Pradinukų rašyba su priešdėliais ir priesagomis: sakytinės kalbos įtaka

Straipsnyje aprašomas kiekybinis 1-4 klasių moksleivių rašybos tyrimas. Jame analizuojama, kiek sakytinė kalba veikia pradinukų rašybos variantiškumą.

Tyrimo hipotezės

Tyrimas lietuvių kalbos duomenimis tikrina kelias hipotezes:

1. Pradiniais mokymo(si) rašyti etapais moksleiviai daugiausiai rašo pagal sakytinę kalbą, todėl pagrindinė jų rašybos variantiškumo (taigi ir neatitikties galiojantiems rašybos susitarimams, dar vadinamiems normomis) priežastis - rašymas pagal sakytinę kalbą.
2. Sakytinės kalbos įtaka mokytis rašyti tik pradedančių moksleivių rašybai didesnė, todėl jaunesniųjų pradinukų (pirmokų ir antrokų) rašyba dėl sakytinės kalbos varijuoja dažniau nei vyresniųjų (trečiokų ir ketvirtokų).
3. Taip pat tikrinama, kiek pagrįsti viešojoje erdvėje dažni teiginiai, kad moksleivių raštingumas prastėja.

Teorinis pagrindas

Prielaidas kelti pirmąsias dvi hipotezes sudaro rašybos raidos tyrėjai, kurie rašybos įgijimui iš kognityvinės perspektyvos paaiškinti pasitelkia teorinį paraleliai funkcionuojančio dvigubo maršruto modelį. Pagal šį modelį, egzistuoja dvi rašybos raidos, arba jos įgijimo, strategijos: subleksinė ir leksinė (Delattre et al. 2006; Marinelli et al. 2015; kt.).

• Subleksinė strategija remiasi nuosekliu sakytinės kalbos fonemų (garsų) konvertavimu rašytinės kalbos grafemomis (raidėmis).
• Leksinė strategija - iš atminties traukiamos joje jau anksčiau išsaugotos žodžių grafinės reprezentacijos.

Ankstyvajam rašybos raidos etapui būdinga mokytis kurti ryšius tarp sakytinės ir rašytinės kalbos žodžių formų (Berninger et al. 2006: 67), todėl vos pradėjus rašyti ir remiamasi turimais sakytinės kalbos ištekliais (kitų dar nė neturima) ir mėginama sakytinę kalbą atspindėti raštu, kitaip tariant, pirmiausia pasitelkiama subleksinė strategija. Leksinė strategija įsitvirtina vėlesniu rašybos raidos etapu, kai jau turima sukaupus daug ortografinių vaizdinių, kuriems sukurti buvo naudojama ir subleksinė fonemų keitimo grafemomis strategija (plg. Sprenger-Charolles et al. 1998).

Teigiama, kad pirmiausia sakytinės kalbos žodžiai į rašytinę kalbą konvertuojami pafonemiui, vėliau - paskiemeniui (Vilageliu et al. 2012: 8). Tyrėjų duomenimis (Delattre et al. 2006), subleksinė strategija naudojama ne tik ankstyvuoju, bet ir vėlesniais rašybos raidos etapais - tuomet ji dažniausiai pasitelkiama naujiems žodžiams užrašyti. Taikant leksinę strategiją užrašomi jau žinomi žodžiai. Ankstyvuoju rašybos raidos etapu rašymas pagal sakytinę kalbą dažnai nenuoseklus, todėl net to paties žodžio ar jo formų rašyba gali varijuoti (taigi ir neatitikti rašybos normų). Pavyzdžiui, rašant pagal sakytinę kalbą lietuvių kalbos žodis ‘kelia’ galėtų būti užrašomas ne tik kelia, bet ir kele, kęle, kęlia, kiale, kiąlia, kialia ir pan. Toks varijavimas natūralus, juolab kad jis fonologiškai tiksliai atspindi sakytinę kalbą - skirtingi rašybos variantai žodžio tarimo bemaž nekeičia.

