Šiame straipsnyje apžvelgiami įvairūs istoriniai įvykiai ir asmenys, susiję su Lietuvos bajorija, karališkosiomis šeimomis ir kultūriniu paveldu.
Kento Hercogo Šeima
Kento hercogo dukra, ledi Helen Taylor, yra karališkosios šeimos narė, apie kurią daugelis nė negirdėję. O dabar atvirame interviu ji papasakojo apie savo tėvą princą Edwardą, jo ateities planus bei atsidavimą karališkosioms pareigoms. 89-erių princas Edvardas, kuris yra 42-as eilėje į Didžiosios Britanijos sostą, jau daugelį metų tyliai ir nuosekliai tęsia savo karališkąją veiklą. Jis yra vyriausiasis Kento hercogo princo George'o ir Graikijos bei Danijos princesės Marinos sūnus, taip pat - velionės karalienės Elžbietos II pirmos eilės pusbrolis. Be to, jis yra princesės Aleksandros ir Kento princo Maiklo vyresnysis brolis. Edvardas - ilgiausiai titulą turintis Kento kunigaikštis.
Karališkosios šeimos narės atviras interviu Jo dukra ledi Helen pabrėžė, kad nepaisant garbaus amžiaus, jos tėvas neplanuoja trauktis iš viešo gyvenimo. Princas dalyvauja daugiau nei 140 įvairių labdaros organizacijų, profesinių asociacijų ir kitų institucijų veikloje. Interviu televizijai „True Royalty TV“ ledi Helen taip pat pasidalijo prisiminimais apie tėvo ryšį su mirusia karaliene ir jo atsidavimą monarchijai. „Aš nenorėčiau, kad jis išeitų į pensiją. Jis tiesiog toks žmogus - tai jo prigimtis. Jo kūnas gal ir nebepajėgus veikti tokiu tempu, kokiu norėtų, bet... ką jis darytų nustojęs dirbti?“ Ji pridūrė: „Jam patinka būti užsiėmusiam - tai jį įkvepia ir suteikia prasmės. Matau, kad jam vis dar reikia to nuolatinio įkvėpimo.“
O pati ledi H. Baigusi Gordonstouną, kur mokėsi dailės klasėje, ji labai norėjo išvykti į Londoną ir užsidirbti pnigų. 1984 m. ji pradėjo dirbti aukcionų namuose. 1987-1991 m. ji dirbo su meno kūrinių pardavėju Karstenu Schubertu už registratūros stalo, jai priskiriami nuopelnai, kad atrado Rachel Whiteread ir Gary Hume, tačiau viename interviu ji prisipažino, kad atsisakė atstovauti menininkui Damienui Hirstui. Vėliau ji ėmė domėtis mada, tapo mados ambasadore ir Giorgio Armani mūza, kuris 1992 m. sukūrė suknelę jos vestuvėms su Timothy Verneriu Tayloru. Nuo to laiko jiedu su vyru susilaukė keturių vaikų: Columbuso, Cassius, Eloise ir Estellos.
Karalienė Viktorija
Rekordiškai ilgai Didžiąją Britaniją valdžiusi monarchė Viktorija buvo karūnuota šią dieną - birželio 28-ąją 1838-aisiais. Karalienė buvo labai populiari šalyje: tuo metu augo šalies ekonomika, vykdyta aktyvi ekspansinė politika. Viktorija gimė 1819 m. gegužės 24 d. Londone Kento hercogo ir Saksonijos - Koburgo princesės Viktorijos šeimoje. 1837 m. tapo savo dėdės Vilhelmo IV įpėdine - Didžiosios Britanijos ir Airijos karaliene. Politikoje Viktorija griežtai laikėsi neutralumo. Tačiau kritinėse situacijose ji tapdavo ypatingai aktyvi, užimdavo ryžtingą poziciją, lemdavo britų vyriausybės kursą.
