Kaip bebūtų paradoksalu, samprata „nuodėmė“ - tai raktas į visą krikščionišką teologiją. Gali kilti klausimas, kodėl šis raktas toks negatyvus - nuodėmė yra tai, kas yra naikinama, kas yra bloga, be to, ko, iš esmės, net nėra (ji neturi to, ką filosofai vadina substancine būtimi). Tačiau krikščionybėje yra normalu suvokti Dievą per tai, kas jis nėra: „išpažinti nežinojimą dalykuose, liečiančiuose Dievą, yra geriausias žinojimas“ - rašo šv.Šiame įraše norėčiau pakalbėti apie prieigą, per kurią aš pats suprantu nuodėmę ir kuri man padeda suvokti, kodėl verta tikėti Dievu, visomis šio klausimo prasmėmis. Kadangi ši prieiga - bandymas pristatyti ortodoksinę teologiją savais žodžiais, savo supratimu, tai jame gali pasitaikyti nukrypimų nuo ortodoksijos, kuriuos suvokęs norėčiau bemat ištaisyti.
1. Gyvenimas verčia save apmąstyti
Gimdami mes esame įmetami į gyvenimą, tačiau įmesties metu nuo jo neatsiskiriame. Mes esame susitapatinę su gyvenimu ir jo tėkmės nepastebime. Įsivaizduokime, kad esame pratę miegoti ant šono. Jei niekada apie tai nesusimąstome, mes to nepastebime: mums tai atrodo įprasta, mes to neįsidėmime. Lygiai taip pat, pavyzdžiui, galime nepastebėti kokio nors kito savo įpročio (pavyzdžiui, kalbėtis su savimi planuojant darbus).
Kaip pastebi Georgas Hegelis, vaikas net negalvoja apie tai, kad jis yra mirtingas: todėl vaikai dažnai būna itin neatsargūs. Mirtingumo suvokimas ateina daug vėliau ir, pirmiausia, vaikas suvokia tėvų mirtingumą, o tik po to - savo. Kai mes pradedame mąstyti apie gyvenimą, mes imame regėti gyvenimą kitaip.
Pavyzdžiui, įpratęs kasytis gali pasikasyti iš įpročio ir to net nepastebėti. Tik tada, kai tu mąstai apie pasikasymą, tu pamatai save „iš šono“. Taip yra ir su gyvenimo apmąstymu: apmąstymas yra tam tikro dalyko, kuris mums rodosi kaip esantis priešais (t.y. kaip ob-jektas, lotyniškai „ob-iectum“ reiškai „priešais išmestas“) apmąstymas, lietuviškai sakome „matau tarsi iš šalies“. „Iš šalies“ galima apmąstyti netgi save. Pastebėtina, kad tokio žvilgsnio metu dalykas yra padaromas objektu, t.y. Įprotis gali „pareikalauti“ apmąstymo todėl, kad gyvenime turime tam tikras neeilines patirtis.
Karlas Jaspersas mano, jog filosofuoti pradedama tada, kai žmogus susiduria su nuostaba, abejone ar sukrėtimu. Turbūt daugelis yra matę filmą „Matrica“. Iš tiesų jis puikiai iliustruoja daugelį filosofinių problemų, beje, buvo pastatytas pagal prancūzų marksisto J. Baudrillard’o knygą „Simuliakrai ir simuliacija“ ir daugmaž iliustruoja apie tai, ką vadiname Platono „Olos alegorija“. Paprastai toks įtarimas nekyla: jie tiesiog gyvena, mokosi, dirba, augina vaikus, ir taip gimsta, ir miršta, ir joks kritiškumas tai terpei, kurioje gyvena, tam kasdieniam jų pasauliui, negalėtų kilti, jeigu ne tai, kas filme vadinama „matricos klaidomis“.
Tai - anamolijos, su kuriomis kovoja „antivirusinė sistema“ - agentai. Matricos klaidos atskleidžia, kad visa matrica remiasi klaidingomis prielaidomis. Atsitiktinė klaida nurodo į sistemines klaidas. Tik kai kasdienis jų gyvenimas atveria žmonėms tokius dalykus, kurie prieštarauja jo paties taisyklėmis, jiems kyla klausimas: kaip čia yra? Ar šis pasaulis tikras? Kur aš gyvenu?
Kai pradedame gyventi pasaulyje, mes tarsi susipažįstame su jo „žaidimo taisyklėmis“ ir ramiai gyvename, tačiau gyvenime pastoviai susiduriame su situacijomis, kurios sulaužo tas pačias „gyvenimo taisykles“. Panašiai kaip mažiems vaikams žaidžiant kokį nors žaidimą vyriausias iš jų gali sukčiauti ir pasielgti ne pagal taisykles, o mažesni tada neturi kaip prieštaraut neteisybei, nes vyriausias - žymiai stipresnis, lygiai taip pat ir gyvenimas kartais pasielgia „negarbingai“, t.y. sulaužo taisykles, kurių pats mus išmokė.
