Algimantas Kezys - vienas labiausiai pasaulyje pripažintų iš Lietuvos kilusių fotografų, formos ir šviesos estetas, kurio parodas rengė bei darbus įsigijo garsiausi Amerikos ir kitų šalių muziejai.
Ankstyvieji metai ir mokslai
A.Kezys gimė 1928 m. Vištytyje, Vilkaviškio rajone, policininko Jurgio Kezio ir namų šeimininkės Eugenijos Kolytaitės šeimoje. Ankstyvieji metai kartu su jaunesniu broliu Romu ir sesute Aldona praėjo Kybartuose, kur mažasis Algimantas pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Kaip vėliau prisipažins pats A.Kezys, net ir šeimai iš mažo miestelio atvykus gyventi į Vilnių, jie vis tiek save laikė kaimiečiais.
Vilniuje jaunuolio kūrybiškumą ugdė smuikininkė E.Strazdaitė-Bekerienė, o literato įgūdžius lavino lietuvių kalbos mokytoja poetė Alė Nakaitė-Albienė, be kita ko, mokinius skatinusi savo pačių vidinius potyrius fiksuoti dienoraščiuose. 1944-aisiais Vilniaus 3-iojoje gimnazijoje baigęs penkias klases ir prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, tuomet septyniolikmetis A.Kezys su šeima ėmė trauktis į Vakarus.
Dramatiškas apsisprendimas skubiai palikti buvusį gyvenimą buvo dar skaudesnis dėl to, kad Lietuvoje teko palikti seserį Aldoną, tuo metu vasarojusią pas giminaičius Panevėžyje. Tačiau net ir šia dramatiška gaida nesibaigė Kezių šeimos pasitraukimas į Vakarus, ieškant bent kokios saugesnės vietos nuo artėjančio fronto.
Kelionės metu Algimantas susirgo gelta, tad kol pasveiks ir sustiprės, buvo priverstas pasilikti pas ūkininką Lenkijoje. Priartėjus frontui, jaunuolis net dvejiems metams buvo atskirtas nuo šeimos ir priverstas slapstytis tai nuo vokiečių, tai nuo rusų. Vėlesnę savo kelionę pėsčiomis, pakeleivingomis mašinomis bei traukiniais per karo nuniokotas žemes bei miestus jis aprašė iki mūsų dienų išlikusiame savo dienoraštyje.
Gyvenimas ir kūryba Amerikoje
1949 m. vos po dviejų naujojo gyvenimo Amerikoje savaičių, dvidešimt dvejų A.Kezys išvyko iš tėvų namų ir, Čikagos lietuviams jėzuitams tarpininkaujant, įstojo į vienuolyną Milforde. Vėliau jis prisipažins, kad toks buvo jo paties dar pokario metais duotas pažadas - jei pavyks saugiai pasiekti tėvus, taps kunigu.
1959 m. Loyolos universitete Čikagoje baigęs filosofijos magistro studijas, iš tėvo dovanų gavo pirmąjį fotoaparatą „Hasselblad“. Būtent juo padarė pirmąsias savo fotografijas kelionėse po Europą, kur dar keletą metų tęsė studijas. „Man parūpo aplankyti atstatytas Vokietijos bažnyčias, kurios per karą buvo subombarduotos, ir ten pradėjo klestėti naujas bažnytinis menas, - vėliau pasakojo A.Kezys. - Dažniausiai tai buvo abstraktūs vitražai, kažkas nuostabaus, ko nebuvau matęs senosiose Amerikos ar Europos bažnyčiose... Aš pajutau kažkokią naują dvasią, kuri suklestėjo toje sugriautoje Vokietijoje.
1961-aisiais A.Kezys buvo įšventintas kunigu ir pradėjo aktyvią tarnystę Čikagos lietuvių bendruomenėje. Tačiau nuo to laiko jis nesiskyrė ir su fotoaparatu. „Pradžioje nežinojau ką daryti, tik vaikštinėjau po miškus, po miestus, po Čikagą. Tai buvo mano pirmieji objektai ir taip pasitaikė, kad į mano objektyvą pateko nemažai miestovaizdžių, - yra pasakojęs A.Kezys, - O kai išsilaisvinau iš studijų, savo vasaros atostogas ėmiau planuoti jau fotografiškai: keliavau po šalį ir atradau gausybę fotomėgėjui nuostabių dalykų. Dažniausiai tai buvo seni miestukai, įkurti senųjų Amerikos ateivių, keliavusių per šalį iš rytų į vakarus. Tai buvo egzotika - pamatyti Amerikoje kaimą.
Parodos ir pripažinimas
1963 m. A.Kezys surengė pirmąją savo parodą Jaunimo centre, Čikagoje, kurią lydėjo ir jėzuitų išleistas katalogas. O vos po dvejų metų buvo pakviestas savo fotografijas eksponuoti prestižiniame Čikagos meno institute. Ši paroda pastebėta Čikagos spaudoje, o autorius sulaukė palankių kritikų vertinimo.
