Ragaciemo kaime prie Rygos įlankos gimusiam poetui, rašytojui, eseistui, literatūros kritikui, pasaulio ir savęs pažinimo vadovėlių vaikams kūrėjui, animacinių ir vaidybinių filmų scenarijų autoriui, įvairių kultūrinių iniciatyvų pradininkui, latviškos tapatybės restauratoriui 2023 m. pavasarį būtų suėję 90 metų.
Latvijoje vieno skaitomiausių poeto jubiliejus pasitiktas jam dedikuotais leidiniais, įvairiais meno kūriniais ir projektais. Be abejo, dalis jų buvo skirti vaikams. Zieduonio kūryba apima gana platų žanrų, temų ir meninės išraiškos spektrą, nuo 1961 m. išleista daugiau nei 40 knygų, kurių leidimai kartojami iki šiol.
Pirmieji eilėraščių rinkiniai (Žemės ir sapnų smėlis (Zemes un sapņu smilts, 1961), Širdies dinamitas (Sirds dinamīts, 1963), Motociklas (Motocikls, 1965) nustebino ir sužavėjo tuometinį skaitytoją savo jaunatvišku veržlumu, kvietimu plėsti ribas, keistis ir keisti pasaulį.
Aštuntajame dešimtmetyje, prasidėjus politiniam „atšilimui“, Zieduonio poezijoje palaipsniui ryškėjo pastangos gilintis į individą, į save, į žmogaus prigimties daugiabriauniškumą (rinkinys Aš įeinu į save (Es ieēju sevī, 1968) ir kt.). Poetas žavėjosi Janio Rainio (Jānis Rainis) kūryba, ją tyrinėjo, iš jos perėmė nuolatinio tobulėjimo idėją ir ją pratęsė, akcentuodamas aktyvaus rašytojo misiją, pasiaukojimą, pareigą savo bendruomenei.
Šiuo laikotarpiu poetui tampa svarbus kelio, kelionės, individo ir tautos laisvės motyvas. Kelionių įspūdžiai sugula į didelio populiarumo sulaukusias kelionių apybraižas, esė (Kuršo žemelė (Kurzemīte), 1 d. 1970, 2 d. 1974), Vis tiek. Knyga apie Madlieną (Tik un tā. Grāmata par Madlienu, 1985), Palietuvėlė (Leišmalīte, kartu su Rimantu Zieduoniu, 2013), kuriose iš mikroistorijų, reportažų ir istorinių faktų, gamtinių etiudų dėliojasi tuometinės Latvijos veidas ir tautos dvasia, o kartu ir paties pasakotojo portretas.
Knygoje Kuršo žemelė poetas ragina sukurti savo pasaulį: „Didysis [pasaulis] susideda iš mažųjų. Kur yra tavo mažasis? Sukurk jį iš braškių daigų ar iš plieno kibirkščių. Sukurk iš eilėraščių eilučių ar molio keramikos. Jis neturi būti didelis, bet tegul bus turtingas. Ir jis neturi būti vitrinoje išstatytas, bet jei tave aplanko svečias, turėk kuo jį pavaišinti.
Eilėraščių rinkiniuose Kaip žvakė dega (Kā svece deg, 1971), Skersvėjis (Caurvējš, 1975), Man palankioje tamsoje (Man labvēlīgā tumsā, 1979), Žvelki, kaip (Re, kā, 1981) ryškėja visuomenės negerovių, žmonių dviveidiškumo kritika, reiškiamas nepasitenkinimas dėl politinių lozungų ir tikrovės neatitikimų, metamas intelektualus iššūkis dogmų ir ribojimų pasauliui, atsiranda vidinę įtampą liudijančių užuominų apie tai, jog ne apie viską galima garsiai ir drąsiai kalbėti („Čirškia žiogeliai, audra užgrius.
