino ieškoti tiesos. Kartą policininkai padėjo ant kranto maisto ir surengė pasalą.
Dar neseniai „jūrų žmonių“ (taip juos vadino papuasai) gana dažnai būdavo galima sutikti Naujosios Gvinėjos pakrantėse. Žinomas Amerikos antropologas Rėjus Vagneris (Ray Wagner), Naujojoje Gvinėjoje rinkęs liudininkų atsiminimus apie „jūrų žmones“, išsiaiškino, kad jie gyvena grupėmis po 40-50, o plaukdami išsirikiuoja. Būtybių oda yra blizgi, balta, jos panašios į žmones, bet burna tiesi ir plona. Patelės - su didelėmis krūtimis, vyrai - su tokiais pat kaip žmogaus lyties organais, o kojos nuo kelių žemyn suaugusios, pėdos pakrypusios į skirtingas puses.
1983 metų liepos 5 dieną, kai R.Vagneris buvo Ramatbėjaus įlankos pakrantėje, vietiniai vaikai pradėjo rodyti pirštais į jūrą. Joje teškenosi blizgaus, lankstaus balintos kavos atspalvio kūno būtybė, panaši į žmogų. Mokslininkas paprašė čiabuvių valties ir nuplaukė nepažįstamojo link. Vėliau mokslininkas dar keletą kartų matė tą būtybę, kuri, regis, pati žmones stebėjo.
„Ikspitekai“ turėjo pakankamą poodinį riebalų sluoksnį, saugantį kūną nuo peršalimo, aptakios formos kūną ir glotnią odą. Iš pradžių, dar prieš atsirandant homo sapiens, „ichtiandrams“ priklausė visa planeta, tačiau klimatui atšilus ir ledynų vandenims nutekėjus į vandenynus, o daugeliui gėlo vandens telkinių išdžiūvus, padėtis iš esmės pasikeitė.
Išeitų, kad gelmėse gyvena dar viena žmonijos šaka, nuo neatmenamų laikų pasislėpusi po vandeniu. Senovės legendos pasakoja, kad atlantų civilizacija kultūriniu ir techniniu lygiu gerokai lenkė visas tuo metu gyvenusias tautas.
Panašus:
- Atskleiskite Gandrų Paslaptis Vaikų Mitologijoje Lietuvoje – Neįtikėtinos Istorijos ir Legendos!
- Gandras ir vaikų atsinešimas: atraskite tiesą už šio mito!
- Gandras – paslaptingas vaikus nešantis mitas, kuris sužavės kiekvieną lietuvį!
- Šokiruojanti vaikų namų istorija Lietuvoje: paslaptys ir neišpasakyti faktai
- Kaip Greitai Sustabdyti Vaiko Viduriavimą: Efektyvūs Gydymo Būdai ir Svarbiausi Patarimai