Karalienė Viktorija šalį valdė rekordiškai ilgai - 63-ejus metus. Jos valdymo laikotarpis vadinamas Viktorijos epocha. Tai perdėto drovumo, kultūros sąstingio laikotarpis. Tačiau tuo pat metu plėtojosi karalystės ekonomika, vidurinysis gyventojų sluoksnis (fabrikų savininkai bei pirkliai) tapo įtakingiausia valstybės jėga. Ji valdė tuo metu, kai Didžioji Britanija galutinai prisijungė Indiją ir tapo neginčijamai galingiausia pasaulio valstybe. Klestėjimas vienu metu pasireiškė pačiose įvairiausiose srityse, ir tai tikrai galima laikyti taip pat ir ilgaamžės Viktorijos nuopelnu. Tuo laiku vykdyta aktyviausia imperijos ekspansinė politika. 1876 m. Viktorija tampa Indijos imperatore. Viktorija mirė 1901 m. sausio 22 d. nuo smegenų kraujavimo. Viktorijos valdymas truko daugiau nei 63 metus. Ji iki šiol yra ne tik ilgiausiai soste išsilaikiusi britų monarchė, bet ir ilgiausiai pasaulio istorijoje valdžiusi monarchė moteris. Jos valdymas atspindėjo Didžiosios Britanijos klestėjimo epochą. Turėjo 9 vaikus
Būsimoji karalienė buvo auklėjama itin griežtai. Jos motina miegojo viename kambaryje iki pat 18 gimtadienio. Viktorijos dėdė Belgijos karalius Leopoldas sumanė merginą ištekinti už savo sūnėno Vokietijos žemių princo Alberto. Tada Viktorija jau buvo pilnametė, karūnuota karaliene ir labai norėjo išsivaduoti iš motinos kontrolės. Teigiama, kad ji ėmėsi iniciatyvos ir pati pasipiršo Albertui. „Jaučiausi kažkaip ypatingai, kai pastebėjau Albertą, kuris buvo be galo gražus“, - rašė ji 1839 metų spalio 10 dieną dar prieš vestuves. Per vestuves Viktorijos vestuvinė suknelė buvo balta, kas tuo metu buvo neįprasta. Tuomet vestuvinės suknelės buvo spalvotos. Manoma, kad būtent nuo karalienės Viktorijos laikų išpopuliarėjo baltos vestuvinės suknelės, kurios iki populiarios iki šių dienų.
Viktorija turėjo net devyni vaikus. Teigiama, kad gydytojas patarė karalienei daugiau nebepastoti, nes tai gali būti pavojinga sveikatai, tačiau karalienė nusprendė, kad lovos malonumai jai yra svarbesni. Nors Viktorija turėjo net devynis vaikus, pasakojama, kad ji jų labai nemylėjo. Priešingai, laiko santuokos minusu, kurio neįmanoma išvengti. Teigiama, kad Viktorija vaikų atžvilgiu nebuvo jautri ar sentimentali, be to, ji dažnai savo atžalas vadindavo bjauriais varliūkščiais. Manoma, kad Viktorija buvo griežto auklėjimo šalininkė ir turėjo įprotį dažnai mušti vaikus.
Princas Albertas mirė sulaukęs vos 42 metų, kaip teigiama, karalienei tai buvo didelis smūgis, nes ji mylėjo savo vyrą. „Negalėjau rašyti savo dienoraščio, kai mano mylimasis mane paliko, ir su skaudančia širdimi aš pradedu metus be jo“, - dienoraštyje rašė Viktorija. Manoma, kad karalienė gedėjo mirusio vyro visą savo gyvenimą ir juodai rengėsi net per vaikų vestuves. Alberto kambarys, Viktorijos paliepimu, buvo paliktas neliestas, tarsi žmogus ten dar gyventų, tarnai kambarį tik sutvarkydavo. Vėliau jos gyvenime atsirado tarnas Johnas Brownas. Daug kas mano, kad naujasis tarnas buvo karalienės meilužis, jis net miegodavo šalia esančiame kambaryje. Tokios nuomonės, kaip teigiama, laikėsi net karalienės vaikai. Vis dėlto, yra ir kita versija, kad jis jai padėdavo susisiekti su mirusio vyro dvasia kaip mediumas.