Tai ypač pasimato per sukrėtimo akimirkomis, Jasperso vadinamomis „ribinėmis situacijomis“: mirties akivaizdoje, kenčiant, kovojant, suvokiant savo kaltę ir t.t., tai yra tarsi „pabudimas iš prisirišimo prie gyvenimo reikalų“. Tačiau gyvenimo anomalijos, para-doksai, nebūtinai turi būti tokie skausmingi: Aristotelis savo „Metafizikoje“ rašo, kad „nuostaba skatina žmonės filosofuoti“, kad matydami nesuvokiamus dangaus reiškinius, galop nesuvokiamus supančios gamtos reiškinius, mes esame „išmušami iš vėžių“ ir per pasaulio didybę juntame savo menkumą, bandome suprasti ir paaiškinti mus supantį pasaulį (Aristotelis sako, kad „ta prasme ir mitų kūrėjai yra filosofai“).
Lengva nuo nuostabos nukrypti į abejonę. Abejonė kyla tada, kai pažindami vis daugiau imame abejoti savo paties pažinimo tikrumu. Abejonė gali kilti iš dėl gyvenimiškų situacijų: pavyzdžiui, jūsų artimas žmogus yra pagal visas „gyvenimo taisykles“ doras, geras žmogus, kuris myli šeimą, dirba ir yra mylimas. O kitas žmogus yra alkoholikas, chuliganas, kuris tik kelia bėdas ir visiškai netausoja savo sveikatos. Ir štai pirmas žmogus, nors ir sportavo, tinkamai maitinosi, gana jaunas suserga vėžiu ir miršta. O štai antrasis, nors geria iki nukritimo ir miega ten kur nukrenta, išgyvena iki gilios senatvės. Jums iškarto gali kilti klausimas: kodėl taip yra? Kaip man gyventi: ar kaip alkoholikui, ar kaip tvarkingam žmogui? Kyla abejonė, ar viskas, ką aš žinau apie gyvenimą, nėra klaidinga.
Visais šiais atvejais gyvenimas „pats laužo savo taisykles“ (sau prieštarauja), vienu atveju mums nuo to kyla malonūs jausmai (nuostaba), kitu - skaudūs (abejonė), tačiau rezultatas visąlaik tas pats - aš imu stebėti iš šalies, esu sub-jektas (stovintis-už, lot. sub-iectum - numestas po), o dalykai, į kuriuos žiūriu, yra prieš mane. Prieštaravimas skatina mąstymą, mąstymas atpažįsta, kad „aš“ ir „tai“ nesame viena. Paulas Tillichas pastebi, kad žmogaus gyvenimas yra pasmerktas virsti klausimu dėl pačios žmogaus būties sandaros. Kiekvieno žmogaus būties dėmenys yra prasmės paieška arba beprasmybės pojūtis, kaltės ir išteisinimo pojūčiai, galų gale, mirtingumo suvokimas, kuris kyla iš to, jog žmogiškasis buvimas yra visuomet buvimas-mirties-link.
2. Susvetimėjimas
Martinas Buberis teigia, jog du pamatiniai santykiai pasaulyje yra „Aš-Tu“ ir „Aš-Tai“. Aš manau, egzistuoja dvejopas žvelgimo į pasaulį būdas. Vienas žvelgimo būdas yra šaltas - tada tai, į ką žiūriu, man yra svetima. Tai „Aš-Tai“ žvilgsnis, kai aš pažvelgiu taip į kažką, aš su tuo susvetimėju arba jau matau, kad esu susvetimėjęs. Kitas žvilgsnis yra „Aš-Tu“, tai yra meilės žvilgsnis, bendrystės santykis.
Atsipeikėjęs nuo įpratimo žmogus atranda save susvetimėjimo padėtyje - visa jam yra svetima. Atsiranda neperžengiama praraja tarp stebinčiojo (subjekto) ir stebimo dalyko (objekto). Jis mato, jog gyvenimas yra kupinas susvetimėjimo: susvetimėjimo tarp žmonių, žmonių susvetimėjimo su jais pačiais ir kt. Čia pat atsiranda praraja tarp mūsų ir gyvenimo. Gyvenimas, pilnas svetimumo, mus pačius verčia svetimėti. Šią būseną itin gražiai ir literatūriškai yra aprašęs filosofas bei rašytojas Albert Camus savo novelėje „Svetimas“ (L’Étranger). Ten jis rašo apie žmogaus išgyvenimus po motinos laidotuvių ir kaip jis priima jį supantį pasaulį.