Sakytinės kalbos įtaka skirtingose kalbose

Apie rašymą pagal sakytinę kalbą kaip fonologiškai tikslų, tačiau rašybos normas ne visada atitinkantį ankstyvąjį rašybos raidos etapą yra užsiminta analizuojant lenkų kalbos rašybos įgijimą (žr., pvz., Awramiuk, Krasowicz-Kupis 2014). Tiriant Latvijoje gyvenančių rusų moksleivių rašybą, pastebėta, kad dalis normų neatitinkančių rusų kalbos rašybos variantų gali būti atsiradę dėl latvių ir rusų (tiek sakytinių, tiek rašytinių) kalbų interferencijos (Gavrilina 2022). Analizuojant estų moksleivių rašybą, nustatyta, kad stipriau sakytinė kalba veikia jaunesnius moksleivius - trečiokai pagal sakytinę kalbą rašo dažniau nei šeštokai (Uusen, Müürsepp 2010), estų kalbos rašyba normų neatitinka tais atvejais, kai vienam taip pat tariamam garsui užrašyti galimi keli fonologiškai tikslūs būdai, tačiau tik vienas iš jų atitinka taisykles (Viise et al. 2011). Kitaip tariant, sakytinės kalbos įtaka raštui natūrali, būdinga ne tik lietuvių kalbai ir dažnai minima kaip variantiškos rašybos priežastis.

Yra pastebėta (Marinelli et al. 2015), kad vaikai, mokydamiesi rašyti kalba, kuri išsiskiria nuosekliomis ir reguliariomis fonologinėmis-ortografinėmis atitiktimis (kai viena fonema paprastai užrašoma viena grafema, o viena grafema žymi vieną fonemą), ilgiau ir dažniau remiasi subleksine rašybos strategija (dar žr. Shalhoub-Awwad, Cohen-Mimran 2023 minimus tyrimus), jų rašybos raidai būdingas lėtesnis leksinės strategijos įsitvirtinimas. Rašybos įgijimo (taip pat ir mokymo(si) skaityti) greitį lemia tai, kiek nuoseklios ir reguliarios kalbõs, kuria mokomasi rašyti, fonologinės-ortografinės atitiktys (Elley 1992, cit. iš Viise et al. 2011: 426; Marinelli et al. 2015). Štai, pvz., suomių ar italų kalbose fonemų konvertavimo grafemomis atitiktys nuoseklios ir reguliarios, lenkų kalbai būdingos palyginti reguliarios balsių, tačiau gana nereguliarios priebalsių fonologinės-ortografinės atitiktys (Pietras, Łockiewicz 2020: 205), o anglų kalba išsiskiria tiek balsių, tiek priebalsių fonologinių-ortografinių atitikčių nereguliarumu, kai viena fonema gali būti užrašoma keletu skirtingų grafemų, o viena grafema - žymėti skirtingas fonemas (Caravolas et al. 2012: 679).

Tyrimų duomenimis, greičiau įgyjama rašyba kalbõs, kuriai būdingos nuoseklios, reguliarios fonologinės-ortografinės atitiktys (šiuo atveju - suomių ar italų (taip pat estų, vengrų, ispanų ar portugalų)), o štai išmokti rašyti kalba, kurioje viena grafema gali būti asocijuojama su keletu skirtingų fonemų, o viena fonema - užrašoma skirtingomis grafemomis (šiuo atveju - lenkų, o ypač anglų), gali užtrukti ilgiau (Bruck et al. 1997: 147; Delattre et al. 2006; Viise et al. 2011; Awramiuk, Krasowicz-Kupis 2014; Marinelli et al. 2015 ir kt.). Lyginamasis anglų ir italų vaikų rašybos tyrimas atskleidė (ten pat), kad po dvejų mokymo(si) rašyti metų italų vaikų rašyba gana tiksli, o štai anglų kalba besimokantys rašyti vaikai žodžius netiksliai rašo ir po penkerių mokymo(si) mokykloje metų.