J. Brownas greit ėmė savivaliauti, tad visas dvaras jo nemėgo. Tarnai vadino jį karalienės eržilu, nes jis buvo arklininkas. Užsienio reikalų ministras sužinojo, kad jie miega gretimuose kambariuose, kas „prieštaravo etiketui ir netgi padorumui“. Kai kurie manė, kad jis karalienės vyras, tik su sąlyga, kad nepretenduos į jokį titulą. Laiškuose Viktorija ėmė kreiptis į J. Browną „brangusis“. Teigiama, kad po J. Browno mirties Viktorija parašė apie jį memuarus, tačiau aukščiausio rango dvariškiai neleido jai jų spausdinti, baimindamiesi, kad tai suterštų jos reputaciją.
Lietuvos Bajorų Kraštų Susivienijimas
Kauno apskrities bajorų draugija, pirmoji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įsteigta Lietuvos bajorijos palikuonis vienijanti organizacija, pritaria visos Lietuvos bajorijos vienybei. Kauno apskrities bajorų draugija, LBKS Panevėžio apskrities skyrius, LBKS Klaipėdos krašto bajorų draugija 2019 m. gegužės 24 d. tapo šios Asociacijos steigėjais-nariais. 2019 m. birželio 14 d. Kaune įvykusio pirmojo Lietuvos Bajorų Kraštų Susivienijimo suvažiavimo metu išrinkta ir patvirtinta LBKS vadovybė - Vadas Egidijus Matulevičius, kanclerė Jovita Antanaitienė. Lietuvos Bajorų Kraštų Susivienijimo vadovybė 2023 - 2027 m.
2019 m. lapkričio 27 d. Asociacija ,,Lietuvos Bajorų Kraštų Susivienijimas" prisijungė prie Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, narių, delegavo atstovus į Koordinacinę tarybą (NOKT).Susitarimą pasirašiusios patriotinės organizacijos bendradarbiauja saugant ir stiprinant Lietuvos nepriklausomybę, didinant šalies gynybinius pajėgumus, ugdant jaunosios kartos pilietiškumą, įamžinant visų laikų Lietuvos nepriklausomybės kovų ir kovotojų atminimą. Svarbiausias Tarybos uždavinys - koordinuoti Nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą, Lietuvos krašto apsaugos sistemos institucijoms bendradarbiaujant su visuomene.
2025 m. balandžio 30 d. įvyko KABD narių susirinkimas. 2025 m. kovo 26 d. įvyko KABD narių susirinkimas. Susirinkimo metu KABD vadovė Kristina Giedraitienė apžvelgė šių metų renginius, numatoma žurnalo ,,Lietuvos bajorų Metraštis. Laikas ir likimai Nr. Sausio, vasario, kovo, balandžio mėn. Marija Aldona Ivaškevičiūtė Blažienė H. Vladislava Gudanavičiūtė-Bartosevičienė H. Bronislava Dementeškienė H. Evaldas Kerbedis H. Albinas Kazakevičius H. Aldona Kučinskaitė-Kučinskienė H. Eglė Maksimovaitė H. Aurelija Laukytė Vackonienė H.
Informuojame, kad KABD Tarybos sprendimu 2025 m. metinis draugijos nario mokestis - 15 eurų, kurį pagal Įstatus būtina sumokėti iki einamųjų m. Kauno apskrities Bajorų draugija, įm. k. 193412561Reg. vieta: A. Mickevičiaus g. +370 687 11241, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių.
Palaimintojo Mykolo Giedraičio Minėjimas
2025 m. gegužės mėnesį vyko renginiai, skirti paminėti Palaimintojo Mykolo Giedraičio (1425-1485 05 04) gimimo 600-ąsias ir mirties 540-ąsias metines. Palaimintasis Mykolas Giedraitis - vienos seniausių Lietuvos kilmingųjų giminių, kunigaikščių Giedraičių, atstovas. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Mykolas Giedraitis buvo vienturtis Jurgio ir Marijonos Giedraičių sūnus, gimęs Giedraičiuose arba Videniškiuose, senelio dvare. Mykolas Giedraitis įstojo į atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dab. Baltarusijos teritorija), Lietuvoje šie vienuoliai buvo vadinami baltaisiais augustinais.