Šarūnas Valiukėnas tuomet rašė: „Fotografas Kezys yra ne poetas, o istorikas, kuris fotoaparatu užrašo savo laikų pasaulio ypatybes. Jo paveiksluose atsispindi mūsų modernaus gyvenimo technologiškumas, jo šaltas realizmas, kuris kartais virsta kažkokiu absurdišku siurrealizmu, ir žmogus jame pasimeta, nežinodamas, kas yra tikrovė, kas ne. Jei Kezio fotografijoms trūksta emocijos, tai turbūt dėl to, kad aplinkoje, kur jis fotografuoja, tos emocijos trūksta. Šitoks debiutas aukščiausiame lygyje A.Kezį pastūmėjo ir toliau drąsiai žengti į priekį. Po parodos pasipylė žurnalų prašymai atsiųsti fotoistorijas publikavimui. Taip jis visa galva pasinėrė į fotografiją, kurią derino su aktyvia pastoracine veikla lietuvių bendruomenėje.
Tuo metu jėzuitų namuose jis gavo ir kambarį savo laboratorijai, čia laisvu laiku galėjo spausdinti savo darbus. Ir nors, kaip pats prisiminė, buvo tėvų, kurie nepalaikė tokios jo veiklos, tačiau netrūko ir raginančių tęsti šiuos kūrybinius ieškojimus. Vienas tokių - tėvas Markaitis, ne tik globojęs A.Kezį, bet net ir rašęs straipsnius apie jo fotografijas.
Kunigystės pradžioje A.Kezys buvo paskirtas darbuotis Čikagos Jaunimo centre, kuriam vadovavo daugiau nei dešimtmetį. Būdamas lietuvių skautų kapelionu, jis rengė vasaros stovyklas. Jau pačioje pirmojoje stovykloje A.Kezys suorganizavo fotobūrelį, kuriam parūpino ir fotoaparatą, ir juostų, ir visą įrangą. Viename pastate įrengęs tamsų kambarį, su jaunuoliais ėmė spausdinti nuotraukas. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad berniukai nenorėjo eiti į kitus užsiėmimus, o laiką mieliau leido fotografuodami.
Lietuvių fotoarchyvas ir leidybinė veikla
Šalia darbo su įvairiomis bendruomenės grupėmis, A.Kezys pasižymėjo ir kaip puikus bei toliaregiškas archyvaras. Būtent jo iniciatyva 1966 m. Čikagoje įsteigtas Lietuvių fotoarchyvas, kuriame rinkta medžiaga, susijusi ne tik su lietuvių išeivių istorija Amerikoje ar Lietuvoje, bet ir žymiai plačiau - fotografijos istorija pasaulyje. Tokiu būdu archyve galima rasti net ir XIX a. Amerikos fotografų negatyvų bei unikalių nuotraukų. A.Kezys taip pat rinko ir išeivijos fotografų darbus, kruopščiai sudarinėjo jų kolekcijas. Jaunimo centre įsteigtoje Čiurlionio galerijoje jis taip pat reguliariai rengė išeivijos lietuvių menininkų parodas, kaupė meno kūrinių archyvą.
Maža to, jis ėmė keliauti po Ameriką, Australiją bei Europos šalis, kur buvo įsikūrusios lietuvių išeivių bendruomenės, ir fotografavo menininkus bei jų darbus. Tokiu būdu A.Kezys sudarė milžinišką meno kūrinių skaidrių archyvą ir šitaip sujungė po pasaulį išblaškytus lietuvių meno ir kultūros atstovus. Šalia šio darbo savo nuotraukose įamžino ir žymius išeivijos dvasininkus, visuomenės veikėjus, rašytojus, aktorius, žurnalistus, net vaikus, o jų portretus sudėjo į 1967 m.
Užuot dirbęs vien tik savo parapijos ar išeivijos bendruomenės ribose, A.Kezys rūpinosi lietuvių menininkų kūrybą parodyti gerokai platesniame kontekste. 1977 m. A.Kezys tapo ir lietuviškos leidyklos „Lithuanian Library Press“ pirmininku, kurioje rengė ir spausdino įvairios tematikos leidinius. Ilgainiui tarp lietuvių išeivių šios leidyklos prekės ženklas tapo kokybės ir prestižo sinonimu.
Tarp reikšmingiausių darbų paminėtini šeši Broniaus Kviklio tomai „Lietuvos bažnyčios“, Stasio Ylos knyga „Lietuvių šeimos tradicijos“, fotografijų albumai „Pennsylvanijos angliakasių Lietuva“, „Lietuvių rašytojai Vakaruose“, „Lietuvių ekslibriai“, „Lietuviai Sibire“ bei kiti. Šios knygos tapo lietuvių išeivijos klasika, o prie jų atsiradimo prisidėjo didelis būrys lietuvių išeivių - vieni rūpinosi spauda, kiti finansų paieška, treti platinimu.