Aštuntajame dešimtmetyje Zieduonis susidomi tautosaka, mitologija, kelia klausimą, kas sudaro latvio tapatybės pamatą. Kelionių po Latviją įspūdžiai, baltiškos ir latviškos pasaulėjautos patirtys, gamtos ir žmogaus gyvenimo ritmas susipina vienoje iš aukščiausių latvių lyrikos viršūnių - Zieduonio Poemoje apie pieną (Poēma par pienu, 1977). Kūrinyje itin akcentuojamas motinos - gimdytojos, maitintojos, tradicijų ir išminties perdavėjos - vaidmuo, aprėpiamas žmogaus ir.
Tuo laikotarpiu poetas dar kartą nustebina literatūrinę bendruomenę, pradėjęs leisti ypatingo žanro išpažintinės, eseistinės poetinės prozos kūrinius - epifanijas (1971, 1974, 1994), kurių žanro apibrėžtį pats ir nusako: „Proza yra sunkesnis, ilgiau trunkantis sėdimas darbas.
Vėlesnėje Zieduonio kūryboje (rinkiniai Lengva (Viegli, 1993), Akimirksniai. Upėtakiai (Mirkļi. Foreles, 1993), Kelionės sentimentai (Ceļa sentiments, 2000), Trioletai (Trioletas, 2003) ieškoma dermės su visata, nedaroma skirties tarp „aš“ ir „pasaulis“, jie suvokiami kaip vienis - vienas nuo kito priklausomi ir iki galo nepažinūs.
Greta kūrybos suaugusiems skaitytojams aštuntajame dešimtmetyje Zieduonis pradeda kurti ir literatūrines pasakas vaikams - 1972 m. jis spaudai parengia savo garsųjį ir dabar jau į daug kalbų išverstą rinkinį Spalvotosios pasakos (Krāsainas pasakas, 1973, 2016). Vaikų literatūros apžvalgoje rašytojas Valdemaras Ancytis (Valdemārs Ancītis) šį Zieduonio posūkį įvertina kaip naują kokybę latvių vaikų literatūroje.
Už Spalvotąsias pasakas 1976 m. Atėnuose vykusiame penkioliktajame Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros tarybos (IBBY) kongrese Zieduoniui įteikiamas Hanso Christiano Anderseno diplomas, o jo vardas įrašomas į H. Ch. Anderseno garbės sąrašą. Beveik visos rašytojo pasakos pirmiausia pasirodė ikimokyklinukams ir pradinukams skirtame žurnale Zīlīte (Zylutė): anksčiausiai išspausdinti kūriniai - „Baltoji pasaka“, „Geltonoji pasaka“ ir „Rudoji pasaka“ (1970, Nr. 5).
Dail. Atskiro tyrimo reikėtų norint įvertinti alegorinių, daugiaprasmių pasakų, tokių kaip „Žydroji pasaka“, „Juodoji pasaka“ ar „Kreivoji pasaka“ ir kt., vaidmenį to meto lenininiu turiniu persunkto vaikų žurnalo tekstų kontekste.
Be Spalvotųjų pasakų, Zieduonis išleido dar dvi pasakų knygas - literatūrinę pasaką Meškiukų pasaka (Lāču pasaka, 1976) ir rinkinį Pokštai ir pasakos (Blēņas un pasakas, 1980, 2015). Pirmosios trys knygos vėliau buvo perleistos rinkiniuose Visokios pasakos (Visādas pasakas, 1983, 2005), Pasakos (Pasakas, 2007).
Naujausias leidinys - fondo „Viegli“ išleista knyga Meškiuko Andrejaus pasaka (Lāča Andreja pasaka, 2022), susiejanti dvi rašytojo pasakas - „Meškiukų pasaką“ ir „Pasaką apie Kringelį ir Riestainytę“ („Pasaka par Kliņģeri un Baranku“), kurias šiuolaikiniam skaitytojui pristato naratorius - Imanto Zieduonio muziejaus eksponatas - žaislinis meškiukas Andrejus Upytis (Andrejs Upīts).