Vėliau, Krokuvos universitete baigęs filosofijos mokslus, ten ir liko, bet gyveno itin kukliai ir pamaldžiai, vienas, atskirai nuo kitų vienuolių, mažame kambarėlyje šalia įėjimo į bažnyčią. Mykolas Giedraitis mirė 1485 m. gegužės 4 d., palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje. Palaimintuoju Mykolą Giedraitį pradėta laikyti dar XVI amžiuje. 2018 m. lapkričio 8 d. 2025 05 04 d. Giedraičiuose (Molėtų r.) iškilmingai sutiktos palaimintojo Mykolo Giedraičio relikvijos. Baltramiejaus bažnyčią.
2025 05 08 d. Vilniuje, Valdovų rūmų muziejuje surengtas kultūros vakaras, skirtas Palaimintojo Mykolo Giedraičio Jubiliejui. Kultūros vakare „Gyvenimas, kuris nesibaigia“ apie Mykolą Giedraitį pranešimą skaitė dr. Darius Baronas (Lietuvos istorijos institutas). Žodį tarė Kaišiadorių vyskupas ordinaras dr. Jonas Ivanauskas; Valdovų rūmų muziejaus generalinis direktorius dr. Vydas Dolinskas; kunigaikštis Mykolas Greihamas Daumantas Giedraitis (Michal Graham Dowmont Giedroyc); Kornelija Vytautė Giedraitytė; Alexi Guedroitz; Šventosios karalienės Jadvygos, Kristaus tarnaitės, seserų kongregacijos vienuolė sesuo Anna Sudujko (Lenkija); palaimintojo Mykolo Giedraičio kanonizacijos proceso vicepostulatorė Skaidrūnė Vetcelienė.
2025 05 10 d. Videniškiuose (Molėtų raj.), prieš 400 metų Lietuvos didikų Giedraičių pastatytoje Šv. Lauryno bažnyčioje buvo švenčiama iškilminga Liturgija, skirta Palaimintojo Mykolo Giedraičio gimimo 600 metų Jubiliejui paminėti. Į iškilmes atvyko garbingi svečiai iš užsienio - Lenkijos vyskupų konferencijos atstovas ryšiams su Lietuva Varšuvos-Pragos vyskupas Romuald Kaminski, Palaimintojo Mykolo tarnystės Krokuvoje Šv. Morkaus bažnyčios rektorius kunigas Andrzej Wójcik, Šv. Jadvygos karalienės kongregacijos seserys iš Krokuvos, kurios rūpinasi Palaimintojo Mykolo šventumo sklaida, Giedraičių giminės atstovas kunigaikštis Michal Greiham Dowmont Giedrojc, kunigaikštienė Dorothee Giedroyc, Didžiosios Britanijos Karališkosios šeimos atstovas George Windsor - Earl of St Andrews iš Jungtinės Karalystės. Dalyvavo Lietuvos civilinės valdžios atstovai, daugelio nevyriausybinių istorinės atminties organizacijų, Lietuvos bajorų kraštų susivienijimo, Kauno apskrities bajorų draugijos vadovė Kristina Giedraitienė, Šv. Vytauto Abramausko (Valdovų rūmų muziejaus), Molėtų r.
Kiti Renginiai ir Asmenys
- 2025 07 12 d. Varėnos rajone, Kasčiūnuose, Laisvės kovotojo Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje iškilmingai atidarytas partizanų muziejus.
- 2025 06 04 LR Vadovybės apsaugos tarnyba apdovanojo Graf Anton von Gravrock.
- 2025 05 11 d. Raudondvario dvaro pilyje įvyko simpoziumas „LDK kilmingųjų ir jų palikuonių indėlis į Lietuvos mokslą“.