Kognityviniai gebėjimai ir rašybos įgijimas

Kaip greitai išmokstama rašyti, priklauso ir nuo kognityvinių rašančiųjų gebėjimų. Tarp tokių gebėjimų, būtinų rašybai įgyti, minimas gebėjimas susieti fonemą ir ją žymintį grafemos simbolį, skaidyti sakytinės kalbos žodžius segmentais (fonemomis, skiemenimis), jais manipuliuoti ir konvertuoti ortografiniais kodais, sklandžiai atkurti su grafemomis ir žodžiais asocijuojamą sakytinę kalbą (Caravolas et al. 2012: 694), taip pat darbinės atminties pajėgumai, savireguliacija, gebėjimas sutelkti dėmesį ir kt. (Kim et al. 2015).

Lietuvių kalbos rašybos ypatumai

Tyrimų, kaip greitai, palyginti su kitomis kalbomis, įgyjama lietuvių kalbos rašyba, kiek žinoma, nesama. Vis dėlto tikėtina, kad lietuvių kalba išmokstama rašyti greičiau nei, pavyzdžiui, anglų.

Anglų kalbos rašyba tradicinė (istorinė), todėl rašant mažai remiamasi dabartine sakytine kalba, morfemine žodžio struktūra ar apskritai atsižvelgiama į dabartinės fonetikos ar morfologijos dėsnius - daugeliu atvejų rašoma taip, kaip nuo seno susitarta, paisoma etimologinės žodžio kilmės. Rašybos grindimas tradicija ir susitarimais yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl anglų kalboje vyrauja nereguliarios fonologinės-ortografinės atitiktys.

Lietuvių kalbos rašyba taip pat remiasi tradicija (pvz., taip rašomi žodžiai šąla, sąla, ąsotis, ąžuolas, žąsis), tačiau ji grindžiama ir dar dviem principais - fonetiniu (garsiniu) ir morfologiniu (kilmės) (Rašyba 2022: 22-23). Teigiama, kad laikantis fonetinio principo, „žodžiai rašomi taip, kaip girdimi tariant“ (ten pat: 22) (pvz., kala, mala), o morfologinis principas nurodo tas pačias reikšmines žodžių dalis (morfemas) rašyti vienodai, nors jų tarimas ir skiriasi (ten pat: 23) (pvz., dirb-a, dirb-o ir dirb-ti, dirb-s).

Pavyzdžiai:

• Lietuvių sakytinės kalbos fonema [ɑː] gali būti užrašoma grafemomis ir <ą>, todėl sakytinės kalbos žodis [2ˈmɑːstoː] gali būti nurodomas rašyti masto, kai reiškia užmojį, apimtį ar dydį, arba mąsto, kai turi reikšmę „galvoja, protauja“ (DLKŽe 2021).
• Žodžiuose darbas ir dirbti grafema žymi skirtingas sakytinės kalbos fonemas: pirmame žodyje tariama [b] [1ˈdɑˑrbɐs], o antrame - [p] [1ˈdʲɪˑrʲpʲtʲɪ]. Sakytinės kalbos skirtumų rašybos normos nurodo nepaisyti, nes žodžio darbas rašybai įtvirtintas fonetinis, dirbti - morfologinis principas.

Taigi lietuvių kalbos rašyba, grindžiama trimis principais, galėtų būti vertinama kaip nuoseklesnė nei vien tradiciniu principu besiremiančių kalbų, tačiau ne tokia nuosekli kaip tų kalbų, kurių rašybos pagrindas fonetinis.

Rašymas pagal sakytinę kalbą

Atrodytų, kad fonetinis principas, kai „žodžiai rašomi taip, kaip girdimi tariant“, galėtų būti vadinamas rašymu pagal sakytinę kalbą taikant subleksinę (arba kitaip - sakytinės kalbos fonemų konvertavimo rašytinės kalbos grafemomis) strategiją. Vis dėlto lietuvių kalbotyroje fonetiniu kvalifikuojamas principas iš tiesų nurodo remtis ne tiek realia sakytine, kiek sunorminta, arba standartizuota, lietuvių kalbos atmaina.