Iki šiol latvių vaikų literatūros tyrinėtojai ir populiarintojai stebisi, kodėl poetas taip mažai sukūrė eilėraščių vaikams. Aiškaus atsakymo nėra davęs ir pats rašytojas - nėra išleista nė viena eilėraščių knyga, o periodikoje išsibarstę pavieniai kūrinėliai (eilėraščių ciklai „Mažylių mankšta“ („Ķiparu treniņi“, 1981), „Saulytė“ („Saulīte“, 1983) ir kt.) poeto valia nebuvo perspausdinti ir rinktiniuose raštuose.
Pradėjęs kurti vaikams, rašytojas tapo aktyvus diskusijų apie vaikų literatūrą, jaunimo auklėjimą dalyvis, tad nenuostabu, jog 1980 m. Latvijos rašytojų sąjungoje įsteigus Vaikų literatūros sekciją jos pirmininku išrenkamas Zieduonis.
Anot Zieduonio, „[k]nygų vaikams turinys (…) turi būti labiau pažintinis, analitiškesnis, intelektualesnis; reikia išplėsti žanrinę įvairovę; mokyti vaikus sisteminio mąstymo, vystyti sąsajų kūrimo gebėjimus, kurti asmenybės visumą, mokyklose ugdyti individualybes“.
Rūpindamasis, kad vaikai neprarastų ryšio su tradicija, pamatinėmis latvių kultūros vertybėmis, poetas sudarė liaudies dainų rinktines atskirai berniukams ir mergaitėms (Ką turi žinoti mergaitės (Kas jāzina meitenēm, 1981), Bernužėlis augau (Puisīts augu, 1984).
Pasak rašytojo kūrybos vaikams tyrinėtojos Jolantos Mackovos, jau pirmoji Zieduonio pasakų knyga netiesiogiai ir subtiliai pasipriešino sovietinio auklėjimo sistemos ideologiniam ir psichologiniam spaudimui, ribojančiam vaiko asmenybės vystymąsi.
Zieduonio knygos žadino laisvę ir kūrybinę saviraišką, liudijo būtinybę ir galimybę mąstyti kitaip. Anot tyrinėtojų, Zieduonio inicijuotose diskusijose išreikštos mintys, jog pasakos yra skirtos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, akivaizdžiai įkūnytos jo paties kūryboje - kiekviena pasaka savo problematika artima epifanijų gelmei. Spalvotosios pasakos kviečia į pasaulį žiūrėti plačiomis akimis, stebėti ir pastebėti.
Kiekvienos pasakos tematiką ar problematiką lemia pasirinkta spalva - balta, geltona, juoda, raudona, ruda, žalia, mėlyna, violetinė, pilka. Rinkinys baigiamas pasaulio įvairovę apibendrinančia „Margąja pasaka“, o nacionalinės savasties esenciją ir jai kylančias grėsmes išryškina „Gintarinė pasaka“.
Spalvų paletė leidžia kurti asociacijas ir su metų laikais, ir su žmogaus gyvenimo ciklu, ir su emocijomis. „Geltonojoje pasakoje“ skaitytojas pasineria į pavasario, vaikystės, šviesos, džiaugsmo, pilnatvės būseną.
„Baltoji pasaka“ ir „Juodoji pasaka“ artimos savo simetrine semantika - abi jos teigia, jog kai turi vaizduotę, matyti gali ten, kur nieko nesimato, pavyzdžiui, baltame lape, kuriame parašyta baltu rašalu, arba juodoje tamsoje, kai nebijai aplink „rankomis grabinėtis“.
Panašus:
- Pasakos vaikams YouTube: geriausi kanalai ir animacijos
- Vaikiškos pasakos internete: geriausių svetainių apžvalga
- Pasakos vaikams pries miega: ramus miegas ir saldūs sapnai!
- Efektyvūs būdai sumažinti pykinimą nėštumo metu – patarimai, kurie tikrai padės!
- Vilniuje vaiko kritimas per laiptinės tarpą: kas atsakingas ir kaip užtikrinti saugumą?