- 2025 m. kovo 30 d. Kristinai Giedraitienei įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.
- 2025 m. vasario 27 - kovo 2 d. Vilniaus knygų mugėje pristatytas žurnalas „Lietuvos bajorų metraštis. Laikas ir likimai“.
Pagryžuvio Dvaras
XVIII a. pabaigoje Pagryžuvio dvaras tapo garsios Žemaičių bajorų Pšeciševskių (Przecziszewski, h. Jeronimas Pšeciševskis - Raseinių apskrities bajorų vadovas - rėmė 1863 m. sukilėlius, buvo represuotas, ištremtas. 1866 m. Jeronimo ir Celinos Burbaitės Pšeciševskių dukra Celina (1847-1916 m.) ištekėjo už Izidoriaus Romerio (1843-1910 m., h. Laski), kuris 1878 m.
Pirmojo pasaulinio karo metu dvaras stipriai nukentėjo, buvo apgriautas. Po 1922 m. Naujas dvaro rūmų istorijos etapas prasidėjo nuo 1929 m., kada Pagryžuvio dvaro rūmuose veikė Jėzaus Draugijos (Jėzuitų ordino) vienuolynas ir noviciatas (naujokynas). Jėzuitai rūmus atstatė, įrengė koplyčią, kurioje lankėsi apylinkių gyventojai, pritaikė daug tuo metu svarbių techninių naujovių, puoselėjo parką. 1948 m. Jėzuitų noviciato vyresniojo - tėvo Jono Danylos ((1905 - 2000 m).; nuo 1941 m. Pagryžuvio koplyčios rektoriaus, 1958 - 1989 m. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro rūmų pastate veikė Kelmės apskrities ligoninė, sanatorija, socialinės globos namai. Dvaro teritoriją juosia nuostabaus grožio parkas, XIX a. viduryje įkurtas pagal rūmus sukūrusio architekto Fulgento Rimgailos projektą.
Mišraus stiliaus Pagryžuvio parkas išsidėstęs išraiškingoje, gražaus reljefo teritorijoje - banguotame Gryžuvos upelio dešiniajame krante, dviejose terasose: viršutinėje - prie rūmų, ir apatinėje - prie ramaus tvenkinio, ramiai sruvenančio Bliukės upelio.
Seras Mozė Montefiore
Seras Mozė Montefiore (1784 - 1885) labai gerbiamas tiek gimtojoje Anglijoje, tiek užsienyje. Iki šiol jo vardas vis dar minimas žmonių tarpe su susižavėjimu ir meile. Seras Mozė Montefiore buvo žymus karalienės Viktorijos laikų žydų veikejas. Jis buvo turtingas ir galėjo pats pasirinkti, ką daryti. 1840 m. jam pavyko misija Egipte, Aleksandrijoje, kur išgelbėjo Damaske ritualine žmogžudyste ir krikščionių kraujo naudojimu apkaltintus žydus. Tai jam sustiprino norą padėti ir kitiems persekiojamiems žydams visame pasaulyje.
Kitas punktas, jo manymu, buvo Rusija, nauji žydų sėslumo ir aprangos įstatymai. Jis susitiko su Rusijos caru, ir kai kurie įstatymai buvo pakeisti žydų naudai. Įstatymai dėl tradicinės žydų aprangos panaikinimo nebuvo pakeisti, bet ir pats Montefiorė jiems nepritarė, nešiojo Londono šerifo uniformą.
„Garbingiausi Vilniaus žydų bendruomenės nariai su rabinu ir miesto pamokslininku priešakyje vyko susitikti su svečiais, o minios paprastų žydų susirinko laukti M. Montefiore prie įvažiavimo į Vilniaus priemiestį Šnipiškes … M. Montefiorės niekas nekvietė, jis pats atvyko ir buvo iki ašarų sujaudintas priėmimo nuoširdumu. Taigi, Montefiore į Vilnių įžengė tarp žmonių galvų jūros, virš kurios jis sėdėjo vežime su pora keliautojų - minia tarsi ant savo pečių kėlė brangius svečius. Policijai labai sunkiai sekėsi palaikyti tvarką gatvėse, važiuojant Montifiore, ir ypač apsaugoti jį nuo neturtingų visų tautybių ir amžiaus žmonių antplūžio, aplankytose įstaigose, prieglaudose ir mokyklose.