Atsidavimas kūrybai
1987 m. A.Kezys pasitraukė iš jėzuitų bei kunigystės ir atsidėjo išimtinai kūrybinei veiklai. „A.Kezio kaip kunigo formavimasis vyko iki šio itin reikšmingo ir Bažnyčią atnaujinusio susirinkimo. Įšventintas kunigu 1961-aisiais, jis tarnavo, mokė, pamokslavo pagal senąją tvarką, taip, kaip pats buvo auklėjamas, mokytas ir kaip tikėjo. Tačiau po šio susirinkimo Bažnyčioje įvyko daug svarbių pokyčių ir ne visi kunigai su tuo susitaikė. Pasitraukęs iš vienuolyno, jis apsigyveno Čikagos priemiestyje, Stickney Village. Vieną namo aukštą A.Kezys paskyrė bendrai erdvei, kur vyko įvairūs lietuvių išeivių susitikimai, diskusijos, pokalbiai, kameriniai renginiai bei vakarėliai. Šia prasme jis pratęsė tai, ką puikiai mokėjo iš savo jėzuitiškos patirties - jungti žmones.
„Fotografijos meno esmė yra ne fotografavimas, bet matymas, - teigė A.Kezys, - Atrasti savąjį kelią fotografijos mene reiškia atrasti save. Stebėję save tiek metų, galiu pasakyti, kad mano „šventoji valanda“, arba kūrybiškumo kulminacija, yra ne ruošimasis fotografuoti, ne nufotografuoto vaizdo perkeitinėjimas, bet pats vaizdo atradimas ir pamatymas.
Daugiau nei per keturis dešimtmečius trukusią kūrybinę biografiją, A.Kezys išbandė pačius įvairiausius fotografijos žanrus bei temas - nuo peizažų iki portretų, nuo aktų iki miestovaizdžių, nuo dvigubų ekspozicijų iki spalvotų kompiuterinių manipuliacijų. Jo sudarytų ir išleistų albumų bei knygų, iliustruotų jo paties fotografijomis, sąrašas siekia beveik šimtą.
Kaip ir visi didieji Amerikos fotografai, A.Kezys savo kelią taip pat pradėjo nuo Vakarų krašto gamtovaizdžių, o natūra tapo jo įkvėpimo šaltiniu. Jau pirmuosiuose darbuose išryškėjo jo kaip klasikinio esteto principai: žiūrėti-matyti-fiksuoti. „Man yra lengviau nufotografuoti kokį gyvenimiškai nereikšmingą, bet estetiškai patrauklų užkampį, negu uždokumentuoti svarbų įvykį, kuriame neįmanoma rasti jokių estetinių rėmų.<...> Apie save gali tiek pasakyti, kad nesu fotodokumentacijos kūrėjas, kurio nuotraukos būtų datuotos, asmenys atpažinti, įvykiai metrikuoti. Nesu nė photo essays ar nuotraukų virtinės gamintojas, o fotografas, kuris išsako visą mintį vienoje nuotraukoje. Paveikslo forma mane žavi daugiau nei turinys. Turinį dažnai laikau antraeiliu. Man beveik nesvarbu, ar fotografuojamas objektas yra žmogus, paukštis ar akmuo. Kiekvienas daiktas pasidaro svarbus ir įdomus, jei jis patenka į stiprius forminius rėmus.
Šitokia samprata, taip pat ir pati aplinka, kurioje gyveno, fotografą pastūmėjo kreipti objektyvą į modernaus didmiesčio aplinką, dangoraižių grupes bei jų detales, linijas ir šešėlius, formas bei atspindžius. Pasak fotomenininko Romualdo Požerskio, žvelgiant į A.Kezio darbus, visų pirma į akis krinta jo tobulai išgrynintos formos, tačiau už jų slypi turinys, pripildytas skausmo ir vienišumo. „Ši būsena atliepė daugelio Lietuvos išeivių vidines patirtis - gyvenimą naujame krašte, dideliuose miestuose, be jokios galimybės grįžti į Tėvynę. Šitokiu būdu per fotografiją menininkas nesąmoningai rodo tai, kas guli ant širdies. Nepriklausomybės laikotarpiu, A.Kezys tapo savotiška jungtimi tarp Amerikos išeivių ir Lietuvos.
2019 m. Kybartų kultūros centre pradėjo veikti A.Kezio darbų galerija.
Apdovanojimai ir įvertinimai
- 1991 m. JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija
- 1999 m.
A.Kezys mirė 2015 m. vasario 24 d.
žymės: #Gime
Panašus:
- Neįtikėtina Vlado Ščavinsko Gyvenimo Istorija: Sužinokite Visa Jo Biografiją!
- Vytauto Šiškausko Neįtikėtina Muzikinė Kelionė Ir Asmeninis Gyvenimas Atskleisti!
- Vytautas Vaitkus: Neįtikėtina Kelionė nuo Traumatologo iki Šalčio Apsaugos Eksperto
- Atskleiskite Vaiko Emocinio Intelekto Paslaptis: „Vaiko emocinis intelektas“ Knygos Apžvalga, Kuri Privers Jus Susimąstyti!
- Nepraleiskite! Įspūdingi renginiai vaikams Lietuvoje balandžio 27 d. – linksmybės ir nuotykiai laukia!