Jei ankščiau žmogus nepastebėjo gyvenimo taip, kaip ir nepastebėjo to, kad jis kvėpuoja, dabar gyvenimo pastebėjimas neišvengiamas, pats gyvenimas jam yra svetimas, ir jam reikia valios, kad toliau tai daryti. Humanistinis psichologas Abrahamas Maslow, tirdamas žymesnes pasaulio asmenybes bei tirdamas jų psichologinius portretus yra sukūręs vadinamą „poreikių piramidę“.
Maslow teigė, jog žemiausi ir pirminiai žmogaus poreikiai yra valgis, normali fiziologinė veikla, seksas, drabužiai ir pan., aukštesnis poreikis - saugumo, apimantis sveikatos apsaugą, apsirūpinimą būstu ir pastoviu pajamų šaltinių ir t.t. Tada žmogui svarbiau yra priklausyti šeimai, draugams, bendruomenei. Dar aukščiau - pripažinimas tose bendruomenėse. Ir aukščiausias poreikis - tai saviaktualizacija, išreiškimas savęs kaip žmogaus, kaip rūšinės būtybės.
Šimtmečiu anksčiau Karlas Marxas išreiškė labai panašią idėją: „gyvenimui pirmiausia reikalingas maistas ir gėrimas, butas, drabužiai ir dar kai kas. Taigi pirmasis istorinis aktas yra reikalingų šiems poreikiams patenkinti reikmenų gaminimas, paties materialinio gyvenimo gamyba. Tobulame pasaulyje žmogus ištisai patenkintų visus savo poreikius: iš fiziologinius (maistas, seksas ir kt.), socialinius (šeima, pripažinimas) ir save saviaktualizuotų (kūryba, saviraiška), t.y. aktualiztų savo žmogiškąjį potencialą. Kitais žodžiais: būtų žmogumi. Realiai (aktualiai) būtų tuo, kas potencialiai glūdi jo prigimtyje.
Dauguma gyvūnų taip susilieja su aplinka, kad yra beveik pilnai jos determinuoti. Garsūs biheivioristinės psichologijos eksperimentai parodė, kaip pelytės orientuojasi pagal paskatinimus ir bausmes. Paprastai tariant, jei po veiksmo padarymo pelytė jaučia malonumą, tai ji tą veiksmą kartos, jei bausmę - ji to veiksmo vis labiau vengs. Taip pelytė mokosi. Tačiau taip nėra su žmogumi. Žmogus nėra pelytė. Būtent todėl žmogus, skirtingai nei kiti gyvūnai, gali aktyviai keisti pasaulį, statyti dangoraižius, sukurti internetą, vaistus ir kt.
Jei imtume paskatinimų pavyzdį, tai, pavyzdžiui, žmogus patyręs bausmę ar paskatinimą gali elgtis nenuspėjamai, tai ypač išryškino kongnityvinės psichologijos atstovai. Pavyzdžiui, jei vaikas augs prastoje šeimoje ir vaikščios į blogą mokyklą, tai gali tapti jam paskata priešintis aplinkai ir mokytis. Iš dalies tai susiję su tuo, kad žmogus turi visumos vaizdą - skirtingai nei kiti gyvūnai, jis gali matyti pasaulio visumą ir be vieno bausmės/paskatinimo atvejo jis gali matyti tolimą perspektyvą, kad, galbūt, po dešimties metų uolus mokymas jam padės ištrūkti iš šios aplinkos ir panašiai. Intelektas ir galimybė keisti pasaulį yra rūšinė, t.y. eidetinė (gr. eidos - rūšis) žmogaus savybė, kurios neturi kiti gyvūnai.
Tačiau realiame gyvenime mes susiduriame su paradoksu. Jau vos pradėję „kopti“ poreikių piramide mes matome, jog tam, kad turėtume būstą, maisto ir taip toliau, mes privalome dirbti. Gamybos jėgoms esant tokioms, kad vienas žmogus savo darbu gali aprūpinti kelis kitus, atsiranda pagunda išnaudoti žmogų, žiūrėti į jį kaip į išteklių, resursą, kurį galima panaudoti gamyboje. Dirbdami, parduodami savo darbo jėgą darbdaviui, mes tampame nuo jo priklausomi. Mūsų pasaulyje yra daugybė susvetimėjimą skatinančių struktūrų. Pradedant ekonominėmis sistemomis, darbo santykiais, kurie skatina žmogų traktuoti kaip priemonę ir resursą, baigiant pačia mūsų miestų architektūra. Sovietiniai penkiaaukščiai namai taip išskaido žmones į atskirus butus, atskiria vienus nuo kitų, jog dažnai vienoje laiptinėje gyvenantys žmonės net nepažįsta vienas kito.