Buvo sakoma, kad Mozė Montefiori yra puikus karališkosios šeimos draugas. Kaip tai prasidėjo. Kadaise Montefiore gyveno Vokietijoje, Koburge. Tai tikriausiai jauki vieta: kol kas Anglijos sosto įpėdinis Kento kunigaikštis pats mielai apsistojo su mylima žmona svainio Sachsen-Coburg-Saalfeld rūmuose. Jauna žmona laukėsi vaiko, todėl pas save pasikvietė geriausią vietos gydytoją. Jis buvo ne tik išmanantis specialistas, bet ir nuoširdus, protingas pašnekovas. Hercogas ir kunigaikštienė paprašė paaiškinti užuominas. Drąsus daktaras Montefiore po ilgos tylos vis dėlto tapo drąsesnis ir pasakė, ką galvojo. vis dar yra bevaikis, tikimasi, kad Didžiosios Britanijos karalius bus Jo Didenybė. Bet vaikas, kurio laukia kunigaikštienė ir kunigaikštis („Linkiu jo motinai ir jam puikios sveikatos“), deja, negalės tapti įpėdiniu. O vėliau - karalių ar karalienė. Kodėl? Būtent todėl, kad gims už Anglijos ribų … Bet jis vis tiek mano, kad tinkamu laiku gims ne būsimasis karalius, o, tikiuosi, Didžiosios Britanijos karalienė. Jis … atsiprašau, ji gali patekti į bėdą. Kad jų iškart išvengtume, atsiprašau už drąsą, turime įsitikinti, kad karalienė gimė ne čia, o tik Anglijoje … Ir tai padaryti labai paprasta! .. Kunigaikščių pora neįsižeidė dėl privatumo pažeidimo žmogaus, už drąsų patarimą - jie patys gi prašė … Viską gerai apgalvojusi, pora skubiai sutiko su gydytoju. Bet su viena sąlyga: jei daktaras važiuos su jais.
Viskas Didžiojoje Britanijoje vyko taip, kaip spėjo M.Montefiore: vos tik Kento hercogų dukrai tapo 18 metų, susiklostė aplinkybės, kad ji be jokio prieštaravimo užėmė Britanijos sostą. Niekas nei prieš ją, nei vėliau šioje šalyje taip ilgai nebuvo valdžios viršūnėje. Sėkmingiausia savo gimtinėje karalienė Viktorija buvo soste, valdė imperiją, prisijungdavo kitus kraštus, tai tęsėsi daugiau nei šešiasdešimt metų - šlovingiausiu jos valstybės laikotarpiu. Ji suteikė jam baroneto vardą. M.Montefiore mirė sulaukęs daugiau nei šimto metų.
Teigiama, kad karalienė Viktorija kartą paklausė sero Mozė Montefiore: „Pone Moze, koks jūsų turtas? Kiek turite?” Seras Mozė atsakė, kad užtruktų kelias dienas suskaičiuoti ir tada jis atsakys. Po kelių dienų jis grįžo su atsakymu. Karalienė Viktorija buvo nusiminusi, kai išgirdo sumą. Seras Mozė atsakė: „Jūsų didenybe, mano vienintelis tikras turtas yra pinigai, kuriuos paaukojau labdarai. Seras M.Montefiore garsėjo savo protu. 1812 m. Mozė Montefiore’as buvo įšventintas į Moiros masonų ložę . 1886 m. Glazge, Škotijoje, buvo įkurta „Montefiore“ žydų masonų ložė. Norėdamas tapti žydų ložės masonu, prieš tai turėjo būti kitos, ne žydų ložės masonu.