Turint galvoje, kad standartinė kalba yra veikiau geriausios kalbos idėja nei realiai funkcionuojanti kalba, toks rašybos reikalavimas iš tiesų reiškia nurodymą jau pradiniais mokymo(si) rašyti etapais remtis ne tik subleksine, bet ir leksine strategija, kai iš atminties reikia traukti joje anksčiau išsaugotas nuo realios sakytinės kalbos besiskiriančias standartinės kalbos žodžių grafines reprezentacijas, nors ankstyvuoju rašybos raidos etapu atmintyje tokių reprezentacijų dar gali būti nė neišsaugota.

Jei leksinė strategija dar negali būti pradėta taikyti ar nėra įsitvirtinusi, tariant, pavyzdžiui, [kʲɛ2ˈlʲoːnʲʊ], [1ˈmoːkʲɪtɔjɛs], [tʲɛ2ˈʋʲæːlʲɪs], pasitelkiama ankstyvajam rašybos raidos etapui paprastai būdinga subleksinė sakytinės kalbos fonemų konvertavimo rašytinės kalbos grafemomis strategija ir parašoma kelioniu ‘kelionių’, mokitojas ‘mokytojas’, tevelis ‘tėvelis’. Tokia šių žodžių rašyba remiasi sakytine kalba, taigi galėtų būti traktuojama kaip natūrali.

Nors sakytinė kalba yra pirminė, o rašytinė - antrinė ir pirmiausia atlieka reprezentacinę sakytinės kalbos funkciją, lietuvių kalbotyroje maža tyrimų apie rašymą pagal sakytinę kalbą. Senosios lietuvių raštijos tyrėjai (žr., pvz., Šinkūnas 2018: 389-390) yra atkreipę dėmesį, kad rašymas pagal sakytinę kalbą yra viena iš senosios rašybos varijavimo priežasčių. Varijuojama autoriams vartojant ryškias gimtosios arba pasirinktos tarmės ypatybes, taip pat nesant nusistovėjusių rašybos normų, autoriams tobulinant esamą rašybos sistemą ir kuriant savitas grafemas sakytinės kalbos fonemoms ar jų junginiams žymėti (ten pat).

Rašymas pagal sakytinę kalbą pastebėtas ir analizuojant tik pramokusių rašyti suaugusiųjų asmeninę korespondenciją: nustatyta, kad jų tekstuose atspindimos jų tarmės ypatybės (Tamošiūnaitė 2013: 61), o pagal sakytinę kalbą rašoma nesant, nežinant ar neinternalizavus galiojančių rašybos normų. Kartais rašytinėje kalboje sakytinės (tarminės) kalbos ypatybės nusprendžiamos fiksuoti sąmoningai rašančiojo kultūrinei ir tarminei tapatybei žymėti bei į ją nurodyti (Aliūkaitė, Meiliūnaitė 2022), kitaip tariant, sąmoningai laužant rašybos susitarimus.

Lietuvių mokyklinio raštingumo tyrėjai rašymo pagal sakytinę kalbą kaip natūralaus rašybos raidos etapo bemaž netyrė. Veikiausiai dėl didaktinių sumetimų vyrauja taisymo idėjomis ir praktikomis grindžiami tyrimai, kuriuose sakytinės kalbos įtaka rašybai bent kiek sistemingiau neanalizuojama: juose dažniau nurodomi lietuvių kalbos rašybos ir jos mokymo principai, įvardijami tipiški neatitikties rašybos normoms tipai (Kadžytė-Kuzavinienė 1997); tiriama, kokius moksleivių rašybos vaizdinius turi ir kaip juos aiškina lietuvių kalbos mokytojai (Miliūnaitė 2014); nagrinėjama, kaip mokytojai suvokia taisyklingos kalbos etaloną, kokiais šaltiniais jie remiasi vertindami rašytinę (ir sakytinę) kalbą mokykloje (ten pat: 2015); apibendrinama, kaip jie vertina moksleivių rašymo įgūdžius ir kokius neatitikties rašybos normoms tipus išskiria kaip dažniausius (Vasiliauskas 2013); iliustruojama, kaip toks mokyklinis žanras kaip diktantas gali būti pasitelkiamas kaip priemonė pirmokų disgrafijai diagnozuoti (Unčiurys 2...