Čia žmogus gyvenime susiduria su pirmuoju rimtu paradoksu (prieštaravimu): jis yra žmogus, tačiau sąlygos jam trukdo būti žmogumi. Ne gana to, sąlygos skatina jį žiūrėti į kitą žmogų ne kaip į žmogų, ne kaip į tikslą, bet tik kaip į priemonę, siekti saviems tikslams. Žmogus yra gimęs mąstyti, kurti, tačiau sąlygos jam neleidžia to daryti. Religinė patirtis paprastai yra tokia patirtis, kuri priverčia žmogų patikėti paieškų prasme, atsakymų egzistavimu. Tai - tiesioginis nekasdienis patyrimas, kaip atsivertimas (metanoia, sąmonės persikeitimas, suvokiant savo nuodėmingumą) ar mistinis patyrimas (nebylus būties kaip visumos patyrimas).
3. Mirties kelias ir gyvenimo kelias
Kaip rašoma Didachėje, yra du pamatiniai keliai, kuriais gali žengti žmogus aptikęs save susvetimėjimo padėtyje -mirties kelias ir gyvenimo kelias. Mirties kelias - tai bandymas užsimiršti, stengtis grįžti į įprotį. Gyvenimo kelias yra siekis įveikti susvetimėjimą. Tai siekis pradėti aktyvią bendrystę su pasauliu, su kitais žmonėmis ir taip peržengti susvetimėjimo prarają. Nuodėmę aš suvokiu per susvetimėjimą.
Paulas Tillichas rašo: „Viso mūsų gyvenimo būklė yra susvetimėjimas su kitais ir su savimi, nes mes esame susvetimėję su būties Pagrindu, nes mes susvetimėję su mūsų gyvenimo kilme ir tikslu“. Graikiškas žodis nuodėmė, amartia, yra padarytas iš neigiančiosios „a“ (alpha privativum, kaip žodyje a-teizmas) ir žodžio marpto. A-martia - tai ne-pataikymas.
Švenčiausiąją Komuniją aš suvokiu kaip susvetimėjimo įveiką. Lotyniškas pavadinimas Communio Sancta reiškia Šventąją Bendrystę. Bendrystė - tai susvetimėjimo priešprieša. Rašiau: susvetimėjimas kyla, nes žmonės netinkamai naudojasi savosiomis galiomis. Žmogus prigimtyje turi įvairių galių - laisvą valią, protingumą, gebėjimą kurti, gebėjimą mylėti ir t.t. Tačiau netinkamai naudojami jie sukelia susvetimėjimą. Pavyzdžiui, vienas teologas pateikė tokį pavyzdį, jog netinkamai panaudotas gebėjimas mylėti virsta svetimavimu. Svetimautojas į savo partnerius žiūri kaip į aistros patenkinimo objektus. Taip yra ir su visomis kitomis nuodėmėmis.
Krikščionybė paaiškina, kodėl įmesties metu žmogus patenka į susvetimėjusį pasaulį - todėl, kad egzistavo pirmapradė nuodėmė. Pirmieji žmonės, kurių esmę paveldėjo visi likusieji, nusidėjo, piktnaudžiavo savo galiomis, todėl pats pasaulis ir jų prigimtis buvo iškreipti. Krikščionybė moko, jog žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus - tai Dievo atvaizdas, todėl jis turi dieviškas galias - laisvą valią, protingumą ir t.t. Kai jis naudojo tas galias tinkamai, "neprašaudamas", tai buvo ir panašus į Dievą.
Dievas sukūrė žmogų iš meilės. Dievas yra meilė, jis yra Švenčiausioji Bendrystė, todėl sukūrė žmogų, su kuriuo galėtų ta meile dalintis. Dievas nori, kad žmogus taip pat amžinai gyventų meilėje, kaip gyvena Dievas, kad jis būtų kaip Dievas. Žmonėms jis sakė: "esate dievai, jūs visi Aukščiausiojo sūnūs" (Ps 82,6). Šv. Augustinas pagal tai suvokia nuodėmę kaip valių nesutapimą. Nuodėmė yra mūsų valios nesutapimas su Dievo valia. Kitaip tariant, kaip jau sakiau, nusidėdamas žmogus maištauja prieš savo, kaip kūrinio tikslą ir savo prigimtį.
Dera pažymėti, jog ortodoksai neturi prigimtinės kaltės sampratos, kuri būdinga Romos katalikams. Būklė be nuodėmes yra vadinama ramybe.
Dievas sakė: "Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Krikščionybės esmė, kaip apibūdino A. Osipovas - "Kristus (gr.
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Ar Galima Gauti Būsto Kreditą Motinystės Atostogų Metu? Sužinokite Svarbiausius Faktus!
- Neįtikėtini Velykiniai paveikslėliai spalvinimui – Atrask savo kūrybiškumą!